Dvasininko vaidmuo depresijos gydymo komandoje

Įvadas

Šiame straipsnyje nagrinėjamas dvasininko vaidmuo depresijos gydymo komandoje. Mirties tema, nors ir žinoma, dažnai ignoruojama šiuolaikinėje visuomenėje. Žmonės ne tik bijo patirti mirtį, bet ir vengia apie ją kalbėti. Mirties reiškinį sudaro daugybė smulkesnių procesų, kurių žmogaus protas negali iki galo suvokti dėl subjektyvios patirties. Kadangi mirtis negali būti patirtis, visiškas jos pažinimas ir supratimas yra neįmanomas. Tačiau galima patirti ir pažinti lydinčias mirties išraiškas, tokias kaip emocijos, somatiniai pojūčiai, agonijos vaizdas ir netekties išgyvenimas. Socialiniai darbuotojai ir slaugytojai dažnai susiduria su mirties faktu savo praktikoje, ypač dirbdami slaugos ar globos įstaigose bei ligoninėse. Tai yra sritis, reikalaujanti daug žinių ir įgūdžių.

Mirties sampratos raida

Istorijos eigoje mirties samprata nuolat keitėsi. Senovės kultūrose mirties priėmimą įtakojo žmogaus suvokimas kaip visatos ir kosmoso dalies. Mirtis neturėjo asmeninės prasmės ir buvo suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių. Šią sampratą galėjo formuoti graikų filosofija, pagal kurią mirtis yra pozityvus reiškinys, išlaisvinantis dvasią iš kūniškų varžtų.

Krikščioniškoje Europoje iki XII amžiaus taip pat vyravo mirties priėmimas. Mirtis buvo suprantama kaip įprastas, artimas ir neskaudus reiškinys, o ne kaip asmeninė drama. Žmogus suvokdavo mirtį kaip vieną didžiausių gamtos dėsnių ir sutikdavo ją paprastai, su deramu iškilmingumu. Šis laikotarpis buvo pavadintas „prijaukinta mirtimi“ arba „mano mirtimi“. Mirštantysis sutvarkydavo visus nebaigtus reikalus, suplanuodavo laidojimo ceremoniją ir atsisveikindavo su artimaisiais.

Tačiau nuo XIV a. pabaigos egzistavo ir kitoks požiūris į mirtį, vadinamas mirties išaukštinimu. Į mirtį buvo žiūrima kaip į perėjimą į kitą būseną, suteikiantį žmogui aukščiausią jausmų pakilimą.

XVIII amžiaus viduryje prasidėjusi sekuliarizacija palaipsniui pradėjo keisti mirties sampratą. Nauja modernizmo epocha įtakojo naują požiūrį į mirtį, kurį veikė egzistencializmas, urbanizacija, senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas, išplėstinės šeimos nykimas, medicinos technologijų pažanga ir mirties masiškumas. Dėl visų šių kintamųjų mirtis tapo neigiama sąvoka. Šiuo metu mirties samprata varijuoja nuo „nematomos mirties“ iki „orios mirties“.

Taip pat skaitykite: Harmonijos atkūrimas Reiki metodu

Mirties apibrėžimas ir mirimo stadijos

Mirtis yra paskutinis žmogaus gyvenimo etapas, apibūdinamas kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi. Mirimas yra sudėtingas procesas, kurio metu organizmas praranda savo gyvybingumą. Staigi mirtis įvyksta, kai mirimas trunka trumpai, o ilgo mirimo metu žmogus pereina per preagonijos ir agonijos būsenas, po kurių ištinka klinikinė mirtis. Jei žmogui skubiai suteikiama reikalinga pagalba, yra galimybė jį atgaivinti ir išgelbėti nuo biologinės mirties.

Socialinė mirtis ištinka, kai artimieji ir draugai pradeda vengti ligonio, o psichologinė mirtis - kai dėl ligos ar senatvės pasikeičia žmogaus asmenybė. Fiziologinė mirtis įvyksta, kai gyvybiškai svarbūs žmogaus organai nustoja funkcionuoti, o biologinė mirtis - tai visiškas ir negrįžtamas kraujotakos ir centrinės nervų sistemos veiklos nutrūkimas.

Yra skiriamos natūralioji, smurtinė ir mirtis dėl ligos. Šiuolaikiniame pasaulyje, kai sparčiai vystosi medicina, įprastų kriterijų, padedančių nustatyti mirties faktą, nebepakanka, todėl atsiranda poreikis juos praplėsti ir papildyti.

Mirimas dažniausiai yra ilgai besitęsiantis procesas, kurį sudaro kelios stadijos:

1. Neigimas: Audringas ligos diagnozės neigimas būdingas ligoniams, kuriems pranešama apie ligą staiga ir grubia forma. Neigimas yra lyg apsauginis barjeras šoko metu, leidžiantis ligoniui sukaupti jėgų, apsiprasti su žinia.
2. Pyktis: Kai neigimo stadija baigiasi, ateina pykčio, pavydo, įniršio fazė. Pyktis paprastai būna nukreiptas į visą supančią aplinką, tačiau nėra nukreiptas nė į vieną žmogų asmeniškai.
3. Derybos: Mirtinai sergantys bando palengvinti savo situaciją derybomis su Dievu, tikėdamiesi malonės kaip atpildo už gerą elgesį ar apžadus kažką gero nuveikti.
4. Depresija: Kai ligonis nebegali toliau neigti savo ligos, neigimą, pyktį ir derybas paprastai pakeičia depresija, kuri gali pasireikšti reakcija į ligos neišgydomumą arba grėsme prarasti gyvenimą ir mylimus žmones.
5. Susitaikymas: Šioje stadijoje mirštantysis yra dažniausiai pavargęs ir silpnas, jam išauga poreikis ramybei ir miegui. Ligonis jau pasiekė tam tikrą susitaikymo ir abejingumo laipsnį.
6. Viltis: Iki pat paskutinės minutės mirštantysis vis dar turi vilties išgyti. Svarbu, kad šeima ir ligoninės personalas palaikytų šią viltį.

