Netektis yra viena skaudžiausių patirčių, kurią gali išgyventi žmogus. Ypač sunku, kai netenkama šeimos nario. Šis straipsnis skirtas padėti suprasti gedėjimo procesą, jo etapus ir pateikti praktinių patarimų, kaip įveikti sielvartą ir sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Gedėjimas: natūrali reakcija į netektį
Gedėjimas - tai natūrali reakcija į netektį, sielvartas, patiriamas netekus kažko svarbaus, brangaus ir reikšmingo. Sielvartas gali būti sekinantis ir negailestingas, kartais sunkiai valdomas, tačiau svarbu suprasti, kad jį galima įveikti. Tai skausmingas, bet natūralus procesas, kurio metu suvokiamas netekties faktas, pakinta emociniai santykiai ir tenka gyventi aplinkoje, kurioje jau nebėra asmens, anksčiau užėmusio svarbią vietą gyvenime.
Gedėjimo trukmė yra individuali. Reikia nemažai laiko, kad praeitų vidinis netekties skausmas ir sumažėtų vidinės tuštumos jausmas. Svarbu suvokti, kad gyvenimas nebus vien tik prisiminimais, jis bus ir visiškai naujas.
Gedėjimo tradicijos ir jų kaita
Senovėje gedėjimas buvo glaudžiai susijęs su tradicijomis ir ritualais. Kaimuose dauguma moterų ligonį slaugė namuose, lankė kaimo bendruomenė, marino. Po mirties mirusįjį prausė, rengė, jis buvo visos šeimos dėmesio centre. Mirštantis žmogus duodavo visiems palaiminimą, atsisveikindavo su kiekvienu pasiliekančiu. Kaime būdavo moterys, vadinamos raudotojomis, kurios raudose klausdavo velionio, kaip jį sutiko protėviai ir angelai, kur nuvedė ir panašiai. Gedulas buvo ir yra tradicinis mirusiojo pagerbimas.
Gedėjimas senosios Lietuvos kaime ir pagarba mirusiajam pasireiškė tam tikrais išoriniais bei vidiniais ženklais. Gedintys artimieji elgėsi santūriai, vengė pasilinksminimų, nerengė krikštynų, vestuvių ir patys tokiuose renginiuose nedalyvaudavo. Viešoji kaimo nuomonė griežtai smerkė nusižengusiuosius minėtoms elgesio normoms. Mirusiojo artimieji į mirtį žvelgdavo be dramatizmo.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Nuo XIX a. iki XX a. vidurio vyravo paprotys, kad mirus vaikams motinos turi gedėti metus laiko. Mirus žmonai ar vyrui gedėjimo laikas įvairavo nuo metų iki pusantrų. Mirus seseriai ar broliui buvo gedima metus, kai kur - tris mėnesius. Vienas svarbiausių išorinių gedulo ženklų - gedulo drabužiai. Senų senovėje gedulo spalva laikyta balta, o XX a. gedulo spalva jau buvo juoda. Gedėjimo laikotarpiu buvo rengiamasi juodais drabužiais. Moterys apsigaubdavo juodos spalvos skarelėmis ar šalikais, vyrai ant švarko atlapo ar kairės rankovės prisisiūdavo juodą juostą.
Žemaitijoje dar ir dabar kai kur yra išlikęs paprotys pasibaigus gedului, per metines, nugobti našlei juodą skarelę ir ją aprišti balta. Tai atlieka našlės dukra arba marti. Kitos moterys, atėjusios į metines, ryši tamsiomis skarelėmis. Pagiedojusios Kalnus, jos taip pat skaras pakeičia baltomis. Visa tai liudijo gedulo baigtį, o kartu ir našlės statuso įgijimą. Tačiau gedulo pabaigoje artimųjų ir mirusiųjų ryšiai nenutrūksta. Dvasiniai ryšiai išlieka ilgai: artimieji meldžiasi už mirusiuosius, užperka mišias praėjus keturioms savaitėms ir po metų nuo mirties, prisimena gimimo dieną, per Šv. Kūčias, Šv. Velykas bei kitas šventes. Ypač ilgai išlieka ryšys tarp mirusios motinos ir jos vaikų - našlaičių.
