Vaikų netinkamas elgesys - iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis tėvų ir pedagogų. Siekiant padėti vaikams ugdyti savikontrolę ir išvengti keblių situacijų, svarbu suprasti tokio elgesio priežastis ir taikyti tinkamus ugdymo metodus. Vilniuje ir Kaune veikiančios mokyklos „Eureka“ mokytoja Laura Aleksandravičiūtė, remdamasi vaikų raidos specialisto Dr. William Mosier įžvalgomis ir savo patirtimi, dalinasi patarimais, kaip elgtis su netinkamu vaiko elgesiu.
Netinkamo elgesio ignoravimas
Norint, kad netinkamas elgesys nesikartotų, patariama jo neakcentuoti. Viena iš priežasčių - vaiko noras atkreipti į save dėmesį ir pasiekti norimą rezultatą. L. Aleksandravičiūtė pataria: „Pavyzdžiui, jeigu vaikas šaukia, galime jam vieną kartą pasakyti: „Aš tave girdžiu, prašau kalbėti tyliau“. Jeigu vaikas šaukia ir toliau - ignoruoti. Vaikui pradėjus kalbėti tyliai - galima jau ir sureaguoti“. Svarbu nuolat stebėti vaiko elgesį ir nedelsiant stabdyti kilus bet kokiam pavojui. Tyrimai rodo, kad jei tėvai ar mokytojai nekreipia dėmesio į trikdantį elgesį, 50 procentų atvejų jis išnyksta.
Aplinkos keitimas
Profesorius W. Mosier siūlo keisti aplinką, kad pagerėtų vaiko savikontrolė. Pavyzdžiui, jei du vaikai sėdi šalia ir spardosi, galima pakeisti jų sėdimų vietų išdėstymą. Net subtilus pokytis gali padėti palaikyti didesnę savikontrolę. Aplinka turi užtikrinti tinkamus pažinimo iššūkius, bet tuo pačiu ugdyti savikontrolę ir pusiausvyrą. Kai vaikas gerai kontroliuoja save, galima pridėti daugiau iššūkių, skatinančių tyrinėti aplinką.
Netoleruojamo elgesio aptarimas neutraliu laiku
Tėvams ir mokytojams dažnai sunku išlaukti tinkamos akimirkos, kada pasikalbėti su vaiku apie netinkamą elgesį. Tačiau bet koks dėmesys gali paskatinti nemalonų elgesį ar žeminti savivertę. Norint aptarti situaciją, galima ją suvaidinti su žaislais ar parodyti filmuką apie priimtiną ir nepriimtiną socialinį elgesį. „Aptariant situacijas su vaikais Eurekoje, mes į pagalbą pasitelkiame emocinio intelekto programos „Kimochis“ pliušinius žaislus“, - pasakoja L. Aleksandravičiūtė.
Socialiai priimtino elgesio skatinimas
Reikėtų pagirti vaiką, kai matomas tinkamas elgesys, geriausia tai daryti neutraliu laiku, kai vaikas nesitiki dėmesio. Pavyzdžiui: „Barbora, kai matau tave tyliai vartant knygą, jaučiuosi labai laiminga“ arba „Tomai, noriu tau padovanoti šį lipduką, nes tu pasidalinai savo žaislu su draugu“. Svarbu apdovanoti vaiką pastebėjus pageidaujamą elgesį, tai gali būti ne tik materialūs dalykai, bet ir mėgstama veikla kartu su tėvais ar mokytojais.
Taip pat skaitykite: Skundai dėl veterinarų: analizė ir sprendimai
Artėjimas prie vaiko, demonstruojančio netinkamą elgesį
Vaikų raidos specialistas W. Mosier pastebi, kad pasireiškus nepriimtinam elgesiui, reikšminga vertė turi ir ėjimas link vaiko, nepalaikant su juo akių kontakto. „Pavyzdžiui, jei du vaikai nepasidalina žaislo, artėkime link jų. Vaikas, kuris bando atimti žaislą, tokioje situacijoje dažniausiai jį paleidžia. Apie 50 procentų vaikų, kurie elgėsi netinkamai ir tai žino, tokioje situacijoje nutraukia netinkamą elgesį ar tiesiog bando pasišalinti“, - atkreipia dėmesį L. Aleksandravičiūtė.
