Dauguma žmonių negimsta puikiais kalbėtojais, tačiau įdėjus pastangų ir noro tokiais tapti įmanoma. Atsidūrus situacijoje, kai reikia kalbėti prieš auditoriją, patiriamos emocijos, tokios kaip baimė ar nerimas, gali sukelti nemalonių išgyvenimų. Dėl to daugelis vengia tokių situacijų, tačiau kartais tai yra neišvengiama, ypač studijų metu. Viešasis kalbėjimas - viena iš žmonių bendravimo formų, kuri padeda sklandžiau bendrauti įvairiose gyvenimiškose situacijose.
Viešojo kalbėjimo baimė ir jos priežastys
Pasak Lucas (2020), žmonės, kurie lengvai bendrauja kasdienybėje, labiau bijo kalbėti viešai prieš auditoriją. Neatsitiktinai viešo kalbėjimo tema yra parašyta daug straipsnių su patarimais bei pavyzdžiais, kaip išmokti sklandžiai ir be baimės kalbėti viešai. Praktikos trūkumas yra pagrindinė priežastis, kodėl studentai bijo kalbėti viešai prieš auditoriją.
Praktikos trūkumas mokykloje
Studentams trūksta praktikos kalbėti viešai, kadangi mokykloje tai daroma labai retai. Indonezijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad viešojo kalbėjimo baimė jaučiama dėl to, jog darželyje arba mokykloje juos kritikuodavo auklėtojai, mokytojai ar bendramoksliai, draugai (An Experiment of Public Speaking Anxiety on College Students, 2019). Dėl šios priežasties „TED X Kaunas“ konferencijos metu lyderystės bei viešojo kalbėjimo oratorystės treneris Igoris Vasiliauskas teigia „jog auklėtojai, mokytojai, švietimo mokslo darbuotojai, akademinės visuomenės nariai turi sukurti programas, kad vaikai viešojo kalbėjimo pradėtų mokytis dar būdami darželyje, mokykloje“ (Igoris Vasiliauskas, 2013). Kai būni mažas daug lengviau mokytis, tačiau retas studentas nuo mažų dienų buvo lavinamas kalbėti viešai. Todėl dabar daugeliui išėjimas prieš auditoriją kelia neigiamas emocijas ir baimę. Taigi, praktikos trūkumas didina baimę kalbėti viešai, sukelia nerimą bei daro neigiamą poveikį studento pasitikėjimui savimi.
Pasiruošimo įgūdžių stoka
Praktikos trūkumą lemia ir tai, kad studentai nežino, kaip tikslingai reikia pasiruošti kalbėjimui viešai.
Emocinis intelektas ir jo svarba
Tyrimai rodo, kad tiek asmeninei sėkmei, tiek karjerai ypatingai svarbus emocinis intelektas. Vidinės savybės, tokios kaip gebėjimas greitai atstatyti fizines ir dvasines jėgas, iniciatyvumas, optimizmas ir gebėjimas prisitaikyti, dabar vertinami kur kas labiau.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Viešojo kalbėjimo seminarai ir jų nauda
Rinktis seminarus Viešasis kalbėjimas - tai menas, kurio svarbą sunku pervertinti. Nuo verslo pristatymų iki akademinių paskaitų, nuo politinių kalbų iki asmeninių istorijų - efektyvus viešasis kalbėjimas gali pakeisti požiūrį, įkvėpti veikti ir stiprinti pasitikėjimą. Tačiau, kaip ir bet kuriame mene, yra klaidų, kurių reikėtų vengti, ypač kalbant apie kalbos pradžią. Tinkama įžanga nustato toną visam pasakojimui, tad, pradedant nuo stipraus pagrindo, galima užtikrinti, kad žinutė bus girdima ir suprantama.
Dažniausiai pasitaikančios klaidos viešajame kalbėjime
Šiame straipsnyje aptarsime dešimt dažniausiai pasitaikančių klaidų, kurias pradedantieji ir patyrę kalbėtojai daro pradėdami savo kalbas, bei pateiksime patarimus, kaip jų išvengti.
