Įvadas
Emocijos - natūrali ir būtina mūsų gyvenimo dalis, svarbi ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą. Išmokyti vaiką suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas - tai viena svarbiausių tėvystės dovanų, padedančių užaugti sąmoningam, atspariam ir empatiškam žmogui. Šiame straipsnyje aptarsime pykčio emociją, jos reikšmę ir būdus, kaip padėti vaikams ją suprasti ir valdyti.
Emocinio intelekto svarba
Emocinis intelektas išpopuliarėjo tik XX amžiaus pabaigoje, o šiandien jo svarba mokslo bendruomenėje neabejoja. Paprastai kalbant, emocinis intelektas - tai gebėjimas suvokti savo ir kitų emocijas, jas įvardinti ir pagal tai atitinkamai valdyti savo poelgius. Aukštu emociniu intelektu pasižymintys žmonės geba greitai reaguoti ir spręsti problemas, prisitaikyti prie pokyčių, bendradarbiauti, yra empatiški. Emocinis raštingumas - tai gebėjimas atpažinti, įvardyti, išreikšti ir suvaldyti emocijas. Tai išmokstama - žingsnis po žingsnio.
Kodėl vaikui svarbu išmokti valdyti emocijas?
- Padeda kurti sveikus santykius su bendraamžiais ir suaugusiais.
- Sumažina stresą, nerimą, agresiją.
- Ugdo atsparumą sunkumams.
- Skatina pasitikėjimą savimi ir gebėjimą spręsti problemas.
Kada pradėti kalbėti apie emocijas?
Kaip ir kitose gyvenimo situacijose, taip ir su emocijomis svarbu neperlenkti lazdos. Todėl padedant vaikui tvarkytis su savo emocijomis ne mažiau svarbu ne tik jas priimti, bet ir mokytis iš jų „išeiti“. Skatinkime iškart ieškoti sprendimo. Tad kada ir kaip reikėtų pradėti kalbėti su vaiku apie emocijas? Atsakymas paprastas - kuo anksčiau, tuo geriau. Net ir su vienerių metų vaiku galime susikalbėti emociniais signalais - veido mimika, kūno kalba. Kiek vėliau galime kalbėtis ir pradėti įvardinti vaiko jausmus. Dažnai vaikams kartojame „nebūk piktas“, „nebijok“ ir pan. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį ir paskatinti teigiamas vaiko emocijas - „kaip džiugu, kad tu linksmas“ ir pan. Kuo daugiau dėmesio kreipsime į vieną ar kitą vaiko emocijos išraišką, tuo labiau skatinsime ją kartoti. Taip pat svarbu prie vaiko nepamiršti įvardinti ir savo emocijų.
Tiesa, kartais net ir įvardijus emociją vaikui dar gana sunku suprasti, kas tai yra ir ką jis turėtų daryti. Vaiko nesugebėjimas valdyti savo emocijų yra natūralus, nes jo psichikos ir smegenų branda dar tik formuojasi. Galime kalbėti apie emocijas ir per kūno dalių įvardijimą. Pavyzdžiui, jei vaikas pradeda mosuoti rankomis ir nori muštis, nevertėtų sakyti, „tu blogas, jog mušiesi“. Verčiau sakyti „tavo ranka supyko ir trenkė - pasikalbėk su ja, nes atrodo įniršusi“. Tuomet vaikas suvoks, kad jis gali valdyti ranką, t. y. Tuo tarpu neigdami vaiko emocijas ir tokias pasakymais kaip „vyrai neverkia“ ir pan. tarsi parodome, kad vaiko emocijos yra netinkamos ir jis neturėtų jų jausti. Tai nėra natūralu žmogaus prigimčiai, todėl vaikui jo emocijų nepripažinimas yra traumuojantis išgyvenimas. Suprantama, kad norint tinkamai reaguoti į vaiko emocijas ir patiems reikia daug kantrybės.
