Įvadas
Šiandieninėje visuomenėje depresija yra vis dažnesnė problema, ypatingai aktuali medicinos darbuotojų tarpe. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad unipoliarinė depresija yra ketvirta pagal dažnį sveikatos sutrikimą lemianti priežastis. Dėl didelio paplitimo, sunkumo ir trukmės depresija yra svarbi visuomenės sveikatos problema pasaulyje. Liga lemia didesnį mirštamumą, kančias, mažėja žmonių darbingumas ir didėja socialinė atskirtis.
Šiame straipsnyje aptariamos depresijos priežastys, simptomai ir prevencijos būdai, ypatingą dėmesį skiriant medicinos darbuotojų, ypač onkologijos srityje dirbančių specialistų, patiriamai rizikai.
Kas yra depresija?
Depresija - tai liūdna, prislėgta nuotaika, liga, kuriai būdinga liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, vangus mąstymas, sulėtėję judesiai ir kalba. Ši liga turi daug požymių: liūdesys, prislėgtumo jausmas, greitas nuovargis ir ašaros, savęs nuvertinimas ir menkavertiškumas, nepaaiškinamas nerimas ar pastovi įtampa. Neretai pacientui tampa sunku mąstyti, kalbėti, veikti, o veide sustingsta kančios išraiška. Šalia gali būti ir kitų būdingų depresijos simptomų: darbe tampa sunku susikaupti, ilgai atidėliojama darbo pradžia, sutrinka dėmesio koncentracija, aplanko įkyrios savęs apkaltinimo mintys, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas.
Egzistuoja ir vadinamoji “atipinė depresija” - nuotaika būna šiek tiek niūresnė ar net įprasta, o pacientas, - atvirkščiai gali būti perdėtai aktyvus. Toks žmogus lyg bėga nuo savo išgyvenimų, tačiau tuomet sustiprėja dirglumas, atsiranda impulsų kontrolės sutrikimai, pykčio priepuoliai, ypač sustiprėja nerimas, nemiga, ir pan. Panašiai žmogus itin sunkią vidinę savijautą milžiniškomis pastangomis gali kompensuoti, o neretai ir nuslėpti net nuo pačių artimiausių žmonių, atrodyti linksmas ir pasitempęs, todėl depresija turi ir savo „besišypsantį veidą“.
Esant depresijai, sutrinka miegas, pasikeičia apetitas, ryškėja anhedonija - nebesidomima reguliaria ir malonia veikla, sulėtėja ar pagreitėja psichomotorika, sunku susikaupti, nuolat juntamas nuovargis, beviltiškumas ir bejėgiškumas, gali kilti minčių apie savižudybę.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Depresijos priežastys ir rizikos veiksniai
Depresijos priežastis aprašo kelios teorijos. Viena pagrindinių depresiją sieja su paveldimumu, manoma, jog tai genetiškai apspręstas smegenų veiklos biocheminės pusiausvyros sutrikimas. Sutrinka įvairių biologiškai aktyvių cheminių medžiagų (Serotonino, Noradrenalino, Dopamino ir kt.) koncentracija galvos smegenyse. Kai kurie žmonės pasižymi taip vadinamu „depresiniu charakteriu“ - jie yra jautresni, lengviau pažeidžiami, sunkiau ištveria įvairias gyvenimiškas krizes, lėčiau iš jų išbrenda, dėl visų gyvenime nutinkančių nesėkmių linkę kaltinti pirmiausiai save. Tačiau tuo pat metu šie žmonės gali būti labai supratingi, dėmesingi, ištikimi ir atsidavę draugai, bendradarbiai. Visai kas kita tuomet, jei gyvenimiškos krizės išprovokuoja tikrą klinikinę depresiją ir žmogus suserga. Susirgę jau nebegali patys išlipti iš depresijos duobės. Artimieji dažniausiai pradžioje nesupranta, kaip blogai žmogus jaučiasi ir laiko tokią būseną apsileidimu, reikalauja “suimti save į rankas”, “netingėti “. Sunkia depresija sergančių žmonių padėtis yra ypač sudėtinga. Pacientas pats nebegali tvarkyti savo gyvenimo, pradeda neadekvačiai elgtis, iškrenta i socialinio konteksto, nebeįstengia bendrauti su draugais, artimaisiais, nebesugeba atlikti net smulkių buities darbų.
Svarbu, kad pirminės grandies specialistai laiku pastebėtų simptomus ir laiku skirtų specialistų konsultaciją.
Kiti Depresijos rizikos veiksniai:
- Paveldimumas (depresijos ar kito psichiatrinio pobūdžio sutrikimo atvejis šeimoje).
- Sunkios somatinės ligos (navikai, cukrinis diabetas, išeminė širdies liga, infekcinės, neurologinės kilmės ligos ir kt. panašaus pobūdžio sutrikimai).
- Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.
- Piktnaudžiavimas psichotropiniais vaistais, jų vartojimo nutraukimas.
