Įvadas
Depresija - tai rimtas psichikos sutrikimas, kuris paveikia milijonus žmonių visame pasaulyje. Ji gali pasireikšti įvairiais būdais ir turėti skirtingas priežastis. Šiame straipsnyje aptarsime skirtingas depresijos rūšis, jų klasifikaciją pagal DSM (Diagnostikos ir statistikos vadovą) ir kitus svarbius aspektus.
Kas yra depresija?
Depresija (lot. depressio - prislėgtumas, slopinimas) - tai liguistai prislėgta nuotaika. Depresija gali būti kitos ligos simptomas, sindromas ar pagrindinis ligos požymis.
Pasaulio mokslininkai vis aiškiau apibrėžia psichikos sveikatos įtaką atskiro žmogaus, visuomenės ir visos šalies gyvenimo kokybei. Žmonės, turintys šiuos sutrikimus, dažnai patiria socialinę izoliaciją, jų gyvenimo kokybė yra žema, o mirtingumas - didelis. Vis dažniau apie depresiją prabylama kaip apie XXI amžiaus marą ir teigiama, kad vis daugiau žmonių vartoja antidepresantus.
Nerimas ir depresija
Nerimas labai plačiai paplitęs simptomas. Gali būti kaip atskiras, pastoviai kamuojantis, žmogų dalykas, ar tiesiog „įsišaknijęs“ asmenybėje. Nerimas gali būti tik epizodinis, gali būti silpnas, o gali būti itin varginantis ir pastovus, trikdantis darbinę ir socialinę adaptaciją. Psichiatrijoje egzistuoja būsenos, kurių metu nerimas yra tik paviršiuje matomas, aiškiai įvardinamas simptomas, o giliau esti sunkesnė ir labiau bauginanti patologija. Nerimą esame patyręs kiekvienas savo gyvenime. Kartais nerimaujame dėl labai suprantamų ir realių dalykų, o kartais nerimo šaknys yra gilios… Taigi kiekviena situacija yra specifinė ir unikali.
Psichodinamine prasme - tai žemos savivertės ir kritikos baimės ženklai. Tam tikrais atvejais - tai baimė prarasti artimo meilę, kylanti ir įsišaknijusi asmenybėje iš pirmų-antrų gyvenimo metų santykio su motina ar kitu prižiūrėjusiu asmeniu. Motina buvusi labai baiminga, nerimastinga negalėjusi toleruoti vaiko atskirumo. Įskiepijamas jausmas, kad pasaulis pavojingas, kad pavojinga jausti tam tikrus jausmus, nes artimas, nuo kuriuo esi toks priklausomas ir kuris yra tau pats svarbiausias susidūręs su šiais tavo jausmais pasimeta, supyksta, itin nuliūsta. Aišku, ir tokios mamos buvo mylinčios, dažnai vaikai joms buvo „viskas“. Kiekvieno žmogaus augimo ir vystymosi situacija specifinė ir unikali. Todėl ir mes tokie skirtingi ir nerimas gali būti itin skirtingas.
Taip pat skaitykite: Harmonijos atkūrimas Reiki metodu
Asmeninės psichoterapijos procese asmuo mažais žingsniai kartoja ir artėja prie baimių, nerimo atsiradimo proceso šaknų. Tai ilgas ir nelengvas kelias, bet norint įveikti nerimo sutrikimus, viską, kas buvo kažkada patirta turi išgyventi iš naujo ir iš naujo pažvelgti į gilumą. Ir paprastai tai, kas buvo baisu ir neįveikiama vaikui, suaugusiam, su jo mąstymo galimybėm ir specialisto pagalba, nebebūna taip nepakeliama ir nepakeičiama.
