Įvadas
Vaiko asmenybės vystymasis yra sudėtingas ir daugialypis procesas, kuriam didelę įtaką daro emocinė raida. Emocijos ir jausmai formuoja vaiko santykius su aplinka, artimaisiais ir pačiu savimi. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip emocinė raida veikia vaiko asmenybės formavimąsi, remiantis įvairių autorių tyrimais ir rekomendacijomis. Taip pat bus aptariami amžiaus tarpsnių krizės ir jų įveikimo svarba.
Emocijų ir Jausmų Formavimosi Svarba
Emocijos yra spontaniškos reakcijos į patenkintus arba nepatenkintus poreikius, o jausmai - tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Tėvų pareiga - padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti. Svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų ir jausmų, bet dera stabdyti netinkamą vaiko elgesį ir parodyti, kaip jis gali elgtis kitaip apimtas emocijų.
Tėvai ramiu tonu turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti. Reikia paaiškinti, kodėl dabar negalima žaisti su kompiuteriu. Deja, dažniausiai tėvai draudžia vaikui rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“, išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu vaikui aiškindami, kad nedarytų to ar ano. Tačiau tai nėra paprastas kaprizas, tai - noras pažinti aplinkinį pasaulį.
Amžiaus Tarpsnių Krizės ir Jų Įveikimas
Asmenybės nuolatinės kaitos gyvenime teoriją sukūrė psichologas Erikas Eriksonas (1902-1994). Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis. Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: įveikti krizę arba neįveikti. Kiekvienoje vystymosi stadijoje žmogui iškyla specifinių problemų, nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis.
Priklausomai nuo teigiamo ar neigiamo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu. Pavyzdžiui, jeigu mama viską daro už vaiką (aprengia, valgydina), tai vaikui nesuteikiama galimybė įveikti atsiskyrimo nuo mamos etapą ir išmokti būti savarankiškam.
Taip pat skaitykite: Kaip naudoti emocinės laisvės techniką
Pirmoji Krizė: Pasitikėjimas ar Nepasitikėjimas (0-1,5 metų)
Pirmąją amžiaus tarpsnių krizę kūdikis išgyvena gimdamas. Tai yra pats trumpiausias kritinis laikotarpis, kuomet vaikas patenka į jam naują ir visiškai kitokią aplinką, kurioje turi išmokti pasitikėti kitais ir jaustis saugiai. Šioje raidos stadijoje vaiko artimiausi aplinkiniai žmonės (dažniausiai tai yra mama) turi pasistengti, kad vaikas jaustųsi saugus. Vien mamos buvimo šalia nepakanka, reikia, kad vaikui tai teiktų malonius potyrius. Kūdikis jausis saugus ir bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, užuos tą patį kvapą.
Ar aplinka saugi, kūdikis vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami fiziologiniai jo poreikiai. Kūdikio verksmas reiškia pagalbos šauksmą ir nereikia baimintis, kad vaikas išleps, jei bus reaguojama į jo verksmą ir ieškoma priežasties. Pavyzdžiui, mama sako, kad kūdikis verkė, o ji nežinojusi ką daryti, todėl uždarė duris ir paliko jį vieną kambaryje. Tokio amžiaus kūdikiai niekaip kitaip negali suaugusiesiems pranešti apie tai, kad jiems kažkas yra negerai, tik verkimu, todėl privalu besąlygiškai reaguoti, ieškoti priežasties ir stengtis užtikrinti kūdikio saugumo poreikį.
Antroji Krizė: Autonomija ar Gėda ir Abejonės (1,5-3 metai)
Ši krizė gali prasidėti nuo devynių mėnesių ar vėliau ir tęstis iki 1,5 ar iki 2,5 metukų, kai vaikas pradeda laisviau judėti aplinkoje ir nebėra visiškai priklausomas nuo mamos. Vaikui nori tyrinėti ir pažinti aplinką. Per patirtį jis supranta, kad gali pats pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti jį dominantį žaislą, atidaryti stalčių.
Šios krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus, t. y. Jeigu mes ribojame vaiko judėjimo laisvę, jis negali įgyti šių savybių. Tėvai, sudarydami vaikui saugią tyrinėjimo aplinką, sudaro sąlygas šias savybes įgyti. Vaikas gali norėti obuolio ir nenorėti morkos. Gali norėti rankoje laikyti spalvotą žaislą ir nenorėti ryšėti seilinuko ar dėtis kepurę.