- Hormonų pusiausvyros sutrikimai (menstruacinio ciklo metu, klimakteriniu laikotarpiu, po gimdymo).
- Įprastų gyvenimo sąlygų pasikeitimas (išėjimas į pensiją, darbo netekimas, pašalinimas iš mokyklos ar universiteto, emigracija, nėštumas, gimdymas ir naujagimis namie).
- Nuolatinis stresas, skaudūs išgyvenimai (artimo žmogaus netektis, nesantaika šeimoje, skyrybos, problemos darbe, smurtas namie, mokykloje).
Depresija medicinos darbuotojų tarpe
Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimo padidėjimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis, greitesnis gyvenimo tempas kelia stresą. Jei darbuotojas nori būti sėkmingas, jis ne tik turi suspėti su visais, bet ir aplenkti kitus. Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Kita vertus, vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau - su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe.
"Profesinis" perdegimas - kas tai? Profesinis „perdegimas“, kitaip dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai - sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Profesinio „perdegimo“ sindromas - sudėtingas reiškinys, per pastarąjį dešimtmetį susilaukęs nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Buvo siekiama įvertinti profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą minėtoje tiriamųjų kategorijoje. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %). Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai. Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje. Kaip rodo tyrimai, viena rizikingiausių sferų patirti „perdegimo“ sindromą yra onkologijos sritis ir paliatyvioji slauga.
Emociniai stresoriai
Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos. Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius. Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. „Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją.
Aplinkos/Fiziniai stresoriai
Minėti stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizmą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu.
Kognityviniai stresoriai
Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Darbuotojai turi pasižymėti ypač geru gebėjimu greitai įsisavinti žinias ir jas taikyti praktikoje, priimant tinkamus sprendimus.
Socialiniai/tarpasmeniniai stresoriai
Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga. Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje
Bendro pobūdžio stresoriai
Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą.
Amžius
Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
Darbo stažas
Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Lytis
Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
Šeimyninė padėtis
Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Išsilavinimas
Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
Asmenybinė ištvermė
Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
Sunkumų įveikimo įgūdžiai
Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
Kontrolės lokusas
Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
Savęs vertinimas
Asmenybės tipas A. A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
Darbo sąlygos
Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika. Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai. Galimybė savarankiškai priimti sprendimus. Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas. Vadovavimo stilius. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą. Bendravimo stilius su pacientais. Grįžtamasis ryšys. Motyvavimas. Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą. Situacijos dviprasmiškumas. pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val.
Kaip atpažinti depresiją?
Nėra lengva diagnozuoti depresiją, nes ne visada simptomai tipiniai ir stipria pasireiškia, dažnai nuotaikos sutrikimą slepia somatinio pobūdžio nusiskundimai, paprastai varginantys ilgus metus. Slaptų depresijų simptomai įvairūs. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais, kurių beveik arba visai neveikia simptominis somatinis gydymas.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei:
- Pacientas skundžiasi miego sutrikimu, varginančiu jau kurį laiką (sunku užmigti vakare, naktį miegama blogai - dažnai nubundama, būdraujama, per anksti nubundama ryte, pacientas mieguistas dieną, ryte junta nuovargį, „nepakankamą miegą“).
- Atsiranda didelis, fizinio ar psichologinio krūvio neatitinkantis nuovargis ir kūno sąstingis kasdien arba beveik kasdien (sunku prisiversti atlikti net paprasčiausius darbus, ypač pradėti; juntamas kūno ir sielos „paralyžius“, atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso).
- Sustiprėjusi ar sulėtėjusi psichomotorika, kasdien arba beveik kasdien (pastebima ne tik paciento, bet ir aplinkinių asmenų).
- Pacientas skundžiasi prislėgta nuotaika: liūdesiu, tuštumo jausmu, beveik visą ar visą dieną ir kasdien, arba tokią nuotaiką pastebi kiti asmenys (pvz., verksmingumą). Vaikų ir paauglių depresija gali pasireikšti dirglumu.
- Sunku susikaupti (sunku sutelkti mintis, priimti net paprasčiausius sprendimus, planuoti veiklą), išlaikyti dėmesį, atsiranda iki tol nebūdingas nepasitikėjimas savimi, neryžtingumas (nurodomi pacientų ar kitų asmenų).
- Prarastas gyvenimo džiaugsmas: nebedžiugina įprasta veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, pomėgis, sportas, draugai, lytiniai santykiai).
- Sumažėjęs ar padidėjęs kūno svoris (pokytis didesnis nei 5 proc. per mėnesį) arba sumažėjęs ar padidėjęs apetitas kasdien. Vaikų kūno svoris gali nekisti.
- Baimė ir nerimas: vargina didžiulė įtampa, daug labiau nei įprastai rūpinamasi įvairiais kasdieniais reikalais ir sveikata.
- Menkavertiškumo jausmas. Pacientas gali skųstis užplūstančiomis neigiamomis mintimis, emocijomis, nevisavertiškumo, kaltės jausmu. Kartais jam atrodo, kad geriausias šios problemos sprendimas yra išeiti iš gyvenimo - nusižudyti.
