Įvadas
Žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo emocijų. Nors dažnai emocijų vengiame ir manome, kad emocijų išreiškimas yra silpnumo ženklas, jos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Emocijos - tai psichiniai išgyvenimai, jausmai, žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimai. Nuo patiriamų emocinių išgyvenimų intensyvumo priklauso veiklos atlikimo kokybė. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra emocijų vertinimo funkcija, kokia jos reikšmė, kaip ją atpažinti, valdyti ir kaip su ja susidraugauti. Taip pat panagrinėsime, kaip teigiamas emocijas galima panaudoti siekiant geresnės psichikos sveikatos ir pilnaverčio gyvenimo.
Kas Yra Emocijų Vertinimo Funkcija?
Nors nėra vieno vieningo apibrėžimo, emocija dažnai apibrėžiama kaip tam tikra žmogaus reakcija į situaciją, kuri dažnai susijusi su fiziologiniu pokyčiu kūne ir yra vedama tam tikrų minčių, impulsų veikti ir elgesio, priklausomai nuo to, kaip žmogus interpretuoja situaciją, kuri sukėlė jo emociją. Emocijas sukelia daiktai, įvykiai, situacijos, žmonės ir visa, kas reikšminga individui. Vaikai emocijas reiškia nuoširdžiai, nevalingai, audringiau negu suaugę.
Emocijų vertinimo funkcija, arba emocinis intelektas, yra gebėjimas atpažinti, suprasti, valdyti ir naudoti emocijas. Tai apima tiek savo emocijų, tiek kitų žmonių emocijų suvokimą. Emocinis intelektas leidžia mums veiksmingiau bendrauti, spręsti konfliktus, užmegzti stiprius santykius ir siekti asmeninių bei profesinių tikslų.
Emocinis intelektas gali būti matuojamas Emocijų vertinimo skale („The Assessing Emotions Scale“, kurią sukūrė Schutte N.S., Malouff J.M., ir Bhullar N., 2009). Ši skalė dar vadinama savęs įvertinimo, emocinio intelekto testu arba „Schutte test“ - emocinio intelekto testu. Ši skalė grindžiama Salovey and Mayers originaliu emocinio intelekto modeliu. Klausimyną sudaro 33 klausimai, kurie yra padalinti į 4 subskales.
Emocinio Intelekto Samprata
Emocinis intelektas (EQ) - tai gebėjimas suprasti, valdyti ir naudoti savo emocijas, taip pat atpažinti ir suprasti kitų žmonių emocijas. Tai apima savimonę, savireguliaciją, motyvaciją, empatiją ir socialinius įgūdžius. Aukštas emocinis intelektas padeda geriau bendrauti, spręsti problemas ir kurti tvirtus santykius. Emocinis intelektas ir bendravimo kokybė yra glaudžiai susiję.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Emocinio Intelekto Svarba
Emocinis intelektas yra svarbus dėl keleto priežasčių:
- Geresni santykiai: Emocinis intelektas padeda suprasti kitų žmonių jausmus ir reaguoti į juos tinkamai, todėl gerėja santykiai su šeima, draugais ir kolegomis.
- Efektyvesnis bendravimas: Gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas leidžia aiškiau ir efektyviau bendrauti su kitais.
- Sėkmė darbe: Emocinis intelektas yra svarbus lyderiams ir komandos nariams, nes padeda spręsti konfliktus, motyvuoti kitus ir pasiekti bendrus tikslus.
- Geresnė psichikos sveikata: Emocinis intelektas padeda susidoroti su stresu, nerimu ir kitomis neigiamomis emocijomis, todėl gerėja psichikos sveikata ir bendra savijauta.
Emocijų Kilmės Teorijos
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigia (1872), kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir, kad psichikai vystantis emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų palikimas, o emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai yra prišingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai: veido raumenys atsipalaiduoja, mes šypsomės. Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džeimso (1884) bei danų gyd. K.G. Langės (1885) psichofiziologinis požiūris. Jis teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (kaip sakė V. Džeimas, „Mes bijome, nes bėgame“). Fiozologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pvz., mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame.
