Vaikai yra itin imlūs aplinkai ir dažnai kartoja tai, ką mato aplink save. Ypač didelę įtaką daro tėvų elgesys, kuris, pasak Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros doc. dr. Viktorijos Čepukienės, gali persiduoti iš kartos į kartą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į filmukų, kurie yra neatsiejama vaikų gyvenimo dalis, įtaką.
Šeimos įtaka: nematomi mokymai
Ar pagaunate save sakant ar darant tai, ką sakydavo ar darydavo jūsų tėvai - nors sau kartojote, kad elgsitės kitaip? Nuo mažens stebime, kaip mūsų tėvai elgiasi vienas su kitu: kaip sprendžia tarpusavio konfliktus, ar kalbasi, ar nutyli, ar pasitiki vienas kitu, ar vertina vienas kitą, kaip sprendžia įvairias šeimos problemas ir auklėja vaikus. Visa tai - tarsi nematomi mokymai, kuriuos vaikas sugeria ne tiek protu, kiek jausmais. Berniukas, augęs šeimoje, kurioje tėvai retai kalbėdavosi apie jausmus, o nesutarimai buvo sprendžiami šaltu atsitraukimu ir ilgais nekalbadieniais, gali išmokti, kad geriau nieko nesakyti, nei rizikuoti konfliktu. Kita vertus, mergaitė, mačiusi, kaip mama nuolat aukoja save dėl šeimos ir nepalieka smurtaujančio tėčio, gali tikėti, kad meilė - tai atsisakyti savęs ir paklusti. Toks elgesio šablonas vėliau gali virsti nuolatiniu pritarimu partneriui, net kai tai kainuoja jos pačios gerovę. Jei tėvai kalba apie meilę, bet tuo pat metu vienas kitam priekaištauja, žemina ar ignoruoja - žodžiai nublanksta prieš patirtį. Vaikas mokosi ne iš to, kas sakoma, o iš to, kas jaučiama ir daroma.
Paprastai šis modelis nėra įsisąmonintas, todėl labai dažnai, net kai augdamas vaikas sau prižada, kad bus kitoks, suaugęs jis šiuos modelius atkartoja, sukurdamas tokį patį rezultatą - ydingos šeimos santykius, problemų turinčius vaikus ir pan. Dažniausias to rezultatas būna kitas kraštutinumas - visiškas kontrolės nebuvimas, įnešantis į šeimą daug sumaišties, kurios kontekste augantys vaikai neišvengiamai susiduria su daugybe psichologinių problemų.
Nors visi šeimos nariai auga toje pačioje emocinėje aplinkoje, tyrimai rodo, kad jų patirtys gali smarkiai skirtis. Tai lemia keli dalykai. Pirmiausia šeimoje dažnai formuojasi nelygiavertės emocinės pozicijos. Tėvai (dažnai nesąmoningai - tai taip pat susiję su gimtojoje šeimoje patirtomis vaiko šeimoje pozicijomis) vienam vaikui skiria daugiau dėmesio, lūkesčių ar atsakomybės nei kitiems. Šis vaikas tampa emociniu laidininku - tuo, į kurį nukreipiama daugiau nerimo, vilčių, baimių, kontrolės ar net pykčio. Kartais šis vaikas pasijunta atsakingas už tėvų nuotaikas, tampa tarpininku tarp jų.
Pavyzdžiui, šeimoje yra trys vaikai. Vyriausioji dukra, nuo mažens girdėjusi mamos skundus dėl tėčio elgesio, tampa jos emociniu ramsčiu. Mama kalbasi su ja kaip su suaugusiąja, kartais net prašo: „Tik nesakyk tėčiui, kad aš taip sakiau.“ Tuo tarpu jaunesnieji vaikai gali augti atokiau nuo tėvų tarpusavio įtampų. Tyrimai rodo, kad būtent šie daugiausia įtraukti vaikai suaugę dažniau patiria sunkumų poros santykiuose, jiems sunkiau išlaikyti emocinį balansą tarp artumo ir savarankiškumo. Jie dažniau pamiršta savo poreikius ar atvirkščiai - atsitraukia bijodami būti įskaudinti.
Taip pat skaitykite: Filmukai ugdantys gražų elgesį
Patirčių skirtumus gali lemti ir vaikų gimimo eiliškumas. Psichologijos tyrimai rodo, kad pirmagimiai dažniau patiria daugiau tėvų kontrolės ir atsakomybės, jiems dažniau keliami aukštesni lūkesčiai. Jie tampa pavyzdžiu, padėjėjais, protingaisiais, o tai dažnai lemia didesnį spaudimą, mažesnę laisvę būti tiesiog vaiku. Jaunėliai dažniau patiria daugiau laisvės, bet ir mažiau dėmesio, o viduriniai vaikai dažnai jaučiasi ne tokie svarbūs kaip vyriausieji ar ne tokie lepinami kaip jaunėliai.
