Krepšinis - tai ne tik sportas, bet ir aistra, emocijos, bendruomenė. Tačiau kartais aistra gali peržengti ribas ir tapti neigiamu veiksniu, ypač kai kalbama apie vaikų ir jaunuolių krepšinį. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius elgesio aspektus krepšinio varžybų metu - nuo žaidėjų ir trenerių iki tėvų ir žiūrovų, atkreipdami dėmesį į tai, kas skatina gerą atmosferą ir kas ją griauna.
Tėvų elgesys: palaikymas ar spaudimas?
Tėvų vaidmuo sportuojančio vaiko gyvenime yra itin svarbus. Tinkamas tėvų elgesys gali padėti vaikui atrasti džiaugsmą sporte, ugdyti pasitikėjimą savimi ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau netinkamas elgesys gali sukelti spaudimą, nerimą ir net paskatinti vaiką palikti sportą.
„Manijos Moksleivių krepšinio lyga“ įspėja
Dar 2013 metais „Manijos Moksleivių krepšinio lyga“ išsiuntė įspėjimą Kauno Arvydo Sabonio krepšinio centrui dėl sunkiai suvaldomų tėvelių elgesio. Tokių priemonių buvo imtasi po „Pirmojo iššūkio“ varžybų Šilutėje, kai Sabonio KC I komandos žaidėjų tėvai įžeidinėjo rungtynių teisėjus, trukdė mačo eigai. Tai jau ne pirmas 2001 metais gimusių „saboniukų“ tėvų išsišokimas. Prieš kurį laiką jaunųjų krepšininkų tėvai savo „pasirodymą“ surengė Kaune. „Manijos Moksleivių krepšinio lyga“ įspėja A. Sabonio KC centrą, o pasikartojus panašiems incidentams jaunieji „saboniukai“ bus priversti žaisti kelias rungtynes be žiūrovų ir gali būti pašalinti į žemesnius divizionus.
Šis atvejis puikiai iliustruoja, kaip tėvų aistra gali peržengti ribas ir tapti žalinga ne tik teisėjams, bet ir pačiai vaikų komandai. Agresyvus elgesys, įžeidinėjimai ir spaudimas gali sukurti neigiamą atmosferą ir atimti iš vaikų džiaugsmą žaisti krepšinį.
Psichologo patarimai tėvams
Laidoje apie sportą „Lietuvos mokyklų žaidynės“ psichologas Andrius Liachovičius pabrėžė, kad svarbu orientuotis ne į rezultatą, o į procesą. Jis teigė, kad viena pagrindinių tėvų daromų klaidų - bausmės už nesėkmes. „Būna, kad tėvai sako vaikams: jei nesimokysi, negalėsi eiti į sportą. Kas atsitinka? Kurį laiką tai veikia, bet vėliau vaikas išmoksta, kad tai yra jūsų kažkoks galios naudojimas. Jis pradeda tiesiog savanoriškai nutraukti sportinę veiklą tam, kad atimtų iš jūsų šį baudimo įrankį. Nors sportas galbūt jam seniau patiko, bet jam atsibosta tas baudimo periodas“, - aiškino A. Liachovičius.
Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti psichologą?
Psichologas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kokį pavyzdį tėvai rodo per varžybas: „Jei įžeidinėjate kitus, šūkaujate kritiškai, užuot palaikę savo sportininkus, engiate kitus, nesistebėkite, jei ir jaunieji sportininkai tarpusavyje pradės naudoti patyčias. Jos atsiranda iš to, ką vaikai mato, ką daro tėvai arba treneriai, arba kiti aplinkiniai.“
Trys tėvų įsitraukimo tipai
Mokslininkai, tyrinėję žaidimų sporto šakas lankiusių vaikų tėvus, nustatė, kad egzistuoja trys įsitraukimo tipai:
- Per mažas įsitraukimas: pasižymi nedideliu susidomėjimu, emociniu palaikymu ir menka finansine parama.
- Optimalus įsitraukimas: apibrėžiantis santykių lankstumą, emocinį pastovumą, leidimą spręsti vaikui.
- Per didelis įsitraukimas: per dažnas lankymasis treniruotėse, nuolatinė žaidėjų ir trenerio kritika, noras treniruoti patiems.
Patys vaikai dažniausiai tėvų palaikymą supranta keliais kriterijais: finansinį palaikymą (transportavimą į treniruotes ir rungtynes, lėšų skyrimą), informacinį palaikymą (patarimai apie mitybą, treniruotes, rungtynes) ir emocinį palaikymą (supratimą ir paramą, kai nesiseka). Vaikai tėvų elgesį supranta kaip spaudimą šiais atvejais: kritiką per rungtynes, baudimą už nesėkmes, meilę tik tuomet, kai vaikui sekasi.
Ko vaikai nori iš tėvų?
JAV atlikta apklausa parodė, kad vaikai nori tėvų dalyvavimo rungtynėse, palaikymo už pastangas, emocijų kontrolės, kitų žaidėjų palaikymo. Tačiau vaikams per rungtynes nesinori, kad būtų kritikuojami ir gąsdinami varžovai, rodomos neigiamos emocijos, įsitraukiama į žaidimą, varžovų nušvilpimo.
