Emocijos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, veikianti mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Jos lydi mus kiekvieną dieną, o įvairūs įvykiai, turintys reikšmę mūsų gyvenime, įgauna emocinį atspalvį. Daugumą mūsų veiksmų lemia išgyvenami jausmai. Tačiau, nepaisant to, mes dažnai susiduriame su sunkumais bandydami įvardinti, ką jaučiame, arba susikalbėti su kitais apie savo emocijas. Emocijų pasaulis yra sudėtingas ir daugiasluoksnis, vertas gilesnio pažinimo.
Emocijų subjektyvumas ir sudėtingumas
Mokslininkai pripažįsta, kad emocijų išgyvenimas yra labai subjektyvus dalykas. Netgi panašios emocijos, tokios kaip pyktis, gali būti patiriamos skirtingai skirtingose situacijose ir skirtingų žmonių. Be to, mes ne visada patiriame gryną emocijos formą. Dažnai patiriame kelias susipynusias emocijas vienu metu. Pavyzdžiui, santuoka ar vaikų gimimas gali sukelti platų emocijų spektrą, nuo džiaugsmo iki nerimo.
Kūno reakcijos į emocijas
Emocijos ne tik veikia mūsų psichologinę būseną, bet ir sukelia stiprias kūno reakcijas. Autonominė nervų sistema kontroliuoja nevalingas kūno reakcijas, tokias kaip kraujo tekėjimas ir virškinimas. Būtent ši sistema yra atsakinga už kovos arba skrydžio rėžimo reakcijas. Anksčiau atlikti emocijų psichologiniai tyrimai daugiausia dėmesio skyrė automatinėms reakcijoms, o šių dienų tyrimai tiria smegenų vaidmenį emocijoms. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad migdolinė smegenų liauka tampa aktyvesnė, kai žmonėms parodomi bauginantys vaizdai.
Emocijų išraiškos universalumas ir kultūriniai skirtumai
Emocijų demonstravimas yra vienas iš pagrindinių komponentų, kuris yra mums geriausiai žinomas ir suprantamas. Mes praleidžiame daug laiko bandydami suprasti kitų žmonių emocines išraiškas. Tyrėjai mano, kad daugelis mūsų kūno išraiškų yra universalios. Pavyzdžiui, šypsena dažniausiai reiškia laimę ir pasitenkinimą, o susiraukimas - nelaimingumą. Tačiau kultūriniai skirtumai taip pat turi didelę įtaką tam, kaip mes išreiškiame ir suprantame emocijas.
Robert Plutchik emocijų ratas: Išsamus emocijų modelis
Emocijos dažnai atrodo paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Tačiau emocijų pasaulis yra kur kas sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Siekiant geriau suprasti emocijų sudėtingumą, psichologai ir psichoneurologai jau daugiau nei pusantro šimto metų kuria mokslinius emocijų modelius. Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Nors šis modelis neapima visų emocijų pilnai ir nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų, jis visgi yra pilniausias iš visų. Robert Plutchik emocijų ratas tiktai atrodo paprastas, bet išties yra toks didelis, kad vien gana paviršiniam jo supratimui reikia kelių mėnesių gana intensyvaus mokymosi. Mokymasis čia gali būti tik praktinis - vienaip ar kitaip perjaučiant ir patiriant pačiam. Kai pabandai nuosekliai per visą Plutchik emocijų ratą pereiti, prisimindamas konkrečias emocijas nusakančias situacijas, atkurdamas, suprasdamas tas emocijas ir jas pajusdamas (būtent emocijų pajutimu mes mokomės, o ne abstrakčiu mąstymu) - tai darbo čia yra belenkiek.
