Depresija, Nerimas Ir Somatoforminių Sutrikimų Diagnostikos Ir Gydymo Metodai

Šiame straipsnyje aptariami depresijos, nerimo ir somatoforminių sutrikimų diagnostikos ir gydymo metodai. Straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės šių sutrikimų priežastys, simptomai, diagnostikos ypatumai ir gydymo galimybės.

Somatoforminiai Sutrikimai: Apžvalga

Somatoforminiai sutrikimai - tai psichikos sveikatos sutrikimai, pasireiškiantys fizinių simptomų forma, neturint aiškios organinės priežasties. Šie sutrikimai dažnai susiję su centrinės nervų sistemos veikla, ypač smegenų sritimis, atsakingomis už emocijas ir skausmo suvokimą. Paveikti gali būti įvairūs organai ir sistemos, tokios kaip raumenų ir kaulų sistema, virškinimo sistema bei širdies ir kraujagyslių sistema. Somatoforminiai sutrikimai apima platų spektrą psichologinių problemų, kurios pasireiškia fiziniais simptomais. Tai gali būti nuolatiniai skausmai, nuovargis, virškinimo sutrikimai ar kiti simptomai, kurie kelia didelį diskomfortą ir gali sutrikdyti kasdienį gyvenimą. Ši liga yra svarbi, nes ji gali sukelti didelę psichologinę ir fizinę kančią, o taip pat gali būti sunkiai diagnozuojama, nes simptomai dažnai interpretuojami kaip fiziologiniai sutrikimai.

Priežastys

Somatoforminių sutrikimų priežastys yra sudėtingos ir gali būti įvairios. Pagrindinės priežastys apima psichologinius veiksnius, tokius kaip stresas, traumos ar emocinis disbalansas. Taip pat gali turėti įtakos genetiniai faktoriai, nervų sistemos ypatumai ir socialinė aplinka. Mechanizmai, kurie gali sukelti somatoforminius sutrikimus, apima smegenų ir kūno ryšį, kai emociniai išgyvenimai pasireiškia fiziniais simptomais.

Simptomai

Somatoforminiai sutrikimai gali pasireikšti įvairiais simptomais, įskaitant nuolatinį skausmą, nuovargį, virškinimo sutrikimus, širdies plakimo sutrikimus, raumenų silpnumą ir kt. Tokie simptomai yra realūs ir pacientai juos tikrai jaučia, tačiau dažniausiai nėra tiesioginio fizinio pagrindo šiems simptomams. Šis sutrikimas dažniau pasireiškia moterims ir gali sukelti reikšmingus kasdienio gyvenimo sunkumus. Somatizacinis sutrikimas paprastai pasireiškia jauname amžiuje ir gali tęstis ilgą laiką.

Somatizacijos Sutrikimo Priežastys

Somatizacinis sutrikimas yra sudėtingas psichikos sutrikimas, kuris susijęs su emocinėmis, psichologinėmis ir biologinėmis priežastimis. Tikslios priežastys gali skirtis priklausomai nuo kiekvieno asmens, tačiau paprastai ligą sukelia įvairių veiksnių derinys:

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams

• Genetiniai veiksniai: Asmenys, kurių šeimos nariai turi psichikos sutrikimų, dažniau patiria somatizacinį sutrikimą.
• Emociniai stresai: Ilgalaikis emocinis stresas, trauma ar psichologiniai sunkumai gali sukelti kūno simptomus, nes emociniai skausmai pasireiškia fiziniais simptomais.
• Neurocheminiai sutrikimai: Neurotransmiterių disbalansas smegenyse gali būti susijęs su šio sutrikimo atsiradimu.
• Asmenybės ypatumai: Asmenys, linkę į nerimą, depresiją ar perfekcionizmą, gali būti labiau pažeidžiami somatizaciniam sutrikimui.

