Sunku patikėti, kad per mažiau nei metus įvyko tiek daug: Maidanas, ilgai trukę protestai prieš korumpuotą Viktoro Janukovyčiaus valdžią, represijos, kankinimai, V. Janukovyčiaus žlugimas, Rusijos karių invazija ir Krymo aneksija, galiausiai po šiai dienai nesiliaujanti Maskvos agresija Rytų Ukrainoje. Vyko pasaulį keičiantys įvykiai, jie tęsiasi ir šiandien, o jų pasekmės neapsiriboja Ukrainos sienomis. Šiame straipsnyje gilinamės į Rusijos agresijos kilmę, raidą ir pasekmes, pradedant nuo 2012 metų ir apžvelgiant dabartinę situaciją.
Naujos Ukrainos gimimas
Visas šis sąmyšis ir kova pagimdė naują Ukrainą. Ji dar niekada nebuvo tokia vieninga ir stipri tautinio tapatumo požiūriu. Profesorius Volodimyras Vasylenka teigia, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia bent kokia kaina sunaikinti Ukrainos tautinį tapatumą. Ironiška, nes Ukrainos pasipriešinimas ir tie patys V. Putinas bei V. Janukovyčius prisidėjo prie proceso, kurio metu ir užgimė nauja Ukraina - unitarinė valstybė, kur susiskaldymas dėl kalbos ir kitų klausimų jau nebėra toks svarbus kaip kadaise; šalis, siekianti tapti modernia demokratine Europos valstybe, kur aukščiausia valdžia priklauso įstatymams.
Pilietinės visuomenės aktyvistai, žurnalistai ir kiti Maidano lyderiai įžengė į politiką, suprasdami, kad be aktyvios politikos negalės apginti revoliucijos ir pasiekti norimų reformų. Ukraina žengė dar vieną svarbų demokratinį žingsnį - surengė parlamento rinkimus.
Ekonominė Ukrainos padėtis
Pokomunistinės pereinamosios ekonomikos ekspertas Andersas Aslundas dabartinę Ukrainos ekonomikos būklę įvardija kaip „desperatišką, tačiau ne beviltišką“. Šalies ekonomika ant žlugimo ribos, BVP smuko. Ukrainos grivinos vertė jau smuko per pusę, infliacija pasiekė aukštumas. Be to, karas šalies rytuose jau padarė žalos, vertinamos milijardais dolerių.
A. Aslundas pristato „Ekonominę Ukrainos gelbėjimo strategiją“, kurioje siūloma imtis drastiškų reformų, valyti šalies valdžios struktūras, panaikinti parlamentarų teisinę neliečiamybę, uždaryti nereikalingas valstybines institucijas, sumažinti valstybės išlaidas ir sulyginti energijos kainas. Ukrainai būtina dosnesnė finansinė parama, naujas Marshallo planas, skirtas gelbėti Ukrainą.
Taip pat skaitykite: Kaip pasirinkti psichologą?
Rusijos agresija ir V. Putino strategija
Ukrainos laukiantis iššūkis žymiai sudėtingesnis nei pokario Europai tekęs: karas dar nepasibaigęs, Ukrainai jau būtina skubi ekonomikos reanimacija, o karinį konfliktą ir toliau kursto nesiliaujanti Rusijos agresija Ukrainos Rytuose. Šalis tiesiog bando išlikti ir iš visų jėgų priešinasi žiauriam, pavojingam ir galingam priešui.
Anot NATO generolo Phillipo Breedlove‘o, V. Putinas akiplėšiškai ignoruoja rugsėjį Minske priimtą taikos susitarimą, raginantį iš regiono išvesti Rusijos karius. V. Putino strategija - eskaluoti konfliktą, o vėliau pasipila pažadai neiti toliau mainais už įvairias nuolaidas. „V. Putinui patinka pradėti derybas pirmiausia ant stalo padedant peilį“.