Mokslinė interpretacija. Nerimą aiškina psichologinės ir neurologinės - biologinės teorijos. Nei viena, nei kita teorijos nėra visa apimančios ir tinkančios kiekvienam atskiram nerimo atvejui. Prieš 100m Freud sukūrė nerimo neurozės terminą ir nustatė dvi nerimo formas. Viena iš jų yra difuzinis nerimavimo ar baimės jausmas, kylantis išstumtos minties ar noro ir gydomas psichoterapinės intervencijos metu. Antroji jo išskirta forma buvo - visą apimantis panikos jausmas, kurį lydi sustiprėjusios vegetacinės nervų sistemos reakcijos - stiprus prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, širdies plakimas. Freud tobulino savo nerimo supratimą, sukūrė struktūrinį asmenybės modelį, kuriame nerimą įvardino kaip psichinio konflikto kylančio iš pasąmoningų norų, agresyvių varų ir grėsmės, kylančios iš sąmoningos asmenybės dalies EGO dėl šių pasąmoningų momentų. Ego - žmogaus psichiniai instrumentai, kurie veikia, kad apsaugotų asmenybę nuo nerimo kylančio iš aukščiau paminėtų nesąmoningų norų. Kai ši gynyba tampa neveiksminga, kyla nerimas - pagal Freud nerimo neurozė.
Psichikos ligų klasifikacija (DSM - III) supaprastino šį suvokimą, suskirstydama visas nerimo būsenas į nerimo sutrikimus, somatoforminius sutrkimus ir disociacinius sutrikimus. Taip buvo prarasta bazinė etiologinė idėja jungianti šiuos sutrikimus. Freudas iškėlė mintį, kad kievieno vaiko gyvenimo raidos periodui yra būdinga su ta faze susijusi baimė. Freudo idėja buvo tobulinta, iš jos išsivystė daugelis šiuolaikinių nerimo supratimo konsepcijų, tačiau net ir šių dienų kiekvieno psichoterapeuto užduotis lieka išsiaiškinti kokio lygio nerimas kamuoja pacientą. Šiuolaikiniai neurobiologijos tyrimai patvirtino Freudo pradinį pastebėjimą, kad egzistuoja dvi skirtingos nerimo formos - viena iš jų, sąlygota psichologinių dalykų, kita - kurią sukelia autonominiai biologiniai veiksniai, esantys už psichologinės erdvės ribų. Tuo pagrįstas antidepresnatų specifinis poveikis, raminamųjų vaistų veikimas. Tačiau egzistuoja nervų keliai, kuriais psichologinius emocinius patyrimus koduojančios smegenų dalys komunikuoja su nerimą generuojančia smegenų dalimi, todėl veiksminga psichoterapija baigiasi ilgalaikiais struktūriniais ir funkciniais pokyčiais smegenyse.
Fobiniai nerimo sutrikimai
Tai grupė sutrikimų, kurių pagrindinis simptomas yra baimė ir nerimas. Šie jausmai kyla situacijose, ar susidarius tam tikroms aplinkybėms, kurios nėra tuo momentu keliančios realų pavojų - stovint eilėje, kalbant grupelėje žmonių, važiuojant liftu, autobusu, susidūrus su tam tikru gyvūnu ar pan. Fobijoms būdinga, kad baimės ar nerimo metu kyla vegetacinės organizmo reakcijos (stipriau plaka širdis, prakaituojama, gali varginti lengvas pykinimo jausmas, svaigti galva ir t.t.). Viena dažniausių fobijų yra agorafobija - tuomet baimė kyla būnant uždarose patalpose - skrendant lėktuvu, važiuojant kažkokia transporto priemone. Atsiranda siaubą keliančios mintys, kad praras sąmonę ar numirs, ir niekaip negalės iš esamos vietos pabėgti. Stengadmiesi išvengti kamuojančio baimės jausmo žmonės stengiasi visada būti su palydovu, tomet jaučiasi kiek saugiau. Ilgainiui, kartojantis agorafobijos priepuoliams, atsiranda vengiantis konkrečių vietų elgesys - nebeskrendama lėktuvu, stengiamasi nelikti uždaroje patalpoje ir pan. Baimė ima reguliuoti žmogaus gyvenimą, skatina atsiribojimą. Kai baimės jausmas ima siekti panikos lygį diagnozuojama agorafobiją su panikos priepuoliais. Ilgainiui atsiranda nuotaikos svyravimai, krenta darbingumas, sutrinka miegas - ima varginti depresinė simptomatika, tačiau ji nėra vyraujanti.