Buvimas šalia vaiko
Kartais norint nuraminti vaiką ir nutraukti jo netinkamą elgesį, užtenka pabūti šalia jo. Vaiko ir suaugusiojo artumo gali pakakti, kad užgesintume nepageidaujamą elgesį.
Švelnus prisilietimas
Švelnus prisilietimas gali paskatinti vaiką susikoncentruoti ir nutraukti nepriimtiną elgesį. Taip pat ramiu tonu galima paprašyti vaiko susikaupti. „Vienas iš labai veiksmingų būdų puoselėti šiltą tarpusavio ryšį yra rankos ištiesimas vaikui ir pasiūlymas susiliesti delnais. Susilietimo metu vaiko galima klausti - ar tu jauti, kaip mano ramybė persiduoda tau?“, - pavyzdį pristato L. Aleksandravičiūtė.
Perspėjimas
Jei vaikas netinkamai elgiasi, galima jį perspėti, kas nutiks, jei jo elgesys nepasikeis. Pavyzdžiui, vaikas spardo žaislą. Galima perspėti ir pasakyti: „Jei tu ir toliau elgsiesi nemaloniai su šiuo žaisliuku, aš jį padėsiu į lentyną ir tu su juo nebegalėsi šiandien žaisti“. Svarbu įvardinti vaikui, kas bus ir kiek laiko tai truks, bet dar svarbiau, kad būtų laikomasi savo žodžio.
Pavyzdžio rodymas
Reikia rodyti vaikui tinkamą pavyzdį, pabrėžiant žodį AŠ. Maži vaikai tėvus laiko autoritetais, tad jie noriai seka jų pavyzdžiu. Tad pastebėjus situaciją, įvardinkime, kaip joje elgtumėtės Jūs, pvz.: „Aš nemušu Jono, aš Joną glostau“.
Taip pat skaitykite: Veterinarijos problemos ir atsakomybė
Perdėto susirūpinimo išreiškimas
Vaikui pasielgus netinkamai, išreikškime perdėtą susirūpinimą ir pasiūlykime pabūti kartu. „Pavyzdžiui, Evelina, kai pamačiau, kaip tu suplėšei Ievos piešinį, labai išsigandau ir nuliūdau. Aš galvoju, kad tu gali suplėšyti daugiau piešinių, tad dabar pasėdėk su manimi ant kėdės, kol aš jausiuosi ramiau ir ne tokia liūdna, o tu suprasi, kad kitų draugų piešinių plėšyti nevalia“, - pateikia pavyzdį mokytoja Laura.
Supratingumas
Ilgainiui vaikas supras, kad jei nenori visą laiką būti kartu su mokytoju ar tėvais bei būti nuolat stebimas, jis turi nutraukti nepriimtiną elgesį ir išmokti elgtis tinkamai. „Svarbu prisiminti, kad visi vaikai yra individualūs. Tai kas tinka vienam vaikui, nebūtinai tiks ir kitam. Eurekoje stengiamės kuo geriau pažinti vaiką ir pritaikyti jam tinkamus metodus. Svarbu, kad mokytojų ir tėvų požiūris sutaptų ir taikomi metodai būtų priimtini abiems pusėms, tik tuomet bus pasiekti norimi rezultatai“, - mintimis dalinasi mokytoja Laura.
Paauglių netinkamas elgesys
Paauglystė - sudėtingas laikotarpis, kai vaikai tampa uždari, nebendraujantys ir net agresyvūs. Šio amžiaus specifika - abejonė tėvų autoritetu, o konfliktiško elgesio priežastis - pagreitintas vystymasis. Paaugliams dažnai stinga savigarbos, jie jaučiasi nepatenkinti savimi, mano esantys kvailesni, bjauresni už kitus. Norėdami tapti populiaresniais, jie leidžiasi vadovaujami bendraamžių arba stengiasi nustebinti išskirtiniais drabužiais.
