Elgesio Priežasčių Aiškinimo Teorijos

Įvadas

Šiandieninėje visuomenėje agresija tampa vis ryškesnė ir pastebima įvairiose gyvenimo srityse. Siekiant efektyviai mažinti agresijos apraiškas, būtina suprasti, kas ji yra, kokios jos priežastys ir kaip ji plinta. Agresija pasireiškia ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, todėl ypač svarbu suvokti, kodėl vaikai tampa agresyvūs ir kaip jiems tinkamai padėti, nes vaikystėje patirta agresija gali tęstis ir vėlesniame amžiuje. Straipsnyje apžvelgiama agresijos apibrėžimas, jos šaknys, agresiją skatinantys veiksniai bei teorijos, aiškinančios agresyvų elgesį.

Agresijos Apibrėžimas ir Formos

Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Tokiu elgesiu siekiama pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu.

Agresija gali būti:

• Tiesioginė: Nukreipta tiesiai į nepasitenkinimo ar priešiškumo šaltinį.
• Perkeltinė: Dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Ši agresijos forma yra smerktina, todėl kai kurie asmenys linkę ją nukreipti į save, pasireiškiant savęs žeminimu, kaltinimu, žalojimu ar net savižudybe.

Psichologijos žodynas (1993 m.) apibrėžia agresiją kaip priešišką elgesį, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu, siekiant pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. V. Kučinskas savo darbe "Socialinis darbas švietimo sistemoje" agresiją apibrėžia kaip pranašumo demonstravimą arba puolimą, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. Pedagogikos žodynas (1993 m.) ją apibūdina kaip frustracinę puolamąją reakciją į neįveikiamas kliūtis, įprotį žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save, arba poreikį puolant gintis.

Agresyvus elgesys - tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys yra įvairios: bejėgiškumas susidūrus su kliūtimis (frustracija), siekis išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Agresijos klasifikacija pagal Bass ir Darki (1967):

• Fizinė agresija (smūgiai, spardymai).
• Žodinė agresija (rėkimas, įžeidinėjimai, grasinimai).
• Pyktis (emocija, kylanti dėl frustracijos).
• Priešiškumas (neigiamos nuostatos apie kitus).
• Netiesioginė agresija (apkalbos, sabotavimas).
• Negatyvizmas (opozicinis elgesys).

Breslav (2004) labiau išplėtota agresijos klasifikacija:

• Pagal kryptingumą:
  • Heteroagresija (nukreipta į aplinkinius).
  • Autoagresija (nukreipta į save).
• Pagal raiškos būdą:
  • Verbalinė (reiškiama žodžiais).
  • Ekspresinė (reiškiama neverbalinėmis priemonėmis).
  • Fizinė (jėgos naudojimas).

Agresijos Šaknys ir Teorijos

Agresijos kilmės klausimas yra senas. Prieš du šimtus metų pedagogas Christianas Gotthilfas Salzmanas pateikė ironišką agresyvaus elgesio susiformavimo pavyzdį, kuriame atpažįstama šeimų pedagoginė praktika: vaikas, pargriuvęs ar susimušęs, imdavo klykti, tėvai ramindavo, klausinėdavo, o paskui mušdavo vaiką nuskriaudusį daiktą. Taip vaikas priprato užsipulti ir išlieti nepasitenkinimą ant to, kas yra šalia.

Psichologė Maria Fiurst knygoje „Psichologija“ agresiją nagrinėja keliais aspektais, teigdama, kad agresija gali būti pakartojama kaip išmoktas veiksmas. Išmokimu pagrįstos agresijos teorijos teigia, kad agresyviai reaguoti išmokstama stebint kitų elgesį. Socialinio išmokimo teoriją pagrindė kanadiečio psichologo A. Banduros (1977) eksperimentai. Pavyzdžiui, vaikas stebi konfliktines situacijas šeimoje, kur mama pyksta, bet valdosi, o tėvas kalba garsiai ir sarkastiškai. Sūnus pradeda bendrauti su seserimi, ją žemindamas. Tačiau A. Bandura teigia, kad elgesį galima pataisyti stebint kilniaširdiškus poelgius, pagarbą ir bendradarbiavimą.

Įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir pan. Toliau aptariamos pagrindinės elgesio priežasčių aiškinimo teorijos.

Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas

Biologinė (arba instinktų) agresijos teorija

Šios teorijos atstovai kelia prielaidą, kad agresyvus elgesys yra įgimtas (t.y. slypi pačioje žmogaus prigimtyje), todėl agresija yra neišvengiama. Žymiausi šios teorijos atstovai yra Z. Froidas ir K. Lorenzas.

Z. Froidas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo (eros) ir mirties instinktus. Jo manymu, žmogaus agresyvumas egzistuoja nepriklausomai nuo jokių išorės poveikių. K. Lorenzo tvirtinimu, agresyvumas yra natūralus, įgimtas dalykas. Agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. K. Lorenzas teigė, kad agresyvumas yra natūralios atrankos prielaida, nes padėjo prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi stipriausiems. Visos gyvūnų rūšys sugeba elgtis agresyviai, nes taip gauna maisto, gina savo teritoriją ir apsaugo savo jauniklius. Tačiau evoliucija sukūrė tam tikrus agresyvumo stabdžius - labai retai su savo rūšies atstovais elgiamasi agresyviai. Žmogus tokių agresyvumo stabdžių neturi, todėl instinktas, padedantis gyvūnams išsaugoti savo rūšį, žmogaus yra iškreipiamas, įgauna groteskišką ir beprasmį pavidalą - iš pagalbininko virsta išnykimo ir sunaikinimo grėsmingu įrankiu.

Visgi šie garsūs analizuojamos teorijos kūrėjų teiginiai, vargu ar visiškai tinka šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantiems individams. Šių mokslininkų teiginiai labiau tinka gyvūnų agresijos protrūkiams pagrįsti. Visgi neatmestina galimybė, kad šioje teorijoje yra ir dalis tiesos. Kaip teigia Lorenzas, agresyvumas esąs natūralus, įgimtas, jis neturi savo antipodo. Šiam žmogui, todėl būtina periodiškai leisti jam pasireikšti.

Argumentai, paremiantys biologinę teoriją:

1. Gyvūnai yra agresyvūs. Jeigu žmogus yra žinduolis, tai šis instinktas turi būti neatskiriama jo dalis.
2. Visoje žmonijos istorijoje gausu karų, prievartos ir jėgos naudojimo pavyzdžių.
3. Tam tikros smegenų dalys ir kai kurie hormonai yra susiję su agresija.

Žymus filosofas humanistas ir psichologas Fromas yra pasakęs, kad primityviausi žmonės yra mažiausiai karingi. Noras kariauti laipsniškai didėja, augant civilizacijai. Dauguma žmonių nėra agresyviai ir priešiškai nusiteikę kitų atžvilgiu, todėl vien dėl to būtų sunku teigti įgimtą žmogaus agresyvumą. Tai, kad mes lengvai pritariame idėjai, jog agresyvumas yra biologinės kilmės, iš dalies susiję su fiziologiniu argumentu.

Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas

Apibendrinant biologinę agresyvumo teoriją, galima teigti, kad agresyvus elgesys yra įgimtas, natūralus, dinamiškas instinktas, todėl agresija yra neišvengiama. Visgi vienareikšmiškai sutikti su agresyvumu, kaip įgimtu ir neišvengiamu reiškiniu negalima. Autorius neatmeta prielaidos, kad agresyvumą įtakoja daugybė įvairių veiksnių, kuriuos tinkamai kontroliuojant bei valdant galima būtų išvengti daug agresijos reiškimosi situacijų. Visgi šios teorijos teisingumas neatmestinas, kalbant apie įgimtas ligas, kur agresyvumas yra natūralus ligos progresavimo elementas.

