Įvadas
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (DTS), anksčiau žinomas kaip daugybinės asmenybės sutrikimas, yra sudėtingas psichikos sutrikimas, kuriam būdingas asmens tapatumo skilimas. Tai reiškia, kad vienas žmogus patiria daugiau nei vieną asmenybę, kurios gali skirtis viena nuo kitos lytimi, amžiumi, socialiniu statusu ir charakteriu. Ši būklė gali sukelti dalinį atminties praradimą, suvokimo sutrikimus ir prarastą asmeninio identiteto jausmą. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiama daugybinės asmenybės sutrikimo istorija, diagnostika, etiologija, klinikiniai požymiai, gydymo metodai ir socialiniai aspektai.
Sutrikimo istorija ir apibrėžimas
Daugybinės asmenybės sutrikimo aprašymas turi ilgą istoriją. Pirmasis atvejis buvo aprašytas dar XVI amžiuje šveicarų gydytojo, filosofo ir alchemiko Paracelsus. Šiuolaikinėje psichiatrijoje disociatyvus tapatybės sutrikimas (DTS) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas, kuriam būdingas dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas ir asmeninio identiteto jausmo praradimas, dėl kurio žmogaus asmenybė skyla, sukuriant įspūdį, kad viename kūne egzistuoja kelios skirtingos asmenybės.
Jatrogeninis pobūdis ir abejonės dėl patikimumo
Pastaraisiais metais tarp dalies specialistų vyrauja nuomonė apie jatrogeninį (t. y. aktyviai išprovokuotą intensyvią, sustiprėjusią psichoterapeutų veiklą, kuria jie aktyviai populiarina šio sutrikimo temą, taip pritraukdami naujus klientus ir didindami savo pajamas) pobūdį šiai patologijai atsirasti. Be to, klinikinis patikimumas šio sutrikimo gali būti abejotinas ir todėl, kad beveik visi aprašyti atvejai yra glaudžiai susiję su teisine praktika ir teismine-psichiatrine ekspertize.
Diferencinė diagnostika
Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą, būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Taip pat svarbu atmesti galimybę, kad susidvigubinusi asmenybė yra tik fantazijos žaismas, o ne liga, nes kai kurie asmenys yra linkę taip reaguoti į savo gyvenimo įvykius. Kalbant apie gilesnes patologijas, pavyzdžiui, šizofreniją, diagnozė turėtų būti labiau diferencijuojama. Šizofrenija sergantys žmonės dažnai tiki daugeliu skirtingų savo Aš egzistavimu, o tai iš esmės yra asmenybės skilimas. Taip pat būtina atmesti įmanomą disociacijos sutrikimo simptomų ryšį su narkotikų ar alkoholio vartojimu, nes šiais atvejais patologinį procesą gali veikti visiškai kiti, egzogeniniai mechanizmai.
Diagnostikos metodai
Daugialypės asmenybės sutrikimas diagnozuojamas naudojant klinikinius stebėjimus, anketas, hipnozę ir amytal-kofeinu surikdymą. Hipnozės metu žmogus panardinamas į ypatingą būseną, kurios metu surikdoma smegenų požievio veikla, atsakinga už kasdienio gyvenimo struktūrą. Pacientas būdamas euforijoje, atsipalaidavęs, pateikia apie save informaciją, kuri anksčiau buvo neprieinama arba dėl psichogeninės amnezijos ar represijos, arba sąmoningai ją slėpė. Šie metodai gali būti naudojami ne tik diagnostikos, bet ir terapiniais tikslais, pavyzdžiui, pacientams su katatoniniu stuporu.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Etiologija
Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė yra dažniausiai susijusi su sunkiomis, trauminėmis situacijomis, tokiomis kaip fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje. Maždaug 80 proc. atvejų tai yra atidėtas atsakas į psichotraumą. Taip pat svarbus asmeninis polinkis, nes ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus, dažnai laikoma isteriška asmenybė, kuri yra demonstratyvi, linkusi į teatrališkumą, mėgstanti daryti ryškų įspūdį aplinkiniams ir visada būti dėmesio centre. Kai kuriuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas organiniam nervų sistemos nepilnavertiškumui nustatyti, o 25 proc. pacientams, kuriems nustatyta ši diagnozė, pastebėtas polinkis į elektroencefalogramos anomalijas, būdingas pacientams sergantiems epilepsija.
Klinikiniai požymiai
Tiriant pacientą, paprastai nebūna aptinkama nieko neįprasto jo psichinėje būklėje, išskyrus kai kuriuos amnezijos momentus, kuomet viena asmenybė yra pakeičiama kita, o dominuojanti asmenybė neprisimena, kas buvo prieš tai. Paciento asmenybės elgesys gali tiek skirtis, pokyčiai gali būti tokie aštrūs, kad persijungimas įvyksta per kelias sekundes, o amnezija gali pasireikšti tokiais trumpais laiko periodais. Prie įvairios kilmės dichotomijos ir asmenybės išsibarstymo gali priartinti ir eksperimentai su psichodelikais, kurie patys savaime esti disociatyvais.