Dar viena fobinių sutrikimų forma - socialinės fobijos. Pradžia dažnai būna paauglystėje ar net ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikams - bijoma atsakinėti klasės akivaizdoje, būti tarp bendraamžių, atsidurti jų dėmesio centre. Dar viena fobijų rūšis - specifinės (izoliuotos) fobijos. Jos kyla specifinėse situacijose ar susidūrus su specifiniu dirgikliu. Fobijų priskaičiuojama keli šimtai. Tai - kraujo baimė, įvairių gyvūnų, mirusių, tamsos ir kitų izoliuotų objektų ar situacijų baimė.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikata ir Coaxil
Panikos sutrikimas (epizodinis paroksizminis nerimas)
Apima nerimo būsenas, kurių metu greta itin išreikšto nerimo, kyla sustiprėjusios vegetacinės reakcijos - drebulys, prakaitavimas, širdies plakimas, pagreitėjęs kvėpavimas, gali svaigti galva, susiaurėti aplinkos suvokimas, aplinka gali atrodyti nutolusi. Panikos atakas gali lydėti išprotėjimo baimė. Tai priepuoliai, kurie trunka ribotą laiką, dažniausiai ne daugiau nei 20-30min. Praeina savaime, arba greitai atlėgsta pavartojus raminamųjų vaistų. Ilgainiui kartojantis panikos priepuoliams atsiranda panikos atakas skatinančių situacijų ar vietų baimė, vengiantis elgesys.
Generalizuotas nerimo sutrikimas
Pastovi vidinio nerimo būsena. Nerimas kyla be aiškių priežasčių ar aplinkybių, t.y. jį galima pavadinti "plūduriuojančiu nerimu" (K. Horney terminas). Šie ligoniai dažniausiai skundžiasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu, diskomfortu epigastriume, kitais vegetaciniais nerimo požymiais. Žmones kankina nuolatinė baimė, kad kažkas bloga gali atsitikti jiems ar jų artimiesiems (autoavarija, liga), jie kupini įvairiausių blogų nuojautų. Labai dažnai kartu su šiuo sutrikimu reiškiasi lydinti kiek pažeminta nuotaika, įvairios fobijos. Dažniau serga moterys.
Mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas
Diagnozuojamas kai nerimo ir depresijos simptomai pasireiškia kartu, tačiau nei vieni, nei kiti nėra tiek stipriai išreikšti, kad galima būtų diagnozuoti atskirą sutrikimą. Tai neretas sutrikimas, kamuojantis beveik 5% populiacijos. nerimas, kurį lydi vegetacinė simptomatika - širdies plakimas, galvos svaigimas, sausumas burnoje, oro trūkumas, galūnių tirpimai, bei somatiniai simptomai - galvos ar sprando skausmai, virškinimo sutrikimai ir kt. kartu reiškiasi nuovargis, bloga nuotaika, nemiga, interesų bei seksualinio potraukio praradimas. Gydomas vaistais ir psichoterapija.
