Įvadas
Asmenybės tipas yra sudėtingas konstruktas, kurį veikia įvairūs faktoriai, įskaitant genetiką, patirtį ir aplinką. Vienas iš būdų suprasti asmenybę yra prieraišumo stiliaus teorija, kuri nagrinėja, kaip ankstyvosios patirtys formuoja mūsų santykius su kitais. Be to, intravertų ir ekstravertų skirtumai atspindi skirtingus energijos gavimo ir socialinio bendravimo poreikius. Šiame straipsnyje aptarsime prieraišumo stilius, intravertų ir ekstravertų asmenybės tipus, įvairius intelekto tipus ir pateiksime praktinių patarimų, kaip geriau suprasti save ir kitus.
Prieraišumo Stiliai: Kelionė Į Saugumą
Prieraišumo teorijos ištakos siejamos su J. Bowlby ir M. Ainsworth darbais, kurie teigė, kad ankstyvosios prisirišimų istorijos daro didelę įtaką dabartiniams santykiams. Išskiriami keturi prieraišumo stiliai: saugus, vengiantis, ambivalentiškas ir dezorganizuotas. Šie stiliai suprantami kaip įgimtos biologijos ir gautų patirčių derinys, kuris vystėsi tam, kad jaustumėmės saugiai.
Saugus Prieraišumas: Pasitikėjimo Pagrindas
Mes kiekvienas iš esmės esame sukurti saugiam prieraišumui, kuris atspindi pozityvią aplinką, kurioje užsimezga pasitikėjimas. Vaikystėje tai reiškia, kad jaučiamės saugūs, jog mus globoja ir prižiūri. Jei taip jautėmės, užaugę galime geriau pasirūpinti savimi, jaustis saugūs su artimaisiais ir kurti jiems saugumo jausmą. Jei vaikystėje tėvai mus suprato, palaikė ir pagelbėjo, suaugę natūraliai ieškome paramos, kai to reikia, ir noriai ją teikiame kitiems. Jei tėvai rūpindamiesi leisdavo būti savarankiškiems, neužgoždavo, bet kartu buvo pasiruošę padėti, išsiugdėme pozityvų tarpusavio priklausymą - galime būti tiek vieni, tiek kartu ir jaustis gerai. Turime sveiką tarpusavio priklausomybę, kai esame ir priklausomi, ir išlaikantys savarankiškumą, gebantys tai subalansuoti.
Vengiantis Prieraišumas: Atstūmimo Šešėlis
Vengiamas prieraišumo stilius gali vystytis, jei tėvai ilgai palieka vaiką vieną arba būdami vienoje patalpoje didžiąją dalį laiko elgiasi taip, tarsi vaiko nėra, neskiria dėmesingo laiko pabūti kartu, bendrauti, yra atitolę. Svarbus komponentas yra fizinis kontaktas. Galbūt tėvai pasirūpina vaiku (pavalgęs, aprengtas), bet neprisiliečia, neapkabina, nepaklosto, ir vaikas negauna jam labai svarbaus fizinio kontakto. Pasitaiko ir tokių tėvų, kurie atvirai demonstruoja atstūmimą. Jei bandant megzti ryšį, vaikas jaučiasi atstumtas, gauna nereagavimą, jis saugodamas save galiausiai stengsis mažiau bendrauti.
Vengiančiu prieraišumu pasižymintis asmuo gali būti apibūdinamas kaip užsisklendęs savyje, vienišas vilkas, darboholikas. Jei vaikystėje jis patyrė atstūmimą, suprantama, kad viską mėgs daryti pats, nenorės pagalbos, komandos ir gali būti, jog lengviau užmegs santykį su gyvūnais, augalais nei su žmonėmis. Toks asmuo gali atrodyti daug bendraujantis, turintis įvairiausių pažinčių, tačiau paprastai tie santykiai paviršutiniški, dalykiški, nes jam gilus ilgalaikis ryšys nekelia pasitikėjimo. Nepaisant daugybės kontaktų, draugų gali būti vos keli ar nei vieno.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Ką praktikuoti, norint padėti sau?