1. Nepasitikėjimo savimi rodymas
Pirmoji ir viena dažniausių klaidų - tai nepasitikėjimo savimi rodymas. Kalbėtojas, išreiškiantis savo jaudulį ar nesaugumą, tuoj pat praranda dalį savo autoriteto auditorijos akyse. Svarbu suprasti, kad net ir patyrę kalbėtojai jaudinasi, tačiau sėkmės raktas yra gebėjimas šį jaudulį kontroliuoti. Užuot atvirai kalbėję apie savo baimes, geriau sutelkite dėmesį į tai, kaip galite pristatyti savo žinutę aiškiai ir įtikinamai. Įtraukite technikas, kaip giliai kvėpuoti ar trumpai pasimokyti atsipalaidavimo metodų prieš pradedant kalbėti.
2. Nereikšmingų detalių minėjimas
Antroji klaida, kurios reikėtų vengti, yra nereikšmingų detalių ar asmeninių istorijų, neturinčių ryšio su pagrindine tema, įtraukimas. Galima lengvai nukrypti nuo esmės ir pradėti kalbą nuo kasdienių smulkmenų ar asmeninių patirčių, bet tai dažnai sukelia painiavą ir nukreipia dėmesį nuo svarbiausio pranešimo. Svarbu iš anksto apsibrėžti pagrindinius savo kalbos punktus ir jų laikytis. Jei norite įtraukti asmeninę istoriją, įsitikinkite, kad ji tiesiogiai susijusi su jūsų pagrindine mintimi ir padeda perteikti jūsų pranešimą.
3. Ilgų atsiprašymų serija
Trečioji klaida - tai ilgos atsiprašymų serijos už įvairias klaidas, technines problemas ar kitus su kalba nesusijusius trūkumus. Kalbėtojas, kuris pradeda pasisakymą atsiprašinėdamas, sukuria nekokį įspūdį. Tai gali atrodyti taip, lyg jis netikėtų, kad jo kalba bus verta klausytojų laiko. Užuot skleidę neigiamą energiją, sutelkite dėmesį į tai, ką norite pasakyti. Net jei susiduriate su nedidelėmis techninėmis problemomis, stenkitės jas ignoruoti arba paminėkite jas minimaliai.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
4. Banalumai
Ketvirtoji klaida, kurios reikėtų vengti, yra banalios ar kasdieniškos pradinės frazės. Pavyzdžiui, pradėti kalbą nuo komentarų apie orą ar kitą akivaizdų faktą gali atrodyti nesvarbu ir neįdomu. Tai gali sužlugdyti pirmąjį įspūdį ir sumažinti klausytojų susidomėjimą. Siekiant išvengti šios klaidos, reikėtų rasti originalų būdą įtraukti auditoriją. Tai gali būti intriguojanti statistika, įdomus faktas ar asmeninė istorija, tiesiogiai susijusi su tema. Svarbiausia - iš karto sudominti auditoriją ir paruošti ją pagrindinei žinutei.
5. Per daug abstrakčios ar sudėtingos įžangos
Penktoji klaida yra pernelyg abstrakčios ar sudėtingos įžangos. Kalbant apie sudėtingas temas, yra pagunda pradėti nuo teorinių paaiškinimų ar sudėtingų terminų. Tačiau tai gali atgrasyti klausytojus, ypač jei jie nėra susipažinę su tema. Geriau pradėti nuo paprastesnės paaiškinimo versijos arba pateikti sudėtingą temą per paprastas, kasdieniškas analogijas. Tai padeda auditorijai geriau suprasti ir įsitraukti į temą.
6. Stereotipinės ar nuspėjamos frazės
Šeštoji klaida yra naudoti stereotipines ar nuspėjamas pradžios frazes. Frazių kaip „Labas vakaras visiems“ ar „Ačiū, kad atėjote“ vartojimas gali atrodyti paviršutiniškas ir neturintis originalumo. Rekomenduojama rasti labiau įtraukiantį būdą pradėti savo kalbą. Tai gali būti netikėtas klausimas, provokuojanti mintis ar net humoristinė pastaba - svarbiausia, kad tai sudomintų klausytojus ir paruoštų juos pagrindinei kalbos temai.
7. Per ilga įžanga
Septintoji klaida yra pernelyg ilgos įžangos. Kalbėtojai, kurie sugaišta daug laiko nepradėdami pagrindinės kalbos dalies, dažnai praranda klausytojų dėmesį. Svarbu suprasti, kad klausytojai ateina išgirsti esminės žinutės, o ne ilgų įvadinių pastabų. Efektyvi įžanga turėtų būti glausta, aiški ir tiesiogiai susijusi su pagrindine tema. Rekomenduojama pradėti nuo svarbios minties, klausimo arba teiginio, kuris suintriguos auditoriją ir padės pereiti prie pagrindinio turinio.