Dėl globalizacijos įtakos šiandien tradicijos pasikeitė, ypač miestuose. Šiandienė visuomenė nelabai pageidauja matyti verkiančius, liūdinčius, kenčiančius, gedinčiuosius. Keičiasi ir gedėjimo suvokimas. Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Visuomenė nenori matyti mirties sukeliamo skausmo, ašarų. Šiandien žmonės miršta ne apsupti pagarbos ir su meile laikomi už rankų, o apraizgyti lašelinėmis ir prijungti prie įvairiausių jų gyvybę palaikančių aparatų. Žmogiškąjį ryšį pakeitė technika. Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau įsivyrauja pasaulietinės pažiūros, todėl pradedama vengti kai kurių laidojimo ritualų, nedera parodyti sielvarto, skatinama vengti liūdesio, greičiau įsitraukti į veiklą, jau kitą dieną siūloma nusivilkti gedulo drabužius ir kuo greičiau išstumti mirusiojo prisiminimą iš atminties, kad viskas atrodytų taip, lyg nieko ir neįvyko. Nors manoma, jog tai padės lengviau išgyventi gedulą, tai - klaidinga nuomonė.
Gedulo laikotarpiu artimieji yra lyg neapibrėžtame tarpsnyje tarp gyvybės ir mirties. Artimojo netektis prasideda dar prieš ligonio mirtį. Šeimos nariai suvokia, kad mirtis yra neišvengiama ir tai yra gyvenimo dalis. Šeima, draugai, bendradarbiai po artimojo mirties išgyvena gedėjimą.
Gedėjimo etapai
Daugelis mokslininkų nustatė gedėjimo etapus, kurie yra skirtingi ir kartu panašūs. Ne kiekvienas žmogus išgyvena visus nurodytus etapus, be to, nebūtinai jie vyksta nuosekliai, vienas paskui kitą. Kartais žmonės tarsi įstringa, pasilieka tam tikroje stadijoje, kiekvienas žmogus turi savo individualų gedulo stereotipą.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
- Šokas. Pirmąsias dienas ar savaites po artimojo mirties žmogus išgyvena šoką. Vieni žmonės šoko metu būna lyg „sukaustyti“ ar „užšaldyti“, kiti - sutrikę, verkia. Kadangi sunku priimti artimojo mirties faktą, jie pasijunta sustingę, sutrikę ar apstulbę. Vėliau artimieji negali prisiminti, kas vyko laidotuvių metu. Šis laikotarpis trunka neilgai. Tai - apsauginė reakcija nuo dvasinio skausmo ir širdgėlos. Šiuo metu nereikia priimti jokių su ateitimi susijusių sprendimų.
- Skausmo stiprėjimas. Vėliau skausmas stiprėja, nes tampa aišku, kad mirusiojo nebėra. Gedintysis pradeda ilgėtis velionio, kiekvieną kartą pasigedus mirusiojo širdgėla suspaudžia širdį. Neigimą pakeičia suglumimas, abejingumas ir neviltis. Šio laikotarpio metu galite patirti įvairiausius jausmus: fizinius simptomus (pykinimą, apetito stoką, burnos džiūvimą), dvasines dvejones. Šeimai sunku priprasti gyventi be mirusiojo. Gedintieji dažnai kalba: „Žinau, kad mirė, bet negaliu patikėti.“ Pasąmonei ir jausmais sunku priimti tą faktą, kad artimojo nėra. Ši tuštuma - lyg skausminga negyjanti žaizda. Darosi sunku atlikti kasdienius darbus, gali imti kankinti nemiga, pasireikšti nenoras rūpintis ir savo higiena, ryškėja abejingumas aplinkai, neviltis, depresija, dingsta apetitas, kartais tikite, kad mirusysis sugrįš. Draugai ar bendradarbiai, matydami liūdint, gali stengtis pralinksminti, padėti greičiau užmiršti netektį, tačiau tai neteisinga. Nereikia stengtis, kad greitai užmirštumėte, o draugų ir bendradarbių pastangos (tušti, nerimti juokeliai) gali įžeisti ar net erzinti. Nereikia eiti ir į triukšmingus, linksmus renginius ar pasilinksminimus.
