DSM-5: Diagnostinis ir statistinis psichikos ligų vadovas – apžvalga

Diagnostinis ir statistinis psichikos ligų vadovas (DSM) yra standartinis psichikos sutrikimų klasifikavimo ir diagnostikos įrankis, naudojamas psichikos sveikatos specialistų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir visame pasaulyje. Šiuo metu naudojamas DSM-5, penktasis leidimas, išleistas Amerikos psichiatrų asociacijos (APA). Šiame straipsnyje pateikiama DSM-5 apžvalga, aptariami jo tikslai, struktūra, pagrindiniai pokyčiai ir kritika.

Įvadas

DSM-5 yra svarbus šaltinis psichikos sveikatos srityje, nes jis suteikia standartizuotą kalbą ir kriterijus psichikos sutrikimams diagnozuoti. Tai leidžia psichikos sveikatos specialistams efektyviai bendrauti tarpusavyje, atlikti tyrimus ir teikti tinkamą gydymą. DSM-5 remiasi klinikinių tyrimų ir ekspertų nuomonėmis, siekiant pateikti tikslų ir atnaujintą psichikos sutrikimų aprašymą.

DSM-5 tikslai

Pagrindiniai DSM-5 tikslai yra:

  • Suteikti standartizuotą psichikos sutrikimų klasifikaciją: DSM-5 apibrėžia ir klasifikuoja įvairius psichikos sutrikimus, pateikdamas išsamius diagnostinius kriterijus.
  • Pagerinti komunikaciją tarp psichikos sveikatos specialistų: Naudodami bendrą kalbą ir diagnostinius kriterijus, psichikos sveikatos specialistai gali efektyviau bendrauti tarpusavyje ir su kitais sveikatos priežiūros specialistais.
  • Padėti diagnozuoti psichikos sutrikimus: DSM-5 pateikia aiškius diagnostinius kriterijus, kurie padeda psichikos sveikatos specialistams tiksliai diagnozuoti psichikos sutrikimus.
  • Skatinti tyrimus psichikos sveikatos srityje: DSM-5 standartizuota klasifikacija leidžia mokslininkams atlikti tyrimus apie psichikos sutrikimų etiologiją, eigą ir gydymą.
  • Gerinti pacientų priežiūrą: Tikslus psichikos sutrikimų diagnozavimas ir klasifikavimas leidžia teikti tinkamą ir veiksmingą gydymą, gerinant pacientų gyvenimo kokybę.

DSM-5 struktūra

DSM-5 yra suskirstytas į tris pagrindines dalis:

  1. Įvadas: Šioje dalyje pateikiama informacija apie DSM-5 tikslus, naudojimą ir struktūrą. Taip pat aptariami svarbūs diagnostiniai aspektai, tokie kaip kultūriniai ir lyties skirtumai.
  2. Diagnostiniai kriterijai ir kodai: Šioje dalyje pateikiami išsamūs diagnostiniai kriterijai, skirti kiekvienam psichikos sutrikimui. Kriterijai yra pagrįsti klinikinių tyrimų ir ekspertų nuomonėmis. Kiekvienam sutrikimui priskiriamas unikalus kodas, kuris naudojamas medicininėje dokumentacijoje ir statistinėje apskaitoje.
  3. Apendiksai: Šioje dalyje pateikiama papildoma informacija, tokia kaip sutrikimų, kuriems reikia daugiau tyrimų, sąrašas, kultūrinės formuluotės gairės ir terminų žodynas.

Pagrindiniai DSM-5 pokyčiai

Lyginant su ankstesniu DSM-IV leidimu, DSM-5 įvyko keletas svarbių pokyčių:

Taip pat skaitykite: Metodai depresijai nustatyti

  • Daugiapakopės diagnostikos sistemos panaikinimas: DSM-IV naudojo daugiapakopę sistemą, kurioje psichikos sutrikimai buvo vertinami pagal skirtingus aspektus. DSM-5 atsisakė šios sistemos, siekiant supaprastinti diagnostikos procesą.
  • Naujų sutrikimų įtraukimas: DSM-5 įtraukė keletą naujų sutrikimų, tokių kaip premenstruacinis disforinis sutrikimas, kaupimo sutrikimas ir odos skutinėjimo sutrikimas.
  • Esamų sutrikimų peržiūra: DSM-5 peržiūrėjo kai kurių esamų sutrikimų diagnostinius kriterijus, siekiant pagerinti jų tikslumą ir patikimumą. Pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimas apjungė kelias anksčiau atskiras diagnozes, tokias kaip autizmas, Aspergerio sindromas ir pervaziniai raidos sutrikimai.
  • Dėmesys sutrikimų spektrams: DSM-5 pabrėžia, kad daugelis psichikos sutrikimų egzistuoja kaip spektrai, o ne kaip atskiros kategorijos. Tai reiškia, kad žmonės gali patirti skirtingus simptomų lygius ir kombinacijas.
  • Kultūrinių ir lyties skirtumų įtraukimas: DSM-5 pabrėžia kultūrinių ir lyties skirtumų svarbą diagnozuojant psichikos sutrikimus. Vadove pateikiamos gairės, kaip atsižvelgti į šiuos skirtumus, siekiant užtikrinti tikslią ir tinkamą diagnozę.