Minėti autoriai apvertė klausimą. Iki jų buvo teigiama, kad pirmiausia egzistuoja išorinis stimulas, kuri žmogus vienaip ar kitaip supranta. Pradėjus organizmo fiziologinėse reakcijose ieškoti emocijų priežasčių, neurofizikai V. Kanonas (1927) ir P. Bardas (1931) iškėlė atskirų smegenų darinių svarbos emocijų atsiradimui klausimą ir chirurginiais eksperimentais įrodė taliamuso, hipotaliamuso, limbinės sistemos ir kitų galvos smegenų dalių įtaką žmogaus emocijų atsiradimui. V. Kanonas į emocijų kilmės aiškinimą įvedė homeostazės sąvoką. Šio principo esmė yra ta, kad emocijų pagalba žmogui pavyksta pasiekti homeostazę. t.y. pusiausvyra ir ramybę.
XX amžiaus pradžioje Z. Froidas iškėlė emocijų reikšmę ir įtaką žmogaus gyvenimui bei jo vystymuisi. Z. kad emocijos gludi giluminiuose žmogaus sluoksniuose. Emocijos - tai instinktyvūs potraukliai, tai vidinė varomojo jėga, tai žmogaus veiklos reguliatorius. Vystantis asmenybiai ir kitiems psichikos dariniams (Ego ir Super - ego), malonumo principą keičiant realybės principu, atsiranda aukštesnieji jausmai. Z. Froidas daugiausia kalbėjo apie baimės jausmą ir nerimą.
Pagal S. Šachterio ir J. E. Zingerio dviejų faktorių teoriją (1964) emosijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (pvz. sutikę miške vilką mes susigužiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenys ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. Žmonės, tyrimo metu gavę adrenalino injekciją, apie kurios sužadinantį poveikį nieko neįtarė, skirtingai reaguoja priklausomai nuo to, kokia aplinkui atmosfera - linksma ar įtempta. Kad kiltų emocija, būtinas fiziologinis jaudinimas ir kognityvinis situacijos vertinimas tuo metu. Emocijos gali kilti dviem būdais: įprastų, kai aplinkos įvykiai vertinami kaip reikšmingi, sukeliantys emocinę įtampą, kuri ir priskiriama sukėlėjui; ir neįprastu, kai žmogus suvokia savyje esančią fiziologinę įtampą, bet neturi tam tinkamo paaiškinimo.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
R.S. Lazario kognityvinė fenomenologinė teorija (1973) į emocijas žiūri kaip į procesą. Žmogaus emocijos priklauso nuo to, kaip jis vertina situaciją ir kokią jai teikia reikšmę. Tai lemia ir emocijos stiprumą, ir jos pobūdį. Autorius skiria tri pagrindines emocijų formas: baimės, pykčio, ir liūdesio reakcijas.
Rusų psichofiziologas P. Simonomas (1981) sukūrė informacinę emocijų teoriją. Pasak jo svarbiausias emocijos impulsas yra poreikis. Emocijos ženklą (teigiamą ar neigiamą) ir intensyvumą lemia turima žmogaus informaciją apie tai kaip galima šį poreikį patenkinti. P. Žymiai plačiau įvykio, sukėlusio emocijų ypatumus ir jų ryšį su žmogumi nagrinėja atribucinė emocijų kilmės teorija. Pirmieji darbai pasirodę 1982m., priklausė B. Bernardui ir H. Veimeriui. Emocija arba jausmas išgyvenami kaip reakcija į juos sukeliantį reiškinį. Jausmo kokybė ir intensyvumas priklauso nuo to, kokias priežastis tam įvykiui žmogus priskiria.
Emocijų Svarba Psichikos Sveikatai
Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip bendrą žmogaus gerovę, kurioje individas gali suvokti savo potencialą, susitvarkyti su kasdieniais gyvenimo stresoriais, produktyviai dirbti bei gali įnešti svarų indėlį į savo bendruomenę. Visos emocijos, tiek malonios, tiek nemalonios, mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Jos kaip lakmuso popierėlis padeda atpažinti savo santykį su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi.
Žiūrint evoliuciniu požiūriu, emocijos atliko svarbų vaidmenį suformuojant greitus atsakus į iššūkius. Net jei žvėris nebūdavo iš tikrųjų nusiteikęs pulti, tokia greita reakcija padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo blogiausio scenarijaus. Taigi dėl šio evoliucinio palikimo, emocijos gali sukelti, sustiprinti mūsų mintis ar padaryti taip, kad mintys atrodytų labai realistiškos, net jei jos nepagrįstos tikrais faktais.
Teigiamos ir Neigiamos Emocijos: Ar Yra Geros ir Blogos Emocijos?
