Šiame straipsnyje panagrinėsime dramblių elgesio įpročius, atskleisdami netikėtus ir dažnai visuomenės nepastebimus aspektus. Remiantis Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ dienos centro patirtimi, griausime stereotipus apie benamius ir atskleisime jų įvairovę, žinias bei vidinę tremtį. Taip pat aptarsime mažų žingsnių vertę įveikiant didelius iššūkius, metaforiškai lyginant juos su „dramblio valgymu“.
Stereotipų griūtis: benamystė - ne pasirinkimas
Dažnai visuomenėje benamiai įsivaizduojami kaip asocialūs, elgetaujantys asmenys, kuriems benamystė - pasirinktas gyvenimo būdas. Tačiau realybė yra kur kas sudėtingesnė. Apsilankius „Carito“ dienos centre, šis stereotipas greitai subliūkšta. Tie benamiai, kuriuos pastebime gatvėje dėl išskirtinės išvaizdos ar elgesio, tėra tik maža dalis. Dauguma benamių niekuo neišsiskiria iš kitų žmonių, tačiau neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir yra priversti glaustis pas pažįstamus, nakvynės namuose ar kur papuola.
Psichologė Elžbieta Malūnavičienė, dirbanti su benamiais, teigia, kad nėra vieno modelio, kaip tampama benamiu. Kiekvieno žmogaus istorija unikali: vieni prarado būstą dėl įvairių aplinkybių, pavyzdžiui, išsiskyrė su sutuoktiniu ar buvo apgauti parduodami butą, kiti - iš vaikų namų, niekada neturėję savo namų, treti - grįžę iš įkalinimo įstaigų. Taigi, benamystė nėra tik savigriovos per priklausomybes ar nusikaltimus padarinys, o dažnai - sunkių gyvenimo aplinkybių rezultatas.
Nematoma benamių pusė: žinios, žaismingumas ir vidinė tremtis
Dienos centre benamiai dalyvauja įvairiose veiklose, pavyzdžiui, protmūšiuose, filmų peržiūrose, susitikimuose. Buvau nustebintas jų žinių, gaudymosi įvairiose srityse ir žaismingumo. Šie žmonės - ne tik vargšai, bet ir intelektualūs, smalsūs ir norintys bendrauti asmenys.
Socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė pastebi, kad benamystės sąvoka šiandien gerokai išsiplėtusi ir žmonės savęs benamiais nelaiko tol, kol tikrąja to žodžio prasme neatsiduria gatvėje. Dėl didelės benamių stigmą visuomenėje, niekas nenori būti priskirtas šiai grupei.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Psichologė E. Malūnavičienė atkreipia dėmesį į pasiskirstymą grupelėmis tarp pačių benamių ir mažą tarpusavio pasitikėjimą. Kalbėjimas apie asmeninius dalykus pašnibždom - normalus dalykas. Tad viena problema - totalus benamio žmogaus atskyrimas nuo visuomenės ir atsidūrimas visiškame pakraštyje, nuošalėje. Tačiau dar baisiau - jų vidinė tremtis, kai liekama visiškai vienas, be kito žmogaus, be artimojo, be pagalbos rankos.
Socialinė darbuotoja Sandra Stanytė teigia, kad visuomenėje įprasta manyti, jog benamystė - konkretaus žmogaus ir tik jo problema. Tačiau benamystė nėra tik gyvenimo būdas. Kai į šių žmonių situaciją žiūrima lyg iš šalies, nebandant suprasti to priežasčių, tuomet benamystės problema lieka uždara ir tampa visuomenės užribiu.
Nakvynės namai - laikinas prieglobstis, o ne sprendimas
Nakvynės namai suteikia benamiams laikinus namus, tačiau tai nėra ilgalaikis sprendimas. Anot S. Stanytės, buvimas čia yra ribotas, sąlygos ne tokios jau ir geros, gyventi reikia su septyniais kitais žmonėmis. Taisyklės griežtos - išeiti kasdien privaloma iki 8 val. ryto, sugrįžti nuo 19 val. 30 min. iki 22 val., jokio alkoholio ar svaigalų vartojimo, privalu laikytis tvarkos ir t.t. Nakvynės namai - tai tik laikinas prieglobstis, kol žmogus atsistos ant savo kojų.
Psichologės Elžbietos Malūnavičienės teigimu, sunkiausia padėti tiems, kurie turi ilgalaikę gyvenimo gatvėje patirtį. Migracija per kelis nakvynės namus apsunkina išėjimą iš šios situacijos, nes vienija draugai ir pažįstami, aplinka ir įpročiai gyventi būtent taip. Benamis, kaip ir visi žmonės, bijo pokyčių.
Net ir tuo atveju, kai žmogus susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą ne nakvynės namuose, nėra garantijų, kad jis nesugrįš atgal. Nakvynės namuose susiformuoja tam tikri elgesio modeliai ir žmogus jau žino, kaip ir kur reikia elgtis, ką ir kada daryti, jis priima taisykles, su kuriomis susigyvena, ir tai tampa jo realybe. Realybe, kurią jis pažįsta.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Maži žingsniai - didelių iššūkių įveikimas
Nuolatinės nesėkmės išprovokuoja itin žemą benamystę patyrusių žmonių savivertės jausmą. Sakoma, kuo greičiau pasieksi dugną, tuo greičiau galėsi atsispirti ir kilti aukštyn. Tačiau šiuo atveju viskas yra gerokai sudėtingiau. Anot psichologės, dažniausiai dugnas yra labai dumbluotas, lyg ir yra jis po kojomis, bet tai nėra tvirta atspirtis.