Po rungtynių vaikams norisi komentarų apie pastangas ir nusiteikimą, realaus įvertinimo, tinkamo momento, kada bus galima vertinti. Po rungtynių vaikams nesinori kritikos už jo pasirodymą, kitų kaltinimo, kritikos kitų akivaizdoje.
Taip pat skaitykite: Sisteminės problemos švietime
Žiūrovų elgesys: palaikymas ar priešiškumas?
Žiūrovų elgesys taip pat gali turėti didelės įtakos varžybų atmosferai. Sveikas komandos palaikymas gali įkvėpti žaidėjus ir sukurti teigiamą energiją, tačiau priešiškumas ir įžeidinėjimai gali demoralizuoti ir atitraukti dėmesį nuo žaidimo.
„Niekdariai“: nuo ovacijų iki nušvilpimų
TV3 laidoje „Niekdariai“ komikas Antanas Sadauskas sulaukė itin nemalonios bausmės - jam reikėjo neleisti vaikui pataikyti į krepšinio tinklą. Nors aktorius ir laidų vedėjas Andrius Žiurauskas skatino krepšinio gerbėjus plojimais palaikyti ir niekdarį, ovacijos virto nušvilpimais.
Šis pavyzdys rodo, kaip žiūrovai gali greitai pakeisti savo nuomonę ir iš palaikymo pereiti į priešiškumą, ypač kai mato, kad kažkas trukdo vaikui siekti savo tikslo.
Kultūros stoka ar aistra?
Aprašant A. Sabonio KC I komandos tėvų elgesį Šilutėje, buvo pastebėta, kad „ne visada tie, kurie atvyksta stebėti krepšinio spektaklį, lieka tik stebėtojais arba „sveiko proto“ sirgaliais“. Kyla klausimas: ar toks elgesys yra madinga, ar taip elgiasi tik tie, kuriems krepšinio žinių ir kultūros stinga?
Teisėjų asociacijos seminaruose teisėjus moko viską girdėti, bet ne į viską reaguoti; nediskutuoti su žiūrovais, išlikti mandagiais ir oriais, nors ir kaip nepagrįstai „plūstų“. Negalima bausti žiūrovų už tai, kad viešai įžeidinėja. Tačiau ar tai reiškia, kad tokį elgesį reikia toleruoti?
Taip pat skaitykite: Kaip Susigrąžinti Kontrolę
Vaikų sportas: džiaugsmas ar našta?
Vaikų sportas turėtų būti pirmiausia džiaugsmas ir galimybė tobulėti. Tačiau kartais pernelyg didelis tėvų ir trenerių spaudimas gali paversti sportą našta ir atimti iš vaikų norą sportuoti.
Ankstyvas specializavimasis: privalumai ir trūkumai
Tikėdamiesi, kad išaugs dar vienas Arvydas Sabonis ar Cristiano Ronaldo, tėvai jau keturmečius vaikus išleidžia į krepšinio ar futbolo treniruotes. Tačiau ar ne per anksti?
Kineziterapeutas Tomas Balčius teigia, kad mokytis pavienių sporto šakų judesių nėra blogai, tačiau kontaktiniame sporte visada yra rizika patirti traumą. Be to, keturmečiai dar nėra iki galo fiziškai išsivystę, ne tokie koordinuoti ir mąstantys kaip aukšto lygio atletai, tad traumų rizika didesnė. Svarbu žinoti, kad ir nedidelė trauma vaikystėje gali turėti reikšmės rimtesnių traumų atsiradimui ateityje.
Saugus sportas: atsižvelgiant į amžių
T. Balčius rekomenduoja rinktis saugias sporto šakas, atsižvelgiant į vaiko raidos etapus. Ankstyvojoje vaikystėje (3-5 metai) rekomenduojama tokia veikla kaip bėgiojimas, lengva fizinė mankšta, mėtymas, gaudymas, važinėjimas dviračiu ar triračiu. Nuo šeštųjų gyvenimo metų galima nukreipti vaiką į nekontaktines sporto šakas, tokias kaip gimnastika, lengvoji atletika, šokiai, dviračiai, tenisas. Vėlyvoje vaikystėje (10-12 metų) vaikai gali mokytis tokių kontaktinių sporto šakų kaip futbolas, krepšinis ar ledo ritulys judesių. Ankstyvoje paauglystėje (13-15 metų) jau galima užsiimti daugeliu sporto šakų, išskyrus tokias apkraunančias sporto šakas kaip sunkumų kilnojimas, kuriuo geriausia užsiimti vėlyvoje paauglystėje (16-18 metų).
Nuo sofos galima pakelti ir nemėgstančius sporto vaikus
Funkcinio sporto treneris Ž. Barakauskas teigia, kad gerų sporto įpročių pradžiamokslis yra tėvų rankose: „Aktyvios rutinos, taisyklių vaikams sukūrimas ir įsitraukimas į jas su šeima - geriausia įžanga tolesniems žingsniams link sporto. Iš savo patirties žinau, kad kuo tuos įpročius įdiegsi anksčiau ir natūraliau, tuo bus paprasčiau. Juk ir mūsų veikloms didelės įtakos turėjo tėvų elgesys ir pasirinkimai. Viskas prasideda nuo šeimos kasdienių įpročių - ar jie kasdien visur važiuoja automobiliu, ar vaikšto, ar keliauja į kalnus kopinėti bei slidinėti. Kuo skandinaviškesnis bus požiūris į judėjimą, tuo sveikatai bus geriau.“