Šiame straipsnyje aptarsime emociskai nestabilių asmenybės sutrikimų simptomus. Nuo 2015 metų dirbu priklausomybių srityje ir kasdien susiduriu su žmonėmis, kurie negali išsivaduoti nuo alkoholio, narkotikų ar vaistų vartojimo. Iš patirties žinau, kad priklausomybė yra žymiai sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Kopriklausomybė ir priklausomybė
Kovodami su savo šeimos narių priklausomybėmis, artimieji, vėliau ar anksčiau kreipiasi pagalbos į specialistus iš kurių išgirsta žodį “kopriklausomybė”. Kopriklausomybė - tai labai nevienareikšmiškas, populiarioje ir akademinėje literatūroje plačiai tyrinėjamas reiškinys. Literatūroje pateikiama daug ir įvairių kopriklausomybės apibrėžimų, tačiau nėra nei vieno bendrai priimto ir universalaus, taip pat nėra ir diagnostinių kriterijų. Kopriklausomybė oficialiai nepripažįstama kaip sutrikimas, ji neįtraukta į sisteminį ligų sąrašą (TLK-10). Literatūroje galima sutikti ne tik sąvoką “kopriklausomybė”, bet ir kitaus šį reiškinį apibūdinančius žodžius: “priklausomas elgesys”, “priklausomi santykiai”, “netiesioginė priklausomybė”, “ko-alkoholikai”.
Oksfordo žodyne, sąvoka “kopriklausomybė” aiškinama kaip “pernelyg didelė emocinė ar psichologinė priklausomybė nuo partnerio, paprastai nuo to, kuriam reikia palaikymo dėl ligos ar priklausomybės”. Etimologiniame žodyne, terminas kopriklausomybė aiškinamas kaip “disfunkcinis kito palaikymas santykyje su priklausomybe ar kitu save griaunančiu elgesiu”. Priešdėlis “co” reiškia “kartu, bendrai”. Bulotaitė (2009), naudojo “netiesioginės priklausomybės” sąvoką ir pateikė tokį apibrėžimą: “tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga…tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė, kartais net fizinė) nuo kito žmogaus”.
Kopriklausomybės fenomenas neatskiriamas nuo priklausomybės, kuri sisteminiame ligų sąraše (TLK-10), yra išskirtinai siejama tik su cheminių medžiagų vartojimu: „Tai grupė elgesio, pažinimo ir psichologinių reiškinių atsiradusių reguliariai vartojant medžiagą. Paprastai susiformuoja stiprus potraukis vartoti narkotikus, sunku kontroliuoti jų vartojimą, vartojimas tęsiamas nepaisant žalingų pasekmių, narkotikų vartojimui suteikiama pirmenybė lyginant su kitomis veiklomis ar įsipareigojimais, padidėjusi tolerancija medžiagai ir kartais fizinės abstinencijos būklė.“
Sidorova (2014) mini tris pagrindinius klinikinius priklausomybės požymius: negalėjimas kontroliuoti savo elgesio santykyje su chemine medžiaga; medžiagos “panaikinimo” sindromas (sunkią fizinę būklę nuo medžiagos galima greitai ir efektyviai panaikinti tik vėl pavartojus tos medžiagos); asmenybės interesų sumažėjimas ir apsiribojimas tik kontaktais su medžiaga (ieškojimas, pirkimas, kalbėjimas apie tai). Visi šie požymiai pasireiškia kopriklausomų žmonių santykiuose su kitais. Priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių artimieji negali nustoti kontroliuoti savo šeimos narių, negalėdami kontroliuoti, jie patiria nerimą, kuris sumažėja vėl atsiradus galimybei kontroliuoti vartojantį šeimos narį. Kopriklausomų žmonių interesų ratas labai stipriai susiaurėjęs, dažniausiai jie neskiria laiko niekam kitam.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinio gyvenimo iššūkiai
Bulotaitė (2009) aprašo paraleles tarp priklausomybės ir kopriklausomybės. Beveik veidrodiniu principu atsikartoja priklausomybe sergančių ir kopriklausomų žmonių elgesys, mintys bei jausmai. Tiek vieniems, tiek kitiems būdinga “sąmonė užvaldyta objekto”, kopriklausomų žmonių mintys nuolatos sukasi apie priklausomybės užvaldytą asmenį. Toks žmogus nebegali išsivaduoti ir nustoti galvoti apie priklausomą šeimos narį, o priklausomas asmuo nebegali kontroliuoti medžiagos vartojimo. Taip pat abiem pusėms pasireiškia: neigimas, žodinė ar fizinė agresija, žema savivertė, panašūs vyraujantys jausmai (pyktis, kaltė, gėda, baimė); sutrikusi fizinė sveikata (širdies ligos, nemiga, skrandžio skausmai); panašūs psichiniai susirgimai (depresija, mintys apie savižudybę) bei vienodas požiūris į gydymą (pagalbos atsisakymas). Matome kad kopriklausomybė ir priklausomybė yra dvi to paties medalio pusės.
