Šeimos psichologija: santykių žvaigždynas ir asmenybės formavimasis

Įvadas

Šeima - tai ne tik kraujo ryšiais susijusių žmonių grupė, bet ir sudėtinga sistema, kurioje kiekvienas narys veikia vienas kitą. Šeimos psichologija nagrinėja šios sistemos dinamiką, jos poveikį asmenybės formavimuisi ir tarpusavio santykių ypatumus. Šiame straipsnyje aptarsime šeimos psichologijos apibrėžimą, jos objektą, uždavinius, tyrimo metodus bei asmenybės raidą veikiančius veiksnius šeimoje.

Šeima kaip „žvaigždynas“

Vienas iš svarbių išorinės aplinkos veiksnių vaiko asmenybės formavimosi procese yra šeimos narių tarpusavio santykių susiklostymo pobūdis - „šeimos žvaigždynas“. Lygiai taip, kaip žvaigždės, veikdamos viena kitą, sudaro, pavyzdžiui, Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyną, taip ir šeimos nariai turi savitą konfigūraciją ir poveikį vieni kitiems, ką galime pavadinti savotiška „santykių fizika“. Tarpusavyje susipynusios reakcijos ir įtakos formuoja skirtingas tam tikro tipo asmenybes.

Šeima dažniausiai vadiname motiną, tėvą ir vaiką. Motinos ir žmonos vaidmenys skiriasi. Taip pat skirtingi yra tėvo ir vyro vaidmenys. Jau pats kūdikio atsiradimas vyro ir žmonos tarpusavio santykiams suteikia naują atspalvį. Kūdikis - jų vienintelis vaikas, bet jo padėtis jam atrodo kiek kitokia. Kūdikis - dėmesį priimantis, o motina ir tėvas - dėmesį skiriantys. Įprastai daugiausiai dėmesio vaikui skiria žmona, nes ji yra motina.

Atsiradus antrajam vaikui, kiekvieno iš buvusios trijų asmenų grupės nario elgesys keičiasi. „Vaikas karalius“ staiga nuverčiamas nuo sosto. Pasikeitus padėčiai, dažniausiai jam tenka susitaikyti su naujo brolio ar sesers uzurpatoriška pozicija ir kitaip elgtis tėvo ir motinos atžvilgiu. Kai atsiranda trečiasis vaikas, kiekvieno nario pozicija „žvaigždyne“ vėl pasikeičia. Taigi žmona ir vyras jau yra trijų vaikų tėvai. Vyriausiasis buvo nuverstas nuo sosto jau seniau, o dabar atėjo eilė antrajam. Šis patenka į vidurį - tarp vyresniojo vaiko ir kūdikio. Gimus kiekvienam naujagimiui, šeimos „žvaigždyno“ konfigūracija kinta, atsiranda naujos sąvokos ir naujos reikšmės. Kaip tik todėl vaikai ir skiriasi, nors juos supa ta pati aplinka. „Žvaigždynui“ pamažu plečiantis, kiekvienas vaikas savaip randa savo vietą šeimoje. Ir žolė kitoje tvoros pusėje, ir kito augančio pozicija atrodo geresnė.

Antrasis vaikas kelia pavojų pirmajam vaikui. Šitai būdinga ir antrojo vaiko santykiams su pirmuoju; paprastai jis priešinasi pirmagimio lyderiavimui, stengiasi jį aplenkti arba pasiduoda. Padėties reikšmė visiškai priklauso nuo to, kaip kiekvienas vaikas supranta ir interpretuoja. Nebūtinai visi pirmagimiai lenktyniauja siekdami pirmenybės. Ankstyvieji vaiko apsisprendimai, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, padeda pagrindus visam likusiam gyvenimui. Šeimose vyksta intensyvios varžybos, tarp pirmojo ir antrojo vaiko jos dažnai labai aktyvios ir stumia juos į priešingus pasirinkimus. Tai išryškėja dar labiau, kai tėvai pateikia vieną vaiką kaip pavyzdį kitam ir atvirkščiai, klaidingai galvodami, kad taip jie motyvuoja. Neretai pasiekiama priešingų rezultatų - vaikas, kuris užleidžia vietą sėkmingesniam varžovui, dažniausiai iš nusivylimo pasuka priešinga kryptimi.