V. Putinas nėra taikos ar derybų partneris. Jis demonstruoja pykčiu kunkuliuojantį pasibjaurėjimą Amerikos politika. V. Putinas seka Stalino pavyzdžiu: „V. Putinas siekia daugmaž tokių pačių tikslų, tik savaip. Kaip Josifas Stalinas siekė radikaliausias Europos jėgas, Adolfą Hitlerį, nukreipti prieš pačią Europą, taip V. Putinas vienijasi su aršiausiais antieuropietiškai nusiteikusiais populistais, fašistais ir separatistais. Jo radikalių dešinių pažiūrų sąjungininkai ir yra politinės jėgos, siekiančios sugriauti dabartinę tvarką Europoje - Europos Sąjungą“.
V. Putinas suinteresuotas nauja, o ne dabartine pasaulio tvarka, nusistovėjusia po Šaltojo karo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo, kuris, anot Rusijos prezidento, „yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa“. Rusijos prezidentas įsitikinęs, kad dabartinė tvarka žemina Rusiją.
Autoritarinių režimų prisikėlimas
Politologė Lilija Ševcova tvirtina, kad šiuo metu pasaulis regi savotišką autoritarinių režimų prisikėlimą. „Šiandieninė Rusija - pažangus naujo pasaulinio autoritarizmo kovos dalinys, o Kinija tik ir laukia patogios progos“. Vakarams pasirinkus susitaikymo politikos formatą, Rusija tokį elgesį suvoks „kaip žalią šviesą autoritarizmo šalininkų Internacionalui, siunčiančią žinią, kad Vakarai silpni ir leisis sutrypiami“. Tokia reakcija neabejotinai atriš V. Putinui rankas ir toliau grasinti bei pulti kitas šalis, ne tik Ukrainą - Moldovą, Baltijos šalis, Lenkiją ir Kazachstaną.
Taip pat skaitykite: Sisteminės problemos švietime
Rusija yra šalis, turinti daug branduolinių raketų, o šiuo metu ją kontroliuoja mesianizmo ir revanšistinės ideologijos valdomas bei istorinių nuoskaudų Jungtinėms Valstijoms kamuojamas lyderis. Jeigu V. Putinas nori sunaikinti NATO ir Europos Sąjungą, ar tai mums turėtų rūpėti?
Sankcijos Rusijai ir pagalba Ukrainai
Po neseniai vykusių rinkimų galime tikėtis griežtesnės pozicijos per užsienio politikai skirtus debatus Kongrese, galbūt sulauksime stipresnio spaudimo parengti ryžtingesnį atsaką V. Putino jau parodytai agresijai. Net neabejoju, kad bus bandoma sugriežtinti sankcijas, siekiant pagilinti ekonomikos krizę, jau įgaunančią pagreitį Rusijoje.
Šiuo metu svarbiausia suteikti Ukrainai ginklų, kad ji galėtų apsiginti. Ukrainai reikia prieštankinių ginklų, amunicijos, transporto priemonių ir saugios bei patikimos ryšių įrangos, pagalbos žvalgybos srityje ir mokymų.
Rusijos istorinės pamokos
V. Putinas tikisi, kad Krymo aneksija ir veiksmai Rytų Ukrainoje padės jam pelnyti paramą pačioje Rusijoje ir atlaikyti spaudimą, reikalaujantį pokyčių. Rusijos karinis pralaimėjimas ar nesėkmė tik paskatina politinius pokyčius.
Kaliningrado militarizacija
Nuo 2008 metų vyksta vakarinės Rusijos Federacijos dalies karinių pajėgų modernizacija. Kaliningrado srityje yra visa reikiama infrastruktūra taktiniam branduoliniam ginklui. Vien srityje dislokuotas karinis personalas sudaro daug.
Taip pat skaitykite: Kaip Susigrąžinti Kontrolę
2012 metais Karaliaučiaus krašte buvo dislokuotas zenitinių raketų kompleksas S-400 (žemė-oras) iš esmės uždaręs mūsų pasiekiamumą oru. Raketos „Iskander“ jau nuo 2012 metų yra dislokuoti tarp Pskovo ir Sankt-Peterburgo.