Siaurąja prasme, kopriklausomais vadinami priklausomų nuo cheminių medžiagų žmonių šeimos nariai. Tačiau žvelgiant plačiau, rašo Beattie (1992) kopriklausomybė apima ir tokias žmonių grupes, kaip suaugę alkoholikų vaikai, emociškai ar psichiškai nestabilių žmonių artimieji, lėtinėmis ligomis sergančiųjų artimieji, elgesio problemų turinčių vaikų tėvai, neatsakingų žmonių artimieji. Kopriklausomybė ypač dažnai pasireiškia slaugytojams, socialiniams darbuotojams ar žmonėms, teikiantiems pagalbą kitiems. Taip pat pastebėta kad kopriklausomybė pasireiškia ir sveikstantiems priklausomiems nuo alkoholio ar narkotikų, žmonėms. Psichologai taip dažnai persiima priklausomų klientų gelbėjimu, vadinasi "suserga" kopriklausomybe. Toks personalo elgesys yra žalingas klientams.
Bacon (2014) atskleidė kad savęs tapatinimas su kopriklausomybe gali būti naudingas. Tapatinimasis su kopriklausomybės sąvoka suteikia žmonėms realumo ir apčiuopiamumo pojūtį: “kopriklausomybė viską paaiškina”; “kopriklausomybė padeda man save atskleisti”; “padeda rasti prasmę”; ar įvardinti savo būseną. Būtent šiuo, susitapatinimo, principu veikia visos savitarpio pagalbos grupės, kuriose priklausomų žmonių šeimos nariai gali dalintis savo istorijomis ir išgirsti kitų žmonių pasidalinimų apie savo patirtis.
Dauguma autorių, kopriklausomybę pateikia kaip “ligą” ar “sutrikimą”. Jie siekia suprasti priežastis, stengiasi pateikti apibrėžimų ir ieško būdų kaip “išgydyti” pacientus. Egzistencinės krypties terapeutai nenaudoja žodžio pacientas. Į kliento simptomus ar sutrikimus žvelgiama kaip į jo “buvimo būdą pasaulyje”.
Egzistencinis požiūris į terapiją
Egzistencinis požiūris terapijoje padeda kenčiančiam žmogui plačiau pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti jame naujų galimybių. Jis padeda priimti tai, kas neišvengiama, ko neįmanoma pakeisti ir rasti savyje jėgų ir slypinčio potencialo.“Kopriklausomybė” susiformuoja būnant artimuose santykiuose su kitais žmonėmis, o terapinis susitikimas - tai erdvė, kurioje susitinki su “kitu” žmogumi - terapeutu, tai terapijoje atsirandantis santykis padeda įveikti sunkumus santykiuose su savo šeimos nariais. Terapija suteikia galimybę klientui įsisąmoninti savo buvimą santykyje su kitais per “atkuriamųjų santykių” galimybę. Egzistencinė terapija gali būti suprantama kaip struktūruotas ir rekonstruojantis žmogaus gyvenimo tyrimas, kuris per terapeuto ir kliento bendradarbiavimą ir dialogą “suteikia psichoterapijai transformuojančios patirties” potencialo.
Taip pat skaitykite: ENAP istorija ir raida
Ribinio asmenybės sutrikimo (BPD) simptomai
Ribinis asmenybės sutrikimas (BPD) pasireiškia sudėtinga simptomų, įskaitant emocinį nestabilumą, impulsyvumą ir nuolatinę baimę būti paliktam, sąveika. Šie simptomai atsiranda dėl genetinių polinkių ir aplinkos veiksnių, ypač vaikystėje patirtų traumų, sankaupos ir dažnai trukdo asmenims užmegzti stabilius santykius ir sukurti sveikus įveikos mechanizmus. Suprasti BPD niuansus labai svarbu ne tik norint veiksmingai nustatyti diagnozę, bet ir ištirti galimus gydymo būdus. Jam būdingi itin dideli nuotaikų svyravimai, impulsyvumas, savęs vertinimo ir santykių nestabilumas. BPD gali pasireikšti vėlyvojoje paauglystėje arba ankstyvojoje pilnametystėje, o simptomai gali būti įvairaus sunkumo. BPD sergantiems asmenims kyla didelė savęs žalojimo ir savižudybės rizika, kuri yra didesnė, palyginti su bendra populiacija.