Kita vertus, svarbu neužmiršti, kad ir Plutchik emocijų ratas nėra pilnas - į jį nepavyko įtraukti kai kurių specifinių emocijų, kaip kad užuojauta ar pavydas, jame buvo paignoruotos kai kurios su instinktais susijusios emocijos, kaip kad alkio jausmas ar seksualinis susijaudinimas. Dar kai kurios emocijos, kaip kad meilės jausmas (siejamas su oksitocinu) yra sąlyginai išvedamos kaip kombinuotos, nors paskiro mediatoriaus buvimas aiškiai rodo, jog jos yra paskiros, bazinės. Plutchik rate nekabinami ir kai kurie sudėtingesni atvejai - pvz., baimė ir pyktis, kurie abu kyla iš vieno, nesaugumo jausmo, o tik paskui pavirsta į vieną iš tų dviejų jausmų. Taip ar anaip, aš kol kas nemačiau geresnio struktūrinio modelio, nei Plutchik emocijų ratas.
Bazinių emocijų evoliucinis būtinumas
Robert Plutchik prielaida apie emocijas yra labai elementari: gyvūnams, norintiems išgyventi, reikalingi įvairūs reagavimo į aplinką mechanizmai, instinktyviai leidžiantys pasirinkti tinkamiausią elgesio būdą. Taigi, stebėdami savo emocijas ir vertindami jų evoliucinį būtinumą, dedukciškai galime išsiaiškinti, kurių emocijų išties reikia taip smarkiai, kad be jų išgyventi tiesiog negalėtume. Jei kažkuri emocija atrodo kritiškai būtina išgyvenimui - galime ją laikyti bazine, t.y., įgimta emocija.
- Pasitikėjimas - būtinas tarpusavio pagalbai, dalijimuisi, bendruomeniniam ir šeimyniniam gyvenimui. Be šios emocijos tiesiog neįmanomi socialiniai ryšiai, kurie būdingi daugumai žinduolių.
- Baimė - būtina išsigelbėjimui nuo pavojų, grėsmių vengimui. Tai viena iš kritiškiausių emocijų, būtina išgyvenimui. Arba moki bijoti, arba nemoki likti gyvu. Tai elementaru.
- Nuostaba - būtina tam, kad būtų galima tinkamai sureaguoti į naujus, nematytus dalykus, kad būtų įmanoma gauti naujų išmokimų. Būtent nuostaba mums leidžia peržvelgti įvairius senus dalykus naujai, o naujus - suprasti.
- Liūdesys - būtinas tam, kad gautųsi atsisakyti prarastų dalykų, nustoti kovoti ten, kur neįmanoma laimėti ir pan.. Liūdesys yra slopinimo emocija, būtina perėjimui į kitus jausmus.
- Pasibjaurėjimas - būtinas tam, kad gautųsi apsisaugoti nuo nuodingo maisto, infekcijų ir pan. dalykų, kurie nekelia tiesioginės grėsmės, tačiau kurių reikia vengti pačiam.
- Pyktis - būtinas tam, kad galėtum nugalėti konkurentus ar grobuonis, pavojaus šaltinius - tada, kai nesigauna nuo jų pabėgti.
- Tikėjimasis - būtinas tam, kad galėtum pasiruošti kažkam, kažko laukti - pvz., tykant medžiojamo grobio ar slepiantis nuo kokio nors grobuonies.
- Džiaugsmas - būtinas tam, kad gerų, tinkamų dalykų norėtųsi siekti iš naujo, kad būtų paskata mokymuisi.
Pabandžius atsisakyti nors vienos iš šių emocijų, kiltų labai grubūs, tiesiog katastrofiški elgesio pažeidimai: pvz., žmogus, kuris negali jausti džiaugsmo, neturėtų jokios motyvacijos nieko daryti ar mokytis. Arba, pvz., žmogus, kuris negali jausti tikėjimosi, nebūtų pajėgus laukti grobio medžioklėje, sekti priešą, saugotis nuo priešo ir pan..