Reikėtų daugiau dėmesio skirti fiziniam ir emociniam dabarties momento įsisąmoninimui. Užuot ėmusis individualios veiklos, pasirinkite bendravimą su kitais žmonėmis, paskambinkite ir papasakokite kitam apie savo išgyvenimus, o ne laikykite viską savyje. Jei esate poroje, stenkitės turėti bendrų veiklų ir palaikyti abipusį dėmesį. Atkreipkite dėmesį, ar bendraujant palaikote akių kontaktą, ar išlaikote nuoširdų susidomėjimą pokalbiu, ir jei reikia, mokykitės tai daryti. Supraskite, kad jums reikia laiko pereiti iš vienos būsenos į kitą, tad duokite laiko sau priimti sąmoningus sprendimus, tarsi iš anksto nusiteikite, pasiruoškite artimam kontaktui, ryšio mezgimui. Pastebėkite, ar suprantate savo poreikius, ar priimate, kai kitas nori jums padėti, palaikyti. Stenkitės inicijuoti abipusį artumą skatinančias veiklas, mokykitės patys prašyti pagalbos. Kai pasakojate apie save, sąmoningai pridėkite smulkmenų, pasakokite apie emocijas, o ne tik faktus, ir įtraukite gestus.
Ambivalentiškas Prieraišumas: Nerimo Kupinas Ryšys
Ambivalentišku prieraišumu pasižymintys asmenys nesulaukė nuoseklaus atsako, kai reikėjo orientuotis savo emociniame pasaulyje. Mama ar tėtis galėjo būti meilūs, ir vaikas bandė nusiraminti, atsipalaiduoti, tačiau kartais be jokios aiškios jam priežasties nustodavo tokie būti, ir tai skatino nerimą dėl santykių. Ambivalentišku prieraišumu pasižymintys asmenys tikrai nori ir siekia santykių, tačiau jie pastoviai nerimauja ir jiems reikia daug pagalbos, kad nusiramintų, jiems reikia kito žmogaus, kad valdytų savo jausmus. Jie gali būti apibūdinami kaip perdėtai reikalaujantys dėmesio, nervingi, įkyrūs, kontroliuojantys, pernelyg jautrūs. Jei vengiančiu prieraišumo pasižymintis asmuo gali jausti nerimą, kad prie jo pernelyg artinasi mylimas asmuo, ir trokšti erdvės, tai ambivalentiškas asmuo nerimauja, kai lieka vienas, net jei tai visiškai įprasta priežastis (darbas, sportas, komandiruotė).
Ką praktikuoti, norint padėti sau?
Stebėkite, ar nėra taip, kad visą save atiduodate kitam, tarsi altruistiškai dosniai, ir tada jaučiatės taip, tarsi ir kitas tiek pat dėmesio turėtų skirti jums atgal. Toks nuoširdumas gali būti nesąmoningai kiek nenuoširdus, nes vėliau reikalaujate (manipuliuojate). Svarbu suprasti, kad net ir puikus partneris gali nesugebėti duoti tiek daug dėmesio atgal. Kadangi esate tarsi priklausomi nuo kito, neturite gero ryšio su pačiu savimi ir tuo, ko pats norite, tad turite daugiau dėmesio skirti grįžimui į save, mokytis pačiam save sureguliuoti ir nusiraminti. Raskite jums tinkantį būdą nusiraminti vienam (tai nereiškia visada taip daryti). Verta mokytis atsipalaidavimo technikų ir priminti sau, kad galite per greitai ir per stipriai supykti dėl įsivaizduojamo ar menko nesutarimo, tad stenkitės į santykius nešti kuo daugiau lengvumo, nes perdėtas jautrumas partnerį skatina atsiriboti, o ramybė veikia atvirkščiai. Kai partneris rodo dėmesį ir meilę, skirkite tam visą savo dėmesį, priimkite jį, o ne atsiribokite (kartais nerimas dėl artumo reiškia, kad puikiai išmokstame jį atmesti, kai gauname).