Dažnai klausiama, kokios emocijos yra geros. Tačiau iš tiesų nėra blogų ar gerų emocijų. Jei malonias emocijas, tokias kaip džiaugsmas ar pasitenkinimas, mes linkę laikyti geromis, tai nemalonias emocijas, tokias kaip pyktis, nerimas ar liūdesys, dažnai esame linkę nuvertinti, jas neigti, nepriimti ir nustumti į šalį.
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Pavyzdžiui, pyktis gali padėti atpažinti, kad mūsų asmeninės ribos yra peržengtos arba kaip tik signalizuoti, kad griežtos nelanksčios taisyklės (pvz., jis (-i) negali padaryti klaidų, aš visada privalau viską atlikti tobulai) yra pažeistos. Taigi, pirmuoju atveju pyktis atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant apsaugoti save. Tuo tarpu antruoju atveju svarbu atsigręžti į tokias griežtas savo taisykles ir paklausti savęs, ar jas tikrai įmanoma įgyvendinti realybėje ir ar tikrai privalau visada to iš savęs ar kitų reikalauti.
Kaip Tvarkytis su Emocijomis?
Tvarkydamiesi su emocijomis automatiniu būdu, žmonės reaguoja dvejopai. Mes slopiname emocijas, jų neįsisąmoniname ir neigiame, bet tai eikvoja mūsų resursus, nes net užslopintos emocijos vis tiek veikia mūsų psichiką neigiamai, kas gali sukelti nepaaiškinamus fizinius skausmus ar miego problemas. Kitas scenarijus - mes tampame užvaldomi emocijų ir jos sąlygoja mūsų veiksmus bei savijautą.
Efektyvus emocijų valdymas apima kelis etapus:
Emocijų atpažinimas: Pirmiausia svarbu atpažinti, kokią emociją jaučiate. Tai gali būti padaryta atkreipiant dėmesį į kūno pojūčius, mintis ir elgesį.
Emocijų įvardijimas: Kai atpažįstate emociją, svarbu ją įvardyti. Tai padeda atskirti emociją nuo savęs ir suprasti jos prigimtį.
Emocijų priėmimas: Svarbu priimti emocijas be teismo. Visos emocijos yra svarbios ir turi savo paskirtį.
Emocijų valdymas: Kai priimate emocijas, galite pradėti jas valdyti. Tai apima įvairius metodus, tokius kaip kvėpavimo pratimai, meditacija, fizinis aktyvumas ir kognityvinė pertvarka.
Emocijų išraiška: Svarbu rasti tinkamus būdus išreikšti savo emocijas. Tai gali būti padaryta per pokalbį su artimu žmogumi, rašymą, meną ar kitas kūrybines veiklas.
Savęs Pažinimas ir Priėmimas
Savęs pažinimas ir priėmimas yra emocinio intelekto pagrindas. Tai apima:
- Emocijų prigimties ir funkcijų supratimas: Svarbu suprasti, kas yra emocijos, kodėl jos kyla ir kokią funkciją atlieka mūsų gyvenime.
- Emocijų diapazono pažinimas: Žmogus patiria platų emocijų spektrą, nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo pykčio iki baimės. Svarbu pažinti šį diapazoną ir suprasti, kaip kiekviena emocija veikia mūsų elgesį.
- Asmeninės atsakomybės už emocijų išraišką prisiėmimas: Mes esame atsakingi už tai, kaip reiškiame savo emocijas. Svarbu pasirinkti adekvačius emocijų išraiškos būdus, kurie nekenkia nei mums patiems, nei kitiems žmonėms.
- Tikslingas emocijų panaudojimas skirtingose situacijose: Emocijas galima panaudoti tikslingai, siekiant geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, motyvaciją galima panaudoti siekiant tikslų, o empatiją - kuriant tvirtus santykius.
Emocijų Valdymas
Emocijų valdymas - tai gebėjimas kontroliuoti ir reguliuoti savo emocijas. Tai apima:
- Emocijų atpažinimas: Gebėjimas atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas.
- Emocijų išraiškos būdų analizė efektyvumo aspektu: Svarbu analizuoti, kaip reiškiame savo emocijas, ir pasirinkti efektyvius būdus, kurie padeda pasiekti norimų rezultatų.
- Neigiamų emocijų suvaldymas kitų žmonių atžvilgiu: Svarbu išmokti suvaldyti neigiamas emocijas, tokias kaip pyktis ar pavydas, kad jos nepakenktų santykiams su kitais žmonėmis.