Emocijų stiprumo lygiai
Bazinės emocijos taip pat turi skirtingą galią. Paprastai, kasdieniame gyvenime, mes turime labai žemą emocijų lygmenį - tokį, kuris netrukdo mums galvoti ir daryti protingus sprendimus. Kartais emocijos pašoka labai smarkiai - tiek, kad jau vietoje mąstymo prasideda emociniai regavimai, emociniai sprendimai. Taigi, kiekviena iš emocijų gali būti įvairaus stiprumo. Kadangi tie perėjimai tarp emocijų atrodo gana tolygūs, mums atrodo, kad nėra didelio skirtumo tarp, pvz., nedidelės baimės ir didelės baimės. Realybėje yra ne taip. Emocijoms augant, jos permuša kitus mūsų mąstymo ir suvokimo procesus. Kai tie procesai kažkuriame lygmenyje permušami, visas mūsų mąstymas, suvokimas ir elgesys labai kardinaliai keičiasi.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Aš išskirčiau tris emocinius lygius (Robert Plutchik irgi išskiria tris):
- Įprasto stiprumo emocijos - tai tos, kurioms esant, mes galime ir normaliai mąstyti, ir adekvačiai save vertinti. Tokios emocijos gali būti ir silpnos, ir gana stiprios, bet jos yra tokios, kur mes jaučiamės savimi ir elgiamės kaip įprasta.
- Stiprios emocijos - tokios, kurios jau ima permušinėti ir valdyti mūsų mąstymo procesą. Rezultatas - vietoje protingų, racionalių sprendimų mes darome emocinius sprendimus, mūsų suvokimas keičiasi į emocinį, mes imame reaguoti taip, lyg pas mus būtų koks ribinis sutrikimas. Tiesą sakant, ribinis sutrikimas nuo įprastų atvejų tuo ir skiriasi, kad įprastose situacijose žmonės pereina į stiprias emocijas - į tokias, nuo kurių aptemsta protas. Tokio stiprumo emocijos yra labai svarbios, nes jos neretai ir baugina, ir priverčia elgtis kaip nors, kaip gal ir nenorėtume elgtis. Žodžiu, tai realiai stiprios emocijos.
- Užribinės emocijos - tokios, kur įprastas suvokimas dingsta išvis, o emocinės reakcijos pasiekia fiziologinį lygmenį. Stiprios, specifinės fiziologinės reakcijos yra labai būdingas tokių emocijų požymis - pvz., dėl tokio lygmens baimės žmonės apsišlapina (jei tik yra kuo šlapintis), dėl tokio lygmens pykčio žmonės nustoja jausti skausmą, dėl tokio lygmens pasibjaurėjimo - apsivemia ir t.t.. Kiekviena tokio stiprumo emocija turi savitą, specifinį fiziologinių reakcijų rinkinį. Tai tokio stiprumo emocijos, kur joks racionalumas ne tai kad neveikia, bet išvis jo nėra. Žmogus ima reaguoti taip, kaip reaguotų gyvūnas, susidūręs su kraštutinai stipriais dirgikliais.
Viena iš didelių problemų, suvokiant tokius skirtingus emocijų lygius, yra ta, kad didžiulė dalis žmonių dalies užribinių emocijų išvis nėra patyrę nei karto gyvenime. Tokio stiprumo emocijos yra retos, jos būna tiktai visiškai išskirtinėse situacijose. Beje, kiek nukrypstant - neretai, kai nekuris žurnalistas ima rašyti perdėtai emocinius kliedesius apie kokius nors šūdus, galima labai aiškiai suprasti, kad su savo emocijų suvokimu tam žurnalistui yra didelių problemų. Žodžiu, tuos tris emocijų lygmenis reikia skirti labai labai aiškiai. Apsėdimas - mes pamirštame viską, persijungdami į vieną vienintelį dalyką, kuris svarbus - pvz., į grobio persekiojimą ar kokios nors problemos sprendimą, jei tai ilgiau trunka - tiesiog nuvarome save iki visiško išsekimo.