Vienas iš ryškių simptomų gali būti nestabilūs santykiai, kuriems būdinga stipri apleidimo baimė. Asmenys gali pasižymėti besaikiu elgesiu, kad išvengtų tariamo atstūmimo, dėl to atsiranda idealizavimo ir vėlesnio partnerių nuvertinimo ciklai. Impulsyvus ir savidestruktyvus elgesys taip pat būdingas BPD. Tai gali būti nesaugūs seksualiniai santykiai, piktnaudžiavimas narkotinėmis medžiagomis ar neatsargus vairavimas, dažnai kaip priemonė susidoroti su slegiančiomis emocijomis. Tapatybės sutrikimai gali pasireikšti nestabiliu savivaizdžiu ir painiava dėl asmeninių vertybių ir tikslų. Kognityviniai iškraipymai, tokie kaip paranojinės mintys ir nerealūs lūkesčiai dėl santykių, gali dar labiau apsunkinti klinikinį vaizdą.
Nuotaikų svyravimai ir emocinis nestabilumas gali labai paveikti asmenis, turinčius ribinį asmenybės sutrikimą (BPD). Šie emociniai svyravimai gali pasireikšti kaip kraštutiniai pokyčiai nuo didelio džiaugsmo iki gilios gėdos, kuriuos dažnai iššaukia tarpasmeniniai santykiai arba aplinkos stresoriai. Dėl greitos nuotaikų kaitos, būdingos BPD, gali atsirasti juodai baltas mąstymas, kai santykiai vertinami kaip idealūs arba nepataisomai ydingi. Toks emocinis nepastovumas gali kelti baimę būti paliktam, todėl gali tekti karštligiškai stengtis palaikyti ryšius.
Impulsyvumas yra pagrindinis ribinio asmenybės sutrikimo (BPD) požymis, kurio paplitimo lygis svyruoja nuo 43 % iki 99 %. Todėl asmenims, sergantiems BPD, gali kilti sunkių padarinių, įskaitant savęs žalojimą ar savižudybę, rizika. Neteisinga aplinka, kurioje atmetamos emocijų apraiškos, gali padidinti BPD riziką.
Genetika ir aplinka
Tyrimų duomenimis, ribinio asmenybės sutrikimo (BPD) paveldimumas yra apie 40-46 proc. Tai rodo, kad jo vystymuisi didelę įtaką daro genetinis komponentas. Genetinis polinkis ir šeimos dinamika gali turėti didelę įtaką ribinio asmenybės sutrikimo (BPD) išsivystymui. Tiek aplinkos veiksniai, tiek paveldėti bruožai gali turėti įtakos BPD išsivystymo rizikai, o disfunkcinis tėvų auklėjimo stilius, pavyzdžiui, emocinė nepriežiūra ir nenuosekli disciplina, ypač padidina pažeidžiamumą. Šeiminiai BPD modeliai gali išryškinti, kaip svarbu atkreipti dėmesį ir į genetinę, ir į aplinkos įtaką. Iki 80 % asmenų, sergančių ribiniu asmenybės sutrikimu (BPD) , vaikystėje galėjo patirti traumą, įskaitant piktnaudžiavimą ar nepriežiūrą.
Taip pat skaitykite: Sukurkite emociškai saugią aplinką
Gydymas
Veiksmingas ribinio asmenybės sutrikimo (BPD) gydymas gali apimti įvairius terapinius metodus, kuriais siekiama valdyti simptomus ir pagerinti bendrą funkcionavimą. Psichoterapija išlieka kertiniu gydymo pagrindu ir dažnai papildoma medikamentais, skirtais konkretiems simptomams šalinti. Esant sunkiems simptomams ar mintims apie savižudybę gali prireikti hospitalizavimo. Gyvenimas, sergant ribiniu asmenybės sutrikimu (BPD), kelia unikalių iššūkių, kurie gali smarkiai paveikti įvairius žmogaus gyvenimo aspektus. Toks emocinis nestabilumas gali skatinti neramumus, lemiančius impulsyvų ir neapgalvotą elgesį, o tai gali apsunkinti tarpasmeninius ryšius. Dėl didelio jautrumo atstūmimui gali paaštrėti santykių sunkumai, dažnai kylantis vienišumo jausmas ir depresija. Be to, BPD gali turėti didelių pasekmių fizinei sveikatai ir darbo stabilumui. Norint veiksmingai valdyti BPD, būtinas supratimas ir parama. Draugai ir šeima gali atlikti svarbų vaidmenį remiant asmenis, turinčius emocinių ir elgesio problemų. Sužinoję apie asmens poreikius, jie gali nustatyti nuoseklias ribas ir palengvinti atvirą bendravimą.