Paaugliui šiuo periodu yra pakankamai sunku, nes jį pasiekia gausus informacijos srautas. Save laikydamas suaugusiu, paauglys negali suprasti, kodėl suaugusieji jį laiko vaiku. Tai ilgas ir sunkus savęs atradimo laikotarpis, bandymas suprasti suaugusius ir bendraamžius, susipažinimas su priešingos lyties atstovais ir teisingo bendravimo su jais paieška. Būtent santykiai su priešinga lytimi kelia paaugliui didžiausią susidomėjimą ir kančias. Kita svarbi tema - santykiai su bendraamžiais ir jo vieta tarp jų. Vaikui labai svarbi tampa bendraamžių nuomonė apie jį, jis nori būti autoritetu jų tarpe.
Visi pokyčiai, kurie vyksta vaiko paauglystės laikotarpiu, apverčia aukštyn kojomis ne tik jo, bet ir visos šeimos gyvenimą. Todėl pamirškite, kad jūsų vaikas mažas - jis nebėra toks. Turite iš naujo pažinti jį, suprasti jo pomėgius, baimes ir troškimus. Viena iš sėkmingų santykių su vaikais paslapčių - gebėjimas klausytis.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Kaip elgtis su paaugliu?
Svarbu susitaikyti su tuo, kad vaikas užaugo ir turi asmeninius interesus bei nepriklausomą nuomonę. Reikia mokytis jo klausytis taip, tartum klausytumėtės savo bendraamžio - visiškai rimtai, įsiklausant į kiekvieną jo žodį. Taip leisite vaikui suprasti, kad jį vertinate rimtai, kad jo nuomonė jums yra svarbi.
Dar viena taisyklė santykiuose su paaugliu yra tvirtų ribų nebuvimas. Visiškai nebūtina stebėti kiekvieną savo palikuonio žingsnį ir vadovauti kiekvienam jo veiksmui. Nedrauskite visko vaikui tik todėl, kad norite įrodyti savo galią jam - tai tik jį žemina ir žeidžia. Jei tai, ką jis nori padaryti, yra proto ribose - tegul daro. Jeigu jums kyla abejonių dėl galimų pasekmių - pasidalinkite savo nerimu su juo ir jis jūsų neapvils.
Vaikas nieko neišmoks iš jūsų paskaitų ir moralų - jis turėtų mokytis pažinti pasaulį remdamasis savo paties patirtimi, pats klysti ir savo klaidas taisyti. Pasirinkimo teisė ir veiksmų laisvė paaugliui yra būtini. Nepirškite savo nuomonės ir patarimų tik todėl, kad jūs suaugę. Skatinkite jo nepriklausomybę ir džiaukitės, kai jūsų vaikui sekasi atlikti tai, ką yra sumanęs. Jei kažkas nepasisekė - nuraminkite jį ir patarkite pabandyti dar kartą.
Niekada nepamirškite, koks jūs pats buvote paauglys. Papasakokite vaikui apie savo padarytas klaidas, apie baimes ir pasipiktinimus, apie tai, ką paauglystėje esate patyręs. Tai leis jūsų vaikui suprasti, kad jis yra toks pat kaip visi, kad tai, kas su juo vyksta, yra normalu, ir tai, kad jūs - toks pats žmogus, kaip jis. Nesistenkite atrodyti geresnis nei iš tikrųjų esate, pripažinkite savo klaidas. Jei jūs nežinote, negalite ar kažko nemokate - tiesiog pasakykite jam apie tai. Niekada nemeluokite savo vaikui, net mažiausias melas gali pražudyti jo pasitikėjimą jumis.
Labai dažnai be jokios priežasties kinta paauglio nuotaika ir elgesys. Tai taip pat jo amžiui normalus reiškinys. Pasistenkite į tai reaguoti ramiai, supraskite, kad tokie pokyčiai nepriklauso nuo paties paauglio, nes net jis pats nesupranta, kas su juo vyksta.
Nelenktyniaukite su vaiku. Jūsų santykiai ne kova už vadovaujantį vaidmenį šeimoje. Nereikia stengtis žeminti savo vaiko, rodyti savo valdžią, neteisingai jį bausti tik todėl, kad galite tai padaryti. Bausmės, grasinimai, įžeidinėjimai skirti paaugliui gali sukelti nepataisomų pasekmių - jūs galite visam laikui prarasti savo vaiko meilę ir pasitikėjimą.