8. Nepagrįstas autoriteto pabrėžimas
Aštuntoji klaida yra per didelis dėmesys savo autoritetui. Kai kurie kalbėtojai pradeda savo kalbas išvardydami savo pasiekimus, titulus ar kompetencijas. Nors svarbu įrodyti savo patikimumą, pernelyg didelis dėmesys savo autoritetui gali atrodyti kaip savireklama ir gali atbaidyti klausytojus. Efektyvesnis būdas yra prisistatyti trumpai ir sutelkti dėmesį į temą, o ne savo asmenybę.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
9. Negatyvios emocijos
Devintoji klaida - pradėti kalbą nuo negatyvumo. Kai kurie kalbėtojai pradeda savo pasisakymus kritikuodami, išreikšdami nusivylimą ar kitas negatyvias emocijas. Tai gali sukurti neigiamą atmosferą ir sumažinti klausytojų simpatijas. Svarbu prisiminti, kad viešasis kalbėjimas yra ne tik informacijos perdavimas, bet ir emocinis ryšys su auditorija. Rekomenduojama pradėti nuo teigiamos, įkvepiančios ar motyvuojančios pastabos, nes tai gali sukurti palankesnę atmosferą ir padėti geriau perteikti pagrindinę žinutę.
10. Per daug bendro pobūdžio teiginiai
Dešimtoji ir paskutinė dažna klaida yra pernelyg bendri pradžios teiginiai. Frazių kaip „Šiandien noriu kalbėti apie svarbų klausimą“ vartojimas gali būti pernelyg neapibrėžtas ir neįdomus. Svarbu pradėti nuo konkretaus, įdomaus ir susijusio su tema teiginio. Tai padeda klausytojams suprasti, kokia bus kalbos kryptis, ir iškart įtraukia juos į diskusiją.
Marijos Mikalauskienės įžvalgos apie viešąjį kalbėjimą
Ar kada susimąstėte, kas apskritai yra kalba, kokia jos svarba ir ką ji mums reiškia? Lažinčiausi, kad daugelis - tikrai ne. O kam mąstyti apie dalykus, kurie yra tarsi duotybė, savaime suprantami, ar ne? Netiesa būtų sakyti, kad visi suvokia kalbos svarbą, nes niekas beveik nieko ta linkme nedaro. Ar žmogus rūpinasi kuria nors savo gyvenimo sritimi, vertinu pagal tai, ar jis veikia ta linkme. Jeigu jis tik žino žodžiais, kad yra svarbu rūpintis artimaisiais, bet to nedaro, tai realiai jis to nejaučia, o tik turi kažkur perskaitytą žinutę, kad tai yra svarbu. Taip pat yra ir su kalbėjimu ar viešuoju kalbėjimu. Labai skirtingam lygmeny mes suvokiame, kad kalbėjimas yra svarbus.
Šiame interviu M.Mikalauskienė dalijasi ne tik patarimais ir pavyzdžiais, kas yra viešasis kalbėjimas, kaip jo išmokti, kaip sugebėti patraukti klausančiojo dėmesį, sužavėti auditoriją, perlipti per savo baimes, bet ir savo asmenine istorija, kaip viešasis kalbėjimas, drąsa ir stiprus noras jai padėjo tapti pasaulinio lygio viešojo kalbėjimo eksperte.
Viešojo kalbėjimo svarba ir galia
Marija, tai kuo svarbus viešasis kalbėjimas, kokią galią jis turi ar gali turėti kiekvieno mūsų kasdieniame gyvenime?