Taip pat skaitykite: Šeimos poveikis asmens savivertei

Kiekvienas asmuo šeimos „žvaigždyne“ elgiasi taip, kaip įsivaizduoja ir suvokia savo padėtį šeimoje. Tuo pačiu metu jo elgesys daro įtaką ir kitų šeimos narių elgesiui. Vieno veiksmai sukelia problemų kitiems. Jie turi apsispręsti, ką daryti vienu ar kitu atveju. Sprendimus dažniausiai lemia savo padėties interpretavimas ir kito veiksmų suvokimas. Kai interpretuojama klaidingai, o tai dažnai atsitinka, formuojasi klaidinga kryptis.

Šeimoje gimus trečiajam kūdikiui, antrasis vaikas, buvęs išskirtinis, praranda ypatingą vietą ir tampa vidurinysis. Dabar jo padėtis ypač pasunkėja. Dažnai vyresnėlis ir maželis sudaro sąjungą prieš bendrą priešą ir taip antrasis vaikas atsiduria tarp „žnyplių“. Vaikas jaučiasi sumenkintas ir paniekintas. Jam atrodo, kad gyvenimas ir žmonės yra nedori, jis gali provokuoti neteisingą suaugusiųjų elgesį, siekdamas patvirtinti savo įsitikinimus. Neradęs būdų tokiai savo nuomonei pakeisti, jis visam laikui gali įsikalti į galvą, kad žmonės yra neteisingi ir kad jis gyvenime neturi jokių prošvaisčių.

Šeimoje, kurios motina dukrai kelia didelius reikalavimus ir mergaitė auga tarp dviejų brolių, ji gali imituoti išskirtinę motinos padėtį. Savo moteriškumą ji gali pasitelkti tokiai padėčiai sukurti pirmiausia šeimoje, o vėliau gyvenime. Bet jei šeimos nariai labai vertina tikrą vyriškumą, vidurinioji mergaitė gali konkuruoti su savo broliais, tapti „berniokiška mergaite“ ir būti „tikresnis vyras“ už juos. Berniukas, augdamas tarp mergaičių, gali užimti priešingą padėtį. Jeigu jis gali nustelbti mergaites būdamas „tikras“ vyras, tai turi aiškų išskirtinumą net ir būdamas vidurinysis. Kita vertus, jis gali arba su motina sudaryti sąjungą prieš savo tėvą ir tapti vyriškesnis, arba prisidėti prie tėvo ir kartu subtiliai nugalėti mamą bei atimti iš jos valdžią. Vienintelis berniukas, augdamas tarp mergaičių, nepriklausomai nuo jo padėties šeimoje, savo lytį laikys arba privalumu, arba trūkumu.

Keturių vaikų šeimoje sąjungą dažnai sudaro antroji ir ketvirtoji atžalos. Šitai būdinga tiems vaikams, kurie turi panašių interesų ir tokių pačių asmeninių bruožų, panašiai elgiasi. Vaikai varžosi tuomet, kai iš esmės skiriasi jų interesai ir asmenybės. Neįmanoma nuspėti, kokią sąjungą vaikai sudarys ir kokios varžybos tarp jų vyks. Tačiau šitai užima labai svarbią vietą šeimos gyvenime.