Obsesinis - kompulsinis sutrikimas
Tai itin varginantis ir sunkiai gydomas psichikos sutrikimas. Žmogui reiškiasi įkyrios mintys, idėjos, potraukiai ar vaizdiniai, kurie įkyriai ir stereotipiškai grįžta į sąmonę, vėl ir vėl kartojasi (Obsesijos arba įkyrybės). Kenčiantis šį sutrikimą žmogus gali labai aiškiai ir suvokiamai papasakoti, nusakyti, perteikti varginančias mintis. Įkyrumai nepaklūsta paciento norams, dažnai prieštarauja jo valiai, įsitikinimams. Neretai pacientai sąmoningai bando su įkyrumais kovoti, deja dažnai nesėkmingai. Kompulsijomis vadinami tokie paciento veiksmai, kurie, nuolat ir stereotipiškai kartojami, kartais tampa ištisais ritualais, tačiau neturi realios prasmės. Jie skirti simboliškai apsaugoti ligonį ar jo artimuosius nuo mažai tikėtinos grėsmės. Pats žmogus paprastai suvokia jų beprasmiškumą, tačiau bandymai su kompulsijomis kovoti dažnai būna nesėkmingi. Tačiau įdomu tai, kad apie 80proc. žmonių kada nors gyvenime yra patyrę kompulsijų ar obsesijų. Pavyzdžiui, nebūti tikru, ar užrakinai duris, ir po to kelis kartus grįžti patikrinti. Sutrikimas yra tada, kai minėtos įkyrybės sutrikdo normalų funkcionavimą. Kaip minėtam pavyzdži - dėl nuolatinio durų tikrinimo negalėtum išeiti į darbą, ir apskirtai sunku būtu kažkur išeiti iš namų. Tuos pačius poelgius aprašomą sutrikimą turintis ligonis gali kartoti iki begalybės. Kadangi įkyrumai linkę formuotis ir reikštis tam tikro tipo asmenybėms ir jų atsiradimo mechanizmas turi psichodinaminę prasmę - dažnai pakanka nuoseklios psichoanalitinės psichoterapijos, kad lengvi įkyrumai dingtų. Į psichiatrus dažnai kreipiasi žmonės, ar jų artimieji, kai sutrikimas įgauna nevaldomą pavidalą. Kenčia tiek pats žmogus, tiek aplinkiniai. Neretai tokiais atvejais paaiškėja, kad įkyrumai yra tik sudedamoji varginančio psichikos sutrikimo dalis.
Depresijos klasifikacija
Depresijos rūšys klasifikuojamos pagal savo raišką. Tipiškam lengvo, vidutinio ar sunkaus lygio depresijos epizodui, būdinga liūdna, prislėgta nuotaika ir sumažėjęs aktyvumas. Dažnai jaučiamas nuovargis, sudėtingiau sukoncentruoti dėmesį, susikaupti. Tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmą ar pasitenkinimą, nebetenka prasmės, sutrinka miegas, keičiasi apetitas. Esant depresijos epizodui, nepriklausomai nuo jo sudėtingumo lygio, sergantysis beveik visada jaučiasi nepatenkintas ir nepasitikintis savimi. Dažnai kamuoja kaltės jausmas ir apninka bevertiškumo pojūtis. Bloga nuotaika dažniausiai nekinta, net ir pasikeitusios aplinkybės neturi jai įtakos. Be to, galimi ir somatiniai simptomai, pavyzdžiui, svorio kritimas, seksualinių poreikių sumažėjimas ar praradimas, nemiga ir pan.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs depresijos gydymo metodai
Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10), depresija apibūdinama kaip nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga ilgalaikė liūdna, prislėgta nuotaika, energijos stoka ir susidomėjimo praradimas kasdienėmis veiklomis. Depresijai taip pat būdingas sumažėjęs gebėjimas jausti malonumą (anhedonija), nuolatinis nuovargis ir sumažėjęs produktyvumas.
Pagal PDM-2 (Psichodinaminį diagnostinį vadovą), depresija yra nagrinėjama ne tik atsižvelgiant į simptomus, bet ir į giluminius psichodinaminius mechanizmus, kurie lemia šio sutrikimo atsiradimą.
- Savigarbos problemos: pacientai, linkę į depresiją, dažnai turi vidinių konfliktų dėl savigarbos ir savivertės.
- Ambivalentiškumas ir prieštaringi jausmai: depresija dažnai siejama su neišspręstais jausmais apie pyktį ir meilę.
Šiuo atveju depresijos simptomai yra lengviau suprantami ir pacientas išlaiko gebėjimą introspektuoti. Žmonės su neurotinio lygio depresija dažnai patiria kaltę, pernelyg kritikuoja save ir yra linkę susitelkti į prarastas galimybes ar santykius. Ribinės asmenybės organizacijos pacientai dažnai patiria stipresnius ir labiau chaotiškus emocinius sukrėtimus. Jie gali jausti gilų tuštumos ir bejėgiškumo jausmą, dažnai būna linkę į impulsyvumą arba savęs žalojimą. Šio tipo depresija yra pati sunkiausia, nes pacientai dažnai praranda realybės suvokimą ir gali patirti psichozės epizodus. Depresijos simptomai susiję su gilia baime prarasti kontrolę arba visišku atitrūkimu nuo realybės.