Trečia, skiriasi ir laikas, kuriame vaikai auga. Nors šeima išlieka ta pati, situacijos kinta: kai gimsta pirmas vaikas, tėvai dar tik mokosi būti tėvais, dažnai patiria daugiau nerimo, kontrolės, neapibrėžtumo. O trečiam ar ketvirtam vaikui gali tekti augti šeimoje, kur tėvai jau pavargę, perdegę ar kaip tik - nurimę ir atviresni. Be to, gali skirtis šeimos gyvenimo sąlygos - buitinės situacijos, tėvų santykių dinamika, emociniai kontekstai.
Kartais viena stipri patirtis - pavyzdžiui, kai vaikas sunkioje situacijoje jaučia, kad tėvas ar motina jį palaikė - gali tapti atsparumo pamatu. Ketvirta, negalime pamiršti ir vaiko temperamento - įgimtų emocinių, jutiminių savybių. Vieni vaikai nuo mažens jautresni, labiau reaguoja į kitų nuotaikas, greičiau įsitempia. Jie labiau sugeria šeimos įtampą, net jei tėvai išoriškai jų neterorizuoja. Kiti - atsparesni, tarsi praslysta per tą pačią atmosferą patirdami mažesnes pasekmes. Ir galiausiai reikšmės gali turėti atsitiktinumai, kritiniai momentai, kuriuose buvo ar nebuvo emocinio palaikymo. Kartais viena stipri patirtis - pavyzdžiui, kai vaikas sunkioje situacijoje jaučia, kad tėvas ar motina jį palaikė - gali tapti atsparumo pamatu. O kitas vaikas, kurio pagalbos šauksmas buvo ignoruotas ar išjuoktas, gali užsidaryti ilgam.
Kai du žmonės sukuria santykius, jie į naująją šeimą atsineša savo gimtosios šeimos modelius, kurie gali nesutapti, tapti konkurencijos ir konfliktų šaltiniu. Tai ypač išryškėja jiems tapus tėvais. Jei vyras užaugo šeimoje, kur tėvas buvo pasyvus, nerodė emocijų ar atsiribojo nuo vaikų auklėjimo, jis gali sunkiai įsitraukti į auklėjimą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems vaikystėje trūko emocinio saugumo, dažniau sunkiai pasitiki partneriu (-e) kaip tėvu ar motina. Visa tai veda į susipriešinimą, nesutarimus dėl vaikų, o galiausiai ir į jų įtraukimą į poros konfliktus. Vaikas tampa stebėtoju, tarpininku arba net vieno iš tėvų gynėju. Jis perima ne tik įtampą, bet ir atsakomybę už šeimos atmosferą. Toks įsitraukimas gali būti nematomas išoriškai, bet vaiko kūnas ir psichika jį išgyvena: padažnėja nerimo sutrikimai, dėmesio problemos, agresyvumas ar užsisklendimas.
Kaip nutraukti destruktyvius modelius?
Nors yra įvairių nuomonių, vis dėlto tikima, kad tokių ydingų šeimos sąveikų modelių perdavimas kitai kartai nėra neišvengiamas. Šeimos terapijos tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad, nors sunkiai, tačiau iš kartos į kartą perduoti destruktyvūs šeimos santykių modeliai sąmoningomis pastangomis gali būti nutraukti. Pirmas žingsnis yra sąmoningumo savo elgesiui ir sąveikoms su partneriu (-e) ir vaikais didinimas, kuris pasiekiamas tik nuolatinės savistabos ir savirefleksijos būdu.
Taip pat skaitykite: Psichologijos, filmukų ir smegenų ryšys
Kaip aš kalbu su partneriu (-e), kai man kyla įtampa? Ar leidžiu sau jausti, bet kartu ir aiškiai išsakyti, kas vyksta? Ar įtraukiu vaiką į savo emocijas - gal ne žodžiais, bet nuotaika, tylėjimu, nuoskaudų demonstravimu? Ką jaučiu ir kaip elgiuosi, kai partneris (-ė) kitaip auklėja vaiką - ar tai primena man kažką iš mano vaikystės? Tokie ir panašūs klausimai leidžia būti atidesniems savo reakcijoms, ypač stresinių situacijų metu, nes jos dažniausiai sukelia mūsų destruktyvias reakcijas, kurios iš esmės yra nesąmoningas gimtosios šeimos destruktyvių sąveikų atkartojimas. Kai sau atsakome į tokius klausimus, galime pamažu keisti savo reakcijas ar net pasirinkimus. Galime mokytis atpažinti savo pasikartojančias ydingas emocines reakcijas į partnerį (-ę) ir vaikus. Galime auginti emocinį raštingumą - kalbėdami apie jausmus be kaltinimų. Kiekvienas sąmoningas pasirinkimas - tai mažas, bet reikšmingas žingsnis šeimos istorijos, kurią verta kartoti, link. Todėl jei pačiam ar pačiai tai per sunkus darbas, verta kreiptis pagalbos į šeimos ar porų psichologus.