Visos mirimo stadijos yra mirštančio žmogaus gynybos mechanizmai, kurie padeda jam pamažu susitaikyti su mirtimi. Kai kurios fazės gali būti išgyventos keletą kartų, o kitos gali ir visai nepasireikšti. Kartais jos pakeičia viena kitą arba egzistuoja šalia viena kitos.

Taip pat skaitykite: Psichikos sveikata ir Coaxil

Dvasininko vaidmuo gydymo komandoje

Dvasininkas, arba kapelionas, gali būti svarbus depresijos gydymo komandos narys, ypač kai depresija susijusi su egzistenciniais klausimais, netektimi ar dvasine krize. Kapelionas nebūtinai turi būti ordinuotas dvasininkas, bet turėtų turėti teologijos magistro laipsnį ir būti apmokytas klinikinės sielovados.

Kapeliono vaidmuo apima:

• Dvasinės paramos teikimą: Kapelionas gali padėti pacientams rasti prasmę ir viltį, susidoroti su sielvartu ir netektimi, spręsti dvasinius konfliktus ir stiprinti savo tikėjimą.
• Emocinės paramos teikimą: Kapelionas gali būti empatiškas klausytojas ir patarėjas, padedantis pacientams išreikšti savo jausmus, įveikti baimes ir nerimą bei susidoroti su stresu.
• Pagalbos priimant sprendimus teikimą: Kapelionas gali padėti pacientams priimti svarbius sprendimus dėl gydymo, paliatyviosios slaugos ar kitų klausimų, susijusių su jų dvasinėmis vertybėmis ir įsitikinimais.
• Ryšių su bendruomene užmezgimą: Kapelionas gali padėti pacientams susisiekti su savo religine bendruomene ar kitomis paramos grupėmis.
• Švietimą ir konsultavimą: Kapelionas gali šviesti medicinos personalą apie dvasinius pacientų poreikius ir konsultuoti juos dėl dvasinių klausimų.

Kapelionas gali dirbti įvairiose aplinkose, įskaitant ligonines, slaugos namus, hospisus ir privačias praktikas. Jis gali dirbti su pacientais individualiai arba grupėse, teikti dvasinę pagalbą pacientų šeimoms ir artimiesiems.

Bendravimas su mirštančiaisiais

Artimieji dažnai pasijunta bejėgiais ir nežino, kaip elgtis su mirštančiuoju. Dažnai šeimos nariai vengia kalbėti apie mirtį ir savo jausmus. Tačiau svarbu kalbėti apie savo jausmus, nes tai padeda suartėti. Mirštantysis dažniausiai nori šnekėti apie mirtį, savo baimes ir egzistencinius klausimus. Kai jis/ji pasiruošę kalbėti - kalbėkitės. Tai visai nebaisu, nes visi esame tame pačiame kelyje.

Slaugant mirtina liga sergantį žmogų, būtina žinoti, kaip teisingai su juo bendrauti:

Taip pat skaitykite: Efektyvūs depresijos gydymo metodai

• Nutraukti, jei jis per daug emocionalus, arba pasakojime per daug sureikšmina išorines aplinkybes.
• Kiekvieną pasisakymą laikyti svarbiu, nes kartais esmė ryškėja šalutiniuose pasisakymuose.
• Nepamiršti pagalvoti, ar pavyks išlaikyti partnerio poziciją. Netrikdyti pokalbio, nepaisant savo emocinės reakcijos, stebint pažinti savo paties bei partnerio pasakojimą.
• Stengtis išvengti vertinimų: pozityvus ar negatyvus vertinimas savo paties vertybių sistemą.
• Vengti užjaučiančių žodžių, nes jie stiprina negatyvias emocijas ir skatina priešinimąsi, protestą.
• Vengti klausinėjimo: tik tai užtikrinamas ligonio asmenybės gerbimas.
• Pateikti informaciją, kuri būtų dalykinė ir ligonis pasitikėtų kalbančiuoju.
• Nedaryti įtakos pokalbio eigai: kantrybė ir tolerancija; net jei kaip patarėjas greičiau suvokiama esmę, reikia suteikti ligoniui galimybę pačiam spręsti problemas.
• Nesijuokti iš pasisakymų, nerodyti nusistebėjimo. Priešingu atveju ligoniui atrodo, kad jis priimamas nerimtai.

Mirštantis žmogus jaučia tokius pat maisto, aprangos, pastogės, poilsio ir šilumos poreikius, kaip ir visi. Tačiau yra ir specifinių, mirštančiajam būdingų poreikių: nejausti skausmo, būti artimųjų ir draugų aplinkoje, turėti dvasinių reikmių. Slaugant bei dirbant socialinį darbą su nepagydomais ligoniais, neretai tenka padėti jiems tuos poreikius patenkinti.

tags: #depresijos #gydymo #komanda #dvasininkas