- Iliuzijos ir haliucinacijos. Šiuo laikotarpiu gedintiesiems pasireiškia iliuzijos, haliucinacijos, kartais jie jaučia, lyg velionis būtų šalia. Kartais eidami gatve staiga pamatote lyg savo mirusį artimąjį, tačiau priėję arčiau regite, kad tai tik panašus siluetas. Dažnai motinos, netekusios vaikelio, naktį pabunda lyg išgirdusios kūdikio verksmą ar žingsnius. Visa tai rodo, kad pasąmonė saugoja tą informaciją, kurios labiausiai trokštate - vėl matyti savo artimąjį. Mirusiojo ieškojimas nėra betikslis - jis aiškiai nukreiptas į norą atrasti prarastą žmogų. Nereikėtų priešintis tokioms simbolinėms gedinčiojo pastangoms, nes tai yra vienas iš mėginimų įveikti netektį elementų.
- Fiziniai simptomai. Šiuo atveju jaučiate stiprius fizinius simptomus, kurie atsiranda dėl nerimo: lyg gerklėje užstrigęs kamuolys gniaužia gerklę, jaučiate širdies plakimą, atsiranda nemotyvuota baimė, sutrinka virškinimas. Kasdieniai darbai tampa neįveikiami, greitai pavargstate. Stenkitės surasti patikimą klausytoją (gali būti šeimos narys, artimiausias draugas, bendradarbis ar savanoris) ir kalbėti apie savo pojūčius, išgyvenimus, nes neišsakytos mintys tampa „dramblio“ dydžio. Savanoriai ir socialiniai darbuotojai turėtų būti geri klausytojai, nes jie parengti jums padėti. Šiuo metu jums kaip tik reikia viską suprantančio klausytojo.
- Pyktis. Tai - natūrali reakcija. Jūsų pyktis gali būti nukreiptas į gydytoją, slaugytoją, kad nepagydė jūsų artimojo, ar į kurį nors šeimos narį. Dažnai pykstama ant savęs, ant viso pasaulio, kuris atrodo neteisingas. Šioje būsenoje gedintieji labai jautrūs ir pažeidžiami, bet jie turi teisę tokie būti. Dažnai stiprus pyktis būna nukreiptas ir į mirusįjį: „Kodėl tu mane palikai?“ Reikia žinoti, kad pyktis praeis. Jį reikia kuo greičiau „išleisti“, nes ilgalaikis pyktis gali tapti įpročiu, kuris destruktyviai veiks jus. Leiskite pykčiui „išeiti“ - išsikalbėkite su artimu žmogumi. Kalbėkite apie mirusįjį, kaip jo pasiilgote, kaip jums jo trūksta. Prisiminkite, kad gyventi be pykčio yra daug lengviau, todėl suraskite savyje jėgų ir atleiskite.