Okupacijos repeticijos
Rusijos karinis agresyvumas nebuvo perkūnas iš giedro dangaus. Visi puikiai prisimename Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008 metų vasaros pabaigoje.
Dar 1999 metais tokio pavadinimo pratybose buvo treniruojamasi okupuoti Baltijos šalis. 2009 metais „Zapad“ pratybose, vykusiose kartu su pratybomis „Ladoga“ (šalia Estijos sienos), buvo treniruojamasi anaiptol ne gynybiniais tikslais. Pastarųjų mokymų scenarijuje vyravo Baltijos šalių okupacija, o taip pat buvo suformuluota užduotis „Proryv“ (Proveržis). Karinėms grupuotėms Kaliningrade ir Baltarusijoje buvo duota užduotis susijungti per siaurą kaklelį sausuma tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos. 2011 metų analogiškose pratybose buvo ginamas karo grobis. Ir ne bet kaip, o suduodant branduolinį smūgį Lenkijai, kuri kartu su kitais sąjungininkais tuomet skubėtų į pagalbą Baltijos šalims. 2013 metų „Zapad“ pratybos, nepaisant įprastinės dūmų uždangos repetavo tą patį - Baltijos šalių okupaciją.
Energetika, kibernetinė erdvė, propaganda
Baltijos šalių egzistavimą ir savarankišką užsienio politiką Rusija jau seniai laiko grėsme. Rusija karine grėsme laiko neseniai pradėjusį veikti suskystintų gamtinių dujų terminalą „Independence“.
Nors Lietuva dar nėra patyrusi itin didelių tokio pobūdžio atakų, bronzinio kario istorijos metu 2007 metais Estija visu kailiu patyrė, ką tai reiškia. Tuomet buvo paralyžiuotas Estijos valstybinių institucijų, bankų bei žiniasklaidos darbas, o daugelis įrodymų rodė, jog už išpuolį atsakingos su Kremliumi susijusios jėgos.
Krašto apsaugos situacija
Visuomenės susitelkimas grėsmės akivaizdoje parodė, kad politikai taip pat prisiminė esantys atsakingi ne tik už šalies ekonominę ar socialinę raidą, bet ir už saugumą. Nuo XVI a. pabaigos, pradėjus kilti Maskvai, agresijos aktai ritosi per mūsų kraštą labai reguliariai.
Rusijos karinės agresijos priežastys
Rusakalbių piliečių teisių gynimas. Imperijos ilgesys ir siekis atkurti Sovietų sąjungos didybę, užgrobti prarastas žemes. Nenoras susitaikyti su Baltijos šalių praradimu prieš tris dešimtmečius. Patikėjimas savo galimybėmis, priešininkų, pirmiausiai NATO ir JAV nuvertinimas ir galiausiai - visiškas Kremliaus pamišimas.
Rusijos interesai artimajame užsienyje
Rusijos užsienio politiką į priekį stumia troškimas išsaugoti tai, ką Maskva įvardija privilegijuotais interesais tam tikroje erdvėje, daugiausiai artimajame užsienyje. Tai daroma dėl kelių priežasčių: pirmiausiai taip parodomas Rusijos siekis vėl tapti pasaulio galybe ir kartu su pasaulio galingaisiais priiminėti sprendimus, ypač Rusijai artimuose regionuose. Antra - Rusija siekia susikurti tam tikrą buferinę zoną, kad bet koks galimas konfliktas vyktų kuo toliau nuo jos sienų. Su tuo susijęs ir trečiasis siekis - šioje buferinėje zonoje pažaboti dabartinio Kremliaus režimo įsivaizdavimu jam pavojingą vakarietišką ideologiją ir vertybes.
V. Putinas nėra Stalinas, Trockis, Leninas ir net ne Jekaterina II, kurie, būdami žiaurūs tironai, siekė išplėsti savo valdomos šalies teritorijas ir ten įtvirtinti savo idėjas bei pažiūras. V. Putino į priekį neveda jokia ideologija, tad nėra ir siekio tiesiog užgrobti naujas ar prarastas teritorijas.
