Disfunkcinė Šeima ir Priklausomybės: Kelias Į Sveikimą

Šeima - tai žodis, kuris daugeliui asocijuojasi su saugumu, meile ir palaikymu. Nuo 1994 metų gegužės 15-oji žymima Tarptautine šeimos diena, kurią paskelbė Jungtinių Tautų organizacija (JTO). Minint šią dieną diskutuotinos temos gali apimti tokius aspektus kaip vaikų teisės, skurdas, smurtas, lyčių nelygybė, migracija, sveikatos priežiūra ir kt. Tačiau ne visiems pasiseka patirti tokią šeimos idilę. Deja, realybė tokia, kad daugybė žmonių auga disfunkcinėse šeimose, kuriose vietoje šilumos ir supratimo vyrauja įtampa, konfliktai ir emocinė nepriežiūra. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra disfunkcinė šeima, kokie jos bruožai, kaip priklausomybės veikia šeimos narius ir kokie yra keliai į sveikimą.

Šeimos Svarba ir Disfunkcijos Apibrėžimas

Kalbant apie šeimą reikėtų neužmiršti, kad šeima atlieka esminį vaidmenį žmogaus gyvenime perduodant socialinės sąveikos modelius nuo gimimo iki jaunosios suaugystės (ar net ilgiau). Šeimos narių, o ypatingai tėvų (globėjų) funkcijų užpildymas yra vienas iš svarbiausių šeimos uždavinių. Šeima yra tas institutas, kuris kuria vaikui ugdomąją, globojančią ir socializuojančią aplinką, kurioje vystosi jo asmenybės ir identiteto bruožai, įsisavinamos socialinės normos. Kad vaikas augtų ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei psichologiškai brandus, pirmiausiai jis turi jaustis saugus. O to garantu turėtų būti artimiausia jį supanti aplinka - šeima.

Tačiau tenka pripažinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja skirtingi šeimos modeliai, tarpe kurių galima identifikuoti ir disfunkcines šeimas, kurios nebūtinai yra patologinės, tačiau gali turėti neigiamą poveikį vaiko socializacijai, saviraiškai, socialinės aplinkos suvokimui, ugdymui(si) ir galimai delikventinei elgsenai.

Disfunkcinės šeimos apibrėžtis, kaip ir daugelis socialinių konstruktų nėra vienalytis ir vienareikšmiškai apibrėžiamas. Viena iš to priežasčių, skirtingos sociologų ir psichologų prieigos prie problemos. Galima tik pastebėti, kad terminas į mokslinę diskusiją įvestas, siekiant identifikuoti ir aprašyti šeimas, kuriose egzistuoja problemos ir sutrikimai, trukdantys normaliam šeimos funkcionavimui. Anot sociologų šeima yra sudėtinga socialinė sistema, kurios nariai tarpusavyje sąveikauja ir tokiu būdu keičia vienas kito elgesį.

Disfunkcinė - tai smurtaujanti, priklausoma, apleista, be ribų arba su pažeistomis ribomis, kupina paslapčių ir išnaudojimo šeima. Disfunkcinė šeima - tai sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys, kuriam būdingas netinkamas bendravimo ir elgesio modelis tarp šeimos narių. Tai nėra vien tik konfliktai, nors jie dažnai yra disfunkcijos palydovai. Disfunkcinėje šeimoje trūksta emocinio ryšio, pagarbos, palaikymo ir supratimo. Vienas iš pagrindinių disfunkcinės šeimos bruožų - negebėjimas patenkinti vaikų emocinių poreikių. Vaikai auga jausdami nesaugumą, baimę, kaltę ir gėdą.

Taip pat skaitykite: Šeimos poveikis asmens savivertei

Šeimos Modelio Kaita ir Iššūkiai

Per pastarąjį laikotarpį stipriai pakito „branduoliniu“ laikytas šeimos modelis. Šiai dienai keliami klausimai: „ar tikrai šeima yra tokia, kokią daugelis žino, pažįsta? Ar moderni šeimos forma yra vienintelė ideali? Ar sąvoka, suformuluota XX a. viduryje vis dar tinkama vartoti XXI a. pradžioje?“. Nuo praeito amžiaus vidurio įvyko daugybė esminių pokyčių, kurie keitė ne tik visuomenes, bet ir pačias šeimas. Industrinė revoliucija, urbanizacija, Vakarų kultūros plėtra, globalizacija, pokyčiai švietimo sistemoje iš esmės keičia supratimą apie pačią šeimą, jos struktūrą ir funkcionavimą. Pvz.: skyrybos ar antra santuoka sunkiai įsivaizduojama XX a. viduryje, XXI a. tampa priimtina norma. Dėl paminėtų priežasčių, kyla nauji iššūkiai apibrėžiant ne tik „normalias“ ar „įprastas“ šeimas, bet ir disfunkcines.