Somatizacijos Sutrikimo Simptomai

Somatizacinis sutrikimas pasižymi daugybe simptomų, kurie gali apimti įvairias kūno sistemas. Simptomai yra realūs ir dažnai sukelia rimtą diskomfortą bei trukdo kasdienei veiklai. Nors simptomai yra fiziniai, jų atsiradimas ir trukmė yra susiję su psichologiniais faktoriais:

• Skausmas: Galvos, nugaros, sąnarių, raumenų ar krūtinės skausmai, kurie neturi aiškios medicininės priežasties.
• Virškinimo sutrikimai: Pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas.
• Širdies ir kraujagyslių sutrikimai: Dažnas širdies plakimas, spaudimo pojūtis krūtinėje, galvos svaigimas.
• Kvėpavimo sistemos simptomai: Pasunkėjęs kvėpavimas ar jausmas, kad trūksta oro.
• Kiti simptomai: Nuovargis, bendras silpnumas, galūnių tirpimas ar dilgčiojimas.

Šių simptomų trukmė gali svyruoti nuo kelių mėnesių iki daugelio metų, o pacientai dažnai keičia gydytojus ieškodami diagnozės ir paaiškinimo, nors fiziniai tyrimai nerodo aiškios ligos.

Somatizacijos Sutrikimo Klasifikacijos

Somatizacinis sutrikimas yra klasifikuojamas pagal simptomų skaičių, intensyvumą ir trukmę. Šio sutrikimo klasifikacija dažnai siejama su simptomų įvairove ir skaičiumi, kurį patiria pacientai:

• Somatizacijos sutrikimas: Apibūdinamas daugybe įvairių kūno simptomų, kurie paveikia kelias sistemas.
• Funkciniai sindromai: Apima sindromus, tokius kaip lėtinis nuovargio sindromas, fibromialgija, kurie taip pat susiję su neaiškiais, tačiau realiais fiziniais simptomais.
• Nepatikslintas somatinis sutrikimas: Diagnozuojamas, kai yra keletas nespecifinių simptomų, kurie neatitinka kitų somatinių sutrikimų klasifikacijos.

Diagnostika

Somatoforminių sutrikimų diagnostika yra sudėtinga ir reikalauja išsamaus medicininio įvertinimo. Gydytojai paprastai atlieka išsamius fizinius tyrimus, laboratorinius tyrimus ir vaizdo diagnostikos procedūras, siekdami atmesti organinius sutrikimus. Somatizacinis sutrikimas diagnozuojamas atmetimo metodu, kai atliekami visi būtini tyrimai ir neaptinkama fizinės priežasties, paaiškinančios simptomus. Diagnostikos procesas apima išsamų paciento simptomų, psichologinės būklės ir gyvenimo istorijos įvertinimą:

• Medicininiai tyrimai: Kraujo tyrimai, vaizdiniai tyrimai (pvz., rentgenas, MRT), EKG ir kiti tyrimai atliekami siekiant pašalinti galimas organines ligas.
• Psichologinis vertinimas: Psichiatras ar psichologas atlieka psichologinį vertinimą, siekiant nustatyti, ar simptomai susiję su psichikos sveikatos sutrikimais, pvz., nerimo ar depresijos.
• DSM-5 kriterijai: Psichiatrai vadovaujasi diagnostiniais kriterijais, nustatytais Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (DSM-5), siekdami patvirtinti somatizacinio sutrikimo diagnozę.

Gydymas

Somatoforminių sutrikimų gydymas dažnai apima tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Psichoterapija, tokia kaip kognityvinė elgesio terapija, gali padėti pacientams geriau suprasti ir valdyti savo simptomus. Vaistai, tokie kaip antidepresantai ar nerimą mažinantys vaistai, taip pat gali būti naudingi, ypač jei yra lydinčių psichologinių problemų. Somatizacinis sutrikimas reikalauja kompleksinio gydymo, nes tai yra psichosomatinė būklė, kuri apima tiek kūno, tiek psichikos sveikatą. Gydymas paprastai apima psichoterapiją, vaistus ir gyvenimo būdo keitimus.

Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos

• Psichoterapija: Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra efektyviausia gydant somatizacinį sutrikimą, nes ji padeda pacientams suprasti ir valdyti jų emocijas, kurios gali būti susijusios su fiziniais simptomais.
• Antidepresantai: Vaistai, tokie kaip selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI), gali būti naudojami gydyti depresiją ar nerimą, kurie dažnai susiję su somatizaciniu sutrikimu.
• Simptomų valdymas: Fiziniai simptomai gali būti gydomi simptomams mažinti skirtomis priemonėmis, pvz., skausmą malšinančiais vaistais ar virškinimo trakto sutrikimus lengvinančiais vaistais, nors svarbiausias yra psichologinis gydymas.

Liaudiškos Priemonės

Somatizacinio sutrikimo gydymui svarbiausi yra medicininiai metodai, tačiau kai kurios liaudies medicinos priemonės gali padėti gerinti paciento psichinę ir fizinę būklę, mažinti stresą bei skatinti geresnį savijautą:

• Aromaterapija: Naudojant levandų ar melisų aliejus, galima sumažinti nerimą ir pagerinti bendrą savijautą.
• Meditacija ir kvėpavimo pratimai: Šios praktikos gali padėti sumažinti streso lygį, kas savo ruožtu gali mažinti somatizacinius simptomus.
• Fizinis aktyvumas: Reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti sumažinti stresą ir pagerinti bendrą savijautą.

Prevencija

Somatizacinio sutrikimo prevencija nėra visada įmanoma, nes liga gali būti susijusi su genetiniais ir psichologiniais veiksniais.

Nerimo Sutrikimai: Apžvalga

Specifiniai nerimo sutrikimai yra dažniausi psichikos sutrikimai. Išskiriami 3 svarbiausi specifiniai nerimo sutrikimai - fobiniai, panikos ir generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS). Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtasis pataisytas ir papildytas leidimas. Australijos modifikacija - TKL-10-AM) nerimo sutrikimai pateikti poskyryje Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai. Dažniausias nerimo sutrikimas yra fobiniai nerimo sutrikimai (F40). Specifinės fobijos yra dažniausias fobinis nerimo sutrikimas (sergamumas per 12 mėnesių siekia 10,3 proc.). Tiesa, daugelis pacientų niekada nesikreipia į gydytojus. Antras pagal dažnį yra panikos sutrikimas (sergamumas per 12 mėnesių -6,0 proc.). GNS yra trečias pagal dažnį nerimo sutrikimas (sergamumas per 12 mėnesių - 2,2-3,6 proc.). Moterys nerimo sutrikimais serga 1,5-2 kartus dažniau už vyrus. Nerimo sutrikimai manifestuoja esant įvairaus amžiaus - specifinės fobijos pasireiškia vaikystėje (vidutiniškai 7 metų), socialinio nerimo sutrikimo pradžia - paauglystėje, panikos sutrikimas - apie 24 metus. GNS pradžia gali būti vėlyva. Tai vienintelis specifinis nerimo sutrikimas, kurio dažnis vyresnių nei 50 metų asmenų grupėje išlieka didelis. Nerimo sutrikimai dažnai pasireiškia kartu, pavyzdžiui, GNS dažnai būna kartu su agorafobija, panikos sutrikimu ir socialinio nerimo sutrikimu.

Tik maža dalis nerimo sutrikimais sergančių pacientų kreipiasi į gydytojus (Europoje atlikto tyrimo duomenis, apie 20,6 proc.). 23 proc. pacientų neskirta jokio gydymo, 19,6 proc. - vien tik psichoterapija, 30,8 proc. - vien tik farmakoterapija, 26,5 proc. - vaistai derinami su psichoterapija.