Rusijos karinė doktrina
Rusijos karinėje doktrinoje įrašyti žodžiai, kad „Maskva pasilieka teisę panaudoti karines pajėgas ginant Rusijos ir jos piliečių interesus“. V. Putinas šią sąvoką išplėtė ne tik į „Rusijos piliečių“, bet ir visų tų, kurie jaučiasi rusais. Geriausias tokių „interesų gynimo“ pavyzdys yra 2008 m. Rusija agresija prieš Sakartvelą.
Sovietų sąjungos propaganda 1939 metais, teisindama Kremliaus agresiją prieš Lenkiją, teigė, kad sovietų kariai Lenkijoje dislokuojami siekiant apginti vakarų slavų - baltarusių ir ukrainiečių interesus.
Rusija, kaip postimperinė, o ne kaip neoimperinė šalis renkasi karines avantiūras artimajame užsienyje. Tai yra Rusijos silpnybė, o ne stiprybė, nes karine prasme Rusija nesiekia užkariauti naujų teritorijų, tik išlaikyti strategiškai svarbius regionus, skleisti savo įtaką ir lemti sprendimų priėmimus.
Tai režimo atsakas į nesaugumo pojūtį, kuris kyla dėl NATO ir ES stiprėjimo Rusijos kaimynystėje. Rusijos manymu, nėra tokio dalyko, kaip savarankiška apsisprendimo teisė, kai kalbama apie Rusijos gyvybinius interesus, kuriems neva kilo grėsmė. Todėl gindama šiuos interesus arba užkirsdama bet kuriai kitai valstybei - pirmiausiai JAV mažinti Kremliaus įtaką, Rusija rodo valią ir pajėgumus kariauti. Tai nėra siekis tapti imperija, tai tėra noras atkurti imperijos privilegijų fragmentus, kurie padėtų išplėsti tokią įtaką regione, kurią turėjo Sovietų sąjunga. Tai nėra visiškai nauja koncepcija - tik šiuolaikinis 7-ojo dešimtmečio Brežnevo doktrinos pritaikymas.
NATO kolektyvinės gynybos mechanizmas
Šlyjančių transatlantinių santykių ir tikimybės, kad galiausiai NATO kolektyvinės gynybos mechanizmui kiltų pavojus. Toks scenarijus yra vienas iš daugelio, kuris paskatintų Rusiją svarstyti karinių operacijų prieš Baltijos šalis galimybę. Kremlius labiau stengiasi investuoti į minkštosios galios priemones, siekiant paveikti rusakalbius - dezinformaciją, infiltravimo operacijas, siekiant įtakos sprendimų priėmimo procese.
Rusijos kariniai tikslai gali neapsiriboti Baltijos šalimis. Rusijos tikslas, ypač operacijos pradžioje būtų visiškas priešininkų pajėgumų ir karinio potencialo sunaikinimas. Todėl bet kokios sąjungininkų pajėgos Šiaurės-Rytų Lenkijoje taip pat turėtų būti sunaikintos, siekiant užkirsti kelią pastiprinimui.
Strategiškai svarbi Rusijai Kaliningrado sritis gali vaidinti reikšmingą, net jei antraeilį vaidmenį - iš čia Rusija gali suduoti smūgį būtent sąjungininkų pajėgoms, išsidėsčiusioms regione.
Lietuvos indėlis
Kaliningrade nėra erdvės vykdyti gynybines operacijas arba išvengti artilerijos ugnies iš Lenkijos ir Lietuvos. Lietuvos kariuomenė jau turi sukomplektavusi pilną toliaušaudžių savaeigių haubicų PzH2000 bateriją - šūviai iš 155 mm pabūklų gali kelti itin rimtą grėsmę bent daliai Rusijos karinių dalinių, dislokuotų Kaliningrade.
