Esė - tai intelektualios kūrybos žanras, kuriame susijungia erudicija ir vaizduotė, intelektualinė refleksija ir meninis jausmas, konkretumas ir abstraktumas. Šiame žanre autorius išryškina temą, konceptualizuoja ją, suteikdamas informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Esė ryškumas priklauso nuo autoriaus individualumo, asociatyvios intelektualinės vaizduotės. Tačiau ar esė gyvena ilgiau už laikraščius, kuriuose jos publikuojamos? Ar ilgiau už pačias asmenybes, kurios tas idėjas generuoja?
Idėjos kaip Europos stuburas
Šiandien, kai tiek daug diskutuojama apie vieningos Europos likimą, George'as Steineris savo esė "Europos idėja" teigia, kad Europos idėja priklauso ne nuo centrinio banko, žemdirbystės subsidijų ar investicijų į technologijas, o nuo kavinėse, gatvių pavadinimuose įamžintų valstybininkų, mokslininkų, menininkų, rašytojų. Svarbi dviguba Europos prigimtis iš Atėnų ir Jeruzalės, žmogiško mastelio kraštovaizdis ir suvokimas, kad niekas nėra amžina, jei nustojame tuo gyventi, puoselėti. Tai yra knyga, kuri skatina kurti Europą šiandien, kad ji netaptų tik apdulkėjusiu praeities pasiekimų ir nuodėmių muziejumi.
Laimės siekiamybė ir jos paradoksai
Ruošdamasi pokalbiui su rašytoju ir filosofu Pascaliu Bruckneriu, Rosita Garškaitė skaitė jo knygą "Amžinoji euforija: esė apie prievolę būti laimingam". Knygoje teigiama, kad Apšvietos laikais po mirties trokštas rojus buvo nuleistas ant žemės, dorybių išganymo siekį pakeitė laimės siekis. Regis, norėta žmones išlaisvinti, tačiau visuomenę sukaustė sunkios prievolės būti laimingam grandinės. Ne tik norime, bet ir privalome būti laimingi. Jei nepavyksta - kenčiame, gėdijamės. XX a. antroje pusėje tai tampa tikrų tikriausia ideologija.
Don Kamilis: žmogiškumas pokario chaose
Susidomėjusi skaičiau knygą, vildamasi patirti tą pačią emociją: įtampą ir juoką, gyvenimiškus pamąstymus ir pokario skaudulius. Kad ir kokie teisėti „bolševikų“ reikalavimai, ne kartą jie išvirsta į beatodairišką žiaurumą, nes „tikslas pateisina priemones“. Mūsų paprastos ir didelės ydos čia - kaip ant delno. O altoriaus Kristus - tarsi vienintelis arbitras ir atskaitos taškas žemėje ir laike, kai chaosas triumfuoja. Jis mato toliau ir giliau nei lozungai, kaprizai ar revanšo troškimas.
Regimantas Adomaitis: smėlio pilys amžinybėje
Didžiulis teatrologės D. Šabasevičienės darbas apie mūsų teatro ir kino legendą, ko gero, patį charizmatiškiausiąjį aktorių - Regimantą Adomaitį. Knyga išties unikali. Unikali savo įvairialypiais rakursais, nes kalbėti apie tokią asmenybę kaip R. Adomaitis vien jo sukurtais kino ar teatro personažais neišeina. Šioje knygoje - ištisa R. Adomaičio dosjė: mintys, laiškų faksimilės, juodraščiai, interviu, fotografijos, taip pat kolegų pasakojimai, kūrybos analizė, beprotiški gerbėjų laiškai - visa tai prisodrina aktoriaus kūrybos kelią, jo asmenybę unikaliomis spalvomis. Adomaitis pasiūlė knygos pavadinimą - „Smėlio pilys“. Tai lyg metaforiška realybė, tačiau labai artima teatrui: smėlio pilys išlieka labai trumpai. Savo sieloje ir aktoriniame stote išlaikęs didelę ir garbingą praeitį, knygos herojus pripažįsta aktoriaus gyvenimo paradoksą: „Saulutė pašildė - ir viskas subyrėjo. Jeigu dar apsiniaukusi diena, tai išlieka šiek tiek ilgiau - kokį pusdienį…“ Knyga „Smėlio pilys“ - tai į amžinybę nusitęsęs Regimanto Adomaičio ryšys su žiūrovais, be kurių neįsivaizduojama aktorinė būtis.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas praeitimi sergant depresija
"Gyvulių ūkis": perspėjimas visuomenei
Paskutinė įveikta knyga buvo Georgo Orwello „Gyvulių ūkis“. Motyvas buvo paprastas - reikia likviduoti išsilavinimo spragas 🙂 Nelabai pats sau galėčiau atsakyti į klausimą, kodėl tik dabar į mano rankas ši knyga pagaliau pakliuvo, bet kita vertus, net ir po SSRS subyrėjimo šiuolaikinės visuomenės neturėtų būti užliūliuotos, kad joms niekas negresia ir demokratijai problemų nėra. Tad G. Orwellas vargu ar liks pamirštas ir tada, kai komunizmas liks tik tai, ką pasaulis pažinos iš prosenelių pasakojimų. Tuo labiau, kad bent viena orveliška visuomenė tikrai egzistuoja - Šiaurės Korėja.