Dezorganizuotas Prieraišumas: Baimės Ir Traumos Pėdsakai
Tikėtina, kad tokio asmens vaikystėje tėvai buvo nenuoseklūs ir kartais (arba visada) buvo grėsmės šaltinis. Galbūt jie patys nesusitvarkė su savo traumomis (gimdymo trauma, liga, netektis), tad per ilgai užsitęsdavo jų vaiką bauginantis elgesys. Tėvai greičiausiai nemokėjo nuraminti savo vaiko, tad jis buvo per ilgai ir pernelyg susijaudinęs. Tokioje būsenoje labai stipriai veikė arba simpatinė nervų sistema, arba atvirkščiai parasimpatinė nervų sistema. Pirmu atveju tai reiškė įtampą, nerimą, baimę, antru atveju - išjungimo, disociacijos būsenas. Tokios patirtys lemia, kad vaikas turi siauras tolerancijos ribas ir lengvai yra išmušamas iš vėžių, nemoka prisiderinti prie kitų, nes šeimoje to nebuvo mokoma. Jis tarsi turi du kraštutinumus - būti įtampoje arba atsijungti nuo emocijų.
Dezorganizuotu prieraišumo stiliumi pasižymintis asmuo nepasižymi pastoviais elgsenos modeliais. Tam tikra prasme dezorganizuotas prieraišumas yra vengimo ir ambivalentiškumo derinys, tik sumišęs su baimės paveiktu išgyvenimo instinktu, kurį sukelia galimas pavojus. Toks asmuo pasižymi kraštutinėmis būsenomis, kartais būna užsidaręs, užgniaužęs viduje tūnantį pavojaus signalą, o kartais - perdėtai jautrus, su pastoviu vidiniu aliarmu. Labai svarbu suprasti, kad tokiems žmonėms išgyvenant stiprų stresą nervų sistema gali pradėti blaškytis tarp kraštutinumų, gali dingti apetitas, šokinėja temperatūra ir pan. Kai viena dalis nori veikti, o kita nori sprukti, gali dėl didžiulės įtampos pasireikšti sustingimo būsena, kada kūnas atrodo negali net judėti.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Ką praktikuoti, norint padėti sau?
Jei vengiančių prieraišumu pasižymintiems reikia mokytis būti labiau priklausomiems nuo kitų, ambivalentiškiems/nerimąstingiems - mokytis mažiau būti priklausomiems nuo kitų, tai dezorganizuotu prieraišumo pasižymintiems asmenims reikia mokytis abiejų dalykų, t.y. tinkamos savireguliacijos ir koreguliacijos. Dažnai gali būti taip, kad dėl grėsmės pojučio esate linkęs kontroliuoti situacijas, tai visiškai suprantama dėl turimos patirties, tačiau kiti žmonės šią savybę gali sutikti nemaloniai, tad su atjauta sau stenkitės ieškoti abipusiškumo, kad partneris nesijaustų jūsų kontrolėje, bet ir jūs jaustumėtės pakankamai saugiai. Pastebėkite, kaip norėdami sukontroliuoti situaciją, pasiduodate emocijoms - tai gali būti pyktis, kuris išliejamas ant kitų ir neigiamai veikia santykius, arba noras atsiriboti, kad nejaustumėte skausmo, pasireiškiantis nebendravimu. Stenkitės „pagauti“ savo impulsus ir prieš darydami veiksmą duokite sau laiko pagalvoti, kaip tas veiksmas paveiks tolimesnę santykių eigą. Jei patiriant įtampą dažnai reaguojate sustingimu, mokykitės tyrinėti savo asmenines ribas. Pastebėkite, koks atstumas iki kito žmogaus jums yra saugus. Jei blogai jaučiatės, kad kažkas veržiasi į jas (pavyzdžiui, autobuse per arti kitas žmogus), pasistenkite gražinti ribas taip, kad jaustumėtės saugiau (pasitraukite į kitą vietą). Jei kaip tik norite žmogų prisileisti arčiau, stebėkite, ar kartais nesiunčiate jam priešingų kūno signalų, ir jei reikia, kūnu komunikuokite susidomėjimą, priėmimą.