Kaip matote, tie lygmenys būna labai labai skirtingi. Tokie skirtingi, kad išties tai paprasčiausiai skirtingos emocijos. Pastebėkim, kad vien bazinių emocijų, skaičiuojant skirtingais lygiais, gaunasi ištisos 24. Tai jau nemažai, ar ne?
Emocijų kombinacijos
Ypatingai dažnai mes jaučiame ne pavienę emociją, o emocijų kombinaciją. Ir kai gaunasi kombinacija - emocijos susideda ir jausmas būna dar kitoks. Robert Plutchik išskiria kelis skirtingus emocijų sąryšių lygius, bet tas išskyrimas yra labai sąlyginis, tad į pirminių, antrinių ir tretinių diadų mechanizmus nesigilinkime (juoba, kad tas skirstymas ir šiaip mažiau pagrindžiamas). Trumpai tariant, priimkim tokį paprastą dalyką, kad bet kurios dvi nepriešingos emocijos be problemų gali persikloti tarpusavyje. Kai jos persikloja ir susilieja - jos virsta kokia nors kita emocija. Žodžiu, gaunasi tų emocijų kombinacijos. Kai kurios iš šių emocijų tikrai bus neakivaizdžios (pvz., daugeliui reikia gerai pamedituoti, norint suprasti, kaip nuolankumas savyje neša ir pasitikėjimą autoritetu, ir autoriteto baimę). Norint tas mišrias emocijas pagauti ir suprasti, reikia kiekvienai skirti geroką laiko gabalą.
- Nerimas visada yra baimė apie tai, kad kažkas bus ateityje. Tai kyla iš to, kad tikėjimasis - visada jausmas apie ateitį, o ne apie praeitį ir ne apie šį (jau vykstantį) momentą.
- Kaltė yra jausmas „nubausk save pats“ - už tai, kad padarei kažką, ko norėjai (gavai džiaugsmo) čia gauni baimę, kad atsitiks kažkas blogo.
- Gėda - tai kaip kaltė ant hormonų - vietoje džiaugsmo čia atsiranda pasibjaurėjimas (pačiu savimi), o kartu - ir baimė.
- Gailestis dažnai laikomas lyg ir ok jausmu, tačiau kai gailestis nukreipiamas į kitą žmogų, tai jis savyje neša ir pasibjaurėjimą, t.y., atstūmimą.
Dabar pridėkim tai, kad šios emocijos irgi gali būti įvairaus stiprumo, tik kad jau ir žodžių joms mes nelabai turime - net neaišku, kaip jas visas aprašyti būtų, jei bandytume išskaidyti į tuos tris stiprumo lygius. Kai tie jausmai labai skirtingo stiprumo, suprasti juos gali būti sunku. Tiksliau, netgi ne gali būti, o tiesiog turi būti sunku, neišvengiamai. O dabar pridėkime dar ir tai, kad mums dažnai kyla ir emocijos, kuriose yra trys sudedamosios. Arba emocijos, kur, pvz., viena sudedamoji yra stipri, o kita - silpna. Savyje mes turime tiesiog milžinišką kiekį klaikaus sudėtingumo ir skirtingumo emocijų. Ir į tas emocijas kreipiame tiek mažai dėmesio, galvodami, kad „ai, ką čia, čia savaime suprantama“. O paskui kankinamės dėl kažko ir nesuprantame, kas čia mums galvoje ne taip.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Jausmų ir emocijų ratas psichoterapijoje ir kasdieniame gyvenime
Jausmų ir emocijų ratas yra naudinga priemonė, padedanti įvardinti, kas vyksta mūsų viduje. Jis gali būti naudojamas tiek psichoterapiniame kabinete, tiek namuose. Kartais pakanka įvardinti savo jausmus, kad viskas viduje tarsi susidėliotų į lentynėles ir atsirastų daugiau aiškumo. Juk tik išgirdę save pačius, galime aiškiau suprasti į ką reaguojame ir nuspręsti, kaip sau padėti. Ši priemonė ypač naudinga žmonėms, kurie reguliariai skiria dėmesio savo vidinei savijautai, lankosi konsultacijose nuotoliu, rašo dienoraščius.