Taikus pasipriešinimas: Lietuvos atvejis kaip pavyzdys
Kai atradau šią knygą, negalėjau patikėti, kad apie ją anksčiau nebuvau girdėjusi, ir niekas, kam pradėjau apie ją kliedėti, irgi nieko apie ją nebuvo girdėjusi. Vadinti ją knyga, gal net nėra visai tikslu - iš tikrųjų tai 100 puslapių ilgio, paprasta, aiški ir pragmatiška instrukcija apie tai, kaip nuversti diktatūrą naudojant tik taikų pasipriešinimą. Amerikiečių profesorius Gene Sharp parašė ją 1993 m., Birmos demokrato U Tin Maung Win prašymu. Po kelerių metų bukletas nusiskynė kelią iki Serbijos, kur jis pasitarnavo nuverčiant Miloševičių. Po dar kelerių metų leidinys cirkuliavo Arabų pavasario aktyvistų gretose. Dabar jis išverstas į daugiau nei 30 kalbų (mano žiniomis, lietuviško varianto dar nėra) ir iki šiol, be jokių viešinimo pastangų, plinta kaip virusas. Įdomiausia tai, kad pačiuose pirmuose knygos puslapiuose, kaip sėkmingo taikaus pasipriešinimo pavyzdys minimas Lietuvos atvejis.
Eseistika: tarp erudicijos ir vaizduotės
Esė rašymas reikalauja abstraktaus mąstymo, sugebėjimo išryškinti kokią nors temą, ją konceptualizuoti, kartu suteikti tai temai informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Informatyvumas sukuriamas analitiškai skaidant pasirinktą temą į daugelį aspektų, gilinant ir niuansuojant požiūrį, ieškant įvairių požiūrio kampų, taip pat praturtinant samprotavimą įvairiais empiriniais argumentais; universalumo suteikia vertikalus teorinis lygmuo ir kontekstai, temos reikšmė; įtaigumo - beletristinė išraiška, minties intriga ir mąstymo spontaniškumas, tam tikra kūrybinės vaizduotės laisvė. Be abejo, esė ryškumas priklauso ir nuo autoriaus individualybės.
Eseistika įtvirtino išsilaisvinusios minties energiją, kuri čia natūraliausiu būdu ištryško, nevaržoma sukietėjusių žanro kanonų. Leidžiama atskiromis knygomis, pripužįstama bei premijuojama eseistika klostosi kaip ir Vakaruose į atskirą literatūros rūšį, kuri droviai tebesidangsto svetima kepure (Sigito Gedos sudarytas kolektyvinis esė rinkinys „Siužetą reikia nušauti“ pavadintas romanu).
Šiuolaikinė Lietuva: verslo klasė ar vidurinė klasė?
Šiuolaikinis socialinis mokslas šį centrą paprastai apibūdina kaip vidurinę klasę. Tačiau, kalbant apie ją, labai retai einama toliau nei lozungai - stiprinti, plėsti, padėti ir t.t.; dažniau nei derėtų šia tema skaitome ir atviras manipuliacijas. Kaip ir daugelis ponepriklausomybinės kartos atstovų, su vidurinės klasės visuomene aš susipažinau studijuodamas ir dirbdamas Vakaruose.
Taip pat skaitykite: Manijos diagnostika ir gydymas
Skirtumą pastebėsime iš karto: visuomenės viduryje egzistuoja atpažįstamas sluoksnis, kurį jungia panašios vertybės, papročiai, ryšiai, nepaskutinėje vietoje - ir specifinė kalba, tačiau viešojo sektoriaus ir laisvųjų profesijų darbuotojai jam iš esmės nepriklauso. Šiuo požiūriu ne atsitiktinumas, kad žinomas Lietuvos žurnalas vadinasi „Verslo klasė“ - kaip ir tai, jog ne kartą teko girdėti užsieniečių komentarus, jog, pavyzdžiui, Skandinavijoje tokio pavadinimo žurnalas pasirodyti negalėtų. Taip yra ne todėl, kad Skandinavijos verslininkai yra gudresni nei mūsiškiai, o todėl, kad dabartinė mūsų visuomenės sandara artimesnė ne Vakarų, o Trečiojo pasaulio šalims. Anot siaurame rate plačiai paplitusio posakio, mes bandome tapti Amerika, bet išeina Lotynų Amerika.