Negalvokite, jei jūs esate suaugę, tai viską suprantate teisingai. Santykiuose su paaugliu negali būti konkrečios elgesio schemos - jie nenuspėjami ir visi labai skirtingi. Jeigu jūs tikrai norite pasiekti tarpusavio supratimo - kuo daugiau su juo kalbėkitės, skaitykite šia tema psichologinę literatūrą, nevenkite esant reikalui apsilankyti pas psichologą, kuris gali duoti naudingų patarimų.
Įdomus būdas rasti tarpusavio supratimą šeimoje gali būti jūsų šeimos kodeksas, kurį sudarysite patys šeimos pasitarime. Jį galima gražiai apipavidalinti ir pakabinti matomoje vietoje. Šiame kodekse svarbu pabrėžti, kad jūs, suaugusieji, ne robotai, o tokie pat žmonės kaip jūsų paauglys vaikas, kad jūsų tėviška patirtis ne viską žinanti, kad ir jums dar reikia mokytis. Kodekse svarbią vietą turi užimti savitarpio pagarba, supratimas, mokėjimas išklausyti, nebijoti atskleisti savo baimes ir nuogąstavimus. Būkite dėkingi vieni kitiems už viską, ką gero vienas kitam esate padarę, o blogį tiesiog užmirškite. Šeimos laimei daug nereikia - tik meilės ir tarpusavio supratimo.
Egocentrizmas ir harmoningas bendravimas
Dažnai bendraujame iš egocentrizmo pozicijų, laikydami savo nuomonę vienintele teisinga ir nesugebėdami priimti kito žmogaus nuomonės. Iš tokios pozicijos bendrauti sunku, o pasiekti harmonijos neįmanoma. Aplinkinius blogai veikia egocentriškas elgesys, nes jis turi savyje pyktį, nuolatinę kritiką, ambicijas, neapykantą, žeidžiantį abejingumą. Visa tai kelia įtampą ir nepasitikėjimą.
Jei įpuolame į konfliktų virtinę, sustokime ir imkimės atsakomybės už savąją situacijos pusę. Tiesiog keiskime ją: jei keliame konfliktą, nustokime tai daryti, o jei esame puolami, pakeiskime savo reakciją. Ir vienu, ir kitu atveju situacija tikrai pasikeis. Tereikia pradėti daryti konkrečius žingsnius ir nuoširdžiai norėti susitarti. Mokykimės būti geri vieni kitiems, mokykimės nuoširdumo ir atvirumo bendravime. Ramus tonas ir geranoriškumas - harmoningo bendravimo pagrindas.
Harmoningų energijų - geranoriškumo, draugiškumo, pozityvumo - išraiškos gerina nuotaiką, savijautą ir bendrą žmonių emocinę būseną, nes žmonės jaučia nuoširdų susidomėjimą ir rūpestį. Iš čia gimsta tarpusavio pasitikėjimas: žmonės atsiveria giliam ir nuoširdžiam bendravimui, o tai yra pagrindas geriems santykiams. Bendraudami harmoningai, mes įkvepiame vieni kitus ir žadiname žmonėse entuziazmą. Skleisdami pozityvias energijas, mes įkvepiame žmones kūrybinei išraiškai ir geriausių unikalių savybių išskleidimui. Mes paskatiname vieni kitus ir tampame įkvėpimo šaltiniu vieni kitiems. Galiausiai harmoningai bendraudami, mes mokomės mylėti ir pastebėti žmonių vidinį grožį, supančios aplinkos grožį. Jei pastebime grožį žmonėse, tuomet jie pradeda jaustis tokiais, kokiais mes juos matome.
Kova su vidiniu kritiku
Vidinio kritiko tema - opi asmeninė problema, aktuali ir daugeliui kitų. Norint įgauti daugiau galios, turime suprasti, su kuo turime reikalą. Tik neįsisąmonintos mūsų neharmoningos emocijos gali virsti mus ėdančiais vidiniais demonais. Taigi, norėdami pažaboti vidinį kritiką, visų pirma turime su juo arčiau susipažinti.