Silpnas ir ligotas vaikas tarp sveikų ir stiprių vaikų gali įsivaizduoti, kad neįgalusis yra privilegijuotas, ypač kai šeima jo gailisi. Bet kai šeima vertina stiprią sveikatą ir nevertina silpnumo, vaikas susiduria su kliūtimi. Tokiu atveju jis turi galimybę pasiduoti ir gyventi gailėdamas savęs, jausdamas neturįs vietos, žinodamas, kad gyvenimas iš jo pasityčiojo, arba gyventi stengdamasis nugalėti ligą ir atlikdamas tai, ką sugeba sveiki, o kartais juos net ir pranokdamas. Abiem atvejais gyvybingoms šeimoms iškyla sunkumų. Jei vaikas, pavyzdžiui, turi įgimtą širdies ligą, jokios pastangos negali jo sulyginti su sveikaisiais. O jeigu jis pasiduos - bus niekinamas.

Taip pat skaitykite: Socializacijos procesas

Antrasis vaikas, gimęs po pirmojo mirties, susiduria su dvigubu pavojumi. Iš tikrųjų jis turi gyventi su šmėkla, visuomet esančia šalia. Antra vertus, dabar jis užima pirmojo vaiko padėtį. Be to, motina, netekusi savo pirmagimio, neabejotinai stengsis apsidrausti ir „vynios savo kūdikėlį į vatą“.

Kūdikis šeimoje užima ypatingą vietą. Jis greitai suvokia, kad būdamas visiškai bejėgis nuo pat mažens, turi daug tarnų. Jeigu tėvai laiku nesusigriebia, vaikas labai lengvai perpranta savo privilegijuotą padėtį ir sugeba priversti kitus šeimos narius šokinėti apie jį.

Vienintelis vaikas sukuria itin sudėtingą situaciją - vaikas suaugusiųjų pasaulyje, nykštukas tarp milžinų. Jis neturi bendraamžių, su kuriais galėtų žaisti ir bendrauti. Jo vienintelis tikslas gali tapti pataikavimas su požiūrį, greitai susivokia ir visad stengiasi pasiekti suaugusiųjų lygį arba tampa amžinu bejėgiu kūdikiu, priklausomu nuo kitų. Jo santykiai su kitais vaikais dažnai būna įtempti ir netvirti. Jam nepavyksta suprasti kitų vaikų, o šie laiko jį „nevyrišku“.

Nėra „idealaus“ šeimos dydžio. Kad ir kiek būtų vaikų, visad atsiranda specifinių problemų. Vaikai skiriasi ne tik dėl jų skaičiaus, bet ir suvokimu, kokią vietą šeimoje kiekvienas iš jų užima. Tarp šeimos narių nuolat vyrauja tam tikras įtakos ir spaudimo srautas, o šeimos dydis šiuo atveju neturi lemiamos įtakos. Beje, vienintelis veiksnys niekada nelemia kiekvieno atskiro vaiko augimo. Visi vaikai savaip veikia vienas kitą ir tėvus. Vaikas geba susikurti begalybę variantų, kaip reaguoti į įvairius išorinės aplinkos aspektus. Nėra jokių taisyklių, kurios padėtų tėvams nuspėti, kas atsitiks ateityje. Bet tėvai, žinantys ir išmanantys šeimos „žvaigždyną“, turi informacijos, paaiškinančios daugelį dalykų, kurie anksčiau atrodė nesuprantami. Akylai stebėdami ir jautriai reaguodami, jie gali daug ką suvokti ir perprasti.

Atsižvelgiant į aprašytą vienturčio vaiko situaciją, galima daryti prielaidą, kad žmonių susvetimėjimas ir mažavaikės šeimos bei populiacijos mažėjimas gali būti gana tiesiogiai susiję. Augdamas vienas šeimoje vaikas nebetenka buvimo sociume, buvimo tarp sau lygių, demokratiško bendravimo įgūdžių. Toksiški santykiai, atsirandantys dėl negebėjimo adekvačiai bendrauti, empatijos stoka, narcisizmas, infantilus egocentrizmas, mažojo princo/princesės sindromas nieko gera nežada. Šeimų susitraukimas iki vieno vaikelio, įsigalėjusi individualizmo kultūra - natūraliai lemia mažesnį šeimų skaičių. Nėra draugų, piliečių, visuomenės, tik šeimininkai ir tarnai.