Čia būtų dvi mintys. Pirmoji - kad viešasis kalbėjimas mano žodyne yra bet koks kalbėjimas, kur tu turi tikslą - nuo vieno taško judi link kito su kitu ar kitais žmonėmis. Tu turi pravesti per tą kelią. Sakykime, asmeniniame santykyje mes sėdime, bendraujame, ilsimės, neturime jokių tikslų, galime lengvai kaitalioti temas, nebūtinai labai rišliai kalbėti, spragas, kurios atsiranda dėl struktūros nebuvimo, užpildo emocijos ir pan. Tai yra asmeninis pokalbis. O viešasis kalbėjimas, net ir su tuo pačiu žmogumi, pasireiškia tuo, kad atsiranda kryptis, lyderystės elementas, nori nuvesti žmogų į kitą vietą. Netiesa būtų sakyti, kad visi suvokia kalbos svarbą, nes niekas beveik nieko ta linkme nedaro. Pavyzdys: žmogus šiaip sau išvažiavo pasivažinėti po miestą - jam nieko nereikia. O jei jis tiksliai turi nuvykti į kokią nors vietą, jam prisireikia daug nuorodų, žinoti, kur ir kada pasukti ir t. t. Panašiai ir su viešuoju kalbėjimu, kol yra asmeninis pokalbis, nieko nereikia žinoti, kai atsiranda viešasis kalbėjimas, t. y. judėjimas tikslo link, reikalinga žinoti, kas veikia, kas neveikia ir pan. Apskritai kalbant apie svarbą - bet kur gyvenime, jei turi kokį nors tikslą ir ten yra žodis, vadinasi, tau prasminga mokytis viešojo kalbėjimo.
Antra mintis, kuri visa tai dar labiau paryškina: yra toks Warrenas Buffettas - vienas garsiausių visų laikų investuotojų, labai išmintingas, fainas žmogus, jis yra pasakęs: „Geriausia mano gyvenimo investicija - į viešąjį kalbėjimą.“ Ką jis turėjo omeny? Kad kiekvienas pardavimas, santykis su kolega, kiekvieno įmonės darbuotojo įtikinimo momentas, kiekvienas susidūrimas su partneriais, tiekėjais ir t. t. - visur vienaip ar kitaip yra įsivėlusi kalba. Ir, jei tu neturi įrankių, nuorodų, kaip nuo A iki B judėti efektyviai, gali daug klaidžioti kaip tas žmogus, kuris šiaip sau išvažiavo pasivažinėti po miestą, nors žinai, kad nori į tikslią vietą, bet niekaip negali ten nukakti, ir pats nežinai, kodėl. Tie įgūdžiai, gebėjimai įtikinti, būti charizmatišku, įkvėpti, pasukti mintį savo linkme, įnešti tikslumo ir kuria galimybę judėti kryptingai.
Savarankiškas mokymasis vs. specialisto pagalba
Ar žmogus, nelankydamas jokių kursų, pasitelkęs knygas, vaizdo pamokėles, gali pats išmokti viešojo kalbėjimo namuose? Ar reikalingas specialistas, kuris pasuktų tinkama linkme?
Ir taip, ir ne. 99 proc. knygų parašytos šabloniniam kalbėjimui. T. y. jos skirtos suformuoti kalbėtoją, kuris atitinka tą standartą. Jei sakyčiau, įsivaizduokite standartinį pranešėją, tai tikrai įsivaizduotumėte tą tokį energingą, lakstantį, spirgantį, stipriai kalbantį. Tas šablonas mūsų visuomenėje dabar yra dominuojantis, todėl visos knygos rašo apie jį. 99 proc. knygų parašytos šabloniniam kalbėjimui. Minusas, mano akimis žiūrint, jei mokaisi iš tokios medžiagos - vis mažiau tampi savimi ir vis labiau bandai patekti į kažkokį šabloną, kuris tau tolimas, sudėtingas, tavęs neveža. Bazinių technikų tikrai galima išmokti, tik kuo daugiau gilinsiesi, tuo labiau tolsi nuo savęs. Individualus darbas su ekspertu mokiniui leidžia aptikti savo autentiškumą, talentus. Aš pati, kai turiu aukštesnės klasės mokymus, grupėse yra po 12 žmonių, ir aš tądien visiems galiu pasakyti, kur jo kalbėjimo talentas. Labai retos išimtys, kai negaliu, vadinasi, tada žmogus jau turi didelių kompleksų ir niekaip negali atsipalaiduoti, nors darome ir daugybę atsipalaidavimo praktikų. Taigi, jei jis negali atsipalaiduoti, tada ir neišlenda tie perliukai, o jei atsipalaiduoja, visada išryškėja: vieno - humoras, kito - aštrus protas, trečio - gestikuliacija, ketvirto - įsikūnijimas, kūno kalbos vaizdiškumas, penkto - vaizduotė ir t. t. Talentų gali būti pačių įvairiausių, ir jų jokia knyga neatskleis. Kitas dalykas, knyga taip pat negali duoti greito ir efektyvaus judėjimo.