PDM-2 pabrėžia, kad depresijai būdingi tam tikri gynybos mechanizmai, kurie gali pasireikšti nesąmoningame lygmenyje. Psichodinaminėje depresijos terapijoje pagrindiniai tikslai yra padėti pacientui atpažinti pasąmoninius konfliktus ir juos perdirbti. Terapijos metu dirbama su savigarbos atkūrimu, paslėptų pykčio ir praradimo jausmų iškėlimu bei jų supratimu.
Apibendrinant, PDM-2 depresiją mato kaip gilų asmenybės funkcionavimo sutrikimą, kurį lemia pasąmoniniai konfliktai, gynybos mechanizmai ir vidiniai emociniai procesai.
Pasikartojantis depresinis sutrikimas
Šiam sutrikimui būdingi pasikartojantys depresijos epizodai, kurie atitinka depresijos epizodo simptomus, kai nėra savaiminių nuotaikos pakilimų ar aktyvumo epizodų, būdingų manijai. Pasikartojančio depresijos sutrikimo diagnozė taip pat gali būti naudojama, jeigu pacientui iš karto po depresijos epizodo pasireiškia trumpalaikis nuotaikos pakilimas ir padidėjęs aktyvumas, kurį galimai sukėlė gydymas antidepresantais.
Distimija
Tai nuolatinė depresinė nuotaika, dažniausiai lengvos raiškos. Labiau būdinga moterims bei paaugliams. Distimija diagnozuojama tada, kai žmogų vargina nuolatinė slogi nuotaika, kuri trunka mažiausiai porą metų. Žmogus jaučia bendrą nuovargį, beviltiškumo jausmą. Sutrinka įprastas miego ritmas, atsiranda kaltės jausmas, elgesio pakitimai, dirglumas.
Dažniausiai ji prasideda nepastebimai. Paprastai ligoniai nesiskundžia liūdesiu, bet daugiausia laiko jaučiasi pavargę ir prislėgti; viskas reikalauja pastangų ir niekas nedžiugina, neteikia pasitenkinimo; neretai, ypač vaikams ir paaugliams, gali pasireikšti dirglumas ir pyktis. Su distimija susiduriantys žmonės vengia bendravimo, yra pasyvoki, nekalbūs; sumažėja jų savęs vertinimas, pasitikėjimas, dažnai savimi nepatenkinti, kaltina save. Vargina sumažėjusi dėmesio koncentracija, lyg pablogėjusi atmintis, darbingumas. Mąsto pesimistiškai, blogai miega ir jaučia diskomfortą, bet paprastai gali tenkinti kasdienius poreikius.
Sezoninė depresija
Dažniausiai sezoninė depresija prasideda rudenį arba žiemą ir išnyksta pavasarį, kai dienos ilgėja ir šiltėja. Rudens ar žiemos depresijai būdingi simptomai: energijos stoka, nuolatinis mieguistumas, nenoras bendrauti, nerimas, bejėgiškumo jausmas, gyvenimo džiaugsmo praradimas, negalėjimas sukoncentruoti dėmesio ir apetito padidėjimas. Paprastai pacientas priauga svorio, nes nuolatos nori maisto, praturtinto angliavandeniais. Tiesa, būna ir tokių atvejų, kai depresija užklumpa ir pavasarį bei vasarą. Pavasarinę ir vasarinę depresiją lydi irzlumas, nemiga, nerimas, apetito praradimas, sumažėjęs svoris ir seksualiniai poreikiai. Kartais pacientams, kurie serga sezonine depresija, vasarą pasireiškia ir manijos simptomai. Tiesa, būna atvejų, kai sezoninei depresijai būdingas ir hiperaktyvumas, perdėtas noras bendrauti, nepagrįsta euforija ir puiki nuotaika, kuri neatitinka realios situacijos.