- Kaltė. Galite jausti kaltę dėl savo kažkokių jums svarbių atrodančių veiksmų, kurie galėjo išgelbėti jūsų artimąjį: „Jei tik… jei tik būčiau skatinęs anksčiau kreiptis į gydytoją.“ Tas begalinis „jeigu“ apsunkina sąžinės graužimą. Patyrę netektį savęs vis klausia: „Ar aš viską padariau dėl mirusiojo?“, „Ar pakankamai dėmesio jam skyriau?“ Prisimenate atvejus, kai su velioniu elgėtės netinkamai, sau tvirtinate, kad jei būtų galima viską sugrąžinti, elgtumėtės visiškai kitaip. Po artimojo mirties anksčiau buvę tokie jausmai iškyla tarsi ieškant atsakymo į klausimą, kaip gyventi jaučiant kaltę. Tai natūralu, nes tai dalis sielvarto. Supraskite, kad negalima pakeisti aplinkybių, kurios susiklostė, nes to niekas negalėjo numatyti, todėl jūs neturite jausti kaltės.
- Neviltis. Dabar suvokiate, kad tas, kurį praradote, iš tiesų nebegrįš. Tai gali sukelti neviltį: „Koks dabar yra mano gyvenimo tikslas?“, „Kodėl taip atsitiko man?“, „Kam gyventi?“ Paprastai ilgesys ateina praėjus 3 - 6 mėnesiams po artimojo mirties. Mirties pripažinimas padeda jums save kontroliuoti. Pamažu ima grįžti jėgos, tačiau tuštumo jausmas išlieka. Pamažu jis tampa mažesnis, dar sielvartaujate, bet dvasinis skausmas jau mažesnis. Ima rastis noras kažką atnaujinti. Stenkitės prisitaikyti prie naujo gyvenimo proceso, kasdienėje buityje sugrįžkite prie savikontrolės. Reikia ugdyti atsakomybę už savo veiksmus ir jėgas. Žinoma, tuštumo jausmas išlieka, bet jis tampa ne toks aštrus, kaip žaizda, kuri gelia, bet aštriai nebeskauda.
- Susitaikymas. Praėjus tam tikram laikui pastebite, kad vėl pradedate domėtis gyvenimu. Gerų dienų būna vis daugiau, ateina ramybė. Smulkmenos, kurios anksčiau erzino, tampa nereikšmingos. Atsiranda noras kažką daryti: užsiimti buto remontu, nusipirkti naują drabužį, keisti aplinką. Dažniau bendraujate su giminėmis, draugais, bendradarbiais. Reikia susigrąžinti ankstesnius santykius su aplinkiniais. Pripažinimas, kad šios reakcijos yra normalios, padeda jums kontroliuoti situaciją, iš naujo įvertinti gyvenimo vertybes: nebeįsiveliate į niekur nevedančius ginčus, smulkmeniškos intrigos tampa nereikšmingos. Jūs taip pat galite rašyti „neišsiųstus“ laiškus: ką jaučiate, ką norite pasakyti savo artimajam, pasitarti, papasakoti, atsiprašyti.
Gedėjimo proceso sunkumas didele dalimi priklauso nuo to, kokią reikšmę gedinčiajam turėjo mirusysis ir kaip įvyko netektis. Jei tėvai netenka savo vaiko, gedėjimas bus komplikuotas. Tėvai, netekę vaiko, netenka ne tik artimo mylimo žmogaus, bet ir su juo susijusių vilčių, svajonių ir planų ateičiai. Vaikų mirtis - nepraeinanti viso gyvenimo dalis. Tėvai prisimena vaikus jų gimimo ar mirties dieną, kad štai jau šiais metais būtų baigę gimnaziją ir mokytųsi universitete, sulauktų anūkų. Sielvartas tampa komplikuotas, atsiranda kaltės jausmas, kuris lydi visą gyvenimą.