Pyktis: emocijos scenarijus
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti. Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“. Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus. Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Emocijų proveržiai
Grįžkime prie daugeliui iki skausmo pažįstamos situacijos prekybos centre. Ar toks elgesys, kai vaikas supykęs rėkia ir krenta ant žemės yra normalus? Paprastas atsakymas būtų taip. 2-4 metų amžiaus vaikams būdingi stiprūs emociniai proveržiai. Jie bando išgyventi kuo daugiau emocijų ir suvokti, kaip reikėtų elgtis. Kitaip tariant, praktikuojasi. Na, o jei patys labai emocingai reaguosime tokioje situacijoje, jos greičiausiai kartosis. Be to, tokiu būdu neleidžiame emocijai nuslūgti, priešingai - tik dar labiau ją pakurstome. Emocija turi tam tikrą ciklą. Jai prasidėjus, ji arba kils aukščiau, arba leisis, tad šiuo atveju nuo mūsų reakcijos priklauso, ar gesinsime ugnį, ar ją dar labiau pakurstysime. Po tokio emocinio krūvio labai svarbu visiems pasikalbėti. Ką galime daryti kitaip kitą kartą? Kaip reikėtų elgtis, kai supykstame? Šaukti ar pasakyti, kas negerai?
Kaip padėti vaikui tvarkytis su emocijomis?
Tiesa, kaip ir kitose gyvenimo situacijose, taip ir su emocijomis svarbu neperlenkti lazdos. Todėl padedant vaikui tvarkytis su savo emocijomis ne mažiau svarbu ne tik jas priimti, bet ir mokytis iš jų „išeiti“. Skatinkime iškart ieškoti sprendimo. Jeigu liūdna, kas galėtų padėti pasijusti geriau? Kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau šio aukos modelio atsikratyti. Tai turi reikšmingos įtakos ir asmenybės formavimuisi, nes vaikas auga galvodamas, kad jis nieko negali pakeisti, atsiranda bejėgiškumas, nenoras priimti ryžtingesnių sprendimų.
Paprastai tėvai puikiai atskiria, kada vaikas verkia dėl to, kad jam kažką skauda ar liūdna, o kada tiesiog verkšlena dėl užsispyrimo. Tokiais atvejais savo vaikų stengiamasi per daug neraminti. Atpažinti ir mokytis valdyti savo emocijas vaikams puikiai padeda ir žaidimai, jų herojai. Pastebima, kad kai žaislai susipyksta ar nuliūsta, vaikams tai įdomu, jie noriai įsitraukia į žaidimą.
Žaidimai, padedantys pažinti ir valdyti emocijas
„Emocijų veidukai“ (nuo 2 m.)
Padarykite ar atsispausdinkite skirtingas emocijas vaizduojančius veidukus (liūdnas, linksmas, piktas, nustebęs, išsigandęs). Paprašykite vaiko:
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
- Parinkti veiduką pagal tai, kaip jis jaučiasi.
- Sukurti istoriją: „Ką veikia šis veidukas? Kodėl jis toks?“
- Suvaidinti pasirinktą emociją veidrodžio pagalba.
- Ką lavina? Emocijų atpažinimą, įvardijimą, empatiją.
„Emocijų termometras“ (nuo 4 m.)
Piešinyje ar lentoje pavaizduokite termometrą nuo 1 iki 5. 1 - visiškai ramu, 5 - labai pikta / labai liūdna. Kai vaikas išgyvena stiprią emociją, paprašykite parodyti, kur jis dabar „yra“. Tada kartu sugalvokite, ką galima daryti, kad „nusileistų“ laipteliu žemyn (giliai kvėpuoti, nueiti į ramybės kampelį, apkabinti meškiuką).
- Ką lavina? Emocijų intensyvumo suvokimą ir savireguliaciją.
„Stebuklingas kvėpavimas“ (nuo 3 m.)
Paverskite kvėpavimo praktiką žaidimu! Pvz.:
- Gėlės kvėpavimas - „Įkvėpkime gėlės kvapą… Iškvėpkime švelnų vėjelį…“
- Žvakės pūtimas - „Užpūskim žvakę lėtai, bet nesunaikinkim liepsnelės.“
Tai padeda vaikui nusiraminti ne tik išoriškai, bet ir viduje.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
- Ką lavina? Savęs raminimo įgūdžius, dėmesio koncentraciją.
„Emocijų dienoraštis“ (nuo 5-6 m.)
Kartu su vaiku vakare peržvelkite dieną ir piešiniu ar simboliu (veiduku, spalva) pažymėkite:
- Kaip jautėsi?
- Kas džiugino?
- Kas liūdino?
- Ko norėtų rytoj?
Šis ritualas moko sąmoningumo ir savęs pažinimo.