Filmukų įtaka vaikų elgesiui
Filmukai yra neatsiejama vaikų gyvenimo dalis, nors tėvai to dažnai ir nenori. Svarbiausia, renkant vaikui animacinį filmuką, atsižvelgti į vaiko amžių, pomėgius ir žiūrėti, kad filmuke gėris laimėtų prieš blogį. Taip pat būtų aiški tema, o ne tiesiog kova ar smurtas.
Tyrimai rodo, kad vaikai ekrane matomą elgesį atkartoja realiame gyvenime, ypatingai vaikai atkartoja smurtinį elgesį. Aišku įtaka priklauso nuo vaiko jautrumo. Vaizdai vienus vaikus paveikia smarkiau, o kitus silpniau.
Kaip pasirinkti tinkamą filmuką?
- Amžius ir pomėgiai: Atsižvelkite į vaiko amžių ir pomėgius, kad filmukas būtų įdomus ir suprantamas.
- Tema: Pasirinkite filmukus, kuriuose yra aiški tema ir pamokanti istorija.
- Pozityvumas: Žiūrėkite, kad filmuke gėris laimėtų prieš blogį ir būtų vengiama smurto.
- Šiuolaikiniai filmukai: Šiuolaikiniai filmukai jau yra įvairesni ir juose stengiamasi rodyti įvairesnius personažus ir princese nebėra tik gražuolės gelbėjamos princų.
Kaip žiūrėti filmukus kartu su vaiku?
Pagrindinė psichologų taisyklė susijusi su filmukų žiūrėjimu, žiūrėti kartu juos su vaiku ir aptarti, kad vaikas nepasidarytų klaidingų, žalojančių išvadų. Mano rekomendacija būtų tokia, kad su vaiku būtina žiūrėti naujus, nežinomus filmukus, o jau matytą filmuką vaikas gali pažiūrėti ir vienas.
Apie ketvirtus-penktus metus jau vaikas geriau supranta, kad filmukas nėra realybė, o aiškinti reikia paprastai, kad tai, kas vyksta per filmuką nėra realybė ir gyvenime būtų kitaip.
Taip pat skaitykite: „Rimi“ iniciatyvos autizmui
Visiškai normalu, jei vaikas paskui bando atkartoti personažų veiksmus realybėje. Vaikai mokosi stebėdami kitus ir atkartodami jų elgesį. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau tiesiogiai jis atkartoja matomą ilgesį.
Ką daryti, jei vaikas bijo filmukų?
Jautresni vaikai bijo neigiamų personažų filmukuose ir tai vaikystėje yra normalu, todėl jautresniems vaikams nereikėtų rodyti stiprias emocijas sukeliančių filmukų. Paprastai tokios baimės praeina apie šeštuosius vaiko metus.
Praktiniai patarimai tėvams
- Būkite pavyzdžiu: Vaikai mokosi iš to, ką mato, todėl stenkitės rodyti tinkamą elgesį.
- Kalbėkitės su vaikais: Aptarkite šeimos taisykles ir normas, kad vaikai žinotų, ko iš jų tikimasi.
- Stebėkite vaiko elgesį: Atkreipkite dėmesį į pasikeitusį vaiko elgesį, kuris gali būti ženklas, kad jam reikia pagalbos.
- Būkite atidūs filmukams: Žiūrėkite filmukus kartu su vaikais ir aptarkite juos, kad vaikai suprastų, kas yra realybė, o kas - išgalvota.
- Neskubėkite drausti: Jei vaikas nori žiūrėti tam tikrą filmuką, pabandykite išsiaiškinti, kodėl jam tai įdomu, ir aptarkite jį kartu.
- Sukurkite saugią aplinką: Leiskite vaikams jaustis saugiai ir pasitikėti jumis, kad jie galėtų atvirai kalbėtis apie savo jausmus ir išgyvenimus.
- Kreipkitės į specialistus: Jei jaučiate, kad negalite susidoroti su vaiko elgesio problemomis, kreipkitės į psichologus ar kitus specialistus.
- Nusibrėžkite ribas sau: Vaiko netinkamą elgesį suskirstykite į tris kategorijas: vaiko elgesys, kurio niekada netoleruosite (pvz.: kitų mušimas, daiktų gadinimas), elgesys, kurį kartais vaikui leisite (pvz.: saldumynų valgymas prieš pietus) ir elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz.: vaikas nesusitvarko žaislų).
- Susirašykite namų taisykles: Reikalavimai vaikui turi būti adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai.
- Išsiaiškinkite vaiko tikslus: Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikėtų išsiaiškinti kokio tikslo vaikas siekia netinkamu elgesiu ir ar tokiu elgesiu jis pasiekia savo tikslo. Paprastai vaikai elgdamiesi netinkamai bando pasiekti kelių dalykų: siekia dėmesio, nori valdžios, siekia atkeršyti arba rodo nevykėliškumą.
- Taikykite paskatinimus ir bausmes: Pirmiausia pradėti reikia nuo paskatinimų, jei tai neveikia tik tada imtis bausmių. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija, geriau siūlyti laiko leidimą kartu.