Frustracijos - agresijos teorija

Jos šalininkai - Dž. Dollardas, N. Milleris, L. Berowitzas. Remiantis šia teorija, agresyvumas - tai organizmo reakcija į motyvuotą kryptingo elgesio blokavimą. Kadangi agresyvumas - frustratorių ir poveikio rezultatas, tai jo stiprumas ir formos priklauso nuo kliūčių kilmės suvokimo. Kai blokuojami pagrindiniai asmenybės poreikiai (bendravimas, saugumas, prestižas ir pan.), agresyvumas pastebimai išauga. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija.

Svarbūs faktoriai, lemiantys agresiją frustracijos atveju:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas.
2. Frustracijos visapusiškumas.
3. Nedidelių frustracijų susikaupimas.

Tolimesni frustracijos tyrimai parodė, kad agresija nėra vienintelė, nors dažniausia ir ryškiausiai pastebima, reakcija į frustruojančią situaciją. Agresija gali būti perkeliama į kitus objektus.

Kiti svarbūs aspektai, susiję su frustracijos teorija:

• Ar arti tikslo buvo individas, kai buvo patirta frustracija.
• Frustracijos kilmės suvokimas, kai vienaip reaguoja žmogus, įsitikinęs, kad jam kažkas specialiai trukdo ir kitaip, kai mano, jog kliūtys yra atsitiktinės.
• Frustracijos pagrįstumo interpretacija.

Didelį agresyvumą sukelia esminių žmogaus poreikių - prestižo, bendravimo - blokavimas. Žmogus žmogui yra arba pastiprinimo, arba frustracijos šaltinis. Kai kurie asmenys arba jų grupės dažniau esti frustracijos šaltinis. Paprastai tai būna asmenys, kurie daro poveikį kitiems (tėvai, mokytojai, vadovai). Jų atžvilgiu susiklosto agresyvi nuostata, ji darosi pastovi ir vėliau tampa apibendrinta - nukreipiama prieš visus tos kategorijos asmenis.

Apibendrinant frustracijos agresyvumo teoriją, galima teigti, kad anot šios teorijos autorių, agresija yra frustracijos pasekmė, kuri kyla neišsipildžius norui arba, bandant įgyvendinti nevykdomą lūkestį. Tai skatina tam tikras agresijos formas, kuriomis stengiamasi sunaikinti neigiamo patyrimo šaltinį.

Socialinio mokymosi agresijos teorija

Ši teorija yra visiškai priešinga biologinei (instinktų) teorijai. Jos žymiausias atstovas - A. Bandūra. Jo nuomone, agresija yra išmokstama asmenybei vystantis ir naudojama lygiai taip pat, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Socialinį agresijos išmokimą sudaro du procesai: pastiprinimas (kai agresija pasiekia tikslą) ir modeliavimas (vaikas elgiasi taip, kaip elgiasi aplinkiniai).

Socialinio mokymosi principai:

• Pats žmogus susikuria tokią savireguliacijos sistemą, kai agresyvūs veiksmai tampa asmeninio pasididžiavimo šaltiniu.
• Agresyvų elgesį gali skatinti kiti asmenys, gyvų ar nufilmuotų elgesio modelių stebėjimas, aplinkos stresai.
• Modeliuojant agresyvų elgesį reikšmingiausi vaikui žmonės yra jo artimiausia aplinka (tėvai, vyresnieji broliai ar seserys, auklėtojai ar bendraamžiai).
• Sekdami jų elgesio modeliais vaikai mato, kaip reikia elgtis agresyviai, kaip save kontroliuoti, kada nekontroliuoti.
• Artimiausi žmonės gali paskatinti agresyvius veiksmus, tačiau juos gali ir slopinti.