„Ką daro emocijos?“ - vaidmenų žaidimas (nuo 4 m.)
Žaiskite situacijas: „Tomas gavo dovaną - kaip jis jaučiasi?“, „Elzė netyčia išpylė pieną - ką jaučia?“, „Kas padėtų Elzei pasijusti geriau?“ Leiskite vaikui kurti, vaidinti ir ieškoti sprendimų.
- Ką lavina? Empatiją, problemų sprendimo įgūdžius, savirefleksiją.
Patarimai tėvams - ką galime daryti kasdien
- Rodykite pavyzdį: Vaikai mokosi stebėdami. Jei patys kalbate apie savo emocijas („Aš pavargęs“, „Dabar jaučiuosi nusiminęs, nes…“) - jie mokosi tai daryti irgi.
- Leiskite visoms emocijoms egzistuoti: Ne tik „geroms“. Nelaimingi, pavargę ar pikti jausmai yra normalūs. Svarbu parodyti, kaip su jais elgtis tinkamai.
- Kurti „ramybės kampelį“: Tai ne bausmės vieta, o vieta, kur vaikas gali atsitraukti, kai jam sunku - su mylimu žaislu, knyga ar pagalvėle. Ramybė turi būti saugi, ne griežta.
- Pagirkite ne tik už elgesį, bet ir už savęs pažinimą: „Man patiko, kaip tu pasakei, kad liūdna.
Ar reikalinga pagalba vaikui?
Kad suprastume, kaip padėti vaikams geriau atpažinti savo emocijas, turime atsakyti į klausimą - ar manome, kad ta pagalba vaikui reikalinga? Jeigu manote, kad vaiko akademiniai pasiekimai yra daug svarbiau už tai, kaip jis jaučiasi, tada šis straipsnis skirtas ne jums. Jeigu manote kitaip, tada kviečiu paskaityti. Emocijų atpažinimas ir supratimas yra esminė vaikų socialinio-emocinio ugdymo dalis, padedanti formuotis harmoningai ir savimi pasitikinčiai bei savivaldžiai asmenybei, pagarbiems santykiams su kitais, harmoningam požiūriui į save, gerai savijautai, priimti save ir kitus. Pirmiausia mokėjimas atpažinti savo emocijas padeda vaikams suprasti, kaip įvairios situacijos veikia jų savijautą, ir skatina pozityvų požiūrį į save bei kitus. Pavyzdžiui, vaikai, mokantys atpažinti pyktį ar nusivylimą, lengviau suvaldo šias emocijas ir išvengia destruktyvaus elgesio. Antra, emocijų atpažinimas prisideda prie savivertės augimo. Kai vaikas jaučia, kad suaugusieji priima ir pripažįsta jo jausmus, jis ima labiau pasitikėti savimi, nes mato, kad jo emocijos yra svarbios. Tai taip pat skatina sveiką bendravimą ir padeda išvengti užslopintų emocijų, kurios gali lemti elgesio problemas.
Kaip padėti vaikams atpažinti emocijas?