Dažniausi Nerimo Sutrikimai

• Fobiniai nerimo sutrikimai: Pacientams, sergantiems fobiniais nerimo sutrikimais, nerimo simptomai pasireiškia esant tam tikrai situacijai ar tam tikram išoriniam stimului, nors objektyviai tai nėra pavojinga. Šios situacijos sukelia baimę, įtampą, jų stengiamasi išvengti. Agorafobija (F40.0) - baimė ir nerimas, išsivystantis dėl įvairių situacijų, susijusių su išėjimu iš namų. Socialinės fobijos (F40.1) pasireiškia baime atsidurti mažos žmonių grupės dėmesio centre, susijusi su žemu savivertės pojūčiu ir kritikos baime.
• Panikos sutrikimas: Panikos sutrikimui (F41.0) būdingi pasikartojantys, staigūs netikėto ir stipraus nerimo (panikos) priepuoliai. Jie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar objektu, tad jų negalima prognozuoti. Panikos priepuoliai gali skatinti vengiamąjį elgesį, tuomet pasireiškia panikos sutrikimas su agorafobija. Tarp panikos atakų dažnai pasireiškia priepuolių laukimo nerimas. Dažniausiai įvykus panikos priepuoliui pasireiškia stipraus širdies plakimas, pacientui sunku kvėpuoti, svaigsta galva, tirpsta kūnas ar galūnės, mirga akyse.
• Generalizuotas nerimo sutrikimas: Svarbiausias GNS (F41.1) požymis - nuolatinis nerimas dėl įvairių kasdienio gyvenimo situacijų (vadinamasis laisvai plaukiojantis nerimas). Sergant GNS, nerimas yra lėtinis, perteklinis (neatitinkantis realios situacijos), išplitęs (susijęs su keletu gyvenimo sričių, kaip antai sveikata, finansine padėtimi, ateities perspektyvomis), sunkiai kontroliuojamas ir lydimas nespecifinių somatinių (įtampos tipo galvos, raumenų, nugaros skausmų, greito nuovargio, prakaitavimo, tachikardijos, virškinimo trakto diskomforto) bei psichologinių simptomų (nemigos, dirglumo, susilpnėjusios dėmesio koncentracijos). Pacientas nuolat gyvena neaiškios baimės, nuogąstavimų ir blogos nuojautos jausmu (kas nors nutiks, bus blogai, gal kas susirgs iš artimųjų). Sutrikimo eiga dažniausiai yra lėtinė, trunka ilgus metus, dešimtmečius. Moterims GNS pasireiškia du kartus dažniau nei vyrams. Išskiriami 2 sutrikimo pradžios laikotarpiai - ankstyvasis ir vėlyvasis suaugusiojo amžius (pastaruoju atveju susijęs su lėtinių somatinių ligų pradžia). Daugiausiai GNS sergančiųjų yra 45-55 metų. GNS yra lėtinė liga, diagnostiniuose kriterijuose nurodomas 6 mėnesių terminas, tačiau paprastai praeina keletas metų, kol pacientai kreipiasi į gydytojus. GNS būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, spontaninės remisijos retos. Kadangi GNS pasireiškia įvairiais lėtiniais nespecifiniais somatiniais skundais, dažniausiai pacientai pirmiausia kreipiasi į bendrosios praktikos gydytojus (BPG) ir gerokai rečiau į psichiatrus. Tai dažniausias nerimo sutrikimas tarp į šeimos gydytojus besikreipiančių pacientų. Nurodoma, kad GNS sergantys pacientai sudaro 7-8 proc. visų į BPG besikreipiančių pacientų. Dažnai somatiniai skundai būna vyraujantys simptomai, o nerimo sutrikimai neretai neatpažįstami. Vaikams GNS dažniausiai prasideda pilvo skausmais ir virškinimo sutrikimais. Iki 60 proc. atvejų GNS lydi depresija, tuomet, be nusiskundimų nuolatiniu ir nekontroliuojamu nerimu, pasireiškia anhedonija (negebėjimas patirti malonių pojūčių), neviltis, tipiški cirkadiniai nuotaikos svyravimai (savijauta blogesnė pirmoje dienos pusėje). Dažna klinikinė situacija, kai GNS pasireiškia kaip svyruojančio intensyvumo lėtinė nerimo būsena su pagerėjimais ir pablogėjimais, o stresogeninėmis situacijomis pasireiškia depresijos epizodai. Rizikai susirgti GNS įtakos turi paveldimumas. Specifinis psichologinis GNS sergančių pacientų bruožas - negebėjimas toleruoti neapibrėžtumo, kitaip tariant, neigiamai reaguojama į situacijas, kurių išeitys neaiškios arba sunkiai prognozuojamos.