Nuolatos mus kritikuojančios ir ujančios vidinės asmenybės dalys gali turėti daug vardų ir formų: perfekcionistas, kontrolierius, super moteris, gera mergaitė, lygintoja, darboholikė, gelbėtoja, panikuotoja ar laimėtoja ir t.t. Visų jų bendras bruožas - įsitikinimas, kad patys savaime, būdami tokie, kokie esame, nesame vertingi. Jų darbas - pasirūpinti, kad gautumėme dėmesio ir pritarimo iš aplinkos. Jų manymu, mūsų vertė priklauso nuo aplinkinių pritarimo ir palaikymo. Tuomet tam, kad jaustumėmės vertingi, darome viską, kad tik pelnytume aplinkinių pritarimą, dėmesį ir meilę.
Tokios asmenybės dalys formuojasi kūdikystėje ir vaikystėje, kai iš tiesų turime itin mažus resursus ir patys savimi pasirūpinti negalime. Aplinkinių dėmesys ir meilė mums garantuoja saugumą ir išlikimą. Visgi net ir mums užaugus bei sukaupus pakankamai resursų, kad galėtume būti savarankiški, viduje vis dar girdime vidinius kritikus, liepiančius mums elgtis taip, kad žūtbūt atitiktume kitų lūkesčius.
Kritiko žodžiai
Tam, kad įsisąmonintumėme, koks konkrečiai kritikas ar keli jų apsigyvenę mūsų viduje, visų pirma, turime atidžiai į juos įsiklausyti. Įsijunkite aukščiausio sąmoningumo mygtuką ir kas kartą, išgirdę ar pajautę, kad jau save barate, įsiklausykite į konkrečius žodžius. Ką jūs sau sakote žiūrėdami į veidrodį, kai jums kas nors nepavyksta, kai dėl kažko nerimaujate, kai jums gėda ar pikta ant savęs ir pan.? Atkreipkite dėmesį, kokiose situacijose jūsų vidinis kritikas aktyvuojasi.
Vien tik sekti žodžius mintyse yra sudėtingas dalykas, todėl parankiausia, pradėjus pažintį su kritiku, besikartojančius dalykus tiesiog užsirašyti. Atradimai ir suvokimai tokiuose užrašuose būna stulbinantys, o kartais - sukrečiantys.
Įsiklausydami į savo kritiko sakomus žodžius ir juos rašydamiesi, paklauskite savęs, ar tos frazės jums jau yra kur nors girdėtos? Paprastai save barame savo tėvų, senelių, vyresnių brolių ar sesių, mokytojų ir kitų autoritetų žodžiais. Tai frazės, kurias apie save nuolat girdėjome vaikystėje. Gali būti, kad mūsų galvoje kartais skamba mamos žodžiai, kitose situacijose įsijungia tėtis, o trečiose - išgirstame dar ir mokytojo kritiką. Priskirdami konkrečias frazes atitinkamiems žmonėms, galėsite išsigryninti, kas suformavo jūsų vidinio kritiko frazių lobyną.
Dar vienas būdas jį prakalbinti - žaidimas rolėmis. Kadangi kritikas - tai jūsų pačių vidinė dalis, galite nesunkiai į jį įsijausti ir pabandyti pakalbėti iš jo pozicijos. Lengviausia tai daryti kartu su psichoterapeutu ar palaikymo grupėse poromis. Jei tokios galimybės neturite, darykite tai savarankiškai tiesiog kalbėdami su juo arba rašydami. Pasiimkite dviejų spalvų rašiklį arba skirtingų spalvų šriftą, jei praktiką atliekate kompiuteryje, ir paklausinėkite kritiko, ką jis jums nori pasakyti, koks ir kas jis yra pats, ką veikia, kaip jaučiasi, kodėl jam atrodo, kad elgtis vienaip ar kitaip bus geriau, kodėl jis jums toks griežtas, kokia jo motyvacija, ko jis nori, nuo ko jis jus saugo? Terapinis rašymas maksimaliai atjungus protą ir rašant tiesiog tai, kas ateina į galvą, gali jus smarkiai nustebinti. Taip iš pasąmonės galime ištraukti itin svarbius ir gilius dalykus.
Kaip jis atrodo?