- Minčių ir emocijų ryšio supratimas: Mūsų mintys tiesiogiai veikia mūsų emocijas. Svarbu suprasti šį ryšį ir išmokti keisti neigiamas mintis, kad pagerintume savo emocinę būseną.
- Vidinės emocinio reagavimo programos keitimas: Mes galime pakeisti savo vidines emocinio reagavimo programas, kad reaguotume į situacijas adekvačiau ir efektyviau.
Emocijų Išraiška ir Jos Reikšmė
Kasdieniniame gyvenime nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, rodo vienas kitam švelnumą, barasi, liūdi ir džiaugiasi. Matome žmonių emocines būsenas, matome emocines išraiškas, iš kurių dažniausiai ir sprendžiame apie žmogaus išgyvenimus, jausmus bei troškimus. Emocinė išraiška, greta žmonių bendravimo yra svarbiausia priemonė, padedanti padedanti suprasti žmonėms vienas kitą. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: įgimtos ir įgytos. Išreikšti savo emocijas stengiamės nuo mažumės. Kūdikio verksmas gali ir neturėti konkretaus tikslo - tai tiesiog bendro nepasitenkinimo išraiška. Dažnai vaiko pasakojimas apie įvykius darželyje - padriki tauškalai, nes svarbiausias tikslas yra ne papasakoti, o išsikrauti. Apie penktus gyvenimo metus mes išmokstame bendrauti kitais tikslais - norėdami ką nors pranešti, siekdami tam tikro tikslo. Šiuo atveju jau mūsų jausmai nėra tokie svarbūs išsakyti, o kartais juos sąmoningai slepiame ar nesąmoningai maskuojame. Žmogaus emocijų išraiška turi didelę biologinę ir socialinę reikšmę. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš jo veido išraiškos. Ryškiausiai emocinę būsena išduoda veido raumenų veikla. Veido išraiškos pasikeitimai vadinami mimika. Kūno judesiai - gęstai, laikysena, eisena - pantomimika - taip pat išreiškia emocijas. Nusiminusio, prislėgto žmogaus laikysena skiriasi nuo linksmo. Išorė dažnai suteikia vertingos informacijos apie tai, kokias ir kokio stiprumo emocijas išgyvena pašnekovas. Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairus organizmo pakitimai. Tačiau nedera užmiršti, kad informacija apie išgyvenamas emocijas, išreikšta ne žodinėmis formomis, dažnai esti daugiaprasmė. Pvz., kai pašnekovas žiovauja, galime spėti, kad pokalbis jam visai neįdomus, arba jis tiesiog pavargęs. Beje, yra žmonių, sąmoningai sąmoningai demonstruojančių pageidaujamas emocijas - perdėtai džiūgauja, liūdi, domisi ir kt. Todėl naivu tikėtis, kad žinios apie mimikos bei pantomimikos ypatumus leis suprasti kitą žmogų. Daug vaisingesnės gali būtu pastangos nuodugniau suprasti pašnekovo jausmus. Jei norime, kad mus teisingai suprastų pašnekovas, turime mokytis reikšti savo jausmus pakankamai atvirai, patys pasirikdami atvirumo laipsnį ir riziką. Išmokę kontroliuoti emocijų verbalinį ir neverbalinį pasireiškimą, galime ramiai išsakyti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus savo jausmus.