Įgimtos savybės ir baimės nugalėjimas
Sakoma, iškalba, kaip ir kitos mūsų asmeninės savybės, vieniems duota, kitiems ne. Ar žmogus, kuris iš prigimties yra labai tylus, introvertas, paniškai bijo scenos, gali išmokti viešojo kalbėjimo, nugalėti save?
Tikrai taip nutinka, esu mačiusi tokių atvejų. Bet čia labai svarbūs keli dalykai. Galima įvardyti skirtingais žodžiais, bet šiandien įvardysiu taip. Pirma - kiek tu skausmo esi patyręs toje srityje. Jei esi patyręs mažai skausmo, gali būti, kad dar nesi pasiruošęs paleisti tos baimės, tiesiog nejauti tam poreikio. Pavyzdžiui, niekada neragavote mango. Ir kas nors jums sako: duokite man 100 eurų, duosiu mangą. Kažin ar suvilios toks pasiūlymas. Panašiai yra ir su negatyviais dalykais. Jei viešajame kalbėjime žmogus nesusidūrė su didele baime, tiesiog niekada nebandė taip kalbėti, jis turi tokią situaciją, kad šiandien bijo. Bet jis dar neprisiragavęs tos baimės. Jis nežino, ką reiškia kalbėti be jos, ką reiškia realizuoti save kalbėjime, neturi jokių stimulų, kad peržengtų baimę. Taip nutinka, kad toks žmogus tiesiog to nenori. Ir pats nežino, kad nenori. Būdama 13-16 metų fantastiškai mėgavausi viešuoju kalbėjimu, paskui gavau traumą ir dešimt metų buvo žiauriai sunku kalbėti. Bet aš turėjau ypač didelį norą tą baimę peržengti. Tačiau tam reikėjo labai daug ką pakeisti savyje, išorėje, reikėjo jėgų ir t. t., kol atradau tas technikas. Taigi manyje buvo noras, kilęs iš skausmo. Man kartais atrodo, kad žmonėms reikia daugiau skausmo, jog jie turėtų daugiau jėgos peržengti baimę. Man kartais atrodo, kad žmonėms reikia daugiau skausmo, jog jie turėtų daugiau jėgos peržengti baimę.
Kitas dalykas yra prasmė. Tarkime, pradėsi lankyti sporto klubą, nes šiek tiek nori pakoreguoti kokią nors savo kūno vietą. Tai tavo prasmė nėra labai didelė, pasižadėjai, kad nuo sausio 1 d. lankysi, bet kas bus po 10 dienų? Greičiausiai kris motyvacija, o po mėnesio jau tikriausiai ir nebelankysi. Ir taip nutinka daugeliui žmonių, nes mes neįsisaviname to įvykio, veiksmo prasmės, svarbos. Bet, jei sausio 4 d. sužinai, kad tau šakės - mirsi, jei nelankysi specialių mankštų, reikalingų širdžiai, tavo prasmė tampa gyvybė arba negyvybė. Kokia tikimybė, kad tas mankštas dar lankysi sausio 10-ąją? Tikrai lankysi. Po mėnesio? Irgi lankysi. Panašiai yra su baime. Jei tavo prasmė yra tokia, kad reikia pasirodyti gerai prieš kolegą ar papildomai šį mėnesį uždirbti 50 eurų, mažai galėsi atlikti, tavyje nebus pabudusi didelė jėga tam. Bet kas kita, jei tavo prasmė yra kažkada jau gulint mirties patale atsisukti atgal, peržvelgti, ką padarei ir ko nepadarei, ir bus svarbu, kaip dėl to jausiesi. Pavyzdžiui, galėsi pasakyti, kad jei tos kalbos nebūčiau pasakęs, mano visas gyvenimas būtų nuėjęs veltui. O gal atlieki kažkokią misiją ar save realizuoji. Arba turi tokį ryšį su visuomene, kad jauti kitų žmonių skausmą, ir tada, kai tai jauti, negali nedaryti, nes tau pačiam plėšia širdį nuo jų skausmo. Ir eini į sceną su totaliu energijos ir galios pertekliumi, nes kitaip negali. Tada lengva ir baimę peržengti.