Asmenybės sutrikimai
Asmenybės sutrikimai - tai psichologinių sutrikimų grupė, pasižyminti nelanksčiais ir žalingais mąstymo bei elgsenos būdais. Asmenys, turintys asmenybės sutrikimų, dažnai patiria sunkumų bendraujant su kitais, spręsdami kasdienes problemas socialiai ir kultūriškai priimtinais būdais. Šie sutrikimai dažnai pasireiškia paauglystėje arba ankstyvame suaugusiojo amžiuje.
Tarp dažniausiai pasitaikančių asmenybės sutrikimų tipų yra:
- Paranoiškas asmenybės sutrikimas: Būdingas nepasitikėjimas ir įtarumas kitais žmonėmis, nuoskaudų laikymas.
- Šizoidinis asmenybės sutrikimas: Pasižymi mažu noru užmegzti artimus santykius ar dalyvauti socialinėje veikloje, sunkumu suprasti kitų žmonių užuominas, emociniu šaltumu.
- Šizotipinis asmenybės sutrikimas: Asmuo mano, kad gali paveikti kitus žmones ar įvykius savo mintimis, blogai interpretuoja kitų žmonių veiksmus, kas sukelia netinkamas emocines reakcijas.
- Antisocialus asmenybės sutrikimas: Dažnai manipuliuoja kitais, elgiasi atšiauriai, meluoja, vagia, vartoja svaiginančias medžiagas, nejaučia kaltės jausmo.
- Ribinis asmenybės sutrikimas: Jaučia tuštumos jausmą, kad yra palikti likimo valiai, nemylimi, sunkiai tvarkosi su stresą keliančiomis situacijomis, dažnai elgiasi rizikingai ir impulsyviai, gali patirti paranojos epizodus.
- Histrioninis asmenybės sutrikimas: Siekia gauti daugiau dėmesio dramatišku ir provokuojančiu elgesiu, yra lengvai paveikiami kitų žmonių, labai jautrūs kritikai ir nepritarimui.
- Narcisistinis asmenybės sutrikimas: Mano, kad yra svarbesni už kitus, dažnai pagražina savo pasiekimus, yra linkę girtis savo patrauklumu ir sėkme.
- Vengiančiojo tipo asmenybės sutrikimas: Jaučia nepilnavertiškumo, neadekvatumo jausmą, mano, kad yra nepatrauklūs, ilgai atsimena kritiką, vengia naujų ir nepažįstamų veiklų ar žmonių.
- Priklausomas asmenybės sutrikimas: Stipriai priklausomi nuo kitų žmonių, nes mano, kad tik jų pagalba gali pasiekti emocinę ir fizinę gerovę, vengia būti vieni, jiems visada reikia pritarimo ir pagalbos priimant sprendimus, yra labiau linkę kentėti ir toleruoti fizinį ir psichologinį smurtą.
- Obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas: Turi nuolatinį tam tikros tvarkos poreikį, tvirtai laikosi taisyklių, jaučiasi itin nemaloniai, kai nepasiekia nustatyto tobulumo.
Svarbu paminėti, jog patikimai diagnozuoti asmenybės sutrikimus yra sudėtinga, todėl būtina atlikti kruopščią specialisto vedamą diagnostiką. Gydymas priklauso nuo asmenybės sutrikimo tipo ir sunkumo. Psichoterapija gali labai padėti suprasti ir valdyti sutrikimo simptomus bei elgesį, kuris trukdo kasdieniam gyvenimui.
Asmenybės tipų įvairovė
Anot G. Petronienės, visiškai sveika asmenybė realiame gyvenime neegzistuoja, nes tuomet reikėtų turėti tobulus tėvus ir tobulą vaikystės patirtį. Klasifikacija remiasi psichinių sutrikimų tipais ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis, tačiau neteigia, kad vieno ar kito tipo žmogus turi atitinkamą psichikos sutrikimą.
- Paranojikas: Įtarūs ir atsargūs žmonės, visur matantys klastą ir priešus, gyvena nuolatinėje kovoje, todėl niekada negali iki galo atsipalaiduoti. Geroji jų savybė - motyvacija ir veržlumas.