Svarbu suprasti, kad prieraišumo stilius nėra stabilus ir nekintamas. Jis gali keistis priklausomai nuo patirties ir sąmoningo darbo su savimi.
Intravertas Ar Ekstravertas: Energijos Šaltinio Paieška
Ar mėgstate masinius renginius, perpildytą aplinką ir joje gerai jaučiatės? O galbūt ramybę randate tik tvirtai uždarę namų duris ir panirę į savo mintis? Asmenybės tipas - intravertas ir ekstravertas - tai yra asmenybės tipas, dar dažnai vadinamas psichologiniu tipu. Ekstravertas yra tam tikras prigimtinis asmenybės tipas, kurio dėmesys nukreiptas į išorę ir kitus žmones. Intravertas - asmenybės tipas, kuris pirmiausiai gilinasi į save ir savo vidinį pasaulį.
Vaikas jau gimsta turėdamas tam tikrą asmenybės tipą, tačiau 100 proc. išreikštų intravertų ar ekstravertų mažai, ir tai yra labiau kraštutiniai atvejai. Žmogus gali būti, tarkime, 80 proc. ekstravertas ir turėti 20 proc. intravertiškumo. Labai stipriai išreikštas ekstravertas gali visą darbo savaitę daug bendrauti, dirbti, būti minioje, konferencijose ir panašiai, o savaitgalį vos prabudęs eis per telefonų knygą ieškodamas su kuo pabendrauti ir praleisti laiką.
Dažnai lyderiais laikomi būtent ekstravertai, nes jų komunikacija, viešasis kalbėjimas yra geriau išvystytas. Ekstravertai labai mėgsta bendrauti su visais, tad jie dažniau siekia kiekybės tiek žmonių pažinimo, tiek ryšių užmezgimo prasme. Jiems svarbu, kaip juos vertina kiti, ir pagal tai jie vertina save. Intravertų savęs vertinimui aplinka retai turi arba visai neturi jokios įtakos. Beje, intravertai nesiekia socialinių ryšių kiekybės, net atvirkščiai - jiems geriau mažiau žmonių, bet turi būti kokybiški, gilūs santykiai ir ryšiai.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Svarbu paminėti, kad asmenybės tipas visą gyvenimą išlieka tas pats. Taip nėra, kad gimęs intravertu žmogus neturi įgūdžių viešai kalbėti ir niekada jų neturės. Čia jau prasideda saviugda. Intravertas netaps ekstravertu, tačiau jis gali išsiugdyti kito tipo teigiamas savybes. Gali išmokti kalbėti viešai, bendrauti su draugais, šiek tiek rizikuoti ar dažniau išeiti iš komforto zonos. Jeigu intravertas darbe tampa vadovu ir išsiugdo kelias ekstravertiškas savybes, jis bus tiesiog puikus vadovas. Stresinėje situacijoje vis tiek išlenda žmogaus prigimtinis tipas, tad jis tikrai nesikeičia.
Intravertas visuomet rinksis kirpyklą, kuri yra toliau nuo centro, jauki, neperpildyta. Jam netiks toji, kuri yra dideliame prekybos centre, o jos sienos stiklinės ir viskas kiaurai matosi. Ir nors mūsų visuomenėje labai populiaru didelės ir atviros erdvės, yra nemažai pasirinkimų intravertams: mažos kirpyklos, jaukios kepyklėlės, krautuvėlės, galimybė eiti į parduotuvę ne piko metu. Visuomenė nėra labiau pritaikyta nei vieniems, nei kitiems. Tiesiog lengviau gyventi tiems, kurie turi išsiugdę tas trūkstamas savybes.
Didžiausia visų žmonių bendravimo problema - mes labai norime vieni kitus pakeisti. O tiesiog reikia suprasti, kad abu asmenybės tipai yra žavūs ir turi daug pliusų. Intravertai mažiau kalbūs, bet ne dėl to, kad neturi ką pasakyti. Jie tiesiog iš prigimties yra kur kas geresni klausytojai. Jie labiau gilinasi į save, orientuoti į savo pasiekimus ir nėra labai priklausomi nuo aplinkos vertinimo. Didelis supratimo, empatijos jausmas. Gilindamiesi į save, labiau gilinasi ir į kitus. Geriau žino, kada reikia patylėti ir išklausyti. Atsargiau ir atsakingiau renkasi draugus, yra budresni. Žmones prisileis sunkiau, bet jei jau prisileis, išliks lojalūs. Pastabesni. Intravertiškumas duoda išmintį.