Kūno Pojūčiai ir Emocijos
Supratę savo poreikius, elgesį, santykius bei jų sukeliamas emocijas, galime stebėti kaip jos valdo kūną. Kiekvienas jausmas savitai pakeičia mūsų savijautą. Pastebėję raumenų įtampą, tikimės atpažinti baimę arba nerimą. Patutę „suakmenėjusi“ veidą ir sunkų kvėpavimą - atpažįstame susijaudinimą ar įskaudinimą. Tuo tarpu, raumenų atsipalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės, pusiausvyros, pasitenkinimo išorinis rodiklis. Pasinaudodami autogeninetreniruote, galėtumę išmokti valdyti savo emocijas, pradėdami nuo raumenų įtampos valdymo. Šiuo metodu atpalaidavę raumenys, iš karto pasijusimę nusiraminę ir galėsime tiksliau vertinti situaciją nerimo, įtampos ar streso metu. Autogeninės treniruotės metodą ištobulino vokiečių gydytojas Dž. Šulcas ir amerikiečių psichfiziologas E. Džeikobsonas. Jos metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir įtampos, reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos. E. Džeikobsonas tyrinėjo emocinių būsenų ir raumenų įtampos registravimo metodus. Jis nustatė, kad kiekvieną emocinę būseną atitinka tam tikros raumenų grupės įtampa. Pvz. prislėgta nuotaika turi ryšį su kvėpavimo organų raumenų įtampa, iš baimės įsitempia liežuvio, lūpų, gerklų, sprando raumenys. Taigi mažinant psichinį jautrumą, reikia atpalaiduoti raumenys, mažinti jų aktyvumą. To pasiekiame tam tikrų specialių saviįtaigos formulių pagalba, kurių poreikis pagrįstas principų: žodis automatiškai veikia kūną. Raumenų atpalaidavimas rodo pasitenkinumą, ramybę, dvasinę pusiausvyrą. Kitas būdas sąmoningai siekti dažnesnio teigiamų emocijų patyrimo - tai vieno iš neuroligvistinio programavimo autorių F. Puceliko siūlomų taisyklių laikymasis. Svarbiausia čia yra tai, kad savo mintyse turime naudoti kuo mažiau neigiamą patirtį sukeliančių žodžių - raktų, ir kuo daugiau - teigiamų. Pvz., užuot sau mintyse sakę: „Kokia šiandien bloga diena, aš jaučiuosi toks žioplys, man prastai sekasi“, derėtų galvoti: „Šiandien aš jaučiuosi ne toks laimingas, kaip norėčiau, šiandien man nelabai gera diena“. Tuo pačiu principu turėtumė galvoti ir apie save. Gerų žodžių ir minčių buvimas musų sąmonėje žadina tegiamą patirtį, geras emocijas ir prisiminimus, kurie ateičiai užprogramuoja palankius mums įvykius. Todėl juos ir vadiname raktais. Šios teorijos pagride glūdi teiginys, kad mūsų mintys kuria musų gyvenimą.
Emocijų Spektras: Afektas, Aistra, Baimė ir Depresija
Žmogus išgyvena platų emocinių būsenų spektrą. Tos būsenos skiriasi intensyvumu, ženklu (teigimu ar neigiamu) ir objektu, į kurį yra nukreiptos. Afektu vadiname trumpalaikį, stiprų teigiamą ar neigiamą emocinį išgyvenimą, kuri lydi organizmo išoriniai bei vidiniai pakitimai. Jo išraiška priklauso nuo žmogaus. Tai gali būti labai intensyvi baimė, stiprus įniršys, džiaugsmas ar neviltis. Afektas - tai reakcija į įvykusią situaciją. Afekto būsenos pagrindas - vidinis konfliktas tarp kilusių poreikių ar norų ir galimybių juos patenkinti. Kai žmogus jaučia kokį nors stiprų poreikį vidinę įtampą ir norą ją pašalinti, o negali to padaryti, kylančios neigiamos emocijos pasidaro labai intensyvios ir gali peraugti į afekto būseną, o tada sunku valdyti savo emocijas ir elgesį. Itin silpna kontrolė. Afektai beveik nevaldomi, todėl užburto rato nutraukti beveik neįmanoma. Tokiu atveju žmogaus neveikia įrodymai, jam atrodo, kad jis liko nesuprastas. Visa, ką įmanoma padaryti, tai tik sumažinti emocijų intensyvumą arba labai stiprų išgyvenimą pakeisti kita tokia pat stipria emicija. Blokavimas. Afektai užblokuoja viską, kas su jais siejasi. Įsijungia gynybos mechanizmai. Afekto situacijoje ypač stipriai veikia neigimas, kai žmogus dažnai net beviltiškose situacijose nemato realių įvykių ar skausmingų dalykų. Aistra, kaip ir afektas, yra stiprus išgyvenimas. Tačiau tai labiau pastovus visaapimantys sąmoningesnis, ramesnis jausmas, dominuojantis kitų jausmų atžvilgių ir atliekantis reguliacinę funkciją bei darantys poreikį žmoaus veiklai, gyvenimo krypčiai ir pan. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą. Pvz., aistringi krepšinio sirgaliai. Svarbiausias „aistruolių“ bruožas - aktyvi veikla juos dominančioje, aistrą keliančioje srityje. Baimė kyla žmogui susidūrus su pavoju. Normaliomis sąlygomis ji padeda išvenkti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Be baimės būtumė lengvai pažeidžiami. Priešingai nerimui, ji visada siejasi su konkrečiu aplinkos objektų (asmeniu, daiktu, įvykiu). Baimei bųdinga įtampa, susijaudinimas, stokojanti harmonijos veikla, pakitęs suvokimas. Didelė baimė mažina žmogaus veiklumą, slopina skausmą, sugebėjimą prisitaikyti prie pakytusių sąlygų. Tačiau ji įspėja žmogų apie gresiantį pavojų, skatina budrumą, padidina jautrumą, parengia būsimai veiklai. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Depresija - tai prislėgta, liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Debresija - ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: debresijos kankinamo žmogaus niekas nedžiugina - nei anksčiau mėgti užsiėmimai, nei darbai ar valgiai: dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai. Esant debresiniai būsenai žmogus linkęs iškreipti esamą gyvenimo situacij…
Kitų Pažinimas ir Poveikis Kitiems
Norint gerai valdyti savo emocijas, svarbu suprasti ir kitų žmonių emocijas. Tai apima:
- Kitų asmenų emocijų teikiamos informacijos suvokimas: Gebėjimas atpažinti ir interpretuoti kitų žmonių emocijas.