Diagnostika

Remiantis šeimos gydytojo norma, BPG gali savarankiškai diagnozuoti ir gydyti nerimo sutrikimus. Todėl neaiškios etiologijos galvos, raumenų, nugaros skausmais, virškinimo negalavimais ar nemiga besiskundžiantiems pacientams naudinga įvertinti, ar nėra pakankamai kriterijų diagnozuoti specifinį nerimo sutrikimą. Lietuvoje naudojama TLK-10-AM klasifikacija, ja reikia vadovautis diagnozuojant specifinius nerimo sutrikimus.

Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje

Diagnozuojant fobinius nerimo sutrikimus (agorafobiją, socialinę fobiją, specifines fobijas), būtini visi 3 kriterijai:

• simptomai privalo būti pirminiai nerimo požymiai, o ne antriniai kitų simptomų, kaip antai kliedesiai ar įkyrios mintys;
• nerimą sukelia specifinė situacija (agorafobijos atveju minia, vieša vieta, išėjimas iš namų arba kelionė vienam, socialinės fobijos atveju - socialinės situacijos);
• fobinių situacijų vengimas.

TLK-10-AM diagnostiniuose kriterijuose nurodoma, kad panikos sutrikimas gali būti diagnozuojamas tik tada, kai nėra specifinių fobijų. Fobiją keliančiose situacijose pasireiškiantys panikos priepuoliai laikomi fobinio nerimo sutrikimo stiprumo požymiu, o ne atskira liga. Panikos sutrikimo diagnozei nustatyti reikalingi bent keli sunkūs nerimo priepuoliai, išsivystę maždaug per vieną mėnesį:

• tais atvejais, kurie objektyviai nėra pavojingi;
• priepuoliai pasireiškia ne tik žinomomis ar prognozuojamomis situacijomis;
• tarp panikos priepuolių pacientas paprastai beveik nejaučia nerimo simptomų.

TLK-10-AM klasifikacijoje nurodoma, kad GNS simptomai dažniausiai trunka kelis mėnesius iš eilės ir pasireiškia:

• bloga nuojauta (nerimas dėl būsimų nesėkmių, sunku koncentruoti dėmesį);
• raumenų įtampa (įtampos galvos skausmai, negalėjimas nustygti vietoje, virpulys, nesugebėjimas atsipalaiduoti ir kt.);
• vegetacinis (autonominis) hiperaktyvumas (galvos svaigimas, prakaitavimas, tachikardija ar padažnėjęs kvėpavimas, diskomfortas epigastriume, silpnumas, burnos džiūvimas ir kt.).

DSM-V klasifikacijoje nurodoma, kad GNS simptomai turi tęstis mažiausiai 6 mėnesius, jie reikšmingai sutrikdo kasdienį funkcionavimą ir yra mažiausiai 3 iš 6 simptomų (diagnozuojant GNS vaikams, pakanka vieno šių simptomų):

• nerimastingumas;
• greitas nuovargis;
• sunkumas susikaupti;
• emocinis dirglumas;
• raumenų įtampa;
• miego sutrikimai.

Tiksliau nustatyti gydymo indikacijas įtariant GNS padeda specialus klausimynas.

Įtariant GNS svarbu paklausti, ar pacientai nerimui malšinti nevartoja alkoholio ar raminamųjų vaistų, be to, rekomenduojama užduoti patikslinančius dėl depresijos ir savižudybės rizikos klausimus. Jei pacientas piktnaudžiauja alkoholiu, griežtai rekomenduojama laikytis visiškos blaivybės, nes GNS simptomai persidengia su abstinencijos sindromo reiškiniais ir tampa sunku nustatyti teisingą diagnozę, vertinti gydymo veiksmingumą. Patikimai įvertinti GNS simptomus ir gydymo antidepresantais indikacijas galima tik praėjus 1-4 visiškos blaivybės savaitėms.