Santykis su kitomis ligomis
Šio sutrikimo santykio su kitomis ligomis diapazonas yra labai platus, nes esama kelių asmenybių, kurios gali būti protiškai sveikos pačios sau kiekviena atskirai ir kiekviena jų gali turėti arba neturėti tam tikrą patologinį laipsnį. Patologijos gali būti labai skirtingos: nuo nuotaikos ir nerimo sutrikimų iki protinio atsilikimo. Asmenybės taip pat gali skirtis ir kognityviniu funkcionavimu: jos gali turėti skirtingą IQ. Kartais net būna, kad skirtingoms asmenybėms reikalingi skirtingų dioptrijų akiniai. Siekiant išvengti painiavos tarp asmenybių, joms suteikiami tam tikri vardai arba kažkokios funkcinės charakteristikos, tarkime „Gynėjas“. Atitinkamai, jos gali skirtis ir lytimi, ir tautybe, gali save sieti su skirtingomis šeimomis.
Psichologiniai mechanizmai
Garsus amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne iškėlė teoriją, kad kiekvienoje asmenybėje kartu egzistuoja Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Ir mūsų atveju, labai dažnai pasitaiko, kad viena iš subasmenybių susijusi su vaiku, kuriuo kažkas rūpinasi, kurį kažkas apsaugo. Tokiu būdu, apžaidžiamos stresinės situacijos, kurios suveikia kaip gaiduko mechanizmas šiam sutrikimui atsirasti ir išsisukama pakankamai nepavojingu būdu. Norėdamas išvengti nepakeliamos situacijos, žmogus susigalvoja sau keletą vaidmenų, jo psichinis gynybos mechanizmas įveikia šią stresinę situaciją saugiausiu būdu. Persijungimas tarp asmenybių paprastai įvyksta staiga ir dramatiškai, panašiai kaip, jei į metro įliptų vienas asmuo, o stotelėje išliptų jau kitas žmogus.
Epidemiologija
Atsižvelgiant į bendruosius statistinius duomenis, buvo aprašyta apie keturiasdešimt tūkstančių disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejų. Tačiau šį skaičių sudaro ir daug abejotinų, rimtų, klinikiniu požiūriu, atvejų, kuriais užsiėmė psichoanalitikai, psichoterapeutai ir psichologai, švelniai tariant, nebūdami ekspertais psichopatologijos srityje, ir pagal jų aprašymus sunku atlikti neabejotinas diagnostikos išvadas. Naujausi tyrimai parodė, kad šis sutrikimas ne toks jau retas, kaip buvo manyta anksčiau. Dažniausi atvejai pasitaiko tarp jaunuolių, paauglystės metu, taip pat šia liga lenkia moterys - 1:10 santykiu. Egzistuoja genetinių tyrimų duomenys, rodantys, kad ši liga gali būti paveldima: artimiausios giminės turi polinkį į tokią patologiją.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Socialiniai ir kultūriniai aspektai
Vyrauja nuomonė, ypač Vakaruose, kad šis sutrikimas turėtų būti laikomas ne liga, o normos variantu. Tai tiesiog daugialypės asmenybės egzistencinė būsena, kuri nėra diskomfortiška, nesukelia jokių socialinių pasekmių, nes „asmenybės“ nesikreipia pagalbos, todėl negalima apeliuoti į jokį priverstinį gydymą. Pavyzdžiui, bestselerio „Kai Triušis staugia“ („When Rabbit Howls“) autorė Truddi Chase turėjo šio sutrikimo simptomus. Psichiatrijoje egzistuoja viena bendra taisyklė: kuo anksčiau prasideda sutrikimas, tuo blogesnė socialinė prognozė. Specialistai atkreipia dėmesį, kad disociatyvus tapatybės sutrikimas, lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, laikomas sunkiausiu ir lėtiniu. Pasveikimas paprastai būna nepilnas.
Gydymo metodai
Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Tokia terapija užsiima biheviorizmo psichologijos specialistai. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika, sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną. Surinkti reikiamą informaciją, kuri yra užslopinta, galima hipnozės ir sutrikdančių pokalbių pagalba. Egzistuoja insaitas - orientuota psichodinaminė terapija, kuri trunka ilgus metus. Ji taip pat nukreipta įveikti traumines situacijas. Subtilumas tame, kad terapeutas, kuris dirba su tokiu pacientu, turi iš eilės kreiptis į kiekvieną asmenybę, dirbti su kiekviena iš jų, vienodai jas pripažindamas ir gerbdamas, jokiais būdais neteikdamas pirmenybės kokiai nors vienai pusei, jei atsiranda vidinis konfliktas. Kas liečia medikamentinį gydymą, tai jis išskirtinai simptominis ir nukreiptas tik į kai kuriuos antrinius įvykusius pažeidimus.
Kultūriniai ypatumai
Mes neturime pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai vertinti disociacijos sutrikimą, atsižvelgiant į kultūrinius ypatumus. Kai kurios tautos - eskimų, malajų - pasižymi būsenomis, kai jas tarsi užvaldo kažkokia būtybė (pavyzdžiui, amokas). Bet kas liečia daugialypės asmenybės sutrikimą, tai jau Vakarų pasaulio prerogatyva. Tai tarsi šiuolaikinio tipo reakcijos modelis: Vakaruose išsivystė savarankiškos asmenybės kultas, deklaruojantis pagarbą asmeniui kaip individui. Ir todėl, įveikiant nepakeliamas stresines situacijas, žmogus ne tik lieka individu, bet jis ir dauginasi kaip asmenybė. Šis sutrikimas - nors tai ir paradoksas - narcisizmas. Galų gale, juk tai gražu, neįprasta, tai tam tikros funkcijos, kurios paprastai nepasireiškia realiame gyvenime. Žmogus tarsi žaidžia vaidmenimis pats su savimi, išgyvena apgaulingą savivertės jausmą.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas