Įvadas
Laiko ir erdvės santykių suvokimas yra esminis žmogaus patirties aspektas, lemiantis ne tik įvykių suvokimą, bet ir mąstymo galimybes. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip filosofija, mokslas ir kultūra interpretuoja šiuos fundamentalius reiškinius, ypatingą dėmesį skirdami transcendentalinei laiko patirčiai ir erdvinio suvokimo kultūriniams aspektams.
Laiko sampratos filosofijoje ir moksle
Laikas, būdamas viena iš pagrindinių filosofijos ir mokslo problemų, kelia daug klausimų dėl jo prigimties: ar jis absoliutus, reliatyvus, ar priklauso nuo kalbos ir kultūros interpretacijos. Net ir pamatinis būties klausimas negali išvengti ryšio su laiku.
Laikas ir gyvybingumas
Laiko klausimas yra susijęs su gyvybingumu, nes kiekviena rūšis turi savo biologinį laikrodį, o kosmosas, kaip teigiama, prasidėjo sulig didžiuoju sprogimu. Tačiau toks teiginys yra problemiškas, nes tvirtinant, kad buvo kokia nors pradžia ir esant „po jos“, kyla klausimas, o kas buvo „prieš ją“. Šiuo atveju laiko sąvoka yra priimta a priori, ir didysis sprogimas yra suvokiamas tik kaip vienas iš įvykių laiko tėkmėje, o ne laiko pradžia.
Transcendentalinė laiko patirtis
Straipsnyje daug dėmesio skiriama transcendentalinei laiko patirčiai, svarstant laiko ir erdvės būtinumą bet kokiai patirčiai. Taip pat pažymima, kad laikas, erdvė ir judesys nesutampa su jokia aiškinama teorija ir todėl reikalauja „transcendentalinės“ prieigos. Visa tai atvėrus, bus galima tęsti tyrimą ir atskleisti transcendentalinės sąmonės galimybes suvokti kosmosą be metafizinių, ontologinių ir teologinių prielaidų. Taigi netrukus bus proga susipažinti su fenomenais, kurie, nors ir duoti neišvengiamai, visgi buvo įrėminti kurios nors ontologijos, o gal net psichologijos ar metafizikos naudai.
Metafizinis mąstymas ir laiko neigimas
Įvairios metafizikos bei ontologijos yra linkusios teigti, kad egzistuoja plotmės bei duotys, esančios anapus laiko arba apskritai neturinčios jokio ryšio su laiku, esą laikas joms nedaro jokios įtakos. Senovės graikų filosofas Parmenidas, ieškodamas būties, vienas pirmųjų paneigė laiką teigdamas, kad būtis neturi laikiškumo - ji yra apibrėžiama kaip achronon, nelaikiška. Remiantis šiuo požiūriu buvo laikomasi klasikinės nuostatos, kad laikas nėra tikrovė, to on, kad tai tik fenomenas, phainomenon. Pomėgis „ieškoti“ ko nors nelaikiško ir net neerdviško yra būdingas ir klasikinei ontologijai, kuri iš esmės teigia, kad laikas ir erdvė neliečia dalykų esmės ir todėl nei laikas, nei erdvė nepriklauso tikrovei - jie nėra būtini.
Taip pat skaitykite: Testas pagal erdvės suvokimą
Laiko suskaidymas ir dabarties taškas
Šis nebūtinumas kyla iš laiko suskaidymo į dalis: praeitis, dabartis ir ateitis. Praeities jau nebėra, ateities dar nėra, o dabartis, kaip nekintantis taškas, tėra vien skirtumas ir riba tarp praeities ir ateities, taigi pati neturi jokios kitos tikrovės ir tęstinumo. Dabarties taškas niekada nekinta; jis yra amžinas ir šitaip leidžia pagrįsti bet kokį nekintamumą arba amžinumą pačiame laike. Ši laiko sąvoka tiesiog „prismeigia“ visatą prie dabarties taško, nuo kurio neįmanoma nuklysti. Taip pat ir erdvės atžvilgiu, nes kiekviena erdvės pozicija - taškas - taip pat nekinta, kad ir kas jame bepasirodytų. Vadinasi, erdvė neturi jokios įtakos daiktams, taip pat ir daiktai, būdami tam tikrose vietose, nedaro jokios įtakos erdvei. Taip iškyla metafizika, kurioje erdvė pasirodo kaip suma matematinių taškų, matuojamų geometriniais atstumais.
Transcendencijos būtinybės prielaida
Taigi metafizinis mąstymas kosmosą aiškina ypatingai - laiko jį belaikėmis erdvėmis, nejudančiomis duotimis, kartais vadinamomis „idealais“, kurie yra viso pasaulio šaltiniai ir sąlygos - transcenduojantis X. Šis X gali būti suvokiamas įvairiai: iš jo atsiranda ir išsivysto visata, jis yra kūrėjas, jis - amžini ir visa nustatantys dėsniai, iš jo loginės dedukcijos būdu iškyla pasaulis. Visos šios pozicijos a priori iškelia nekintančios pasaulio tvarkos pagrindo būtinybės prielaidą. Ši būtinybė iškeliama virš bet kokio laiko, erdvės ir judėjimo. Suvokimas, kad ji yra „virš“ šių dalykų, suponuoja tai, jog laikas, erdvė ir judėjimas yra vien jos fenomenai ir todėl gali būti arba nebūti.
Filosofinė mįslė
Metafizinis mąstymas perša išvadą, kad X būtinybė egzistuoja dar „prieš“ bet kokio fenomenalaus kosmoso atsiradimą ir todėl nuo fenomenų yra nepriklausoma. Filosofijai šioje vietoje, kad ir kokios krypties ji bebūtų, iškyla mįslė. Kaipgi tasai X galėtų būti „virš“ ar „prieš“, jei „virš“ arba „prieš“ nėra duoti kaip pasaulio fenomenai? Jei šią metafizinę transcendenciją, jos buvimą „virš“, „apačioje“, „prieš“ ar „po“ laikysime ne laikinėmis ir ne erdvinėmis apibrėžtimis, o priimsime tai kaip jų galimybės sąlygą, tuomet tą amžinąją X plotmę turėsime suvokti kaip prielaidą, reikalaujančią, kad fenomenalus kosmosas peržengtų metafizines ribas. Kitaip tariant, buvimas „prieš“, „iš pradžių“ ar „virš“ - yra transcendentinė metafizinė X sąlyga, turinti suteikti pirmenybę laikui, erdvei ir judesiui, nes kitaip nebūtų aišku, kad fenomenalus kosmosas yra kilęs iš to X.
Grynasis laikas kaip seka
Metaforiškai kalbant, grynasis laikas yra seka, kurioje laiko momentai seka vienas kitą homogeniniame tęsinyje. Kadangi laikas nepriklauso nuo jame esančio medžiagiško turinio, jis yra begalinis, neturi apčiuopiamos pradžios ir pabaigos. Kiekvienas momentas turi turėti „prieš“ ir „po“. Pagal moderniąsias sąvokas-metaforas, laikas, nepaisant jame pasirodančių įvykių ir dalykų, teka savaime, jis tiesiog tęsiasi. Taigi laikas teka nepaisant to, ar kas nors jame kinta, juda, ar ne; jis yra tuščias, todėl ir sąsaja su įvykiais jam yra nebūtina. Laikas nenurodo dalykų ir įvykių pokyčių. Nors dalykai turi savo vietą laike ir kinta, paties laiko kaip tokio vieta nepriklauso nei nuo jų pokyčių, nei nuo jų dabartinės vietos laike. Laiko skirtumus rodo vien seka, kurioje kiekvienas matematinis laiko taškas ir periodas yra lygus kitiems laiko taškams ir periodams. Taigi pagrindinė išvada yra ta, jog laikas gali būti matuojamas neutraliomis priemonėmis, nesvarbu, ar tai būtų skaičiai, ar skaičius žymintys laikrodžiai, vizualiai rodantys, „kada“ kas nors atsitiko, atsitinka ar atsitiks, nors pats šis „kada“ tiems įvykiams neturi jokios įtakos.
Laiko ir erdvės suvokimas
Vis dėlto filosofija, o ypač transcendentalinė, negali susilaikyti nuo klausimų, nes visi šie paminėti teiginiai klimpsta į absurdą. Jei laiką (ir erdvę) suvokiame kaip susidarantį iš taškų, nebeįmanoma suvokti tęstinumo. Taškas, suvokiamas kaip dabarties taškas, yra terpė tarp to, kas anksčiau, ir to, kas vėliau, taigi jis negali prasitęsti į kitą tašką, nes tasai „kitas“, tapęs dabar, taip pat tėra taškas be tęstinumo. Kad ir kiek taškų bedėliotume vienas po kito, kiekvienas taškas bus „dabar“. Dar daugiau, net ir seka „vienas po kito“ tampa negalima, nes taškai, neturėdami tęstinumo, nesiskiria vienas nuo kito. Taip pat ir erdvės atžvilgiu. Galima dėti tašką prie taško, bet jei nė vienas jų neturi pločio, tai ir visi kartu jie nebus nei linija, nei paviršius, tad negalimas ir tęstinumas.
Taip pat skaitykite: Įveikti Trečiosios Erdvės Nerimą
Dabarties, praeities ir ateities sąvokos
Visgi grįžtant prie laiko problemos pastebėsime, jog net ir priimant stebuklingą begalinės taškų sekos galimybę, šie taškai vis vien nesuformuotų tokių sąvokų kaip dabartis, praeitis ir ateitis, jei nebūtų pasirinktas vienas dabarties taškas, nuo kurio atsispiriant būtų galima apibrėžti laiko kryptingumo - praeities ir ateities - sąvokas. Tačiau net ir teigiant, kad tasai pasirinktas taškas yra dabarties taškas, jau numanoma, kad mes a priori suvokiame praeitį ir ateitį. Tas pats galioja ir erdvės atžvilgiu, nes nepaisant skirtingų taškų pozicijos ir nepriimant perspektyvos, iš kurios žvelgiant toks ryšys taptų įmanomas, negalima ir teigti, jog kažkas yra „vienas šalia kito“. Juk „vienas šalia kito“ nepriklauso vien to erdvės taško duočiai, nes pats buvimas „šalia“ reikalauja krypties ir erdvės tęstinumo, kurio negalima išvesti iš taškų sumos. Ir štai vėlgi iškyla transcendentalinio laiko ir erdvės suvokimo problematika.
Laiko neturėjimas būties
Laikas neturi būties. Jei jis ją turėtų, tuomet galėtume klausti taip, kaip klausė Augustinas: ubi temps - kur yra laikas? Šis klausimas verčia keistai suvokti laiką, taip, tarytum jis turėtų „vietą“, kurioje galėtų būti. Kitaip tariant, visas kosmosas yra „pakabinamas“ ant dabarties taško, esančio „kur nors“ taip, jog šis „kur nors“ turi paaiškinti, kaip laikas iš dabarties taško ištįsta į praeitį ir į ateitį. Tėra vienas, iš esmės psichologinis, aiškinimas: praeitis priklauso atminčiai, o ateitis - laukimui.
Laiko kryptis ir begalybė
Jei laikas yra ribotas, tai galima teigti, kad daiktai „prasidėjo“ dėl kokios nors priežasties ir jie turi jei ne tikslinę, tai bent jau laiko kryptį. Jei laikas yra begalinis, tai nebegalima kalbėti apie jokią laiko kryptį arba, kaip minėjome, net ieškoti kokio nors „dabarties taško“, skiriančio praeitį ir ateitį. Visi taškai yra laiko perspektyvos, sudarančios centrą, iš kurio galima viską apskaičiuoti, ir niekas neturi teisės į absoliutumą, nes žvelgiant iš kitos laiko perspektyvos, sudarančios kitą centrą, įvykiai pasirodytų visai kitaip. Begalybėje kiekvienas pasirinktas taškas yra centras be jokio tikrojo centro būtinumo statuso.
Modernybės mąstymas ir laiko suvokimas
Modernybės mąstymas laiką suvokia kaip begalinį, ir iš to iškyla įvairios perspektyvumo teorijos, reliatyvumas, dabartinės chaoso tezės ir net Koperniko revoliucija. Pastarosios dėka vėliau imama teigti, jog laikas nėra jokia subjektyvi ar objektyvi duotis, bet veikiau transcendentalinė visų kitų duočių sąlyga - nesvarbu, ar jos būtų empirinės, idealios, ar metafizinės. Suvokiamas kaip patyrimo sąlyga, laikas visus įvykius ir patirtis išdėsto „vieną po kito“ ir taip atsiveria priežastingumo, ne be kaip tikrovės, bet kaip griežto mokslinio mąstymo sąlygotumo, galimybė.
Transcendentiniai aiškinimai ir kosmoso plotmė
Be abejo, šių metafizinių laiko aiškinimų įvairovė rodo pastangas peržengti fenomeninį laiko, erdvės ir judesio kosmosą postuluojant ką nors būtino ir pastovaus. Visgi tokie aiškinimai visuomet reikalauja būti patvirtinti kosmoso plotmėje. Kitaip tariant, jei kažkuri filosofija kosmosą mėgina aiškinti remdamasi transcendencija, kaip pirmaprade prielaida, tai kyla klausimas, nuo ko gi žmogui reikia atsispirti norint pasiekti šią transcendenciją? Pavyzdžiui, galima manipuliuoti įvairiais pasaulyje esančiais dydžiais bei jų sąsajomis ir pastebėti įvairių neaiškumų. Siekiant metafiziškai „išspręsti“ šiuos neaiškius fenomenus, galima pateikti aibę spekuliatyvių sąvokų. Pavyzdžiui, kaip tokių neaiškių fenomenų pagrindas gali būti pristatomi matematiniai sąryšiai. Šiuo atveju transcendencijos gelmė prilygsta fenomenalaus kosmoso gelmei. Bet ir čia matematinės transcendencijos suvokimas tampa turtingesnis arba skurdesnis dėl patirto fenomenalaus kosmoso; ir atvirkščiai - bet koks transcendencijos sąvokų susiaurinimas reiškia patirto kosmoso susiaurinimą.
Taip pat skaitykite: Strategijos, lavinančios laiko ir erdvės suvokimą
Transcendentinės teorijos
Jei transcendenciją lemia mechaniniai dėsniai, tai patirtas fenomenalus kosmosas turės apsieiti be tokios prabangos kaip sąmonė, spontaniškumas, kūryba ir apsiriboti vien priežastingumu ir reakcijomis. Pradedant nuo postuluotų pirminių principų ir jų skirtumo nuo patirto pasaulio, galima teigti, kad toks skirtumas ir net skirtingos prieigos pasirodo įvairiose hipotezėse, kuriose minėti pirminiai principai transcenduoja patirtą pasaulį. Kiekviena hipotezė pretenduoja tapti visų kitų aiškinimų hipoteze. Štai biologai savo garbę gina teigdami, kad visi žmogaus gyvenimo reiškiniai, pradedant psichologiniais, bendruomeniniais, ritualiniais ir baigiant teorijomis, yra genų poveikio pasekmė. Ekonomistai visatą ir visus žmogaus veiksmus aiškina remdamiesi medžiagiškais poreikiais. Kiekviena disciplina ir teorija siekia pranokti visas kitas.
Fenomenų pasaulio sudėtingumas
Kiekviena pradeda nuo pasaulietiškų savo srities fenomenų ir pateikia kokią nors transcendentinę teoriją, kuri paaiškina ne tik tuos, bet ir visus kitus fenomenus. Tačiau ši siūloma teorija netrukus pasirodo esanti ribota, nes tie patys ar kiti fenomenai gali būti paaiškinti ir kitaip. Tampa aišku viena: kai tik specifinėmis prielaidomis besiremianti filosofija ar jos disciplinos mėgina atskleisti savo transcendentinę poziciją, paaiškėja, kad tokios prielaidos nebepajėgia aprėpti fenomenų pasaulio sudėtingumo. Žodžiu, bet koks tokios filosofijos arba bet kurios jos disciplinos tyrinėjimas reikalauja analizuoti patį fenomenų pasaulį kaip visų transcendentinių teiginių prielaidą. Čia pridursime, kad tokios filosofijos ir joms artimos disciplinos teigia, jog transcendentiniai aiškinimai yra būtini, o laikas, erdvė ir judėjimas - pamatiniai pasaulio fenomenai - nėra būtini. Tačiau kad ir kokie bebūtų tokių filosofijų aiškinimai, pasaulis yra būtinas jų žiūros objektas. Taigi patirties pasaulis yra esminė visų filosofijų ir įvairių disciplinų teiginių sąlyga. Kitaip tariant, laiko, erdvės ir judėjimo pasaulis kaip fenomeniškas būtinai tampa apriorine filosofinių ir teorinių transcendentinių teiginių sąlyga.
Teiginiai apie laiką, judėjimą ir erdvę
Visi transcendentinio pobūdžio teiginiai, apibūdinantys pasaulio priežastis, siekia visuotinumo. Pavyzdžiui, teiginys „S yra P“ parodo, kad egzistuoja pagrindas S, kuris turi jam priklausančias savybes P. Kadangi laikas, erdvė ir judėjimas nėra daiktai ir neturi savybių, tai šių fenomenų negalima apibūdinti pagal teiginį „S yra P“. Teiginiuose apie laiką, judėjimą ir erdvę joks unikalus daiktas apskritai negali pasirodyti, nes norint suvokti unikalų, pavienį daiktą, reikia atsisakyti bendros, transcendentinės, belaikės ir nekintančios duoties, kurią sudaro vien bendrosios savybės, ir pripažinti tokią teiginio formą, kurioje S yra lygu P. Tam nebereikia jokios transcendentinės duoties - dievybės, nekintančių dėsnių, visuotinumo pagrindų. Tam tereikia suprasti, kad S dėmesio centras yra lygus (arba tapatus) judėjime atsiskleidusiems laiko ir erdvės dariniams. Juk jau matėme, kad kūniškumas, suvokiamas kaip istorijos kūrimo sąlyga, yra judėjimo plotmė, kuri formuoja laiką ir erdvę konkrečios užduoties akivaizdoje. Tokiu atveju nebelieka skirtumo tarp bet kokio būtinumo ir nebūtinumo. Taigi pasaulio fenomenai pateisina patys save.
Kanto įtaka
Nors Kantui dar būdingas tam tikras mokslinis spekuliatyvumas, jis visgi užbaigė būtinumo ir nebūtinumo diskusiją ne tik apribodamas transcendentinės metafizikos teiginius, bet ir įrodydamas, kad teiginiai be laiko, erdvės ir judesio sąlygų - be kosminių fenomenų apskritai - yra neįmanomi. Vadinasi, pirmapradis kosmosas negali būti redukuotas į metafizinius pagrindus. Kosmosas negali būti stebinčio „subjekto“ pasaulio tyrinėjimo „objektas“, nes visi „objektai“ ir net „subjektai“ priklauso laiko, erdvės ir judėjimo pasauliui. Juk mums nereikia į tolimas galaktikas siųsti ekspedicijos ieškoti laiko, erdvės ir judėjimo. Tas pats pasakytina ir apie subjektą, kuris taip pat yra pasaulyje ir pats negali būti laiko, erdvės ir judėjimo šaltinis. Maža to, absurdiška teigti, kad kosmosas vystėsi nuo praeities iki dabarties ir ateityje toliau vystysis. Jei kosmosas yra viskas, jei daugiau…
Laikas ir erdvė tradicinėje kultūroje
Laikas tradicinėje kultūroje įprasminamas dieviškuoju veiksmu. Tik Dievui pradėjus kurti, laikas įvardijamas. Sakoma: nuo pasaulio kūrimo pradžios. Ikikrikščioniškasis pasaulio istorijos supratimas turi esmines architektoninės simbolikos kategorijas, kai kurias jų perėmė Šventasis Raštas, kuriame istorinis jausmas, interpretuojamas aukštesniais lygmenimis - alegoriniu, analoginiu ir tropologiniu - tampa ypač svarbus. Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasaulio kūrimas vyksta šešias dienas.
Dieviškoji kūryba ir erdvė
Viduramžių laikais atsirado sąvoka spatium imaginarum - įsivaizduojamoji erdvė. Joje Dievas iš nieko kūrė pasaulį - creatio ex nihilo. Niekas tapo ypatinga dieviškosios kūrybos medžiaga, sakrališka „pačia savo substancija“. Joks pasaulis negimė „pasaulietinės erdvės vienalytiškumo ir reliatyvumo chaose“. Pasaulio pradžia tradicinėje kultūroje suvokiama kaip vienatinio Dievo buvimas laike ir erdvėje. Labai seniai, kuomet nebuvo dar pasaulio, gyveno tiktai vienas Dievas. Jisai gyveno miglose, o žemai po kojomis jo buvojo vanduo. Ilgą laiką jisai gyveno tose miglose… Kitą kartą, kol da nieką nebūva ant svieto, o jau ponas Dievas mislijo pasaulį tverti; Kada Dievs sutvėrė svietą, nebuvo nei dangaus, nei peklos.
Žemės atsiradimas
Žemės atsiradimas lėmė pasaulio pradžią: Sako pradžiai, prieš sutvėrimo pasaulio, kol dar nieko nebuvo, tiktai vieni vandenys visur Ponas Dievas žadėjo sutverti… Sukūrus žemę, begalinė vandenų erdvė įgauna dabartinius parametrus: dangus, žemė, pekla. Kada Dievs sutvėrė svietą, nebuvo nei dangaus, nei peklos. Dievas iš molio nulipdė žmogų, ir Liuciferis užsinorėjo tokio žmogaus, kuris po jo ranka būtų. Dievas pamatė, kad jis slapta į burną žemės įsidėjo, ir liepė spjauti, o kai išspjovė, toj vietoj atsirado pekla.
Ontologinė sistema ir erdvės santykiai
„Erdvės santykių kalba koduoja ontologinę sistemą: viršus tapatinamas su pastovumu, vienove, harmonija, belaike vertybe, o apačia - su vyksmu, įvairove, veikla“. Lietuvių etiologinėse sakmėse Dievo kuriamas pasaulis dažnai apibrėžiamas savitu laiko matmeniu - akmenų augimu (užrašyta per 57 variantus). Akmenų garbinimas žymus visose indoeuropiečių kultūrose. Prasmės interpretacijose akmuo apibrėžiamas visų pirma kaip prosenovės, egzistencijos simbolis, jam gali būti suteikiama ir Motinos Žemės kaulo reikšmė. Jis gali turėti ir Saulės, ugnies, griausmo simbolines konotacijas. Religinėse interpretacijose akmuo žinomas kaip įvairių dievybių ir vienatinio Dievo ar net altoriaus simbolis, krikščionybėje jis priskiriamas Kristaus, Bažnyčios, šv. Petro reikšmių laukui. Akmuo - tai pradžios, sąryšio ir harmoningo suderinamumo su savimi simbolis. Mitologijoje ir tautosakoje akmuo suvokiamas kaip pasaulio pagrindas, centras arba spyna, sutvirtinanti dangų ir žemę. Akmenį sutrenkus, iš jo pasirodo ugnis arba vanduo - pagrindinės pasaulio kūrimo stichijos. Įdomi akmens kaip amžinybės simbolinė reikšmė.
Laiko senatis ir pasakų formulės
Pradžioj svieto akmenys augo. Jie taip būtų augę, kad žemės nei kiek nebūtų likę ir būt reikėję visiems badu išmirti. Bet Dievas pagailėjo ir užleido tokią šalną, kuri tuoj akmenis sušaldė ir jie nebeauga. Dievui veikiant, laikas kūrimo akte įgauna baigtinį pobūdį: taip nuo šiol bus ir taip bus visada. Laiko senatis etiologinėse sakmėse pabrėžiama ir tradicinėmis pasakų formulėmis: Seniai, labai seniai, kada ten; Dideliai seniai; Senų senovėje, kada dar akmenys augo.
Kosminė ir sociali erdvė
E. Meletinskio nuomone, išskirtinos kosminė ir „sociali“ erdvė. M. Eliade’s teigimu, yra du patyrimai - šventa ir pasaulietinė erdvė. J. Lotmano ir B. Pasaulietinė erdvė, susitikus su Dievu, virsta šventa ir būna šventa dėl bendravimo su Dievu. Anot A. Maceinos, „pati religijos esmė glūdi ne bendruomeninėje jos regimybėje, o dviejų asmenų - dieviškojo ir žmogiškojo - susitikime“. Religija vertinama kaip „dievžmogiškasis dalykas“. Tradicinės kultūros erdvėje - lietuvių etiologinėse sakmėse - Dievas ir žmogus susitinka realioje ir žmogui įprastoje aplinkoje. Vienas ponas išgirdo, kad po pasaulį vaikščioja Dievas. Paėmė jis smėlio, išbarstė kiemą, išpuošė kambarį ir laukia Dievo. Kaip tik tuo metu Dievas, pasivertęs pavargėliu, ėjo pro šalį. Ponas, pamatęs pavargėlį, užpjudė jį šunimis. Pavargėlis, šunų apkandžiotas, nuėjo toliau. Tik spėjo tas pavargėlis išeiti už vartų, tuojau to pono namą apsupo liepsna.
Dabarties laikas ir mitologinė laiko samprata
Pirmykščiais laikais tikras buvo tik dabarties laikas. Pasak A. Gurevičiaus, „tai labai talpi ir plati dabartis, o ne esamasis momentas, joje telpa ir praeitis, ir ateitis, kurių nuo dabarties neskiria aiški riba“, kai cikliškai suprantamas laikas - praeitis kartojasi, ir būsimasis laikas tampa atsinaujinančia dabartimi arba praeitimi. Visi trys laikai - praeitis, dabartis ir ateitis - išsidėsto tarsi vienoje plokštumoje. Tai buvo tie laikai, kada dar Dievas vaikščiojo ant žemės, - pabrėžiama lietuvių etiologinėse sakmėse. Mitologinei laiko sampratai svarbi archajinio ir modernaus laiko distinkcija. Nuolat atgimstančios gamtos pasaulio įtaka lėmė archajinio laiko savitumą: periodiško, pasikartojančio, cikliško ir grįžtančio laiko supratimą suformavo, pasak M. Eliade’s, senovinės periodinės atpirkimo religijos.
