Agresijos psichologija: Samprata, veiksniai ir teorijos

Įvadas

Šiuo metu agresija yra labai populiari tema, aktuali ir reikšminga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šiandieniniame gyvenime gana dažnai susiduriama su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis, ypač jaunimo tarpe. Apie pyktį, jį sukeliančius veiksnius ir padarinius, agresyvų elgesį, jo padarinius kalbama visur: televizijoje, laikraščiuose, knygose, mokyklose, gatvėse, interneto puslapiuose ir pan. Agresija ir pyktis vis dar išlieka aktualia problema mūsų visuomenėje. Teroro aktai, žmogžudystės, smurto aktai šeimose, mokyklose vis dar lieka skaudžia visuomenės problema. Su agresyviu elgesiu galima susidurti daug kur: kai kurie žmonės savo tikslų siekia pakeltu balsu, gąsdinimais. Su pykčiu ir fizine prievarta susiduriama, kai gadinami daiktai, užpuolami, sužalojami ar net nužudomi žmonės. Kartais tokiais būdais siekiama konkrečių savanaudiškų tikslų. Tačiau dažniausiai pyktis, destruktyvus ir žalojantis elgesys atrodo nesuprantamas, betikslis ir sunkiai ar visiškai nepaaiškinamas. Lietuva pasaulyje vis dar pirmauja pagal savižudybių (agresijos, nukreiptos į save) skaičių. Kol kas nerandama būdų, kaip sustabdyti tai. Todėl tema apie agresiją ir pyktį vis dar išlieka labai aktuali ir reikšminga. Dažnai kyla klausimas: kas sąlygoja agresiją, kokie veiksniai įtakoja destruktyvų elgesį.

Darbo tikslas - analizuoti agresijos ir pykčio biologinius, socialinius ir psichologinius ypatumus.

Uždaviniai:

1. Pateikti pykčio sampratą bei įtakojančius veiksnius.
2. Aptarti agresijos sampratą ir ją įtakojančius veiksnius.
3. Supažindinti su agresyvaus elgesio teorijomis.

Žmogaus pyktį ir agresiją įtakoja nemažai skirtingų faktorių: biologiniai, psichologiniai, socialiniai. Aiškinant pykčio ir agresyvumo apraiškas didelis dėmesys skiriamas socialiniam aspektui, nes neįmanoma agresyvumo įsivaizduoti kur nors kitur nei pačioje visuomenėje, kaip ir negalima paaiškinti pačios visuomenės, nežinant agresyvaus elgesio ypatumų ir jį sukeliančių veiksnių.

Pyktis: Samprata, veiksniai ir išraiška

Pyktis yra normali emocija, kurią neišvengiamai kiekvienas patiria frustracijos situacijose (t.y. tuomet, kai negali pasiekti ar gauti tai, ko nori). Kuo reikšmingesnis tikslas, tuo didesnę įtampą ir pyktį jaučiame, negalėdami jo pasiekti. Pyktis - tai priešiška emocinė reakcija į asmenybės poreikių tenkinimo, tikslų įgyvendinimo kliūtis. (Psichologijos žodynas, 1993, p. 211). Pyktis dažniausiai reiškiasi energijos antplūdžiu, fizinės veiklos poreikiu, sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, įkvepia drąsos ir kartu susilpnina savikontrolę. Pyktis būdingas tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Gyvūnų pyktis yra labai reikšmingas padeda sutelkti energiją ir pasirengti aktyviai savigynai. Žmogui pyktis kartais taip pat gali padėti susitelkti ir energiją pakreipti teigiama linkme. Nelabai smarkus, sąmonės kontroliuojamas pyktis padidina žmogaus pasitikėjimą savimi, suteikia drąsos ir jėgų ginti teisėtus savo ir kitų žmonių interesus. Dažnai pyktis kyla situacijose, kai žmogus suvokia, kad gresia pavojus jo gerovei. Pvz., tėvai, atvežę sergantį vaiką į priėmimo skyrių, pyksta ant personalo, nes jiems atrodo, kad pagalba suteikiama ne taip greitai, kaip jie norėtų. Kuo didesnę grėsmę vaiko sveikatai jie įsivaizduoja, tuo didesnis jų nerimas ir stipresnė pykčio reakcija.

Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos formos

Pyktį gali sukelti labai įvairūs veiksniai:

• įžeidimas,
• draudimas,
• vertimas atlikti tai, kas prieštarauja žmogaus norams,
• nepritarimas,
• apgaulė,
• kritika,
• melas ir pan.(Izard, 2000).

Pyktį galima išreikšti racionaliai ir neracionaliai. Racionalaus pykčio požymiai:

1. Pyktis adekvatus situacijai. Jeigu pyktį sukėlė tai, kad reikėjo 15 min. ilgiau, nei nurodyta, palaukti už durų, galima mandagiai pasakyti pastabą.
2. Pyktis išsakomas tuo laiku, kada kilo, ir tiems žmonėms, kuriems jis skirtas. Jeigu jausmai labai stiprūs, prieš išsakydamas juos, žmogus nusiramina.
3. Kūno kalba (veido išraiška, akių kontaktas, rankų judesiai, poza), balso tembras (tvirtas, bet ne per daug garsus) ir kalbos turinys sutampa ir rodo tuos pačius jausmus.
4. Kalbama apie tai, kas sukėlė pyktį, o ne daromi globalūs apibendrinimai (jūs visada… arba visi prieš mane…).
5. Kalbama apie savo jausmus, o ne kaltinami kiti, t.y.: “Aš jaučiausi ignoruojamas, kai neįvykdėte savo pažado” vietoj “Jūs mane ignoruojate”.
6. Pyktis išreiškiamas socialiai priimtinu būdu (t.y. pakankamai mandagiai), pašnekovui tinkamu laiku ir tinkamoje aplinkoje, prisiimant atsakomybę už savikontrolę.
7. Racionaliai išreikštas pyktis sumažina įtampą, nelieka kaltės jausmo. (Controlling Anger - Before It Controls You).

Racionaliai išreikšti pyktį dažniausiai būna sunku, todėl pasirenkamas neracionalus būdas. Nesugebėjimas reikšti natūraliai kylantį pyktį sunkina bendravimą, iškreipia tikrovės suvokimą ir gali sukelti psichosomatinių sutrikimų ir netgi perauga į agresyvų elgesį, smurtą.

Agresija: Samprata ir ją įtakojantys veiksniai

Agresija apibūdinamas labai platus elgsenos ir emocijų spektras: nuo sportinio azarto, ginčų, savigynos iki žmogaus puolimo, žudymo, karų bei kitos valstybės užpuolimo. Yra labai daug agresijos apibūdinimų.

Agresija - visi veiksmai, kuriais siekiama sužaloti, pakenkti, suteikti skausmą. (Lindesmith, 1999). Priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar net žmonių grupės atžvilgiu, turint tikslą pakenkti kitam žmogui fiziškai ar psichologiškai. (Psichologijos žodynas, 1993, p. 9). Žmogaus reakcija į tam tikrą ar tariamą grėsmę, kilus konfliktui, kuri gali pasireikšti kito žmogaus puolimu, pavartojant fizinę jėgą; tipiškas elgesys frustracijos metu. (Sociologijos terminų žodynas, 1994, p. 7).

Taip pat skaitykite: J. Lozovska ir jaunieji mokslininkai

Dažniausiai agresijos terminu apibūdinamas toks elgesys, kuriuo vykdomas fizinis ar žodinis smurtas kitų atžvilgiu. Tačiau nei vienas iš agresijos apibūdinimų visapusiškai neaprėpia šio sudėtingo ir įvairialypio reiškinio. Agresija - neatskiriamas tarpasmeninių konfliktų palydovas, gali būti ir konflikto priežastimi (išreiškiamos agresijos tendencijos), ir pasekmė (nežinoma kitų konflikto sprendimo strategijų, nenorima ar nemokama jomis pasinaudoti). Tai vienas iš svarbiausių individo emocijų ir elgsenos apibūdinimų, lemiančių žmonių tarpusavio santykius ir individualų asmenybės vystymąsi.

Agresyvaus elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu (žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija).(Žukauskienė, 1997). Iš esmės agresija neprieštarauja dorovei, nors didžioji dauguma išorinių agresijos apraiškų yra amoralios ir netoleruotinos. Visuomenė nesmerkia „teisėtos“ agresijos (policininkas, tramdantis nusikaltėlį; dantistas, raunantis dantį; sportininkas, kovojantis dėl kamuolio ir pan.) ir „instrumentinės“ agresijos (veiksmai, kuriais siekiamas tikslas ir nepadaroma didelė žala; ginčai dėl objektų, teorijos ar privilegijų). Tai socialiai priimtinas agresyvumas, neatsiejama socialinio gyvenimo dalis. Agresijos formos tiesiogiai susijusios su smurtu (agresyvumas nukreiptas į daiktus, žmones ar save) yra smerkiamas. Tačiau vertinimo normas ir reikalavimus lemia kultūra, kuri kartais sparčiai keičiasi. Kintant kultūrai kinta ir ją atspindintis elgesys bei vertinimo normos. Manoma tam, kad konkreti elgsena būtų įvardyta kaip agresyvi, būtinos dvi sąlygos:

1. konkreti apčiuopiama skriauda, padaryta žala;
2. pažeistos elgesio normos. (Rumenciava, 1991).

Agresiją įtakoja įvairūs faktoriai. A. Bandura (1991) skiria tokius agresiją įtakojančius faktorius:

• lyčių skirtumą;
• rasinė priklausomybė;
• aplinkos;
• išankstinis nusiteikimas;
• alkoholio ir narkotikų vartojimas;
• baimė.

Lyčių skirtumai

Vienu iš faktorių yra lyčių skirtumas. Seniau buvo susiformavusi tokia nuomonė, kad stipriosios lyties atstovai yra agresyvesni nei moterys ir dažniau būna agresijos iniciatoriais. Tai aiškinama remiantis grynai fiziologiniais ypatumais, pirmiausiai tuo, kad vyrų organizme yra didesnė agresyvumą nulemiančių hormonų koncentracija. Eksperimentuose su gyvūnais padaryta išvada, kad vyriški hormonai pabudina agresiją, nors nereikia sakyti, kad be šito agresija negali egzistuoti. Tačiau kai kalbama apie žmogų, tampa aišku, kad neužtenka žiūrėti vien iš biologinių pozicijų. Lyčių genetiniai-hormoniniai mechanizmai skiriasi, bet panašūs į gyvūnų, tačiau didesne dalimi tai priklauso nuo visuomenės, nuo berniukų ir mergaičių gyvenimo konkrečiose visuomenės struktūrose. Dabar yra pakankamai daug surinkta dokumentinių įrodymų, kuriais remiantis galima teigti, kad moterys elgiasi taip pat agresyviai ar net agresyviau už vyrus. Įrodinėjama, kad biologinio faktoriaus įtaka yra minimali lyginant su situaciniais ir socialiniais veiksniais. (Bandura, 1991).

Rasinė priklausomybė

Dar vienas faktorius, įtakojantis žmogaus agresyvumą, yra jo rasinė priklausomybė. Lietuvoje agresyvumo pasireiškimas dėl rasinių motyvų yra gan retas reiškinys, tačiau užsienyje ši problema kelia daug rūpesčių. Yra daug valstybių, kuriuose tarp baltųjų ir spalvotųjų šalies gyventojų priveda prie konfliktinių situacijų. Analizuojant šiandieninę situaciją santykiai tarp baltųjų ir juodaodžių, o taip pat ir tarp savo rasės žmonių, yra labai pasikeitę lyginant su buvusiomis normomis. Tačiau tarp šių dviejų kultūrų individų agresyvumo blyksnių galimybės yra daug didesnės, nei tarkim, tarp tos pačios rasės individų. Šį reiškinį paaiškinti gana nesunku: problema kyla todėl, kad vienai grupei žmonių pastoviai jaučiant panieką ir pažeminimą kitos grupės atžvilgiu tai juos nuteikia agresyviai. (Bandura, 1991).

Taip pat skaitykite: Fotografija, muzika ir šypsenos

Aplinkos veiksniai

Kita faktorių grupė - tai negatyvūs mus supančios aplinkos faktoriai. Skiriami šie aplinkos faktoriai

• fiziniai, kuriems priklauso triukšmas, karštis, užterštas oras ir pan.
• tarpasmeniniai, kuriems priklauso asmeninės erdvės pažeidimas, teritorinis įsikišimas ir pan.

Laboratoriniai tyrimai ir eksperimentai rodo, kad šie veiksniai ne visada sukelia tuos pačius efektus. Pavyzdžiui, triukšmas, karštis ir sausra žmonėms tam tikrose situacijose visai neturi įtakos. Tik aplinka ir tarpasmeniniai santykiai yra nepakankami faktoriai kilti asmenybės agresyvumui. Buvo prieita tokios nuomonės (Bandura, 1991):

1. Aplinkos faktoriai nepadidina agresyvumo vienareikšmiai ir tiesiogiai. Jie gali veikti agresyvumą tik, jei:

   • tokiu būdu sužadintas individas iš anksto buvo nuteiktas užpuolimui.
   • pažeidžiamas asmenybės gebėjimas teisingai perdirbti gaunamą informaciją.
   • jei tuo momentu nutraukiamas jo atliekamas koks nors veiksmas.

2. Fiziniai aplinkos veiksniai didina agresyvumą iki tam tikros ribos, po kurios šių veiksnių įtaka labai sumažėja.

Žmonių tarpasmeniniai faktoriai yra mažiau ištirti nei aplinkos. Skiriami šie tarpasmeniniai faktoriai:

• teritorinis įsikišimas;
• asmeninės erdvės pažeidimas;
• didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje;

Žmogus turi turėti tam tikrą teritoriją, kad galėtų normaliai funkcionuoti. Nors yra linkusių teigti, kad tai yra atavizmas - žmonių instinktyvinis biologinis faktorius, apsprendžiantis turėti tam tikrą teritoriją, dabar teigiama, kad žmonės pilnai gali priimti kitus individus į savo erdvę, nepasireiškiant tuo metu padidintai agresijai ir tuo pačiu laikui bėgant, jie pasidalina ta erdve su kitais individais. (Bandura, 1991).

Nemažą įtaką agresyvumui turi ir asmeninės erdvės pažeidimas. Apie kiekvieną individą yra erdvės ribos. Kiekvienas tos erdvės pažeidimas gali priversti žmogų “bėgti”, t.y. trauktis nuo nepageidaujamo įsikišimo į jo asmeninę erdvę, iššaukti jame nepatogumo jausmą. Yra teigiama, kad toks pažeidimas gali iššaukti agresyvumą dėl dviejų priežasčių:

• jei asmeninės erdvės pažeidimas nepalieka būdų atsitraukimui, individas gali pereiti prie tiesioginės agresijos.
• gali pasireikšti dominavimo reakcija, ir jeigu yra nors kiek priešiškumo, individas savo nepatogią būseną gali bandyti palengvinti agresyvia reakcija. (Bandura, 1991).

Aišku, kad tokios situacijos nebūtinai baigiasi nukentėjusio puolimu. Agresyvumas yra tik kaip viena iš galimų asmenybės reakcijų ir pasireiškia tik tada, kai išnaudojamas visas alternatyvių atsakymų arsenalas. Didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje gali sukelti tam tikras žmonių reakcijas, tuo pačiu tai gali būti priešiškos reakcijos. Manoma, didelis kiekis žmonių mažoje erdvėje yra būtinas, bet nepakankamas veiksnys, kad kiltų subjektyvi - psichologinė reakcija į stresą. Turi būti visa eilė papildomų sąlygų - asmeninės erdvės pažeidimas, kontrolės nebuvimas, perkrovimas stimulais ir pan. Visi jie artimi savo kilme tiems, kurie turi įtakos žmogiškosios agresijos pasireiškimui. Labai didelės įtakos turi ir žmonių išankstinis nusiteikimas. Jei prieš tai žmonių nuotaikos buvo agresyvios, pabuvus jiems ilgesnį laiką kartu mažoje erdvėje tie jausmai dar labiau sustiprėja. Ir atvirkščiai, jei atmosfera buvo šilta ir draugiška, tai ji nuo to pasidaro dar šiltesnė ir jaukesnė.

Alkoholio ir narkotikų vartojimas

Dar viena agresyvumo apraiška yra alkoholio ir narkotikų vartojimas. Keliamos dvi agresyvumo pasireiškimo versijos:

1. pagrindinę reikšmę suteikiame grynai farmakologiniam veikimui, kuris tiesiogiai veikia nervines ląsteles, kurios atsakingos už elgesio kontrolę. Procesas pasireiškia kaip stimuliacija primityvių, žemesnių instinktų, kurių pasėkoje galimas agresijos pasireiškimas;
2. alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas sukelia cenzūros sistemos slopinimą ir sužadina žmogaus įgimtą ir įgytą agresyvumą.

Tačiau kyla klausimas - kodėl ne visi žmonės, pavartoję alkoholį, būna agresyvūs. Alkoholis iššaukia fiziologinio sužadinimo būseną, panašią į būseną, kurią lydi priešiškumo pasireiškimas. Tokie pasikeitimai kaip: padidėjęs kraujospūdis, padidėjimas cukrus kraujyje, didesnio kraujo kiekio padidėjimas raumenyse ir pan., susiję su tarpusavio santykių pasikeitimu. Girti žmonės yra linkę į kraštutinumus, kai normalioje būsenoje tai yra slopinama. Vieni būna linkę daugiau į agresyvumą, kiti galbūt į pernelyg didelio jautrumo būseną.

Baimė

Dar vienas faktorius, sukeliantis perdėtą agresyvumą-tai baimė. Bailus žmogus arba stengiasi pabėgti nuo galimos nelaimės, arba stengiasi būti agresyvus, kad išgąsdintų jį provokuojančią pusę. Yra grupė žmonių, kurie galvoja, kad elgdamiesi agresyviai, jie bus laikomi dominuojančiais ir taip juos aplenks kitų agresija. (Bandura, 1991).

Kaip matyti iš agresiją įtakojančių faktorių, agresyvaus elgesio priežastis galima aiškinti įvairiai.

Agresijos teorijos

Įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir pan. Šiuo metu yra keturios populiariausios psichologinės agresijos teorijos, kurios ir bus aptariamos.

Biologinė (arba instinktų) agresijos teorija

Šios teorijos atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama. Žymiausi šios teorijos atstovai yra Z. Froidas ir K. Lorenzas. Z. Froidas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo (eros) ir mirties (tanatos) instinktus. Agresiją jis siejo su mirties instinktu.

Frustracijos teorija

Šios teorijos šalininkai teigė, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos yra įgimtas, t.y., kad frustracija visada sukelia agresiją, o agresija visada yra frustracijos pasekmė. Tolerancija frustracijai - yra tam tikras slemkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos.

Analizuodamas agresijos perkėlimą, N.E. Milleris atliko įdomų eksperimentą. Jis uždarė dvi žiurkes eksperimentinėje dėžėje ir tol jas stimuliavo elektros smūgiu, kol jos pradėjo tarpusavyje kovoti. Prasidėjus kovai, elektros stimuliacija būdavo tuojau pat nutraukiama, kitaip tariant, agresija buvo pastiprinama elektros smūgių nutraukimu. Šis mokymasis buvo tęsiamas tol, kol, gavusios elektros smūgį, žiurkės tuojau pradėdavo kovą. Šiuo momentu į eksperimentinę dėžę buvo įdedama lėlė, ir žiurkės vėl gaudavo elektros smūgį. Iškart po smūgio jos vėl kovodavo tarpusavyje, nekreipdamos dėmesio į lėlę. Kitame eksperimento etape dėžėje buvo paliekama tiktai viena iš anksčiau dalyvavusių žiurkių ir lėlė. Ši žiurkė, kaip ir pirmojoje eksperimento dalyje, vėl būdavo stimuliuojama elektros smūgiu. Gavusi smūgį, dabar ji puldavo lėlę. Taigi, kai nebūdavo pirminio agresijos objekto, agresija būdavo nukreipiama į kitą objektą ( pakaitalą) - įvykdavo agresijos perkėlimas.

Socialinio mokymosi teorija

Šios teorijos žymiausias autorius buvo A.Bandura. ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos“. Jo manymu, neigiama stimuliacija, atsirandanti dėl įvairių frustratorių poveikio, sukelia bendrą individo emocinio sužadinimo būseną, kuri gali sudaryti palankų foną ne tik agresijai, bet ir kitoms reakcijoms pasireikšti. Kokia reakcija bus sukelta, priklauso nuo to, kaip bus įvertintas frustratorius arba emocinio sužadinimo šaltinis, kokios yra išmoktos reakcijos susidorojant su frustracija, koks jų santykinis efektyvumas. Pavyzdžiui, patyrę negatyvų poveikį, vieni žmonės siekia pagalbos ir paramos, kiti - padidina savo pastangas siekdami sėkmės, treti - pasitraukia iš frustruojančios aplinkos, ketvirti - elgiasi agresyviai, penkti - patiria sustiprėjusias psichosomatines reakcijas, šešti - bando palengvinti savo pasigailėtiną būseną alkoholiu bei narkotikais, dar kiti - ieško konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taigi, frustracija ir emocinis sužadinimas yra greičiau lengvinanti, o ne būtina agresijos pasireiškimo sąlyga.

Agresyvaus elgesio išmokimas. Pirmiausia galima pasakyti, kad žmonės agresyviai elgtis išmoksta tiesioginės patirties dėka, už išreikštą agresiją susilaukdami vienokio ar kitokio pastiprinimo. Agresyvus elgesys labai dažnai naudojamas todėl, kad jis užtikrina aplinkinių pritarimą ir leidžia pakelti statusą. Šį pritarimą asmenybė gali gauti ne tik asocialioje, bet ir prosocialioje aplinkoje (pvz., tėvas gali pagirti sūnų už tai, kad jis sugebėjo primušti vyresnį berniuką, treneris - žaidėją, kuris atkovojo kamuolį žaisdamas ypač agresyviai, ir t.t.). Asocialiose bendraamžių grupėse agresyvus elgesys paaugliams gali užtikrinti ne tik grupės narių pritarimą, bet ir atitinkamą socialinį statusą (paprastai kuo agresyviau paauglys elgiasi, tuo didesnė tikimybė, kad jis užims aukštesnį statusą). Agresyvus elgesys taip pat gali užtikrinti agresoriui naudingą materialinį atpildą. Pavyzdžiui, vaikas, primušęs savo bendraamžį, gali atimti iš jo žaislą arba saldumynus, ir tai yra savotiškas atlygis už agresyvų elgesį. Paaugliai arba suaugusieji už agresijos naudojimą gali būti pastiprinami piniginiais priedais ir pan. Be to, vaikai kartais gali būti pastiprinami papildomu dėmesiu, kurį suaugusieji skiria jų agresyviam elgesiui (šis efektas dažniausiai pasireiškia tada, kai vaikai išgyvena suaugusiųjų dėmesio stoką).

Kitame eksperimento etape kiekvienas vaikas buvo vienas paliekamas žaidimų kambaryje, kuriame buvo tokia pati pripučiama lėlė ir daugelis kitų modelio naudotų daiktų. Pasislėpę stebėtojai fiksuodavo, ką veikdavo vaikas. Kaip liudija gauti rezultatai, pirmosios ir trečiosios grupės tiriamieji („apdovanojimo“ ir kontrolinę grupė) dažniau negu antrosios grupės vaikai (kurie matė, kaip modelis buvo nubaustas) imituodavo modelio agresyvius veiksmus. Taigi, negatyvios modelio veiksmų pasekmės sumažino stebėtojų agresiją. Tačiau šiuo atveju lieka neaišku, ar negatyvių pasekmių efektas nuslopino agresyvių veiksmų išmokimą, ar tik jų pasireiškimą. Kitaip tariant, ar vaikai, kurie matė kaip buvo nubaustas modelis, nesugebėjo išmokti agresyvių veiksmų, ar jie juos išmoko, bet vėliau nuslopino. Siekdamas tai išsiaiškinti, A. Bandura atliko papildomą tyrimą, kuriame visus ankstesniuose eksperimento etapuose dalyvavusius vaikus prašė parodyti tai, ką jie išmoko. Kiekvienam tiriamajam už modelio veiksmų atkartojimą buvo siūloma sulčių ir koks nors dailus niekutis. Gautu rezultatai parodė, kad visų trijų grupių tiriamieji išmoko maždaug tokį patį agresyvių veiksmų skaičių. Tai leidžia manyti, kad antrosios grupės vaikai ankstesnėje eksperimento dalyje imitavo mažiau agresyvių modelio veiksmų dėl galimos bausmės (jie tikėjosi, kad gali būti nubausti taip pat, kaip ir modelis). Tačiau, kai už matytų agresyvių veiksmų atkūrimą jiems buvo pasiūlytas apdovanojimas, šie vaikai aiškiai pademonstravo, kad jie išmoko daug daugiau, negu buvo parodę. Remiantis šių tyrimų rezultatais, galima padaryti dvi svarbias išvadas:

1. agresyvių veiksmų išmokimas ir jų išreiškimas nėra tapatūs dalykai (stebėtojas gali išmokti, bet kol kas nedemonstruoti agresijos);
2. bausmės, skiriamos agresyvaus elgesio modeliui, netrukdo stebėtojams išmokti agresyvių veiksmų.

Socialinės kognityvinės agresijos teorijos

Stimulinė mintinė reprezentacija. Kai svarbūs stimulai yra užkoduoti, prasideda antrasis informacijos perdirbimo žingsnis - šių stimulų interpretacija bei įprasminimas. Aišku, kad žmonės, pasižymintys skirtingomis savybėmis, gali visiškai interpretuoti tą patį įvykį (ypač neaiškiomis arba dviprasmiškomis aplinkybėmis). Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad įvairaus amžiaus agresyviems individams yra būdingas išskirtinis efektas - provokacinėmis aplinkybėmis jie tendencingai priskiria kitiems žmonėms priešiškus ketinimus (šis efektas buvo pavadintas „tendencingomis priešiškumo atribucijomis“).

Tirdamas minėtą efektą, K. A. Dodge‘as agresyviems ir neagresyviesiems tiriamiesiems (2-os, 4-os ir 6-os klasės mokiniams) sudarydavo frustracinę situaciją - bendraamžis sugriaudavo jų pradėtą mozaiką ir sutrukdydavo gauti apdovanojimą [Dodge K. A., 1980]. Vieniems vaikams šie destruktyvūs veiksmai buvo pateikiami kaip visiškai atsitiktiniai, kitiems - kaip aiškiai apgalvoti (tyčiniai), o tretiems - kaip dviprasmiški (t.y. nebuvo aišku, ar bendraamžiai tyčia sugriovė mozaiką, ar atsitiktinai). Kaip parodė gauti rezultatai, kai frustracija buvo visiškai atsitiktinė, tiek agresyvūs, tiek ir neagresyvūs vaikai situaciją suprato panašiai išreiškė nestiprią agresiją. Kai frustracija buvo neabejotinai tyčinė, abi tiriamųjų grupės vėl panašiai interpretavo situaciją ir reagavo daug agresyviau. Tačiau, kai frustracinę situacija buvo dviprasmiška, neagresyvūs vaikai reagavo neagresyviai (lyg bendraamžiai būtų pasielgę nepiktybiškai), o agresyvūs tiriamieji interpretavo bendraamžio veiksmus kaip priešiškų ketinimų pasekmę ir išreikšdavo agresiją. Priešiškų ketinimų priskyrimas (net jeigu iš tikrųjų šie ketinimai yra neutralūs arba geranoriški) dažnai išprovokuoja realias atsakomąsias agresyvias reakcijas.

Agresijos formos

Yra šešios agresyvumo rūšys: bendrasis, komformistinis, perkeltinis, konstruktyvus, tiesioginis ir vaizduotės.

#

tags: #darbai #apie #agresija