Taip pat skaitykite: Socializacija ir asmenybė

Socialinė psichologija: apibrėžimas ir objektas

Socialinė psichologija - tai dinamiška mokslo sritis, nagrinėjanti, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi socialiniuose kontekstuose. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, tiria platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupės dinamikos.

Terminas „socialinė psichologija“ kildinamas iš dviejų žodžių: „socialinis“ ir „psichologija“. Žodis „socialinis“ yra susijęs su žmogaus tarpusavio santykiais ir bendruomeniniu gyvenimu, kilęs iš lotyniško žodžio „socialis“, reiškiančio „susijęs su bendruomenėmis“ arba „bendradarbiaujantis“. Psichologija, iš graikų kalbos (psyche - siela, logos - mokslas), apibrėžiama kaip žmogaus sielos ir elgesio tyrimo būdas. Socialinė psichologija jungia šias sąvokas, apibrėždama mokslą, tiriantį, kaip individai mąsto, jaučiasi ir elgiasi grupėse bei socialiniuose kontekstuose.

Psichologija, kaip mokslas, tiria psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologijos objektas istoriškai kito, nuo mistiško sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos supratimo kaip nervų sistemos funkcijos.

Psichologijos uždaviniai

• Aprašyti psichines apraiškas.
• Klasifikuoti psichines apraiškas.
• Surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta.

Psichologija praturtina kitus mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įvairiose veiklos srityse ir užtikrinti asmenybės tobulėjimą. Psichologijos žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį bei bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt.

Psichikos tyrimo būdai ir metodai

Psichikos reiškiniams tirti naudojami įvairūs metodai:

• Savistaba: savo paties vidinio gyvenimo pažinimas.
• Stebėjimas: pageidaujamų reiškinių stebėjimas natūralioje veikloje.
• Eksperimentas: specialus reiškinių sukėlimas ir stebėjimas.
• Apklausa: duomenų rinkimas užduodant klausimus.
• Biografinis tyrimas: žmogaus biografijos analizė.
• Testų metodai: psichinių reiškinių lygių nustatymas.

Raidos ir pedagoginėje psichologijoje naudojami „dvynių metodas“, longitudiniai tyrimai, „dienoraščio metodas“ ir skersinio pjūvio metodas. Socialinės psichologijos tyrimo būdai apima suinteresuotą stebėjimą, ribotai kontroliuojamą tyrimo aplinką, netiesioginį stebėjimą, stebimą reiškinį keičiančius metodus, reiškinio priklausomybę nuo stebėtojo ir aplinkos bei tiriamųjų įtaką tyrimo metodams.

Asmenybė: struktūra ir raidos varomosios jėgos

Asmenybė - tai asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmenybei būdinga aktyvumas, kryptingumas ir giluminiai prasminiai procesai.

• Kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus).
• Temperamentą.
• Charakterį.
• Sugebėjimus.
• Jausmus.
• Valią.

Socialinė psichologija ir praktinis pritaikymas

Socialinė psichologija taikoma įvairiose srityse:

• Bendravimo treniruotės: efektyvaus bendravimo įgūdžių ugdymas.
• Darbas grupėse: efektyvaus komandinio darbo organizavimas.
• Rinkotyra ir reklama: poveikio priemonių kūrimas ir analizė.
• Švietimas: mokymo metodų tobulinimas.
• Sveikata: artimų santykių įtaka sveikatai.

Socialinės psichologijos ištakos siekia antikos laikus. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, o Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1908 m. pasirodė pirmosios knygos, kuriose pavartota sąvoka „socialinė psichologija“. Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų.

Socialinis vaidmuo ir Aš-Vaizdas

Žmogus tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje elgiasi kaip kurios nors grupės narys, atlikdamas socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis, svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.

Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą ir vertinimą. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis.