Tęsiant pažintį su kritiku, labai naudinga jį vizualizuoti. Vienas iš būdų - tiesiog jį nupiešti. Daug negalvokite. Leiskite sau tiesiog jausti ir iškilti vaizdiniams, kurie ateina, uždavus sau ketinimą nupiešti vidinį kritiką. Tam nereikia jokių meninių sugebėjimų ar žmogaus kūno anatomijos išmanymo. Net jei mokate piešti tik „taškas taškas pagaliukas, štai ir gavos žmogeliukas” - tokių žinių pilnai pakanka. Beto - kritikas nebūtinai turi turėti žmogaus formą. Šis piešinys bus vertingas ne kaip estetinė vertybė, bet kaip informacinis bei patyriminis procesas. Jis neturi būti gražus ar juolab - profesionalus.
Žinoma, naudingiausia pabaigus tokius piešinius, o kartu ir patį piešimo procesą bei jo metu iškilusius jausmus, vaizdinius, kūno pojūčius aptarti kartu su dailės terapijos specialistu ar psichoterapeutu. Jeigu tokios galimybės neturite, darykite tai savarankiškai, atlikdami kuo išsamesnę savianalizę ir savirefleksiją raštu.
Kitas būdas - suklijuokite vidinio kritiko koliažą iš žurnaluose rastų paveikslėlių. Sudėliokite iš jų norimą kompoziciją. Stenkitės darbuotis maksimaliai atjungę protą, proceso metu nesigilindami, kodėl darote tai, ką darote. Suklijuotą koliažą būtina „prakalbinti". Čia vėl padės terapeutas arba savirefleksija, t.y. aprašymas to, ką jautėte ir mąstėte procese, o taip pat to, kas pavaizduota ir ką simbolizuoja jūsų koliažas.
Iš kur jis atsirado ir kam jo man reikia?
Tiek dirbant su terapeutu, tiek ir savarankiškai rašant laiškus, piešiant ar klijuojant koliažus, svarbu apie savąjį kritiką sužinoti pačius svarbiausius dalykus. Kokiomis sąlygomis jis susiformavo? Ko jis bijo, nuo ko jus saugo? Ko jis nori? Kam jis jums reikalingas?
Pavyzdžiui, jei vaikystėje jūsų asmeniniai poreikiai dažnai buvo nustūminėjami į šoną tam, kad būtų patenkinti jūsų tėvų poreikiai, galimas daiktas, būtent tada gimė jūsų dalis, sakanti, kad privalote būti labai patogus ir geras vaikas (tylus, ramus, nekeliantis isterijų ir didelių reikalavimų, atsakingas, gerai besimokantis, savarankiškas, padedantis, žodžiu - nekeliantis tėvams rūpesčių). Demonstruodami tėvams nepatogius jausmus ar elgesį, buvote atstumiamas - „Jei taip darysi, mamytė tavęs nemylės”. Taigi asmeninių poreikių užslopinimas buvo vienintelis būdas pelnyti tėvų meilę ir pripažinimą.
Panašiai vien už pasiekimus ir gerus pažymius giriami vaikai tampa liguistais perfekcionistais ir laimėtojais, jaučiančiais savo vertę tik tuomet, kai pirmauja. Tie, kuriuos nuolatos lygino su kitais vaikais, savąją vertę suvokia tik per lyginimą. Ir taip toliau.
Visgi mūsų kritikai nėra kažkoks virusas, sukurtas mums kenkti. Jie turi savo funkciją. Jie yra šventai įsitikinę, kad be aplinkinių pritarimo ir meilės mes neišgyvensime, todėl stengiasi mus įtikinti nuolat juos pelnyti. Kitaip tariant - tai mūsų saugotojai.
Ar žinote, kodėl poreikis būti priimtu, suprastu, palaikomu yra toks stiprus ir kone gyvybiškai būtinas? Viena iš teorijų teigia, kad tai yra mūsų gyvuliškojo instinkto palikimas. Dauguma gyvūnų, skirtingai negu žmonės, norėdami išgyventi, turi gyventi būriais. Būti atstumtu, išmestu iš būrio, būti nepritapėliu jiems yra tolygu badui ir mirčiai. Savarankiškas suaugęs žmogus savo gyvybiniais poreikiais šiais laikais pasirūpinti nesunkiai gali ir pats - be aplinkinių pritarimo ar palaikymo. Visgi ta baimė - o kas jei atstums, o kas jei liksiu vienas? - ji vis dar gyva mumyse. Ja ir minta mūsų vidiniai kritikai.