Trečia sudedamoji dalis - tavo psichologinis išsivystymas ir žinios, t. y. kiek gerai save pažįsti, savo baimę, kiek gali į ją pasinerti gilyn - tai nemalonu, bet ar esi psichologiškai stiprus tai padaryti, ją išanalizuoti, perprasti ir atrasti raktus, kaip iš jos išbristi. Kad galėtum tai padaryti, reikalinga psichologinė branda. Visa tai irgi auga pamažu, bet auga. Tam tikri specialūs pratimai, technikos leidžia tai daryti per atsipalaidavimą, sąmoningumą, meilę sau, tinkamas žmogus šalia leidžia tau patikėti, kad tu gali, jis kartu su tavimi įneria ten ir pasikuičia, kol padeda tau pačiam iš to išlipti.
Baimės priežastys ir meilės svarba
Kodėl žmonės bijo kalbėti?
Daug priežasčių, jos įvairios, pagrindas yra nemeilė.
Kam? Sau, kitiems?
Jei imtume labai platų spektrą, tai apskritai žmonių nemeilė vieni kitiems. Pas mus visuomenėje įprasta, kad net mamos - ir tokių yra daug, už gerus darbus duoda meilę vaikui arba neduoda, t. y. jei vaikas buvo geras, padarė ką nors gerai, tai jį apkabina, pabučiuoja, myli. Jei vaikas ką nors išpylė, sudaužė, jau rėkia, nemyli. Taigi, atrodytų, jau mūsų pačiam intymiausiam meilės ryšy realiai meilės nėra. Visi yra peralkę to jausmo, kai tave palaiko, priima, kai tau suteikia šilumą, dėmesį. Esmė ta, kad iš vaikystės išmokome, jog tai gausi už gerą, teisingą veiksmą - bent jau iš mamos. Mokykloje mus dresuoja per pažymius. Taigi mes esame dresuojami atitikti teisingą veiksmą, tada ką nors už tai gausi. Dėl to žmonės yra išsigandę gyventi, realizuoti savo projektus, atrodyti taip, kaip jiems patinka. Jie išsigandę daug ką daryti, įskaitant ir kalbėjimą. O scena yra kaip didinamasis stiklas. Jei bijai daryti projektą, kas pamatys, kad tu jo nepadarei? Niekas. Ir skausmo dėl to, kad potencialiai negavai meilės, yra nedaug, tu to nepatyrei. Esmė ta, kad iš vaikystės išmokome, jog tai gausi už gerą, teisingą veiksmą - bent jau iš mamos. Mokykloje mus dresuoja per pažymius. Bet scena, kai tu į ją lipi ir į tave žiūri daug žmonių, yra toks tiesioginis kriterijus, lakmusas, ar atitikai standartus, ar ne. O kadangi mes prisirišę, kad atitikimas lygu meilė, mums labai skauda jų neatitikti. Matome kelis snūduriuojančius žmones salėje, šakės, katastrofa, viduje jausmas, kad mano mama manęs nemyli. Taip ir išeina, kad žmogus bijo daug ko, o kalbėjimas išdidina jo baimes.
Nuo ko pradėti mokytis viešojo kalbėjimo
Nuo ko reikėtų pradėti mokytis viešojo kalbėjimo?
Gal nuo savęs revizijos. Pasidaryti vaizdo įrašą, jį įdėmiai peržiūrėti, kas patinka, kas ne, paklausti kitų nuomonės, galite įsidėti įrašą į feisbuką, sulaukti aplinkinių reakcijų, kitaip tariant, susižinoti savo startinę poziciją. Ir, sakykime, tau pasako, kad per tyliai kalbi - pradėk nuo to. Arba, kad sunku išlaikyti dėmesį - tada ieškok įvairovės, įtraukimo technikų, ieškok dar ko nors, kas padarytų tave charizmatišką, laisvą.
Charizma ir jos ugdymas
Sakot, charizmatišką. O kas yra charizmatiška asmenybė? Ar galima tokia tapti?
Ne visiems pavyktų susikurti tokio pat lygmens charizmą, nes tai yra ir įgimtos savybės. Būna žmonių, kurių energetika yra tokia stipri, kad jiems, nieko nedarant, įėjus į patalpą visi nuščiūva. Bet čia jau tokios išskirtinės asmenybės. Charizma yra totalumas. Kiek totaliai tu pasineri į savo kalbą, intonaciją, kūno kalbą, vaikščiojimą ant scenos, tikėjimą savo idėja, realizaciją to, ką jauti viduje.