Žinoma, pilna ir tokių atvejų, kai pats žmogus nenori sau padėti, nedaro nieko, kad keistų savo situaciją, nežengia to pirmojo žingsnio kitokio gyvenimo link. Priežasčių vėlgi čia gali būti begalės. „Aš jiems vis kartoju, kol nepamilsi savęs pats, niekas kitas tavęs nepamils. O tos meilės juose dažniausiai tėra likučiai. Pasistengti kažką pozityvaus padaryti dėl savęs - tai itin svarbu jiems. Tai maži ženklai, jie veik nepastebimi, tačiau rodantys, kad augimas vyksta.
Benamystės problemos neišspręs daugiau nakvynės namų ar dienos centrų, daugiau labdaros valgyklų ar geriau veikianti socialinės paramos sistema. Šiandien visuomenėje vis labiau įsitvirtina požiūris, kad yra tam tikros pagalbos institucijos, kurios ir privalo atlikti savo darbą. Tokiu būdu visiškai ištrinama asmeninė atsakomybė bei pareiga - žmogiška būtinybė ištiesti pagalbos ranką, pasidalinti, išklausyti ar bent pasakyti „labas“. Nieko daugiau ir nereikia, tik paprasčiausio geranoriškumo.
Kaip suvalgyti dramblį? Kiekvienam nutinka noras įveikti gabalą, kuris akivaizdžiai viršija jo galimybes. Tačiau šiuolaikinė aukštų siekių ir didelių greičių kultūra siūlo priešingą dalyką. Kaip suvalgyti dramblį? Imti ir suvalgyti! Iš karto! Greitai! Jeigu negali, vadinasi, nepakankamai stengiesi, nes įmanoma yra viskas!
Todėl, pirmiausiai, vertėtų reanimuoti mažų žingsnių vertę. Pamatyti vertę tame, kai labdarai paaukoji 5 eurus, o ne 50. Kai perskaitai kelis sudėtingos knygos puslapius, o ne visą skyrių. Kai nueini vieną kilometrą, o ne dešimt. Kai iškuopi vieną kambario kampą, o ne visus namus. Nes dažnai pastangos padaryti daug ir iš karto baigiasi savisabotažu, nusivylimais, apatija, atidėliojimais.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Niekas nesiginčyja, kad „daugiau“ yra geriau, nei „mažiau“. Bet „mažiau“ yra daug geriau, negu „nieko“. Ir kaip bebūtų keista, antroji mintis motyvuoja labiau, tiesa? O dar ir pasitenkinimo daugiau. Mažų žingsnių vertė ir yra tame, kad jie leidžia mėgautis savo ėjimu pirmyn, stebėjimu, kaip dar viena plyta užima savo vietą. Taip, plyta, o ne visa siena iš karto.
Dažnai būna taip, kad mažų žingsnių, kuriuos įveikėme, mes net nepastebime. Jie tampa kažkuo įprastu, savaime suprantamu ir neturinčiu jokios reikšmės. Lyg taip ir būtų buvę visą laiką. O toje tuštumoje, kurioje galėtų būti šio judėjimo teikiami maži džiaugsmai, apsigyvena sąstingio, nerimo pojūtis. Ir skubėjimas.
Dramblys namuose: priklausomybės ir šeimos uždarumas
Psichologo I. Dramblys apsigyvena visokiuose namuose. Jis įkiūtina nepastebėtas. Pirmaisiais metais net nekrenta į akis. Antra vertus, niekas ir nesistengia jį įžvelgti. Jis nejučiom vis auga ir didėja. Šeima nepajėgia ir nedrįsta jo pamatyti. Tai tikriausiai ne dramblys. Bet jis maitinamas. Jo daroma netvarka iškuopiama. Dramblys greitai supyksta ar suirzta. Šeima ir stengiasi jam įtikti. Dažnai jam liūdna ar jo savijauta bloga. Šeima suklūsta ir parūpina jam ko nors išgerti. Kartais dramblys gerai nusiteikęs.
Laikyti dramblį namuose anaiptol ne tas pats kaip laikyti akvariumo žuveles ar katę. Kiti žmonės nelaiko dramblio. Šeimai gėda. Šeima įsitikinusi, kad ji vienintelė turi savo dramblį. Štai kodėl kitiems nevalia jo pamatyti. Šeima užsisklendžia.
Jei tai išties tikras dramblys, turbūt tik nedidelis. „Jis greitai išeis, - nuolat kartoja jie patys sau. - Veikiausiai jis pasišalins, kai mes įsigysime naują namą ar tėtis gaus gerą darbą, ar kai vaikai užaugs ir išeis iš namų“. O gal tai net ne dramblys. Nereikia gyventi su nepasotinamu drambliu. Jūs to neištversite.
Čia pateikiamas sąrašas klausimų, į kuriuos galite pats sau atsakyti:
- Ar jis bandė vienos rūšies alkoholį keisti kitu?
- … (kiti klausimai iš ištraukos)
Daugelis žmonių, kurių šeimoje yra dramblys, nėra linkę atsakinėti į šiuos klausimus ir praleidžia juos suprasdami, kad bus paliesta giliai jų širdyje glūdinti neviltis.