Šiai depresijos rūšiai būdingas mieguistumas, persivalgymo priepuoliai, todėl pacientas priauga svorio, nuolatinis nuovargis, jautrumas, prasta nuotaika, kuri pasitaiso išgirdus geras naujienas. Atipinė depresija kartais pasireiškia hiperaktyvumu. Sergantis žmogus tarsi bėga nuo savo problemų ir išgyvenimų, tačiau tai kainuoja labai daug jėgų. Dirglumas tik dar labiau sustiprėja, gali atsirasti pykčio priepuolių ir impulsų kontrolės sunkumų.
Bipolinis sutrikimas
Taip pat vadinamas „maniakine depresija”. Tai pati sudėtingiausia depresijos rūšis, kuri nesirenka žmogaus nei pagal lytį, nei pagal amžių.
Pogimdyvinė depresija
Tai dažna problema, su kuria susiduria 1 iš 10 moterų po gimdymo. Paprastai pogimdyvinė depresija pasireiškia pirmosiomis 8 savaitėmis po vaikelio gimimo. Tačiau taip pat gali prasidėti bet kuriuo metu pirmaisiais metais po gimdymo. Šios depresijos rizikos faktoriai: patiriamas stresas, vienišumo jausmas, pagalbos stoka. Moteris jaučiasi vieniša, sunkiai apsipranta su nauju motinos vaidmeniu ir pareigomis, atsiranda baimė būti bloga mama. Daugelis moterų jaučiasi verksmingos ir nerimastingos pirmomis savaitėmis po gimdymo, tai normalu. Tačiau, jei ir vėliau šie jausmai nedingsta arba blogėja, tai gali būti pogimdyvinės depresijos požymis. Didelė dalis moterų nesupranta, kad jos susiduria su pogimdyvine depresija, nes ji gali išsivystyti labai palaipsniui.
Užmaskuota depresija
Nors ligos klasifikacijose šiuo metu nerasite tokio pavadinimo, tai depresijos forma, kuri tarsi maskuojasi kitomis ligomis, paprastai somatinėmis. Ji gali pasireikšti slogia nuotaika ir fiziniais negalavimais, pavyzdžiui, širdies ar nugaros skausmais. Užmaskuotą depresiją sudėtinga nustatyti, nes jai nėra būdingi įprasti depresijos simptomai. Paprastai tokia depresija sergantis žmogus kreipiasi ne į psichinės sveikatos specialistus, o į kitų sričių gydytojus, nes pats nemano, kad galėtų sirgti depresija. Ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, nerviniu išsekimu, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, virškinimo sistemų veiklos sutrikimais.
Vyresniems nei 65 metų pacientams depresija gali prasidėti dėl somatinių ligų ar smegenų atrofijos procesų. Depresija - ją diagnozuoti nėra paprasta. Kartais būna gana sudėtinga atskirti, ar tai tiesiog laikinai prislėgta nuotaika, ar tokią žmogaus būseną jau galima būtų pavadinti depresija. Depresija gali būti lengva, vidutinė ar sunki, gali būti patiriama pirmą kartą, arba kartotis, būti sezonine. Depresija gali pasireikšti dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, arba gali pasireikšti dėl vidinių priežasčių. Pavyzdžiui, depresija gali būti į save nukreiptas pyktis.
Depresijos priežastys
Dar nėra galutinai ištirtos visos priežastys, kodėl kai kuriems žmonėms pasireiškia depresija. Manoma, kad depresiją gali sukelti paveldėtas smegenų biocheminės pusiausvyros sutrikimas, o depresijos atsiradimo riziką padidina daug tarpusavyje susijusių vidinių ir išorinių veiksnių: ilgalaikiai stresai, prasti santykiai su aplinkiniais, neigiamas požiūris į gyvenimą, narkotinių medžiagų vartojimas, hormonų kiekio kraujyje svyravimas, sunkios somatinės ligos ir kt.