Būtent tokio gausaus „intelektualinio proletariato“ egzistavimas yra skaudžiausia mūsų visuomeninės sanklodos opa, vienas svarbiausių, jei ne svarbiausias pastarojo meto (pradedant maždaug nuo 2004-ųjų, nuo narystės Europos Sąjungoje) reiškinys.
Gintaras Beresnevičius: universalus mąstytojas
G. Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, - jos lanksčiai adaptuojamos, ekstrapoliuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios - kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G. Tokio minties instrumentinio universalumo pagrindas - mitologinės struktūros ir archetipai, autoriaus sąmonėje tampantys universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius.
Stebėdavausi, rasdamas jo pėdsakus vienadienių skaitalų sąvartynuose, bet ilgainiui pradėjau jį gerbti dėl tokio nekonformistinio elgesio ir vertinti iš pirmo žvilgsnio lyg nereikšmingus tekstus. Juk visa tai, kur jis rašė, yra gyva masinė kultūra, - joje G. Beresnevičius sėkmingai dalyvavo, nes išmanė jos veiklos principus ir dar iš viso to gavo intelektualinės naudos, peno apmąstymams.
B. Sruoga: tragikomiškas žvilgsnis į pragarą
Balio Sruogos memuarų knyga „Dievų miškas“ yra ypatinga stiliaus požiūriu ir išsiskiria iš panašaus pobūdžio prisiminimų knygų, pasirodžiusių Europoje po Antrojo pasaulinio karo ir liudijančių to karo baisumus. B. Sruogos kūrinys parašytas derinant faktines tiesas su tragiškojo komizmo priemonėmis: ironija, grotesku, sarkazmu ir pan. Iš esmės tai tragikomiškos stilistikos kūrinys, ir tokia iškreiptai juokingo šiurpo kalba daro jį unikaliu, išskirtiniu.
Taip pat skaitykite: Draugystės tvirtumas
Kūrybinės asmenybės ir jų pasauliai
Jutta Noak (čia kūrybinis slapyvardis, tikrasis vardas Juta Polzunovaitė-Vaitkienė) nėra naujokė lietuvių literatūroje, bet dėl visa ko pateikiu trumpą informaciją apie autorę: J. Noak gimė Kaune, dirbo gydytoja, nuo 1998 metų gyvena Vokietijoje. Rašytoja jau išleidusi tris novelių knygas, du romanus, eseistikos bei tris poezijos rinkinius. Kompozitorė Zita Bružaitė - neprilygstama kamerinės ir chorinės muzikos autorė, rašanti ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai. Kiekvienas menininkės kūrinys yra autonomiškas, tarsi atsietas nuo ankstesniųjų.
Mindaugas Kavaliauskas Lietuvoje žinomiausias kaip kasmetinio fotografijos festivalio „Kaunas Photo“ organizatorius ir kuratorius, tačiau, lyg to būtų maža, jis ne tik Kaune nuolat suburia fotografus iš įvairių pasaulio šalių, bet ir pats yra ne vienoje Lietuvos bei užsienio galerijoje ir bienalėje pristatytas fotomenininkas, kurio bibliografijoje - keli solidūs albumai, apdovanojimų lentynoje - namuose ir svetur pelnyti įvertinimai, o personalines parodas galima skaičiuoti dešimtimis.
Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius yra unikalus. Apie bendražmogiškąsias problemas jis kalba išskirtiniais vaizdais ir tapymo technika. Jo kūriniai nekopijuoja tikrovės - jie labiau universalūs. Menininko personažų veidai, kūnai ir spalvos atspindi viso pasaulio kūriniją. Jam gamta - vaizduotės padarinys, ji yra labiau abstrakti idėja nei konkreti vieta.
Dizainerė Indra Marcinkevičienė kuria aistringus baldus. Kartą pamatęs, norėsi prie jų sugrįžti, tarsi į savo namus, kuriuose viešpatauja meilė ir ramybė. Šias dvi temas menininkė renkasi kaip pilkos, apatiškos masinės produkcijos atmetimo išraišką. Gyvenimas per trumpas nuobodžiauti! Jos autoriniai baldai labai artimi meno kūriniams: elegantiškoms S. Dali fantazijoms, A. Matisse’o spalvų gyliui ar P. Picasso racionalumui.