Emocijos vaikams
Jausmų ir emocijų ratas plakate esančiuose paveikslėliuose atvaizduojančios emocijos vaikui sukelia tam tikras asociacijas, primena kažkada išgyventus panašius jausmus ir skatina vaiką kalbėti. Bėda ta, kad vaikai ne visada randa tam tinkamus žodžius ar pilnai suvokia situacijas. Emocijų pažinimas per žaidimus moko atpažinti, suprasti emociją, skatina suvokti ne tik savo, bet ir kitų žmonių emocijas bei priežastis, kodėl jos kyla. Labai svarbu kalbėti ir pasakoti kaip jaučiamės vienoje ar kitoje situacijoje.
Kiekvieną dieną mus lydi įvairios emocijos. Tai mes linksmi, tai supykę, vėl nuotaika pagerėja, bet staiga kažkas nuliūdina…ir taip viena emocija keičia kitą. Emocijos yra labai svarbios mūsų gyvenime, todėl svarbu nuo kuo ankstyvesnio amžiaus kalbėti su vaikais apie kylančias emocijas ir jausmus, padėti juos atpažinti, įvardinti, išreikšti. Ikimokykliniame amžiuje svarbu bandyti išmokti reguliuoti ir kontroliuoti savo emocijas, bet jokiu būdu neslopinti ar užgniaužti. Šiame amžiuje vaikams svarbu suprasti, kad jausti visas emocijas yra normalu. Nėra „gerų“ ar „blogų emocijų“, būna tik tinkamas arba netinkamas elgesys užplūdus jausmams.
Emocijų slopinimo žala
Emocijos, jausmai - mums visiems artimi terminai. Kiekvienas įvykis, turintis svarbą žmogaus gyvenime, turi emocinį atspalvį. Daugumą veiksmų, kuriuos atliekame, lemia išgyvenami jausmai. Tačiau egzistuoja mechanizmas, psichologijoje vadinamas neigimu, apibūdinantis, kaip mes pašaliname savo mintis, prisiminimus, impulsus, fantazijas, norus ir jausmus iš savo sąmonės. Toks emocijų slopinimas turi žalingą poveikį tiek psichosocialiniam, tiek žmogaus kūno funkcionavimui.
Kiekvienas emocinis susijaudinimas atsispindi kūno reakcijoje. Jausdami pyktį, liūdesį ir džiaugsmą, gaminasi kiekvienai iš šių emocijų būdingi hormonai ir neuromediatoriai. Jau 1920-aisiais fiziologas daktaras Walteris Cannonas atrado „kovos ar bėgimo“ mechanizmą, apibūdinantį kūno fiziologinį atsaką į stresą (emocinį susijaudinimą). Pykčio ar baimės jausmo metu mūsų kūnas ruošiasi veikti: iš vidaus organų nuteka kraujas, padidėja gliukozės kiekis kraujyje, reikalingas raumenų darbui, išsiskiria streso hormonai - kortizolis ir adrenalinas. Šis atsakas leido mūsų protėviams pasiruošti kovai ar bėgti nuo grėsmės. Dabartiniame gyvenime, slopinant emocijas, kūno reakcija išlieka, hormonai išsiskiria, o emocinės reakcijos nėra.
Psichosomatika - medicinos šaka, kuri nagrinėja emocijų, streso ir mūsų psichikos įtaką kūno funkcionavimui. Šioje srityje nagrinėjama daugybė ryšių tarp to, ką jaučiame, ir somatinių ligų. Pasirodo, kad emocijų slopinimas yra glaudžiai susijęs su mūsų sveikata.
Užgniaužus automatinį atsaką į stresą, žmogus gali gauti papildomo laiko susitvarkyti su tuo, ką jis jaučia. Tai sveika, naudinga ir funkcionali reakcija, bet, deja, tik trumpuoju laikotarpiu.