- Pasikartojančios mintys apie mirtį (bet ne mirties baimė), savižudybę, planavimas ar ketinimas nusižudyti.
Jeigu pacientas išsako bent kelis čia išvardytus simptomus, kurie trunka nuolat ar daugiau nei dvi savaites, gydytojas praktikas turi įtarti depresiją ir spręsti dėl galimos psichiatro konsultacijos. Kyla klausimas, kaip atskirti, ar tai tikrai depresijos simptomai, o ne epizodiškai pablogėjusi paciento nuotaika. Todėl visada svarbu gerai apklausti pacientą, išsiaiškinant, kiek laiko trunka jo išsakomi simptomai, kada ir dėl kokios priežasties jie prasidėjo, ar pagerėja nuotaika užsiimant bet kokia pasitenkinimą keliančia veikla. Gydytojas neturi pamiršti pasidomėti ir socialiniu paciento gyvenimu, įsitikinti, ar neturi problemų šeimoje.
Somatiniai depresijos simptomai, kuriais dažnai skundžiasi pacientai, yra svorio kritimas, libido susilpnėjimas, psichomotorinis slopinimas arba ažitacija, įvairūs somatinio pobūdžio skausmai.
Depresija sunkiausia būna ryte, o per dieną dažniausiai lengvėja, vakare simptomų beveik nelieka: nes pacientai teigia, kad jie jaučiasi geriau, žinodami, kad diena jau baigėsi ir galės eiti miegoti.
Apie žmogų, sergantį depresija, galima spręsti iš liūdnos, kančią rodančios išraiškos, tvirtai sučiauptų lūpų, žemyn nusileidusių lūpų kampučių, surauktų antakių, iš to, kad viršutinio voko vidinėje pusėje atsiranda raukšlė, kaktos raumenys įsitempia, atsiranda vertikalių raukšlių. Ligoniai atrodo vyresni, pasenę, greitai pravirksta dėl nereikšmingų dalykų.
Savižudybės rizikos įvertinimas
Grėsmingiausia sergant depresija yra savižudybė. Apie ją galvoja 50 proc. sergančiųjų depresija. 45-77 proc. nusižudžiusių asmenų sirgo depresija. Reikia atkreipti dėmesį ir imtis atsargumo priemonių, jeigu pacientas kalba apie savižudybę, net jei neturi omeny savęs, nes labai dažnai taip pacientas bando sužinoti, kaip galima tai padaryti (pvz., sužinoti nuodų, vaistų pavadinimus ir pan.). Verta įvertinti ir didesnės rizikos veiksnius, tokius kaip: pacientas serga sunkia nepagydoma liga, jo šeimoje yra buvęs savižudybės atvejis, jis vienišas, senyvas, turi finansinių problemų, nustatyta psichikos liga, sunkus depresijos laipsnis, pacientas piktnaudžiauja vaistais ir / ar narkotinėmis medžiagomis ar neseniai piktnaudžiavo.
Depresijos gydymas
Depresijos gydymas yra kompleksinis, apima medikamentinį gydymą, socioterapiją ir psichoterapiją. Veiksmingos kognityvinė, psichodinaminė, tarpasmeninė, šeimos, palaikomoji psichoterapija ir jų derinys, atsipalaidavimo terapija.
Socioterapija turi suformuoti pacientui palankią aplinką, t. y. tam tikros veiklos (pomėgio) parinkimą, neigiamų situacijų šalinimą, mokymą. Medikamentinis gydymas - antidepresantai (tricikliai antidepresantai, monoaminooksidazių inhibitoriai, selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, dvigubo serotoninerginio poveikio antidepresantai, selektyvūs serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai, noradrenerginio ir specifi nio serotoninerginio poveikio antidepresantai, selektyvūs noradrenalino reabsorbcijos inhibitoriai).
Gydymo būdo parinkimas visada priklauso nuo depresijos sunkumo laipsnioir etiologijos. Geriausi rezultatai pasiekiami gydant kompleksine terapija, t. y. medikamentinį gydymą taikant kartu su psichoterapija. Pacientui būtina žinoti, kad pradėjus vartoti medikamentus teigiamas poveikis pasireiškia tik po dviejų trijų savaičių.
Gydymo trukmė priklauso nuo paciento būklės, artimųjų palaikymo ir aplinkos veiksnių. Dažniausiai skiriamos trys gydymo fazės:
- Ūminio gydymo: trunka 6-12 savaičių, gydymo tikslas - sumažinti depresijos simptomus.
- Tęstinio gydymo: trunka 3-9 mėnesius. Tai yra profilaktika ligos atkryčiams, todėl svarbu šiuo metu gydymo nenutraukti.
- Palaikomojo gydymo: trunka apie metus, bet trukmė parenkama individualiai ir gali būti ilgesnė.
tags: #depresija #medicinos #darbuotoju