Skausmingesnis gedėjimas bus tada, kai su mirusiuoju sieja daug stiprių jausmų, pavyzdžiui, pyktis nepavykus susitaikyti kilus konfliktui jam dar gyvam esant. Tada gedėjimą sunkina stiprus kaltės ir pykčio jausmas, dėl kurio nuolat graužiamasi. Arba atvirkščiai - velionis buvo labai mylimas ir gerbiamas, prie gedinčiojo prisirišęs, nuo jo priklausomas. Turi įtakos ir sunkumai susitaikant su ankstesnėmis netektimis. Stiprus sielvartas būna tada, kai gedintysis dar yra neįveikęs anksčiau patirtų netekčių, kai žmogui tenka išgyventi kelias iš eilės artimųjų mirtis. Tai itin skausminga, nes sielvartui nepasibaigus vėl ištinka dar viena netektis. Tokį nepaprastai didelį emocinį išgyvenimo krūvį įveikti vienam labai sunku - dar neįveikus sielvarto, prasideda kitas. Tarkim, tėvo ar motinos, brolio, sesers mirtis. Artimieji taip pat kenčia netekę „to, kas dar galėjo būti“, liko neatšvęstos auksinės vestuvės, jubiliejai.
Gedėjimui intensyvumas priklauso ir nuo asmeninių savybių. Netikėta mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, traumos, smurto ar staigi mirtis, net jei ligonis sunkiai sirgo, gali išprovokuoti sunkų gedėjimą. Jei šeimos nariai jautė, kad su jų mylimu žmogumi medikai (gydytojai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai) elgėsi rūpestingai, buvo suteiktas tinkamas gydymas - „Viskas padaryta kas tik buvo įmanoma“, išgyvenimai bus mažiau skausmingi, o gedėjimas trumpesnis.
Liūdesys ir širdgėla sustiprėja minint sukaktis, per religines šventes Kūčias, Šv. Kalėdas, Šv. Velykas, Vėlines, keičiantis metų laikams. Netekties skausmą atnaujina buvę bendri pomėgiai (lankėte koncertus, spektaklius, keliavote) ir prisiminimai (mėgstama muzika, daiktai). Liūdesio paūmėjimas gali būti toks pat didelis kaip pradžioje ir išgąsdinti artimuosius, kurie manė, kad skausmas liko praeityje.
Savižudybė taip pat veda į komplikuotą gedėjimą. Atsiranda kaltė, kad užkirsti kelio mirčiai nepavyko. Gedintieji save kaltina, kad nepadarė kažko, kas galėjo sulaikyti nuo savižudybės. Išgyvenantieji netektį negali susitaikyti su nelaukta mirtimi ir analizuoja, dėl kokių priežasčių ir kodėl nusižudė jų artimasis.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje
Paliatyviojoje ligoninėje (angl. hospice) ar skyriuje sunkiai sergantieji ilgai gydomi, ir namiškiai yra susitaikę su liga, bet ne su mirtimi. Todėl mirties faktas veda į gilų gedėjimą. Gedėjimą apsunkina ir prisiminimai apie nenumalšintą skausmą, emocines kančias, kurias sirgdamas patyrė mylimas žmogus.
Komplikuotas gedėjimas būna tada, kai žmogus lyg „užstringa“ kuriame nors gedėjimo etape, ilgai sielvarto procesas nebepereina į galutinį susitaikymą su netektimi. Retai kada gedėjimas gali trukti net visą gyvenimą. Jei žmogus neleidžia sau liūdėti, verkti, jis protu suvokia netekties faktą, tačiau negali priimti savo jausmų, o tada neįmanoma pereiti į susitaikymo etapą ir normaliai gyventi.
Atsigavimas po mylimo žmogaus netekties yra ilgas ir skausmingas procesas. Dauguma žmonių gedi nuo šešių mėnesių iki dvejų metų. Idealiu atveju artimieji patys įveikia netektį, tačiau tai padaryti nesiseka žmonėms, kurie neigia ir slopina sielvarto jausmus. Dažnai jie namuose sukuria mirusiojo kampelį, išdėsto jo daiktus, sienas nukabinėja jo nuotraukomis ir įsivaizduoja, kad mirusysis yra šalia. Atsiranda gili depresija. Norint įveikti dvasinį skausmą, būtina artimiesiems susitaikyti su įvykusia netektimi ir patirti skausmą. Įsipareigojimai šeimai, žodžiais neišreikšta širdgėla ir liūdesys toliau trukdo žmogui tinkamai patirti netekties skausmą.