Problema kyla, kai žmogus be galo slopina savo pyktį ar liūdesį. Toks žmogus dažnai sako sau ir kitiems, kad „viskas gerai“, „nieko neįvyko“ ir „manęs tai netrikdo“, kai iš tikrųjų galimas įvykis jam ar jai padarė didelę įtaką. Laikui bėgant jis nustoja suvokti, kad tam tikrose situacijose jaučia stiprias emocijas, nors fiziologinė kūno reakcija rodanti stiprų susijaudinimą lieka. Kūnas tai supranta kaip grėsmę, pavojų, jis ruošiasi kovoti ar bėgti. Su kiekviena emocija, kurios žmogus neturi galimybės išreikšti, padidėja jo įtampa, o tai savo ruožtu sukelia neigiamą emocinį susijaudinimą ir užsidaro užburtas ratas. Tai šiek tiek panašu į greitpuodį, kuriame slėgis kyla, kur emocijos yra susikaupiantys vandens garai. Galiausiai visiškai neutraliose situacijose pasitaiko pykčio ar kitų neigiamų emocijų protrūkių.
Polinkį slopinti emocijas liudija ne tik nepakankamas atsakas į neutralius dirgiklius. Yra požiūris, būdingas žmonėms, naudojantiems šį gynybos mechanizmą, atitinkantį jų nuslopintus jausmus (dr. Don Colberto tipologija):
- Perfekcionizmas - kai žmonės, slopinantys emocijas, stengiasi viską padaryti „tobulai“, kad nejaustų atstūmimo ir kritikos.
- Kontrolės troškimas - jie taip pat bando kontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo aspektą ir savo artimuosius, kad užgniaužtos emocijos neturėtų galimybės atsiskleisti.
- Nepasitikėjimas savimi ir savo nuopelnų mažinimas - vaikystėje jie dažnai augo aplinkoje, kurioje jautėsi neįvertinti ar atstumti. Todėl jiems išsivystė žemas savęs vertinimas.
- Cinizmas ir kritika - atitraukia dėmesį nuo savęs, atkreipia dėmesį į kitus, kad išvengtų tolesnio atstūmimo, įskaudinimo ar emocinio streso.
- Palaidumas - žema savivertė ir nuslopintos emocijos verčia juos stengtis patikti visiems. Jie gali tapti nereikšmingi, trokšti patirti saugumo jausmą, kurio nepatyrė vaikystėje, arba trokšti kompensuoti buvusio sutuoktinio atmetimą.
Be to, emocijų slopinimas dažnai siejamas su somatiniais simptomais, tokiais kaip galvos skausmas, rankų drebulys, nugaros skausmas, nemiga ir pan. Šiuolaikinė psichosomatika rodo perkeltų jausmų vaidmenį formuojant koronarines ligas ar vystantis vėžiui.
Kodėl mes mokomės slopinti emocijas?
Daugeliu atvejų šis mechanizmas „išmokstamas“ vaikystėje ir paauglystėje. Tėvai, broliai ir seserys, giminaičiai, mokytojai - vaikui artimi žmonės, kurie yra jo autoritetai, dažnai jam sako, kad jo emocijos nėra svarbios. Juk berniukai „neturėtų verkti“, merginos „neturėtų pykti“. Šio proceso pradžia yra sąmoninga - vaikai turi išmokti suvaldyti baimę arba sulaikyti ašaras, kai kas nors juos įžeidžia, bet vėliau ji tampa nesąmoninga ir beveik automatiška. Trauminiai įvykiai ir įtempta šeimos aplinka taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Rizikos veiksniai: depresija ar ilgalaikė fizinė bet kurio iš tėvų liga, alkoholizmas, meilės trūkumas.
Užslopintos emocijos siekia būti išreikštos, tai yra emocijų prigimtis - jas reikia jausti ir išgyventi.