Kaip teigia Bandura, Volteras (1983) agresyvumas atlieka instrumentinį vaidmenį, t. y. jis būna priemonė tikslui pasiekti. Jeigu agresyvumu pasiekiamas tikslas, tai jau yra pastiprinimas, kuris gali būti pasiekiamas įvairiais būdais: kitų žmonių pritarimu; kitų žmonių pasyvumu; aukos pasitraukimu iš konfliktinės situacijos ar nusileidimu, verkimu, prašymu neliesti ir kt.

Apibendrinant socialinio išmokimo agresijos teoriją, galima teigti, kad žmogaus elgesyje įsitvirtina tokios reakcijos, kurios jam užtikrina sėkmę.

Socialinės kognityvinės agresijos teorijos

Šios teorijos yra ganėtinai naujos, bandančios agresyvų elgesį aiškinti remiantis kognityviniais procesais. Žymiausi atstovai - K. A. Dodge‘as ir L. R. Huesmannas. Jų agresijos teorijos yra panašios, nes abi akcentuoja lemiamą kognityvinių procesų vaidmenį agresyviam elgesiui. Tiktai K. A. Dodges‘as labiau analizuoja patį socialinės informacijos perdirbimą.

Priežastys, Skatinančios Vaikų Agresiją

Agresyvumas vaikystėje yra normalus reiškinys. Jei vaikui kas nors nepavyksta, jis reaguoja nepasitenkinimu, pykčiu ir nusivylimu, išliedamas apmaudą ant daiktų ar kitų vaikų. Kaip vaikas reaguoja, priklauso nuo temperamento. Kartais vaikai stumdosi, mušasi ar gnaibosi be jokios matomos priežasties, o kartais tampa agresyvūs iš nuobodulio. Maži vaikai negali numatyti pykčio išsiliejimo pasekmių, o jei tėvai į tokius išsiliejimus per daug dėmesio kreipia, padidėja kartojimosi galimybė.

M. Fiurst pabrėžia, kad agresyvius veiksmus iš esmės sąlygoja tai, kad iš jų tikimasi norimų rezultatų. Kadangi agresyvūs veiksmai patys save apdovanoja, jie pasikartos vis dažniau. Jei visuomenė mušimą laiko tinkama auklėjimo priemone, tai, ją panaudojus, atrodo, jog padaryta tai, kas reikia, taigi sulaukiama apdovanojimo. Kognityvinių elementų įtaka agresyviam elgesiui išties didelė. Anot jos, aiškinimas, užuojauta ir empatija gali agresiją sumažinti. Padidėti ji gali, kai gaunama papildomos informacijos ir planuojamas veiksmas pasirodo kitokiame kontekste. Be to, tokių veiksmų pasekmes mintyse galima sušvelninti. Kada ir kiek agresyvus elgesys bus pateisinamas, iš esmės priklauso nuo įsigalėjusios vertybių hierarchijos.

Industrinėje visuomenėje nesaugumas, nerimas ir rezultatų siekimas yra susiję. Stipriai į rezultatus ir konkurenciją orientuotose sistemose labai daug „pasmerktųjų pralaimėti“. Juos slegia keliami reikalavimai, baimė, jog nepasiseks, jie jaučiasi nepelnytai atstumti ir privalantys paklusti drausmei. Žinant, kad emocinė įtampa ir stresas yra beveik nuolatinė daugelio šeimų ir televizijos žiūrovų būsena, agresiją skatinantis derinys „agresyvus pavyzdys plius susijaudinimas“ nebegali neutralizuoti tiesiogiai ar netiesiogiai agresyvių televizijos programų. Tokie pavyzdžiai - tai ne vien skandalingi fizinės agresijos atvejai, bet ir visos netiesioginės ar net įteisintos agresijos, sėkmingai demonstruojamos ne tik per televiziją ar kitas žiniasklaidos priemones. Eksperimentai patvirtino, jog linkę į agresyvius veiksmus jaunuoliai, matydami smurtą, tampa dar agresyvesni. Kuo pozityvesnis santykis su modeliu (aktoriumi), tuo labiau su juo identifikuojamasi ir perimamas jo elgesys. Visuomenės informavimo priemonės formuoja išorinio pasaulio sampratą, požiūrį į įvairius reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą ir yra populiarus laisvalaikio praleidimo šaltinis. Jos turi teigiamą ir neigiamą poveikį besivystančiam vaikui, plečia akiratį, supažindina su kitomis sociokultūrinėmis tradicijomis.