Gydymas

Specifinius nerimo sutrikimus reikia pradėti gydyti tuomet, kai nerimo sutrikimas atitinka diagnostinius trukmės ir intensyvumo kriterijus, t. y. simptomai trunka gana ilgai, sukelia distresą ir reikšmingai sutrikdo kasdienį funkcionavimą ar profesinę veiklą. Dar viena gydymo indikacija - tai nerimo sutrikimo komplikacijos (depresija, suicidinės mintys, piktnaudžiavimas alkoholiu ar raminamaisiais vaistais). Lengvesniais atvejais pakanka edukacijos apie gyvensenos keitimą, atsipalaidavimo ir streso įveikos metodikas, nerimo sutrikimų ryšį su somatiniais pojūčiais. Pirmiausia pasirenkamas psichoterapinis specifinių nerimo sutrikimo gydymo būdas yra kognityvinė elgesio terapija. Pirmiausia pasirenkami vaistai yra antidepresantai, antro pasirinkimo vaistai - benzodiazepinai. Iš pirmo žvilgsnio rekomendacijos atrodo aiškios, tačiau praktikoje skirdami gydymą gydytojai susiduria su daugeliu klausimų.

Šeimos gydytojas pagal normą gali gydyti: panikos ir nerimo sutrikimus, senatvės psichikos sutrikimus (Alzheimerio liga, senatvės demencija), depresinį sindromą, pradėti ir, atsižvelgus į specialistų konsultacijas, tęsti lėtinių psichikos ligų gydymą, somatoforminius sutrikimus, tad tinka kodai F40-43, F45, F32, F33, R45.

Šeimos gydytojas turėtų vadovautis patvirtintomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (LR SAM) metodikomis, o jeigu jų nėra - įstaigoje patvirtintomis metodikomis arba Lietuvos ir / ar kitų šalių specialistų draugijų / organizacijų rekomendacijomis, patvirtintomis konkrečioje gydymo įstaigoje. Skiriant kompensuojamąjį gydymą, šeimos gydytojas turi vadovautis LR SAM įsakymu Dėl depresijos ir nuotaikos (afektinių) sutrikimų ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo patvirtinimo (2012 metai rugsėjo 6 diena, Nr.

Specifinius nerimo sutrikimus rekomenduojama pradėti gydyti nuo psichoterapijos. Tik esant nepakankamam poveikiui, galima skirti vaistų. Tiesa, dažniausiai tenka derinti psichoterapines ir farmakologines metodikas. Vyravo nuomonė, kad gydant nerimo sutrikimus psichoterapinių intervencijų veiksmingumas išlieka ilgiau, nei skiriant psichofarmakoterapiją. Natūralistinių tyrimų rezultatai parodė, kad ligos atkryčiai dažni tiek po medikamentinio, tiek po psichoterapinio gydymo. Pasirenkant gydymą, reikia atsižvelgti į paciento pageidavimą.

Psichoterapija

Tarp visų psichoterapinių metodikų daugiausiai įrodymų gydant specifinius nerimo sutrikimus sukaupta apie kognityvinės elgesio terapijos (KET) intervencijų veiksmingumą. KET principai postuluoja, kad GNS sergantys pacientai pervertina galimą riziką, netoleruoja neapibrėžtumo ir nuvertina savo galimybes ištverti sunkumus. Pasitelkiant kognityvinį restruktūrizavimą ir ekspozicines elgesio metodikas taikant KET, siekiama modifikuoti klaidingus pacientų įsitikinimus, įvertinti, kokią žalą duoda vengiantis elgesys, mokoma atsipalaidavimo metodikų. Esant panikos sutrikimui, didelis dėmesys skiriamas edukacijai apie panikos priepuolio vystymosi mechanizmą, siekiant modifikuoti vengiantį elgesį, taikoma laipsniška ekspozicija. Socialinės fobijos atveju siekiama keisti disfunkciškus kertinius įsitikinimus. Kadangi sergant specifiniais nerimo sutrikimais dažnai sutrinka miegas, rekomenduojama pacientus mokyti miego higienos taisyklių.