Intravertų stiprybės: Pernelyg vieniši, užsidarę, nelinkę komunikuoti, tylesni. Neretas aukos sindromas. Jis pats. Intravertas geriau jaučiasi vienas, bet nebūtinai turi jaustis vienišas.
Ekstravertų stiprybės: Lengvai randa bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, aktyvūs socialiai. Kosmopolitiškesni. Publikos baimės nebuvimas. Ekstravertams svarbu suvokti, kokie jie yra ir kaip atrodo šio pasaulio plotmėje. Vedami emocijų, greito impulso. Turi daugiau charizmos. Lankstumas, gebėjimas prisitaikyti yra stipriosios jų savybės. Sugeba lyderiauti.
Ekstravertų silpnybės: Gali būti priklausomi nuo socialinės erdvės. Gali turėti narciziškumo. Mažiau empatiški. Gali būti per daug egocentriški ar paviršutiniški. Labiau linkę tenkinti savo, o ne kitų poreikius, nejautrūs.
Ekstravertų veikla: Žmonės, aplinka, minia, daug bendravimo. Lektoriai, aktoriai, vadovai, artistai, mokytojai, sporto treneriai, žurnalistai, laidų vedėjai, dainininkai, politikai, viešųjų ryšių specialistai, pardavimo vadybininkai. Svarbi ne tiek pati veikla, kiek jos pobūdis.
Geriausiai žmogus jaučiasi su jį papildančiu asmenybiniu tipu. Dviejų ekstravertų santykiai, žinoma, bus audringesni. O idealiu atveju intravertas su ekstravertu vienas kitą papildys. Juk siekiama to, kad intravertas lavintų savo ekstravertiškas savybes, o ekstravertas - atvirkščiai. Du intravertai taip pat gali rasti bendrą kalbą, jei jiems užtenka persimesti keliais žodžiais.
Testas, pasak psichologės, nėra 100 proc. tikslus, nes asmenybę visapusiškai ištirti gali tik specialistas.
Testas:
- Ar mėgsti kompanijas?
- Ar mėgsti anekdotus, įvairius sąmojus?
- Ar greitai viską išsprendi, nors kartais ir supranti, kad ne viską darai vykusiai? Ar tave džiugina kelionės į kitus miestus?
Jeigu daugiausia nelyginių klausimų atsakymų buvo „Taip“, Tu - ekstravertas. Jeigu daugiausia lyginių klausimų atsakymų „Taip“, Tu - intravertas. Jeigu surinkai po lygiai - tuomet Tu esi ambavertas.
Intelekto Tipai: Daugialypis Protas
Intelektas - tai proto gebėjimas atpažinti sąsajas tarp įvairių reiškinių ir atrasti problemų sprendimo būdus. Taip pat jo pagalba mes galime sklandžiai komunikuoti su aplinka, demonstruoti žinias ar interpretuoti abstrakčius dalykus bei puikiai orientuotis neįprastose gyvenimo situacijose. Mūsų intelektas yra labai susijęs su verbaliniu suvokimu, erdviniu mąstymu, atmintimi ir įvairiais loginių bei matematinių skaičiavimų gebėjimais.
Nustatyti intelekto lygį galima IQ testo pagalba. Tačiau intelekto lygio nustatymo testas neatspindi visų sričių asmens gebėjimų, todėl pasikliauti vien juo yra klaidinga, nes jis parodo loginius gebėjimus, tačiau nieko nepasako apie meninius, muzikinius ar humanitarinių mokslų srities gabumus. Dėl šios priežasties H. Gardneris paskelbė daugybinių intelektų nustatymo sistemą, kuri padėtų ištirti ir kitas sritis. Jis išskyrė 8 sritis, dar vadinamas intelekto tipais:
- Kūno - kinestetinis: Būdingas aktoriams, atletams ir šokėjams, kurie per kūno kalbą gali išreikšti save ir savo jausmus.