Kiti veiksniai, skatinantys agresyvų elgesį:

• Kitų artimiausios aplinkos asmenų reakcijos į smurtą ir vertinimas.
• Demonstruojamas smurtas greičiausiai paskatina agresyvų elgesį tada, kai asmenys išgyvena emocinį susijaudinimą ir pyktį, pvz., kai nėra jokių stiprių agresijos slopinimo šaltinių. Vaikai, kurie buvo supykdyti ir po to žiūrėjo smurtinio turinio filmą, daug daugiau išreiškė agresiją.
• Jei vaikas dažnai mato, kad jo mėgstamas herojus pasiekia tikslą naudodamas smurtą ir agresiją, gali padaryti išvadą, kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas.
• Jeigu TV laidų skatinama agresija sukelia dar ir teigiamas pasekmes kasdieninėje vaiko veikloje, tai agresyvios reakcijos gali įsitvirtinti vaiko elgesyje ilgą laiką.
• Mažas vaizduotės, žinių troškimo ir kūrybingumo skatinimas šeimoje ir mokykloje.

Priežastys, kodėl vaikas nori žiūrėti agresyvias laidas:

• Agresyvūs vaikai yra nepopuliarūs ir išgyvendami tarpasmeninių santykių sistemoje diskomfortą prie TV ekranų praleidžia daugiau laiko.
• Išmoksta daugiau agresyvios technikos kurią panaudoja tarpasmeninėje sąveikoje.
• Atsiliekantys vaikai, stebėdami herojiškas televizijos laidas, stengiasi išgyventi netiesioginę sėkmę ir kompensuoti patiriamas nesėkmes mokykloje.
• Kadangi šių vaikų galimybės sprendžiant įvairias problemas yra labiau ribotos nei gerai besimokančių vaikų, tai jie dažniau panaudoja tuos agresyvius problemų sprendimo būdus, kuriuos jie mato TV laidose.
• Toks elgesys atriboja juos nuo bendraamžių, verčia juos dar dažniau žiūrėti TV laidas, dėl to lieka mažiau laiko mokymuisi ir bendravimui.

Psichoanalitinių teorijų šalininkai tvirtina, jog agresijos šaknų reikėtų ieškoti įgimtuose instinktuose, arba tai aiškinama auklėjimo ir draudimų ankstyvojoje vaikystėje padaryta žala. Zigmundo Froido nuomone, agresija - įgimtas žmogaus instinktas. Destrukcijos, arba mirties, instinktą jis priešina lytiniam, arba gyvenimo, instinktui. Anot Z. Froido, mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nuo savęs griovimo nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.

Kaip Padėti Agresyviam Vaikui

Jeigu jūsų vaikas dažnai mušasi ar kitus vaikus aprėkia, pagalvokit kodėl jis taip daro. Tačiau pirmiausia reikia jam parodyti ribas ir iš karto. Negalvokite, kad mažas vaikas gali pats išspręsti konfliktus. Tik nuo trečių metų gali vaikas sugebėti konfliktus be muštynių išspręsti. Tėvai, kurių vaikai yra didesnių puolami, neturėtu vaikui siūlyti: „tai duok atgal!“, „ginkis gi!“. Vaikas, kuris yra stumdomas ar mušamas, negali apsiginti, nes kitaip jau būtų tai padaręs. Jis yra tikrai nepavydėtinoje padėtyje. Jeigu matote, kad vaikai tuoj susipyks, kad pavyzdžiui, nepasidalina vienu kastuvėliu, galima pasiūlyti, kad pasidalintu, pirma vienas pakastu, paskui kitas. Jeigu agresyvumai nesibaigia, atskirkite vaiką nuo kitu. Pasakykite, kad jei dar karta pasikartos, eisite namo. Ir būtinai eikite namo, jei pasikartoja. Namie nepasiūlykite jam linksmybių, nežaiskite su juo, tegul pamato pats, kad vienam žaisti neįdomu. Ir svarbiausia yra, kad vaikui paaiškintumėt, jog pvz.: jis negali kitam vaikui su kastuvėliu per galva duoti, nes jam skaudės ir pan.