Baltarusijos laikysena
Dar vienas nežinomas veiksnys yra Baltarusijos laikysena. Jei ši sąjunginė šalis būtų prispausta vykdyti karines operacijas prieš NATO, ypač Lenkiją ir Lietuvą, kurias skiria garsusis Suvalkų koridorius, arba jei Baltarusija bent jau leistų savo teritorija laisvai naudotis Rusijos pajėgoms, tai sudarytų rimtų iššūkių Aljansui.
Pasiruošimą galima matyti iš anksto
Net jei Rusija gali remtis jau turimais pajėgumais - armijomis Vakarų karinėje apygardoje, o taip pat greitai perdislokuojamais daliniais iš Rusijos glūdumos, bet koks rimtesnis dalinių judėjimas gali būti aptiktas NATO žvalgybinių priemonių.
Vienas ryškiausių indikatorių, kad Rusija ruošiasi karinėms operacijoms yra logistinių dalinių judėjimas, užnugario dalinių pratybos, logistų mobilizavimas. Tipiškai Rusija, dislokuodama pajėgas, vis dar remiasi svarbiausiais keliais ir geležinkeliais.
Penki mitai apie Rusiją
- Rusija stengiasi, kad JAV prezidento rinkimus laimėtų D. Trumpas
- V. Putinas sugrąžino Rusijai prarastą didybę
- Rusai aklai remia V. Putino politiką
- Rusijos visuomenės vertybės - gana konservatyvios
- Rusijos politikos pagrindas - reakcijos į Vakarų veiksmus
Rusijos ekonominė padėtis
Putino atėjimas į valdžią sutapo su stebėtinai greitu procesu, kurio metu „ligonis“ atsistojo ant kojų: nors nedarbo, sveikatos apsaugos ir kitos sisteminės problemos tebeliko aktualios, per kelerius metus realios gyventojų pajamos padvigubėjo. Putinas greitai tapo Rusijos atgimimo simboliu arba „išrinktuoju caru“, prilyginamu legendiniam Petrui I: net ir nevykdydamas esminės pertvarkos, o veikiau tęsdamas kai kurias Jelcino pradėtas reformas bei pasikliaudamas sparčiai brangstančių energetikos resursų eksportu, jis užtikrino vidutinį bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą kasmet ir pasiekė socialinį stabilumą.
Šiandien ekonominė Rusijos situacija gerokai pasikeitusi. Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos dėl agresijos Ukrainoje pirmą kartą pritaikė Kremliui trečio lygmens ekonomines sankcijas, kurios nukreiptos ne tik prieš atskirus politinio elito atstovus, bet prieš ištisus ekonomikos sektorius, pavyzdžiui naftos, ginklų pramonę.
Krentant naftos kainoms, kurios nuo vasaros sumažėjo beveik ketvirtadaliu, bei rubliui prarandant apie penktadalį vertės, Rusijos Centrinis bankas prognozuoja nulinį šalies ekonomikos augimą.
„Aktyviųjų priemonių“ tikslai
Dabartinė Rusija - tai tos pačios SSRS, kurią Ronaldas Reaganas 1983 metais pavadino “blogio imperija”, galbūt net dar pavojingesnė mutacija. Buvę KGB ir kitų slaptųjų SSRS tarnybų atstovai dabar yra V.Putino režimo stuburas. Europos Sąjungos ir NATO egzistavimui ne mažesnę grėsmę kelia vadinamosios “aktyviosios priemonės”, kurias KGB visos SSRS istorijos metu visuomet aktyviai naudojo tam pačiam tikslui - Vakarų silpninimui ir galutiniam jų įveikimui, įtvirtinant pasaulinę komunizmo pergalę. Nors komunizmo Kremlius nebekuria, tikslas sugriauti Vakarus liko tas pats.
Apie tai, ką iš esmės dar nedaug kalbama Vakaruose, diskutuojama pačioje Rusijoje - ir jau kuris laikas. Čia senas Kremliaus troškimas apskritai sunaikinti NATO ir Europos Sąjungą bent jau įvairiausių apžvalgininkų ir analitikų iš esmės net neslepiamas.