- Suvokimo iškraipymo priežastys: Svarbu suprasti, kodėl mes kartais neteisingai interpretuojame kitų žmonių emocijas.
- Empatija: Gebėjimas įsijausti į kitų žmonių jausmus ir suprasti jų perspektyvą.
- Socialiniai įgūdžiai: Gebėjimas efektyviai bendrauti su kitais žmonėmis, spręsti konfliktus ir kurti tvirtus santykius.
Emocijų Atpažinimas: Kaip Tai Veikia?
Emocijų atpažinimas yra procesas, kurio metu žmogus:
- Pastebi, kas vyksta jo viduje, o ne tik ką daro.
- Gebą atskirti jausmą nuo veiksmo.
- Leidžia emocijai būti, prieš priimdamas sprendimą.
- Nebesusilieja su emocija, bet ir nuo jos nebėga.
Emocija tampa informacija, o ne impulsu.
Emocijų Atpažinimo Kilmė
Emocijų atpažinimas formuojasi, kai:
- Žmogui leidžiama jausti be bausmės ar gėdos.
- Vystomas vidinis stebėtojas.
- Nutraukiamas automatinis reagavimas.
- Atsiranda saugi erdvė vidiniam patyrimui.
Jei vaikystėje emocijos buvo ignoruojamos ar neigiamos, šis gebėjimas dažnai turi būti išmokstamas iš naujo.
Vidinė Emocijų Atpažinimo Struktūra
Emocijų atpažinimą sudaro:
- Pojūčio pastebėjimas: Emocija pirmiausia atpažįstama kūne: įtampa, šiluma, spaudimas, tuštuma.
- Įvardijimas: „Tai liūdesys“, „Tai pyktis“, „Tai nerimas“.
- Priėmimas: Leidimas jausmui būti be noro jį taisyti ar užgniaužti.
- Atskyrimas nuo veikimo: Emocija nebėra komanda veikti - ji tampa signalu.
Emocijų Reguliavimo Įgūdžių Stoka
Neturint emocijų reguliavimo įgūdžių, galime nežinoti kaip keisti ar reguliuoti emocijas ir veiksmus susijusius su emocijomis. Kartais galime turėti emocijų reguliavimo įgūdžių vienose situacijose ar esant vienos nuotaikos, bet jų trūksta kitose situacijose, ar esant kitai nuotaikai. Žmogus mokosi reguliuoti savo emocijas nuo ankstyvosios kūdikystės kai keičiasi emocijomis su motina. Tačiau ne visi tėvai patys turi reikiamų tam įgūdžių ar noro.
Emocinio Elgesio Pastiprinimas
Tam tikrose situacijose emocijos turi savo funkcijas. Kai tam tikros emocijos funkcija yra pastiprinama, ją labai sunku keisti. Pavyzdžiui, jei žmogui pykstant, aplinkiniai suteikia jam ko jis nori ar reikalauja, tai bus labai sunku išmokyti reguliuoti jo pyktį. Žmogaus pykčio protrūkis tokios situacijoje yra pastiprinamas.
Emocinė Perkrova
Kartais žmogus gali būti stipriai sužadintas ir nerimastingos mintys bei ruminavimas gali palaikyti esamas emocijas.