Konsultavimas

Šiandien psichologai, gydytojai ir pedagogai susiduria su daugybe žmogaus problemų, kurias sunku apibrėžti klinikiniais terminais. Šios problemos, susijusios su asmenybės formavimosi sunkumais, tarpasmeniniais santykiais, socialinėmis problemomis (AIDS, narkomanija, alkoholizmu, skyrybomis, smurtu ir kt.) bei psichologinėmis krizėmis, sudaro psichologinio konsultavimo objektą.

Psichologinis konsultavimas - tai profesinis santykis tarp pasirengusio konsultanto ir kliento, skirtas padėti klientams išsiaiškinti ir suprasti savo gyvenimo erdvę bei išmokti siekti savo tikslų. Šis santykis, dažniausiai „asmuo-asmuo“, akcentuoja kliento atsakingumą ir pripažįsta, kad, esant tinkamoms sąlygoms, individas pats gali priimti sprendimus. Konsultantas kuria šias sąlygas, skatindamas klientą valingai keistis.

Konsultavimo esmė - kontaktas tarp kliento ir konsultanto, grįstas į klientą orientuoto konsultavimo filosofija. Ši filosofija remiasi trimis prielaidomis:

• Kiekvienas asmuo yra besąlygiškai vertingas ir gerbtinas.
• Kiekvienas asmuo turi potencialą augti ir tobulėti.
• Kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti savo vertybes, tikslus ir priimti savarankiškus sprendimus.

Konsultantas priima klientą kaip unikalų, autonomišką individą, turintį teisę laisvai rinktis, kaip elgtis ir gyventi. Bet koks spaudimas kliudo klientui atsakyti už save ir spręsti savo problemas.

Konsultavimo tikslai

• Skatinti elgesio keitimąsi: Padėti klientui gyventi produktyviau ir patenkintam, net esant socialinių apribojimų.
• Lavinti problemų įveikimo įgūdžius: Suteikti įrankius, padedančius įveikti naujas gyvenimo situacijas ir reikalavimus.
• Užtikrinti efektyvių sprendimų priėmimą: Padėti klientui priimti sprendimus, kurie atitinka jo vertybes ir tikslus.

Vaiko pasitikėjimo savimi ugdymas

Vaiko pasitikėjimas savimi yra svarbus jo raidai. Tai tarsi šarvas, padedantis jam drąsiai žengti į pasaulį, priimti iššūkius ir tikėti savo galimybėmis. Šis jausmas formuojasi kasdienėse situacijose, kai vaikas mokosi, daro klaidas ir mato savo pastangų rezultatus.

Augimo mąstysena, kai mokymasis suvokiamas kaip procesas, o ne testas, yra svarbi norint ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi. Tėvai gali padėti formuoti šį požiūrį giria vaiką už pastangas, o ne už pažymius.

Svarbu leisti vaikui imtis savarankiškų projektų, kuriuose tėvai tampa palydovais, o ne vertintojais. Svetainė Mokslobaze.lt gali būti puikus įkvėpimo šaltinis, kuriame pateikiama daug mokinių darbų pavyzdžių.

Norint, kad savarankiškumas taptų įpročiu, reikia sukurti palankią aplinką: leisti vaikui pasirinkti, padėti planuoti, bet nespręsti už jį, skatinti rodyti rezultatus.

Bihevioristinis šeimos konsultavimas

Bihevioristinis šeimos konsultavimas orientuotas į elgesio analizę ir atvirą elgesio pokytį, taikant mokymu pagrįstus elgesio principus ir elgesio terapijos metodus. Pagrindiniai etapai:

• Elgesio analizė.
• Tikslių poveikio vaikui procedūrų numatymas ir įgyvendinimas.
• Vaiko savikontrolės gebėjimų vertinimas.

Šeimos darbas apima naujų įgūdžių mokymą, kaip efektyviai bendrauti ir valdyti konfliktus, bei teigiamų pokyčių skatinimą.