Šiuo amžiaus tarpsniu netinkamas metodas yra įtikinėti, įrodinėti ir derėtis su vaiku, ką jis turi daryti. Pavyzdžiui, vaikas mėto košę su šaukštu ant stalo, o mama kalba: „nemėtyk košės, negražu, niekas taip nedaro“. Vaikas šito nesuvokia, jis tyrinėja aplinką ir pažindamas save suvokia, kad jis gali padaryti šitą veiksmą. Tokio amžiaus vaikų žodynas nėra gausus ir žodžio „negalima“ jie negirdi, o išgirsta tik „galima“, todėl kartoja savo veiksmą toliau. Pavyzdžiui, jeigu vaikas žaidžia su sultimis, reikėtų porą kartų pasakyti ir parodyti, kad sultis reikia gerti, ir perspėti: jeigu jis žais su sultimis, tada jos bus paimtos. Jeigu vaikas ir toliau elgiasi netinkamai, būtinai privalote atlikti veiksmą, kurį minėjote, - paimti sultis.
Taip pat skaitykite: Vaikų elgesio problemų sprendimai
Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius - išimti ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Negalima slopinti vaiko pažinimo poreikio. Jeigu jį užslopinsime dabar, tai vėliau paaugęs jis neturės norų ir veiklos tikslų. Šiuo periodu vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais ir jaučia gėdą.
Trečioji Krizė: Iniciatyvumas ar Kaltė (3-6 metai)
Šiuo amžiaus tarpsniu (krizė gali prasidėti 2,5-3,5 amžiaus vaikams ir tęstis net iki 6 metų), vaiką užvaldo frazė „aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga pradeda net isteriškai reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliui atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikas dažnai sulaukia jį erzinančių „neimk“, „negalima“, „neliesk“, „nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiamas. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas.
Šio amžiaus vaikas jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausia visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „nori“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“ Arba jeigu vaikas nenori rengtis, bet nori į darželį: „Šiandien darželyje galėsi žaisti su draugais, bus įdomi diena. Nori pas draugus? Gerai, bet prieš tai turime apsirengti“. Svarbu parodyti vaikui, kad mums svarbūs jo norai, ir jis galės juos išpildyti, bet prieš tai turi padaryti tai, ką reikia, ko nemėgsta, turi pasistengti. Šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko emocijos (spontaniška reakcija į patenkintą arba nepatenkintą poreikį) ir jausmai (tai vaiko santykių su žmonėmis, daiktais ir reiškiniais išgyvenimas), todėl tėvų pareiga - padėti savo vaikui atpažinti emocijas, suprasti, kas jas sukelia, ir mokyti tinkamai jas reikšti.
Ketvirtoji Krizė: Darbštumas ar Menkavertiškumas (6-12 metų)
Šiuo amžiaus tarpsniu tarsi yra patikrinama tai, ką vaikas sukaupė iki mokyklos, kaip jis yra pasirengęs prisitaikyti prie naujų iššūkių ir įgyti naujos patirties. Tapęs mokiniu vaikas atsiduria naujoje aplinkoje ir jam reikia savarankiškai patenkinti savo poreikius. Jeigu tėvai vaikui ikimokykliniu laikotarpiu leido įgyti tokios patirties, tai mokykloje jam bus paprasta. Pasitaiko, kad tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus ir paklusti taisyklėms: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Kartais apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti.
Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti, o būti atidžiais ir dėmesingais klausytojais, pastiprinančiais vaiką ir padedančiais jam pačiam rasti būdus, kaip prisitaikyti prie naujos situacijos. Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu netinka apkrauti vaiką papildomomis užduotimis, reikalavimais. Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti priklausomybę
Kitas klaidingas suvokimas yra tas, kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus evoliucija paskyrė tam tikrą laiką, kuomet tėvai turi galimybes padėti vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu vaikas šio gebėjimo neįgijo iki 7 metų, tai vėliau ši patirtis gali labai brangiai kainuoti. Privalu nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, liesti, užuosti įvairius kvapus, ragauti, matyti ir t. t. Tada vaikas įgis tokias savybes, kurios leis tinkamai įvertinti situacijas ir pasirinkti tinkamą elgesį, meistriškai įveikti iškilusius sunkumus, ugdysis pasitikėjimą savimi arba, priešingu atveju, menkavertiškumo jausmą.
Socialinė Aplinka ir Jos Įtaka
7-11 vaiko gyvenimo metai. Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi.
Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi.
Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti.
Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Savęs Vertybės Formavimas
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais.
Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis.
Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Šeimos Įtaka Vaiko Vystymuisi
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,- daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija. Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra.
Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.
Septynių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
tags: #emocines #raidos #itaka #tolimesniam #vaiko #asmenybes