Disfunkcinės Šeimos Požymiai

Disfunkcinėms šeimoms būdingi tam tikri požymiai, kurie gali daryti neigiamą įtaką šeimos narių gerovei:

• Prasta tarpasmeninė komunikacija: Šeimos nariai susiduria su sunkumais išsakyti savo mintis, jausmus. Emocinis atsiribojimas: Šeimos nariai vengia atvirų pokalbių apie jausmus, slepia savo problemas arba, priešingai, išreiškia jas pernelyg audringai ir nekonstruktyviai.
• Griežtos taisyklės ir kontrolė: Vienas ar keli šeimos nariai siekia kontroliuoti kitus, nustatydami griežtas taisykles, ribojimus ir bausmes.
• Konfliktai ir smurtas: Šeimoje dažnai kyla konfliktai, kaltinimai ir žeminimas. Gali pasitaikyti ir fizinio smurto atvejų.
• Priklausomybės: Vienas ar keli šeimos nariai gali turėti problemų su alkoholiu, narkotikais ar azartiniais lošimais.
• Emocinė nepriežiūra: Tėvai nesugeba patenkinti vaikų emocinių poreikių. Vaikai gali jaustis nemylimi, nepriimami ir nesuprasti.
• Pernelyg didelė atsakomybė: Vaikai per anksti prisiima suaugusiųjų vaidmenis, rūpinasi jaunesniais broliais/seserimis arba bando spręsti tėvų problemas.
• Nesaugumas ir baimė: Vaikai nuolat jaučia įtampą, baimę ir nerimą dėl to, kas vyksta šeimoje.
• Žema savivertė: Dėl nuolatinės kritikos, kaltinimų ir emocinės nepriežiūros vaikai gali išsiugdyti žemą savivertę.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad šie požymiai nebūtinai reiškia, kad jūsų šeima yra disfunkcinė. Tačiau, jei pastebite kelis iš šių požymių, verta susimąstyti ir ieškoti pagalbos.

Priklausomybės ir Jų Poveikis Šeimai

Sakoma, kad priklausomybė - tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip priklausomybė paveikia šeimą. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis - gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai. Kaip žinia, priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis, nesužeistų nebūna. Tad ir sveikti reikia visai šeimai.

Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Ši teorija taikliai perteikia, kaip šeimos nariai veikia vienas kitą. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį. Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas. Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi.

Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis

Priklausomo žmogaus šeimoje pusiausvyra atspindi tokią situaciją, kai priklausomas žmogus geria, vartoja ar lošia, o artimieji savo elgesiu padeda jam tai daryti, dažniausiai perimdami jo apleistas atsakomybes bei spręsdami dėl jo nevaldomo elgesio besikaupiančias pasekmes.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kad būtų lengviau suprasti, kaip tokioje šeimoje viskas veikia. Kalbėsiu apibendrintai, nes per konsultacijas dažniausiai išryškėja labai panašios problemos. Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo dėl ligos pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam - „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą. Net priklausomo asmens sveikatos problemos tampa jo artimųjų problemomis. Dažnas atvejis, kai priklausomam žmogui sunkiai pakeliant alkoholinę abstinenciją, artimieji pasirūpina detoksikacijos procedūra tiesiog namuose. Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Juk natūralu, šeimos nariai ieško būdų kaip įveikti sunkumus ir saugumą kuria kompulsyviai kontroliuodami priklausomą žmogų bei stengdamiesi sušvelninti arba panaikinti jo destruktyvaus elgesio pasekmes. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų - toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Kam jam tuomet kažką keisti, jei problemos nėra?

Taisyklės ir Vaidmenys Disfunkcinėje Šeimoje

Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Čia taisyklės ir vaidmenys padeda kiekvienam jos nariui mokytis būti sveikame santykyje su kitu žmogumi ir pačia plačiausia prasme augti kaip individui. Disfunkcinėje šeimoje taisyklės paprastai būna neaiškios, prieštaringos, nelanksčios ir nediskutuotinos.

Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos. Tad yra taisyklė, skelbianti, kad negalima jausti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų. Pavyzdžiui, jei reikšdamas pyktį vaikas sulaukia audringos atgalinės reakcijos, jis greitai išmoksta taisyklių „jei pyksiu, tapsiu blogas/ manęs nemylės“. Tokiu būdu susiformuoja įsitikinimas, jog nepriimti ir nerodyti savo jausmų yra saugu bei naudinga. Suaugęs šis vaikas į savo kuriamus santykius dažniausiai atsineša įsitikinimą, kad bet koks konfliktas reiškia praradimą. Tačiau pyktis labai svarbus jausmas, kuris siunčia signalą apie asmeninių ribų pažeidimą bei padeda jas atstatyti. Apskritai, konfliktai yra neatsiejama žmonių santykių dalis, apimanti augimo galimybę. Be to, žmogus, nepriimdamas savo pykčio bei negerbdamas savo ribų, nemoka priimti ir kitų pykčio bei ribų.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad disfunkcinėje šeimoje stinga galimybių sveikai vaiko savivertei formuotis. Dažniausiai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus. Tai gali būti papildomų „sunkumų“ šeimai nesudarymas, arba kitaip - buvimas nematomu, nereikalaujančiu dėmesio. Tai gali būti prievolė padėti šeimai dirbant buities darbus ir globojant jaunesnius brolius ar seseris. Taip priverstinai atsižadama nerūpestingos vaikystės. Taisyklė skelbia, kad būsi mylimas tik tada, jei būsi geras. T. y. išpildysi tau nustatytus buvimo geru, o jei tiksliau, patogiu disfunkcinei šeimai, reikalavimus. Suvokimas, jog esi vertingas pats savaime ir jau vien dėl to, kad gimei, tau priklauso besąlyginė tėvų meilė, tampa neprieinamas.

Taip pat skaitykite: Socializacijos procesas

Dar viena priklausomybės paliestoms šeimoms būdingų taisyklių skelbia, kad priklausomas žmogus nėra atsakingas už jo elgesio keliamas problemas šeimai. Taisyklė sufleruoja, kad pati šeima kalta dėl priklausomo asmens nesusiklosčiusio gyvenimo, dėl ko jis ir geria, vartoja ar lošia. Todėl šeimos nariai kaltina save, nes mano, jog jie savo elgesiu priklausomą žmogų suerzina, supykdo, nuliūdina, nuvilia, ir tai neva sąlygoja jo vartojimą.

Kita taisyklė - priklausomo asmens alkoholio ar narkotikų vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime. Ir šeimos nariai gyvena aklai šiai taisyklei paklusdami: pavyzdžiui, priklausomo nuo alkoholio vyro žmona butelius slepia, o vyras jų ieško, arba priklausomas vyras savo daugiadienio užgėrimo metu dingsta, o žmona ieško. Kitos šeimos atsakomybės - darbas, vaikai, namai - tokiais momentais būna nustumiamos į šalį.

Atsitraukimas ir Leidimas Patirti Pasekmes

Labai kraupiai skamba, ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Artimajam tenka spręsti dilemą: viena vertus, jis gali rizikuoti ir leisti brangiam žmogui visiškai degraduoti, kita vertus, gali nuspręsti, kad čia unikalus atvejis, ir rūpestis bei meilė įveikia bet kokias kliūtis.

Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip - nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau klumpančiam priklausomam žmogui - reaguoja skeptiškai ar net priešiškai. Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. Galbūt dar per mažai stengėmės, galbūt kažką darėme ne taip arba kažko nepadarėme, o gal dar turime kiek pakentėti ir priklausomas žmogus pagaliau susipras, pradės keistis. Neretai artimieji nuolat būna labai įsibauginę ir pavargę, tiesiog prisiima aukos poziciją: ką padarysi, jei jau taip nutiko, tai yra „mano kryžius“ ir turiu jį kantriai nešti. Artimieji įtiki: jei tik priklausomą žmogų paliks jo paties valiai, pastarasis tiesiog pražus.

Artimųjų baimė, kad „nebegelbėjamas“ ir nebekontroliuojamas priklausomas asmuo gali susidurti su negrįžtamomis pasekmėmis - tapti neįgaliu, numirti ar nusižudyti, - turi pagrindo. Nėra jokių garantijų, kad visa tai turės laimingą pabaigą. Tačiau kaip bebūtų, tai suvaldyti - ne artimųjų galioje. Ir tėra tik du pasirinkimai: visa ši rizika ir galimybė sveikti arba ligos, kuri yra mirtina, palaikymas. Šią tiesą nelengva priimti. Ir pasirinkti be galo sudėtinga.