Ar reikia vidinį kritiką visiškai pašalinti?
Visos mūsų asmenybės dalys yra mums reikalingos, nes turi atitinkamas mums naudingas funkcijas. Visiškai jų pašalinti nėra nei reikalo, nei galimybių.
Įsivaizduokite žmogų, kuris neturi nei lašo savikritikos, kuris neanalizuoja ir nevertina savo veiksmų ir pasirinkimų, nes jie, jo manymu, visada puikūs - visai nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti. Norėtumėte su tokiu bendrauti, dirbti ar net kartu gyventi? Ko gero, norinčių būtų mažai.
Natūralu, kad savikritikos ir disciplinos reikia kiekvienam iš mūsų. Tai mūsų varikliukas, skatinantis stengtis labiau ir neužmigti ant laurų. Jo mums reikia tiek, kad jaustumėme vidinę motyciją augti, tobulėti, stiprėti, mokytis, padėti kitiems. Be disciplinos ir savikritikos apaugtumėm sąmanom, kerpėm ir lašiniais ir kaip iš Kubilinsko pasakos virstumėm „Age Atgrubnagė, Tingine, Rėksne, Melage, Kur lindėjo Savo klėty Ir tingėjo Net tingėti.”
Problema su savikritika atsiranda tuomet, kai ji tampa per arši, per dažna, ima mus riboti, slopinti mūsų kūrybiškumą, autentiškumą, varo į nuolatinį nerimą ir perdėtą savikontrolę.
Kaip ir kalbėjome straipsnio pradžioje - tik tai, kas slopinama, išsikreipia. O kai išsikreipusios mūsų asmenybės dalys ima lyg virusai viduje augti, dominuoti, užslopina kitas mūsų asmenybės dalis, viduje įsivyrauja disharmonija ir chaosas. Tuomet ateina neišvengiamas poreikis nukreipti žvilgsnį į savo vidų, gerai jame pasigilinti ir pagaliau pasidaryti vidinę tvarką, paliekant kritikams tiek vietos, kiek jiems ir priklauso.
Derybos su vidiniu kritiku
Tai ką gi daryti, jei jūsų vidinis kritikas niekaip nenori užsičiaupti, vadina jus pačiais negražiausiais žodžiais ir varo jums nuolatinį nerimą?
Visų pirma - pažinkite jį - tai suteiks ne tik sąmoningumo, bet ir susilpnins jo žiaurumą bei nesibaigiančių toksiškų žodžių srautus.
Visų antra, atstatykite jėgų balansą. Kritiką sukūrė jūsų protas - JŪS, o ne atvirkščiai. Metaforiškai šnekant - jis jūsų svečias, kuris tiesiog pamiršo, kad yra pas jus namuose. Jis per daug įsijautė ir lyg sarginis visko bijantis šuo pradėjo visus vaikyti. Laikas priminti, kad namuose šeimininkas esate JŪS.
Čia gali pasitarnauti afirmacijų - pozityvių įsiteiginių kartojimas. Kaip mandagus šeimininkas, padėkokite savo Vidinio kritikui, kad tiek metų jus saugojo ir gynė, kad stengėsi jums pritraukti aplinkinių dėmesį ir meilę. Tai jis darė dėl jūsų. Padėkokite ir pasakykite, kad nuo šiol ketinate pats pasirūpinti savimi. Deklaruokite, kad nuo šiol visus savo sprendimus ketinate priimti remdamasis savo vidine išmintimi - savo poreikiais, norais ir kūno signalais, o ne aplinkinių nuomonės ir lūkesčių tenkinimu. Paprašykite, kad vidinis kritikas jums padėtų tik su būtina ir konstruktyvia kritika.
Tokį patį prašymą-pareiškimą galima padaryti tiesiog parašant kritikui laišką ir garsiai išsakant savo naują poziciją. Bet afirmacijų kartojimas meditatyvinėje būsenoje (prieš miegą ir tik nubudus), mano nuomone, veikia efektyviau.
tags: #buvome #nustebinti #tokio #elgesio