- Psichopatas: Nejautrūs, šalti ir labai impulsyvūs, negali atlaikyti frustracijos, todėl stipriai sureaguoja, jeigu kažkas suerzina. Gyvenime jie ieško adrenalino, jaučiasi esantys nuolatinėje kovoje už išgyvenimą.
- Šizoidinis tipas: Gabūs, kūrybingi, bet nepraktiški ir labai jautrūs žmonės, linkę atsiriboti, saugoti savo privatumą, jiems sunku sukurti artimą ryšį, labiau mėgsta vienatvę ir atskirumą.
- Vengiantis tipas: Išoriškai panašus į šizoidinį tipą, bet sveikesnis ir šiltesnis, vengia viešumos, buvimo dėmesio centre, bijo kalbėti prieš auditoriją.
- Narcizas: Nuolat ieško, ką galėtų nuvertinti, tačiau daro tai nesąmoningai, turi didelį resursą jaustis laimingam, nes „aš esu šaunuolis“, „aš turiu ypatingų gebėjimų“.
- Obsesinis tipas: Pedantiški, punktualūs ir tvarkingi žmonės, labai bijo padaryti klaidą, mėgsta dirbti nuosekliai pagal iš anksto susikurtą planą, bet dėl stiprios savikontrolės stokoja emocijų.
- Depresinis tipas: Jeigu nesiseka, paskęsta liūdesyje ir savęs kaltinimuose, kasdienybėje tai labai šiltas žmogus, kuris labai rūpinasi kitais ir tai jam didelė laimė.
- Mazochistas: Pirmiausia pakenkia sau, o tuomet kerštauja kitiems, savotiškai maitinasi kitų kalte, užsiima pasyvia agresija savo atžvilgiu, bet nejaučia tai darą.
- Ribinis (isterinis) tipas: Nesugeba valdyti jausmų, yra labai nepastovūs, nejaučia ribų - elgiasi taip, kaip tuo metu norisi, kokios emocijos jiems šiuo metu yra, tokias ir išreiškia.
- Hiperaktyvus tipas: Neatlaiko nerimo, kurį bando nuslopinti hiperaktyvumu ir perdėtu optimizmu, jaučia liūdesį ir išsekimą, nesugeba sukoncentruoti dėmesio, labai šnekūs ir labai vargina aplinkinius.
- Demonstratyvus tipas: Pagrindinis tikslas - gauti kuo daugiau dėmesio iš aplinkinių, moka įdomiai pakalbėti, kitiems patikti, tačiau turi bėdų su nuoširdumu.
Asmenybės sutrikimų paplitimas
Asmenybės sutrikimai yra gana dažni, paveikiantys 10-15% bendrosios populiacijos. Žmonės su asmenybės sutrikimais dažnai lankosi medicinos įstaigose dėl įvairių problemų, tokių kaip smurtas, traumos, narkotinių medžiagų vartojimas, socialinės krizės, nutrūkę santykiai, save žalojantis elgesys ir savižudybės rizika. Tyrimai rodo, kad asmenybės sutrikimai labiau paplitę tarp žmonių, neturinčių vidurinio išsilavinimo, gyvenančių vieniems miesto centre. Emociškai nestabilių asmenybių sutrikimai dažniau pasitaiko tarp jaunų moterų.
Asmenybės modeliai
Šiuo metu labiausiai moksliškai tirti, validūs ir patikimi asmenybės modeliai yra 5 faktorių (arba Didžiojo 5) asmenybės modelis ir 6 faktorių HEXACO asmenybės modelis.
HEXACO asmenybės modelis:
- Sąžiningumas ir nuolankumas (H): Polinkis laikytis įstatymo ir taisyklių, būti sąžiningu, nuoširdžiu, kukliu.
- Emocingumas (E): Polinkis į sentimentalumą, prisirišti prie kitų žmonių, siekti pagalbos ir emocinio palaikymo iš jų.
- Ekstraversija (X): Polinkis siekti socialinės stimuliacijos, daug bendrauti ir kalbėti.
- Sutariamumas (A): Polinkis atsižvelgti į kitų interesus, padėti kitiems žmonėms, vengti konfliktų.
- Disciplinuotumas (C): Polinkis į tvarkos, struktūros, taisyklių laikymąsi, organizuotumą.
- Atvirumas patirčiai (O): Polinkis siekti įvairovės, naujų patirčių, eksperimentuoti.
tags: #emociskai #nestabiliu #asmenybes #sutrikimu