Viena iš rimčiausių užduočių yra suprasti, kad neatsitraukus ir nenutraukus „pagalbos“, tikimybė, jog kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje. Nekontroliuodamas priklausomo asmens ir leisdamas patirti destruktyvaus jo elgesio pasekmes artimasis renkasi sveikimą pats bei sukuria galimybę sveikti.

O artimųjų meilės tema dar galime pasitelkti tokį pavyzdį, ar vien nuo artimojo meilės kada pagijo onkologinis ligonis? Greičiau pagijo dėl laiku atliktos operacijos bei chemoterapijos, o artimųjų meilė - padėjo įveikti nelengvą gydymosi kelią.

Stengdamiesi suprasti, kaip atsitraukti bei leisti priklausomam žmogui patirti visas jo nevaldomo elgesio pasekmes, artimieji neretai puola į kraštutinumą: nebendrauti, atsiriboti, išsiskirti. Nustoti mylėti ir rūpintis. Atsitraukti - tai ne santykį nutraukti, o tame pačiame santykyje būti kitaip. Kontroliuojančio elgesio atsisakymo bei atsakomybės už elgesio pasekmes sugrąžinimo priklausomam asmeniui nereikėtų painioti su nemeile. Meilė išlieka ta pati, priklausomas asmuo rūpi taip pat stipriai, tik artimasis elgiasi kitaip.

Konsultacijų metu artimieji, kalbėdami apie savo gyvenimą, nejučiomis pasakoja priklausomo žmogaus istoriją, o vietoj įvardžio „aš“, naudoja įvardį „mes“. Atsitraukimas - tai procesas. Tai grįžimas į „aš“ ir sugrąžinimas „tu“. Visa tai apima elgesio, mąstymo keitimą. Sprendimą atsitraukti turi lydėti daugybė mažų ar didesnių kasdienių pasirinkimų. Tai jau ne kartą minėtas kontrolės ir neteisingos pagalbos priklausomam asmeniui atsisakymas.

Situacijų, kuriose buvo įprasta artimajam perimti priklausomo apleistas atsakomybes, nemažės - svarbu mokytis reaguoti ir elgtis kitaip. Koks iššūkis būna mamoms, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė paėmė greitąjį kreditą ir jau turi reikalų su antstoliais. Mamai įprasta būtų kuo greičiau viską apmokėti, suprantant, kad kitaip situacija tik blogės. Tačiau tai ne jos, o sūnaus ar dukters skola, kuri, renkantis sveikimo kelią, ir turi tekti sūnaus ar dukters atsakomybei.

Svarbus ir emocinis atsitraukimas. Artimųjų jausmai priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus tądien negeria, yra pakilios nuotaikos, tuomet ir artimieji atsipalaiduoja. Tačiau pakanka priklausomam žmogui kiek „apniukti“, artimieji tuoj pat sunerimsta, pradeda baimintis, kad gali padaryti ką nors „ne taip“, kas išprovokuos gėrimą. Emocinis atsitraukimas - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi atpažinti ir reikšti savo jausmus, suprasti savo poreikius ir juos tenkinti, atpažinti savo ribas ir jas gerbti. Dirbdamas šia kryptimi artimasis tampa vis pajėgesnis gyventi savo gyvenimą ir tai, ką daro priklausomas asmuo, jo taip stipriai nebeišbalansuoja.

Bendravimas Su Priklausomu Asmeniu

Kai artimieji perima priklausomo asmens apleistas atsakomybes ir sprendžia jo vartojimo ar lošimo pasekmes, sergančiam yra patogu sirgti. Tuomet priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji. Nereikia stebėtis, kad tokiu atveju raginimai gydytis neveikia. O kam gydytis?

Bendravimas priklausomybės paliestoje šeimoje paprastai būna sudėtingas. Artimieji, pavargę nuo nekontroliuojamo priklausomo asmens elgesio ir besikaupiančių pasekmių, dažnai priekaištauja, grasina, kaltina. Pateisinamos priežasties gerti, lošti ar vartoti ieškančiam priklausomam žmogui tokie pokalbiai tampa puikia galimybe konfliktui sukelti. Norint keisti tokį nekonstruktyvų bendravimą, reikia atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, reikėtų atsisakyti priekaištų ir moralizavimo. Sveikti tai nepadeda. Reikėtų atsisakyti apibendrinimų, tokių kaip „tu visada/ niekada“. Reikia mokytis kalbėti apie konkrečią situaciją, konkretų poelgį, nevertinant žmogaus ir neklijuojant etikečių. Antra, dėl komplikuotos šeimos situacijos pokalbiai paprastai būna emociškai įkrauti, dažnai nevaldomai pasipila kaltinimai ir dominuoja „tu“. Reikėtų mokytis susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Tikimybė, kad tokiu būdu kalbėdamas artimasis bus išgirstas, gal labai ir nepadidėja, tačiau adresatas galbūt reaguos ne taip gynybiškai, o ir savimi, savo jausmų išraiška bus pasirūpinta. Trečia, pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tačiau jei artimieji pagrasina, bet vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Patys ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis. Todėl iki tol, kol ultimatumas išsakomas balsu, jis turi būti subrandintas viduje.