DSM-5 kritika

Nepaisant jo svarbos, DSM-5 sulaukė ir kritikos:

  • Per didelis dėmesys simptomams, o ne priežastims: Kritikai teigia, kad DSM-5 per daug dėmesio skiria simptomams, o ne psichikos sutrikimų priežastims. Tai gali lemti paviršutinišką diagnozę ir gydymą, kuris nesprendžia pagrindinių problemų.
  • Subjektyvumas diagnostiniuose kriterijuose: Kai kurie diagnostiniai kriterijai yra subjektyvūs ir gali būti interpretuojami skirtingai, todėl gali atsirasti diagnostinių klaidų.
  • Farmacijos įmonių įtaka: Kai kurie kritikai teigia, kad farmacijos įmonės daro per didelę įtaką DSM-5 kūrimo procesui, skatindamos naujų sutrikimų įtraukimą ir esamų sutrikimų išplėtimą, siekiant padidinti vaistų pardavimus.
  • Stigmatizacija: Psichikos sutrikimų diagnozavimas gali sukelti stigmatizaciją, kuri gali turėti neigiamų pasekmių asmens savijautai, santykiams ir galimybėms.

DSM-5 ir priklausomybės sindromas

DSM-5 apibrėžia priklausomybės sindromą kaip psichikos sutrikimą, kuris atsiranda dėl narkotikų ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Priklausomybės sindromui būdingas nekontroliuojamas potraukis medžiagoms, elgesio pokyčiai, socialinė izoliacija ir psichinės problemos, tokios kaip depresija ar nerimas.

DSM-5 diagnostiniai kriterijai priklausomybės sindromui apima:

  • Potraukis: Stiprus noras vartoti medžiagą.
  • Kontrolės praradimas: Nesugebėjimas kontroliuoti medžiagos vartojimo kiekio ar trukmės.
  • Tolerancija: Reikalingas didesnis medžiagos kiekis, kad būtų pasiektas norimas poveikis.
  • Nutraukimo sindromas: Nemalonūs fiziniai ir psichologiniai simptomai, atsirandantys nutraukus medžiagos vartojimą.
  • Laiko sąnaudos: Daug laiko skiriama medžiagos įsigijimui, vartojimui ar atsigavimui po jos poveikio.
  • Atsisakymas nuo svarbios veiklos: Atsisakymas nuo socialinės, profesinės ar laisvalaikio veiklos dėl medžiagos vartojimo.
  • Tęstinis vartojimas nepaisant pasekmių: Medžiagos vartojimas tęsiamas nepaisant žinomų neigiamų pasekmių, tokių kaip sveikatos problemos, santykių problemos ar teisinės problemos.

DSM-5 priklausomybės sindromo gydymo galimybės apima medicininius ir nemedicininius sprendimus. Medicininis gydymas gali apimti detoksikaciją, vaistų terapiją (pavyzdžiui, opioidų agonistus ar antagonistus) bei psichotropinių vaistų, skirtų psichikos sutrikimams gydyti, vartojimą. Nemedicininiai sprendimai apima psichoterapiją, grupinį gydymą ir paramos grupes, tokias kaip „Anoniminiai narkomanai“.

DSM-5 ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS), dažnai vadinamas ADHD (anglų kalboje: Attention Deficit Hyperactivity Disorder), yra neurobiologinis sutrikimas, kuris paveikia 11 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir neretai išlieka suaugus. DSM-5 pateikia diagnostinius kriterijus ADS diagnozuoti, atsižvelgiant į tris pagrindinius simptomus: nedėmesingumą, hiperaktyvumą ir impulsyvumą.

Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas

ADS diagnostiniai kriterijai pagal DSM-5:

  • Nedėmesingumas: Būtina, kad pasireikštų bent 6 iš šių simptomų:
    • Dažnai nekreipiamas dėmesys į detales arba daromos klaidos mokykloje, darbe ar kitose veiklose.
    • Sunku išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidžiant.
    • Atrodo, kad neklausoma, kai kalbama tiesiogiai.
    • Nesilaikoma nurodymų ir nebaigiamos užduotys mokykloje, darbe ar kitose veiklose.
    • Sunku organizuoti užduotis ir veiklą.
    • Vengia, nemėgsta ar nenoriai atlieka užduotis, kurioms reikia ilgalaikio protinio pastangų.
    • Dažnai pametami daiktai, reikalingi užduotims ar veiklai atlikti.
    • Lengvai išblaškomi pašalinių dirgiklių.
    • Dažnai užmirštama kasdieninė veikla.
  • Hiperaktyvumas ir impulsyvumas: Būtina, kad pasireikštų bent 6 iš šių simptomų:
    • Nerimastingai judinami rankos ar kojos arba sukiojamasi kėdėje.
    • Paliekama vieta, kurioje tikimasi, kad bus sėdima.
    • Bėgiojama ar laipiojama situacijose, kuriose tai netinkama.
    • Sunku ramiai žaisti ar užsiimti laisvalaikiu.
    • „Varomas motoriuko“ - nuolat juda.
    • Kalbama per daug.
    • Atsakoma į klausimus nepalaukus, kol jie bus baigti.
    • Sunku laukti savo eilės.
    • Trukdoma kitiems arba įsikišama į jų veiklą.

DSM-5 taip pat apibrėžia skirtingus ADS tipus: neatidų ADHD tipą, hiperaktyvų/impulsyvų ADHD tipą ir kombinuotą ADHD tipą. ADS gydymas dažniausiai apima kompleksinį požiūrį - psichoterapiją, vaistus ir aplinkos pritaikymą.

Taip pat skaitykite: Dienos stacionaras Jonava: Pacientų patirtis

tags: #dsm #5 #diagnostinis #ir #statistinis #psichikos