Medikamentinis Gydymas

• Antidepresantai: Tai yra pirmiausia pasirenkami vaistai specifiniams nerimo sutrikimams gydyti. Sėkmingas gydymo antidepresantais kursas ne vien padeda išgydyti nerimo sutrikimą, bet ir apsaugo nuo depresijos išsivystymo. Rekomenduojama skirti selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių (SSRI) arba serotonino ir noradrenalino reabsorbcijos inhibitorių (SNRI) grupių antidepresantų. Skiriant šių vaistų, atsakas pasiekiamas 30-50 proc. atvejų. Nė vienas vaistas neturi pranašumo prieš kitus. Skiriamos tokios pat dozės, kaip ir gydant depresiją, atsako galima tikėtis praėjus 4-6 savaitėms nuo gydymo pradžios. Pacientus reikia įspėti, kad pirmomis 2 gydymo savaitėmis gali pasireikšti nepageidaujami reiškiniai ir sustiprėti nerimas, dirglumas. Labai jautrūs pradiniam antidepresantų poveikiui yra panikos sutrikimu sergantys pacientai. Jų išvengti galima vaistą pradėjus skirti nuo pusės depresijai gydyti skirtos dozės ir didinti ją atsižvelgiant į toleravimą ir, be antidepresantų, trumpam paskyrus benzodiazepinų (BZD). Kai kurie antidepresantai stipriai blokuoja citochromą P450 (paroksetinas, fluvoksaminas, fluoksetinas). Tai aktualu keletą vaistų vartojantiems pacientams. Pasiekus remisiją, gydymą reikia tęsti dar mažiausiai metus skiriant tą pačią vaisto dozę. Ankstyvas gydymo nutraukimas yra susijęs su didesne atkryčio rizika. Staiga nutraukus antidepresantų vartojimą, gali sustiprėti nerimo simptomai. Apie tai būtina įspėti pacientus. Antidepresantus reikėtų nutraukti mažiausiai per 2 savaites, tačiau klinikinė praktika rodo, kad dažniausiai tenka nutraukti dar lėčiau. Antidepresantų nutraukimo reiškiniai yra gerokai silpnesni nei benzodiazepinų. Tarp SSRI grupės vaistų ryškiausi nutraukimo reiškiniai būdingi paroksetinui (dėl trumpesnės veikimo trukmės).
• Benzodiazepinai: Nepaisant to, kad pirmiausia pasirenkami vaistai nerimo sutrikimams gydyti yra antidepresantai, paprastai klinikinėje praktikoje pradedama gydyti BZD, nes jų terapinis poveikis pasireiškia greitai. Pradėję vartoti BZD, pacientai greitai nusiramina, pajaučia, kad jų sunkiai pakeliamai būklei gydyti yra veiksmingų priemonių. Tokiems pacientams jau galima pradėti taikyti ir kitus gydymo metodus, kaip antai psichoterapiją ar atsipalaidavimą. Dėl greitos veikimo pradžios BZD išlieka pirmiausia pasirenkama priemone pirmajai pagalbai, ištikus panikos atakai ar kraštutinai intensyvaus nerimo atveju. BZD skyrimo indikacijos - trumpalaikis vidutinio sunkumo ar sunkaus nerimo sutrikimo ir su depresija susijusio nerimo gydymas. Be to, jie indikuotini trumpalaikiam panikos sutrikimui su agorafobija ar be jos gydyti. BZD būdingas platus v…

tags: #depresija #nerimas #ir #somatoforminiai #sutrikimai #diagnostika