Kelias Į Sveikimą ir Pagalba

Tam, kad disfunkcinė šeima virstų į darnią, būtina suvokti, kad tai - ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis daug pastangų, kantrybės ir atvirumo.

Šeimos diena ne tik primena apie šeimos svarbą, bet ir skatina įvairias iniciatyvas ir veiklas, kuriomis siekiama stiprinti šeimas ir gerinti jų gyvenimo kokybę bei sąlygas. Minint Tarptautinę šeimos dieną, raginu visus skirti laiko savo šeimoms. Pasikalbėkite su savo artimaisiais, pasidalinkite savo jausmais ir išgyvenimais, parodykite dėkingumą ir meilę. Linkiu, kad kiekvienos šeimos gyvenimas būtų kupinas džiaugsmo, ramybės ir harmonijos.

Profesionali pagalba - pirmas žingsnis pokyčių link. Šeimos terapija gali padėti šeimos nariams išmokti tinkamai bendrauti, išreikšti savo jausmus, spręsti konfliktus ir atkurti pasitikėjimą. Individuali terapija taip pat gali būti labai naudinga, ypač vaikams ir paaugliams, augantiems disfunkcinėje aplinkoje.

Be profesionalios pagalbos yra svarbu ir pačių šeimos narių pastangos. Svarbu nepamiršti, kad pokyčiai neįvyksta per naktį. Nors kiekviena šeima išgyvena sunkesnius periodus, kartais sunkumai tampa pernelyg dideli, kad juos būtų galima įveikti savarankiškai. Kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas - tai yra drąsos ir atsakomybės už savo ir savo vaikų gerovę išraiška. Psichologas ar psichoterapeutas gali suteikti jums reikiamą paramą, padėti išsiaiškinti problemų šaknis ir rasti būdus, kaip jas įveikti. Atminkite, kad jūs neturite kovoti su šiomis problemomis vieni.

Patarimai, Kaip Kurti Sveikesnius Santykius Šeimoje

Šilti santykiai su vaikai - visų tėvų siekiamybė. Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį.

Štai keletas patarimų, kaip kurti sveikesnius santykius šeimoje:

1. Leiskite vaikui prieštarauti ir nesijausti atstumtu. Vaikas turi sudėlioti sau būdingas ribas, kartais tai gali būti išsakyta šiurkščiais pareiškimais.
2. Nesitikėkite, kad vaikas visada bus laimingas ir džiaugsmingas.
3. Nenusileiskite vaikui vien tik tam, kad išvengtumėte triukšmo namuose. Vaikai jaučiasi saugūs, kai aplink juos egzistuoja rėmai ir ribos.
4. Leiskite vaikui jaustis reikšmingu. Vaikai turi didžiuli poreikį jausti, kad jie yra labai reikšmingi savo tėvams.
5. Būkite sąžiningi su vaiku. Vaikai dažnai neskiria melo nuo tiesos.
6. Laikykitės pažadų duotų savo vaikui. Vaikas jaučiasi bejėgis, jei tėvai neištesi duotų pažadų neturėdami tam rimto pagrindo.
7. Negąsdinkite vaiko be reikalo. Kai kuriose pavojingose situacijose būtina vaiką įspėti ir perspėti, bet vaikas neturi būti gąsdinamas.
8. Juokitės kartu su vaiku, bet ne iš jo. Vaikai gali būti giliai įskaudinti, jei jaučiasi išjuokti ir kvaili.
9. Nepamirškite pagirti savo vaiko.
10. Atminkite, kad esate vaiko idealai. Vaikas jus tyrai įsimylėjęs ir garbina, todėl jis visada nori būt toks kaip jūs - bent jau kol yra mažas! Tai ką darote jūs, darys ir vaikas.

tags: #disfunkcine #seima #priklausomybes