Kaip elgtis tokiu atveju, jei vaiko agresyvumas yra peržengęs visas ribas ir kenkia kitiems? Kai kurių vaikų elgesys toks priešiškas, toks fiziškai agresyvus, kad auklėtoja turi nuolat būti šalia ir visą laiką jį kontroliuoti. Jeigu nuo to nenukenčia kiti vaikai, situaciją galime laikyti idealia. Jeigu tai neįmanoma arba elgesys negerėja, auklėtojai būtina ieškoti pagalbos. Tokiu atveju su vaiku turi pabendrauti psichologas, po to pasikalbėti su vaiko tėvais. Naudojantys jėgą vaikai darželį gali lankyti kartu su kitais, jeigu su jais dirba papildomi žmonės, o tėvus ir darželio darbuotojus nuolatos konsultuoja psichinės raidos vertinimo specialistas.

Agresyvūs vaikai dažnai būna arba labai kontroliuojami ir varžomi savo tėvų (labai kontroliuojamas jų susitikimų su bendraamžiais laikas, trukmė, nurodoma, su kuo galima draugauti, su kuo negalima), arba, priešingai, vaikui niekas nedraudžiama: jis yra labai laisvas ir nemoka ta laisve naudotis.

Cornelia Nitsch ir Cornelia von Schelling teigia: „Kiekvieną kartą, kai vaikas neleistinai elgiasi užsipuldamas kitus, imkitės ryžtingų priemonių. Atskirkite jį nuo kitų vaikų, tegu pabūna vienas tam tikrą laiką. Tai jam padės suvokti, kad ne viskas galima“. Labai svarbu vaikui parodyti leistino elgesio ribas kad ir kaip jis priešintųsi ir būti ryžtingiems, nes kitu atveju tik paskatintume elgtis dar blogiau. Žinoma, tėvai gali padėti savo atžaloms paišdykaudami, pasigalynėdami su jais ar leisdami lankyti dziudo, karatė būrelius. Ten vaikas supras, kad kovoti ir galynėtis galima, tačiau būtina laikytis tam tikrų taisyklių.

Patarimai tėvams:

• Nemuškite vaiko. Tuo parodysite jam, kad stipresni gali silpnesnį mušti.
• Būkite atkaklūs. Vaikas turi patirti, kad jėga nieko nepasieks. Nenusileiskite. Net ir dėl ramybės.
• Girkite vaiką už geras savybes.

Agresijos Veiksniai Globos Namuose

Atliktas tyrimas, kuriame analizuotos vyrų agresijos raiškos situacijos globos namuose. Tyrimo metu analizuoti ir tirti ją įtakojantys veiksniai. Vertinta agresijos valdymo situacija. Darbe keliamas klausimas - ar pakankamai efektyviai globos namuose mažinama ir valdoma agresija?

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad respondentų nuomonės apie agresiją skatinančius veiksnius dažnai sutapo, todėl rezultatus galima laikyti pagrįstais ir pakankamais atspindėti realybę. Pagrindiniai veiksniai, įtakojantys vyrų agresiją globos namuose, yra alkoholis, liga bei pats gyvenimas globos namuose. Subjektyvia darbo autoriaus nuomone, pagrindinis negalios vyrų agresijos veiksnys yra pats gyvenimas globos namuose bei socializacijos ir savirealizacijos poreikių nepatenkinimas.

tags: #elgesio #priezasciu #aiskinimas #1985