Dėmesio patraukimas kalboje
Kaip savo kalba patraukti klausančiojo dėmesį? Kas yra svarbu - tai, ką sakome, reiškiama emocija, o gal intonacija, balso tembras?
Viskas priklauso nuo konteksto ir klausytojo. Pavyzdys, esi IT specialistas, kuris dirba su dideliais skaičiais, didelėmis duomenų bazėmis, ir tau reikia labai greito kompiuterio. Tai kas tave labiau įtikins - ar pardavėjas, kuris mosikuos rankomis, gestikuliuos ir pardavinės didelį, lėtą kompiuterį, ar tas, kuris aprašys tikslią, detalią informaciją apie tą kompiuterį? Kaip ir akivaizdu, kad antrasis variantas, nes tu tiksliai žinai, ko tau reikia. Arba kita situacija: širdyje jauti tuštumą, beprasmybę, nori užsipildyti ir pasirenki nueiti į spektaklį - būna tokių transformacinių spektaklių. Ir jame užuot išgyvenę, gestikuliavę, intonavę, aktoriai kalba kažkokiais tekstais: tiek ir tiek žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, tiek ir tiek ieško to ir ano, todėl turėtumėte daryti tą ir aną. Irgi nesuveiktų, tiesa? Toks ir atsakymas. Lygiai tas pats yra su kalbomis. Svarbu, su kuo kalbi, ko jie nori ir koks yra kontekstas.
Emocijų vaidmuo kalboje
Kada kalbant verta rodyti emocijas, o kada jas užgniaužti, būti susitvardžiusiam, tokiam teisingam?
Jei tu atstovauji labai konkretų įvaizdį turinčiai organizacijai, pavyzdžiui, esi šalies prezidentas, tau reikia prisiderinti prie to įvaizdžio, negali iš jo iššokti, nes gadinsi visos organizacijos įvaizdį. Įsivaizduokime, prezidento patarėjas ateina ir emocionuoja, taškosi - numuš visos institucijos prestižą. Taigi tokiose vietose tu turi atitikti, nes ten esi ne autentiškas kalbėtojas, o atstovas. Ten iš pranešėjo gyvybės niekas nesitiki ir neieško. Mes pasitikime tuo žmogumi, su kuriuo galime pajusti emocinį ryšį. Bet jei tu ateini kalbėti kaip žmogus, o dažniausiai taip ir yra, mes pasitikime tuo žmogumi, su kuriuo galime pajusti emocinį ryšį. Čia kaip su filmo herojais, jei su kuriuo nors surezonuoji, pajauti jo širdį, išgyvensi kartu su juo. Panašiai yra su kalbėjimu. Jei auditorija su tavimi emociniu lygmeniu surezonuoja, tada galite nudirbti darbų, kurių nebūtų galima atlikti, kai emocinio ryšio nėra.
Viešasis kalbėjimas ir asmeniniai tikslai
Kur jums pačiai jūsų asmeniniame gyvenime, siekiant asmeninių tikslų, yra padėjęs viešasis kalbėjimas, baimės nebuvimas?
Pradėsiu nuo tokios linksmos istorijos. Būdama 13-os neapsakomai, totaliai įsimylėjau vaikiną. Bet jis manęs nemylėjo. Ką daryti? Jis apie mane nieko nežinojo, tarp mūsų nebuvo jokio ryšio. Ir štai, kur man padėjo drąsa. Du mėnesius beveik kasdien dariau įvairiausius dalykus, visokias staigmenas jam, kad tik jis į mane atkreiptų dėmesį. Įsivaizduojat, įsimylėjusi 13-os metų mergina? (juokiasi) Rodžiau tą dėmesį ir dariau crazy dalykus, kol tas vaikinas visiškai mane įsimylėjo. Šiandien tas vaikinas yra mano vyras. Ką gali drąsa. Ji yra laisvė eiti noro link. Nori - eini ir nieko nepaisai. Kita situacija - su įdarbinimu Amerikoje. Jau žinojau, kad esu stipri pranešėja, nes paauglystėje dalyvaudavau skaitovų konkursu…