Kai kurie artimieji patiria vadinamąjį netikėto gedulo sindromą. Gedulas vėluoja ar išvis neišreiškiamas dėl labai stipraus neigimo.
Per Vėlines lankydami kapus prisimename artimus mirusiuosius. Vieniems netekties skausmas jau išgyventas, kiti, degdami žvakę ant kapo, ir šiandien braukia ašarą, vis dar gedi. Jei netektis nesena - skausmą prie kapo artimieji supranta, palaiko, tačiau jei gedima kelerius metus iš eilės ir vis dar prie kapo girdimos širdį veriančios raudos - aplinkiniai, žiūrėk, jau ima varstyti kreivais žvilgsniais, niuksėti į šoną „jau gana“.
Kaip palengvinti gedėjimo skausmą?
Šveicarų kilmės amerikietė psichiatrė Elžbieta Kiubler Ross išskyrė 5 gedėjimo stadijas, kiti vėliau jas patobulino iki 7.
- Šokas, neigimas: Žmogui labai sunku priimti faktą, kas įvyko arba kas įvyks.
- Pyktis: Pyktis ant savęs, ant aplinkybių, ant Dievo - tiesiog ant viso pasaulio, kad kitas žmogus numirė.
- Derėjimasis: Kuriama iliuzija apie ryšį. Žmogus, kuris neteko ryšio su artimuoju, stengiasi jį dirbtinai sukurti ir palaikyti per daiktus, kuriuos turėjo išėjęs žmogus, per nuotraukas, prisiminimus. Tokiu būdu stengiamasi išlaikyti ryšio iliuziją.
- Depresija: Žmogus jau susitaiko su netekties realybe, pradeda liūdėti, leidžia sau liūdėti.
- Susitaikymas: Priėmimas to, kas įvyko.
Svarbu paminėti, kad E. Kiubler Ross šį psichologinį įrankį sukūrė praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje ir jis buvo skirtas nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams. Tuo metu į mirtį buvo reaguojama ją visiškai neigiant, nepripažįstant. Dažnai šie ligoniai net nežinodavo, kad jie laukia mirties. Gydytojai ir kitas personalas laikydavosi tokios pozicijos, kad jiems to sakyti nereikia. Minėta gydytoja psichiatrė labai užjautė šiuos pacientus ir, norėdama jiems padėti, ji apklausė apie 200 tokių ligonių, kaip jie priima savo ligą, mirties laukimą. Taip gimė minėtas įrankis, gedėjimo stadijos, kurios parodo, kaip žmogus priima savo mirtį ir jos laukia. Tai yra įrankis, sukurtas kitu tikslu.
Gedėjimo stadijos - ne laiptai
Pats pavadinimas - stadijos - nėra tinkamas ir net kritikuojamas. Mes įsivaizduojame, kad stadijos yra tarsi laiptai, kuriais žmogus lips: pirma neigimas, po to - pyktis, depresija - tarsi žmogus keliauja link priėmimo, bet to moksliniai tyrimai visiškai nepatvirtina. Taip nėra. Gedėjimas yra chaotiškas, visiškai individualus, kaip ir kiekvieno žmogaus asmenybė. Net tą pačią dieną žmogus gali jausti visas stadijas iš eilės ir kai atrodo, kad jau išėjai iš kažkurios - vėl grįžti ir visos stadijos vėl gali užgriūti. Labai geras pavyzdys būtų, kad tai yra kaip jūros bangos - jos užpila. Jos gali netikėtai tave pagauti. Stadijos apskritai gali būti įrankis, padedantis bendrauti su gedinčiu žmogumi, pastebėti jo būseną ir ją aptarti: kaip tau atrodo, kaip tu jauti?
#