Šeimos samprata psichologijoje

Šeima yra socialinė grupė, kurią sieja santuokiniai ir giminystės ryšiai. Šeimos samprata nuolat kinta, tačiau psichologiniu požiūriu šeima apibūdinama kaip maža socialinė grupė, turinti bendrą veiklą, interesus, papročius ir kalbą.

Šeimos požymiai:

• Artumas laike ir erdvėje.
• Betarpiškas bendravimas.
• Poreikių tenkinimas.
• Grupinės normos.
• Grupės struktūra.
• Hierarchija.
• Autonomija.
• Narių tarpusavio kontrolė.

Šeimą tiria įvairūs socialiniai mokslai, tokie kaip sociologija, ekonomika, demografija, pedagogika ir teisė.

Savianalizė psichologijoje

Savianalizė yra svarbi savęs pažinimo priemonė. Rašant savianalizę, žmogus gali sužinoti daug įdomių dalykų apie save ir geriau save pažinti.

Satir šeimos rekonstrukcijos metodas

V. Satir laikoma šeimos terapijos pradininke. Šis metodas skirtas šeimos sistemai nagrinėti, nustatant šeimos narių esamus ryšius, stereotipus ir netinkamus elgesio reagavimo būdus. Tikslas - padėti šeimos nariams įsisąmoninti, sužinoti ir išmokti tai, ko jie nežinojo, nesuprato ar nemokėjo.

Satir atkreipė dėmesį į tai, kad dažniausiai kliento išsakyta problema tėra „paviršinė“, o ne pagrindinė. Ji pabrėžė savigarbos reikšmę ir teigė, kad žema savigarba turi įtakos kitų individualumo netoleravimui.

Šeimos funkcijos

Šeima atlieka įvairias funkcijas, tokias kaip žmonių giminės tęsimas, vaikų socializacija ir auklėjimas, ūkinė ekonominė veikla, rekreacija, komunikacija, emocinė parama, reguliavimas ir tautos etoso tęstinumas.

Kiekvienai šeimai aktualūs skirtingi poreikiai, priklausomai nuo jos raidos etapo. Taip pat skiriasi ir šeimos narių vaidmenys.

Suaugusiųjų psichologinis konsultavimas

Psichologinis konsultavimas skiriasi nuo psichoterapijos. Konsultavimo metu psichologas padeda klientui analizuoti save, tyrinėti savo elgesį ir mokytis naujai elgtis.

Dažniausiai naudojami konsultavimo būdai:

• Klausimų uždavimas.
• Padrąsinimas ir palaikymas.
• Jausmų atspindėjimas ir apibendrinimas.
• Tylos pauzės.
• Informacijos teikimas.
• Interpretavimas.
• Konfrontacija.

Konsultavimo metu psichologas įsipareigoja laikytis konfidencialumo taisyklės ir draudimo palaikyti kitokius nei profesinius santykius su savo klientais.

Socialinės rizikos šeimos

Socialinės rizikos šeimos yra šeimos, kuriose nesirūpinama vaikais, tėvai girtauja, naudoja valstybės paramą ne šeimos interesais, nesirūpina vaikų mokymu ir sveikata, smurtauja prieš vaikus.

Vaiko teisių apsaugos skyrius, nustatęs vaiko teisių ir interesų pažeidimus šeimoje, teikia direktoriui įsakymo dėl šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų apskaitą projektą.

Konsultavimo metodikos: pasipriešinimas ir konfrontacija

Konfrontacija konsultavime - tai konsultanto reakcija, prieštaraujanti kliento elgesiui. Konfrontuojant siekiama klientui parodyti jo psichologinės savigynos būdus, kurie slopina jo asmenybę.

Konfrontacija atkreipia kliento dėmesį į prieštaravimus jo elgesyje, mintyse, jausmuose arba tarp minčių ir jausmų, ketinimo ir elgesio.

tags: #kas #yra #seima #psichologija