Jeigu matote, kad verta, nieko nelaukdami ir neatidėliodami pradėkite veikti jau šiandien, nes kiekviena praleista diena nesugrįš ir kai jūsų vaikai bus paaugliai, jie neturės galimybės grįžti į vaikystę ir pradėti iš naujo ugdytis tinkamus emocijų reiškimo būdus. Būdami paaugliai jie turės mokytis koreguoti savo netinkamus įpročius, o tai iš jų pareikalaus valios pastangų, emocinės brandos, proto ir suaugusiųjų paramos. Jeigu neturėsime tarpusavio ryšio, mūsų žodis paaugliams nebus svarbus, tad jiems vieniems tai įveikti gali būti iššūkis ne pagal jėgas, teks nuolat atsidurti nepatogiose situacijose, kuriose jausis vieniši, atstumti arba patys atsiribos nuo kitų. Pasikalbėkite su vaiku apie jo kasdienę veiklą, įgytas patirtis ir kaip jis jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje. Pvz., vaikas pasakys, kad aprėkė draugą. Su ypatinga empatija, jautrumu ir dėmesiu vaiko emocijoms ir jausmams fokusuojamės į tai, kaip jis jautėsi, kai turėjo griebtis tokių veiksmų, bet ne į patį veiksmą. Klausimas „Kaip tu jautiesi?“ ar „Kaip tu jauteisi?“ gali tapti puikiu būdu paskatinti vaikus atvirai reikšti mintis apie išgyvenamas ar išgyventas emocijas ir jausmus. Vaikas jausis gerbiamas ir saugus, jei žinos, kad suaugusieji priima jo emocijas. Kartu svarbu padėti vaikui įvardyti, ką jis jaučia: „Ar tai, ką jauti, panašu į pyktį?“ arba „Ar liūdi dėl to, kad draugas įskaudino?“ Galima bandyti spėti, kaip vaikas jaučiasi. Vienas iš būdų padėti vaikui geriau pažinti savo emocijas - plėsti žodynėlį, patiems įvardijant savo emocijas, bandyti spėti vaiko emocijas, įvardijant jas žodžiu. Vaikams reikalinga pagalba mokantis kiekvieną emociją tinkamai įvardyti. Su vaikais galima žaisti smagius emocijų įvardijimo žaidimus. Tam tinka ir mūsų sukurtas bei ištestuotas emocijų kortelių žaidimas „At-pa-žink emo-ci-jas“. Kai vaikas išmoksta atpažinti įvairias emocijas, gali lengviau jas apibūdinti. Kas svarbu skatinant tinkamas emocijų išraiškas? Tai iš paskutiniųjų stengtis mažinti netinkamą vaikų elgesį, bet siekti pastebėti ir pastiprinti tinkamą emocijų reiškimo veiksmą ir žodį. Stebėkite ir vaikui garsiai pasakykite bei pabrėžkite jo tinkamą elgesį reiškiant emocijas. Paaiškinkite, kad pykti yra normalu, tačiau svarbu nešaukti ir neskriausti kitų. Parodykite tinkamus būdus, kaip valdyti emocijas, pvz., giliai kvėpuoti, ramiai kalbėtis arba užsiimti fizine veikla. Parodykite asmeninį pavyzdį reiškiant emocijas tinkamais veiksmais ir žodžiais. Vaikai mokosi stebėdami aplinką, todėl suaugusiųjų elgesys yra labai svarbu. Parodykite, kad ir jūs patiriate įvairių emocijų bei mokate jas valdyti, o kartais ir netinkamai išreiškiate, bet tada yra proga atsiprašyti už netinkamus veiksmus ir žodžius. Svarbu, kad vaikas jaustųsi saugus reikšdamas emocijas ir jausmus namuose. Leiskite jam žinoti, kad jo emocijos vertinamos ir kad bet kuri emocija yra organiška, jos negali kontroliuoti, bet gali kontroliuoti veiksmus ir žodžius, kuriais reiški emocijas. Naudokite emocijų žaidimus ir korteles: žaidimai ir kortelės su skirtingais jausmais padeda vaikams įsisąmoninti emocijas linksmai ir paprastai. Pvz., VšĮ „Vaikų ugdymas sukurtas žaidimas „At-pa-žink emo-ci-jas“. Sužaidybinkite kasdienes situacijas ir pasirinkite dienoraščio rašymo pačias įvairiausias formas. Pvz., kabinti lapelius ant šaldytuvo su situacija ir toje situacijoje patirtą jausmą. Esant atitinkamai nuotaikai, galima žaisti emocijų šaradą, kai vienas šeimos narys ar klasės auklėtoja sugalvoja vaikams emociją ir ją rodo, o kiti bando spėti, kokia tai emocija, tik negalima kalbėti. Galima aptarti pasakų, skaitytų knygų ar filmų herojus bei jų išgyventas emocijas skirtingose situacijose ir susieti su savo gyvenimiškomis situacijomis. Skirkite laiko poilsiui, bendrai veiklai kartu ir refleksijai: kuo mažiau streso vaikas patiria, tuo lengviau jam atpažinti ir valdyti emocijas. Padėkite mokytis atsiprašyti ir atleisti: jei vaikas supyksta arba įskaudina kitą, padėkite jam išmokti atsiprašyti. Jeigu vaikai nuolat riksmu, verksmu, agresyviu elgesio ar kitais netinkamai būdais reiškia savo emocijas, tai padėkime jiems susikurti vidinę ramybę ir suteikime galimybių mokytis savo emocijas reikšti pozityviais būdais.