Smegenyse už signalų perdavimą ir veiklos, tarp jų nuotaikos ir emocijų, reguliavimą yra atsakingos specialios medžiagos - neuromediatoriai (serotoninas, dopaminas, noradrenalinas ir kt.). Sergantiesiems depresija organizme šių medžiagų kiekis paprastai yra mažesnis. (t.y. sumažėjęs neuromediatorių, perduodančių informaciją tarp nervinių ląstelių (neuronų) kiekis). Tačiau nėra visai aišku, ar neuromediatorių disbalansas sukelia depresiją, ar, prieingai, depresija lemia šių medžiagų kiekio sumažėjimą. Manoma, kad endogeninė depresija kyla dėl biocheminių procesų sutrikimo - biogeninių aminų trūkumo smegenyse. Įvairūs neuromediatorių (neurotransmiterių) sutrikimai yra skirtingi esant įvairiems depresijos subtipams. Depresijos metu gali būti sumažėjęs serotonino, noradrenalino ir dopamino kiekis.
Egzogeninė depresija
Vystosi veikiant išoriniams dirgikliams.
Somatinė depresija
Atsiranda dėl įvairios kilmės vidaus organų bei centrinės nervų sistemos ligų (infekcijų, intoksikacijų, traumų ir kt.). Ji gali praeiti ir negydoma, nes gerėjant somatinei būklei, gerėja ir psichinė paciento būklė. Smulkiau ji skiriama į simptomatinę ir organinę depresijas. Simptomatinė depresija pasireiškia sergant įvairiomis infekcinėmis ligomis, apsinuodijus, esant endokrininiams sutrikimams. Organinė depresija atsiranda dėl organinių smegenų pažeidimų, kurie sutrikdo šios smegenų funkcijas.
Psichogeninė depresija
Atsiranda po stiprių išgyvenimų, psichinių traumų, kurios sutrikdo žmogaus centrinės nervų sistemos veiklą, pertempia jo adaptacinius mechanizmus. Dažnai, pagerėjus situacijai, depresija išnyksta. Šiai depresijai būdingi nuotaikos svyravimai per parą (ryte blogesnė nuotaika) bei sezoniškumas (pavasario ir rudens laikotarpiais). Šio tipo depresija prasideda rugsėjo-spalio mėnesiais, o baigiasi balandžio - gegužės mėnesiais. Šis sutrikimas diagnozuojamas 10-20 proc. sezoninėmis depresijomis sergantiems asmenims.
Atipinė depresija
Svarbu atskirti ir sudaryti somatinės ar neurologinės ligos vaizdą. Tokius ligonius gydo terapeutai, neuropatologai, infekcionistai, endokrinologai, ginekologai ir kiti specialistai. Ambulatorinis, stacionarinis gydymas, chirurginės intervencijos neduoda teigiamų rezultatų. Pacientai skundžiasi skausmais, kurie būna įvairios lokalizacijos, neretai migruojantys. Pasireiškiantys simptomai kelia baimę dėl ateities, dėl galimos sunkios ligos, dėl blogos baigties, dėl neįgalumo ar mirties. Atsiranda nerimas ir emocinė įtampa. Atipinės depresijos metu gali padidėti mieguistumas (hipersomnija), apetitas (hiperfagija). Nerimastingajai depresijai būdingas nerimas, nuolatinė įtampa be jokios priežasties. Labai paplitusi yra sezoninė depresija. Ji žinoma nuo senų laikų. Ją rudenį ir žiemą. Atėjus pavasariui liūdna nuotaika dažnai savaime dingsta.
Depresijos sunkumo laipsniai
Skiriami trys depresijos sunkumo laipsniai: lengva, vidutinio sunkumo ir sunki depresija. Lengva depresija diagnozuojama, kai minėti simptomai nesutrikdo žmogaus darbingumo. Sunkios depresijos atveju pasireiškia visi aukščiau aprašytais simptomais ir haliucinacijomis, kliedesiais, ar depresiniu slopinimu iki stupuro.
tags: #depresijos #rusys #mokslinis #straipsnis