Sakralusis ir empirinis laikas
Skiriant pirmykštį sakralųjį ir empirinį laiką, pirmasis laikas E. Meletinskio pažymimas kaip ypatingas laikas. Mitinė epocha - tai pirmųjų objektų ir pirmųjų veiksmų epocha: pirmoji ugnis, pirmoji ietis, pirmasis namas. Laiko samprata lietuvių etiologinėse sakmėse nėra vienalytė. Kada Dievas sutvėrė pasaulį, tai tuo sykiu sutvėrė ir akmenis. Akmenys, kaip ir kiti Dievo tvariniai, augdavo, kad neišnyktų. Kristus, vaikščiodamas ant žemės, nusimušo koją ir, tuo sykiu supykęs ant akmens, tarė: „Nuo šio sykio daugiau jums užteks augti ant žemės už tokį nemandaguriją“. Laikas, kaip ir pasaulis, pavaldus Dievo žodžiui. Lietuvių etiologinėse sakmėse jis įgauna tradiciniu tapusį matavimą; iki Kristaus ir po Kristaus.
Krikščioniškasis metų kalendorius
Krikščioniškasis metų kalendorius - pagrindinis žydų religijos paveldas - sudarytas lunariniu principu, ir tai ryšku senosiose žemdirbių kultūrose: žydams pirmąją Mėnulio jaunaties dieną prasidėdavo naujas mėnuo, skambėdavo trimitai, būdavo aukojamos aukos, nes jaimatis primindavo Dievo sukurtą pasaulio tvarką. Naujosios - krikščioniškosios - kultūros realijos tapo archajiškų veiksmų laiko dominantėmis: Da kai trys Karaliai aja iškoti užgimusia Dievą, ale anys trys nežinoja, kaip reik padūti dovenas. Tysiai iš ranka negražu. Ai sudėja piningų i nupirka rėčiuką - sytą, tokį pailgą, ka būtų gers pasiimti. Sudėja dovenas ant jo i padavi Molynai Švenčiausiai. Sietyno atsiradimas danguje - Švč. Dievo Motinos veiksmo pasekmė - liudija ikikrikščioniškos moteriškosios kūrybos reliktus.
Pasaulio pabaiga ir mistinės žuvies veiksmas
Pasaulis nėra begalinis, jis turi pradžią ir pabaigą. Sūdna diena ateis. Aplink visą svietą yra apsirietusi didžiausia žuvis Vilioriba. Jos uodega įkasta į dantis. (Kaip baronka.) Ir kai Vilioriba versis ant kito šono, ištvinsjūrų vandenys, apsems visą žemę ir bus sūdna diena. Pasaulio pabaigą lemia mistinės žuvies veiksmas. Laikas ir erdvė pirmykštėje sąmonėje nėra abstrakcijos ar apriorinės sąvokos, „egzistuojančios už ar iki patyrimo, jos duotos tik patirtyje ir sudaro neatimamą jos dalį, kurios negalima išskirti iš gyvenimo audinio. Todėl laikas ne tiek suvokiamas, kiek betarpiškai išgyvenamas“. Lietuvių etiologinės sakmės pasakoja kūrimo istoriją, bet nepretenduoja į absoliučios tiesos reiškimą (tai mito privilegija pasakoti „sakralinę istoriją, t. y. pirmapradį įvykį, vykusį Laiko pradžioje“).
Bikultūrinė erdvė ir laiko būtis
Polivalentišką laiko supratimą lemia bikultūrinė erdvė, pirmapradžio modelio nevienalytiškumas ir įvairialypė laiko būtis. Pradinė laiko situacija aktualizuojama kiekvienu konkrečiu atveju, tik tuomet laikas yra identifikuojamas. „Greta žemiško, pasaulietiško laiko egzistavo sakralinis, ir tik jis buvo tikrai realus.
Suvokimo psichologiniai aspektai
Suvokimas yra aktyvus procesas, o ne tik pasyvus informacijos priėmimas. Suvokimas - tai psichinių procesų visuma, kurios dėka susidaro suvokinys (perceptas) sąmonėje. Tai yra pažinimo proceso dalis, kurios metu žmogus suvokia aplinką per pojūčius ir juos interpretuoja. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tokį apibrėžimą: suvokimas - tai supratimas, įsisąmoninimas. Remiantis R. Kaffemano (1996) teiginiu, suvokimas yra viena iš svarbesnių žmogaus pažintinės veiklos grandžių.
#