- Tarpasmeninis: Puikiai tinkantis žmonėms, kurie savo profesinėje veikloje bendrauja su žmonėmis ir stengiasi jiems padėti, pvz., įvairūs konsultantai, mokytojai, pardavėjai. Jie yra empatiški, gerai supranta kitų žmonių poreikius, nuotaikas ir jausmus.
- Vidinis asmeninis: Tai žmonės - intravertai, linkę savyje užsidaryti ir viską viduje apmąstyti, tačiau toks būdas netrukdo, o leidžia lengvai adaptuotis nuolat besikeičiančiame pasaulyje.
- Kalbinis - lingvistinis: Jis būdingas rašytojams, istorijų kūrėjams, politikams ar komikams. Jie itin efektyviai išnaudoja šiuos komunikacinius gebėjimus tiek žodžiu, tiek raštu.
- Loginis - matematinis: Šio intelekto tipo žmonės puikiai skaičiuoja ir sprendžia įvairaus sudėtingumo loginius uždavinius. Dauguma tampa matematikais, IT specialistais, finansų analitikais ar mokslininkais.
- Muzikinis: Jį sunku apibūdinti, nes jis gali turėti įvairių išraiškos formų. Tokio tipo žmonės renkasi muzikanto, kompozitoriaus profesiją arba tiesiog yra puikūs melomanai, turintys išlavintą muzikinį skonį.
- Gamtinis: Tokio tipo žmonės puikiai atskiria įvairias faunos ir floros rūšis bei pažįsta gamtos reiškinius. Jie gali šias žinias pritaikyti pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse.
- Erdvinis: Šio intelekto žmonėms būdingas puikus vizualinis erdvės suvokimas.
Eneagrama: Devyni Asmenybės Tipai
ENEAGRAMA padeda atskleisti devynis pasąmoninius motyvus, kurie įtakoja mūsų mąstymą ir skatina veikti. Priklausomai nuo to, kurio poveikis stipriausias, formuojasi unikalūs charakterio tipai - Eneatipai su jiems būdingomis emocijomis, reakcijomis, mąstymo ir elgesio strategijomis.
- 1 Tipas (Perfekcionistas): Motyvacija - pyktis. Jis labai atsakingas, o kiti žmonės nesilaiko taisyklių ir susitarimų, todėl atsiranda stiprus pyktis ir nepasitenkinimas kitais žmonėmis. Fiksacija - dėkingumas, pozityvus pripažinimas ir įvertinimas kitų: apkabinimas, galvos linktelėjimas, pritarimas, atvira šypsena.
- 2 Tipas (Globėjas): Motyvacija - apgaulė. Siekia pripažinimo ir įvertinimo kitų žmonių, susitelkimas į statusą ir darbą. Nuolatos atlieka vaidmenis, kurių reikia kitiems. Orientuojasi į tikslus ir projektus, nes mano, kad kiti myli už pasiekimus. Fiksacija - statuso siekimas, noras būti dėmesio centre ir siekis, kad kiti žavėtųsi. Stiprioji pusė - sąžiningumas.
- 4 Tipas (Individualistas): Motyvacija - pavydas, kai galvoja, kad jiems kažko trūksta, ir lygina save su kitais. Fiksacija - ilgesys, kai nori prisiminti, jausti pačius gražiausius praeities įvykius, ir kuria turiningą vaizduotę.
- 5 Tipas (Stebėtojas): Motyvacija - godumas - išgyvenamas kaip pasiekiamų energijos, žinių, erdvės, meilės ir t.t. Fiksacija - nusišalinimas/uždarumas - reakcija į resursų ribotumą, kuri verčia branginti tai, ką žmogus turi, taip pat vengti situacijų, kada aplinkiniai iš tavęs kažko laukia. Stiprioji pusė - kilnumas, išgyvenamas kaip stipri meilė žmonėms ir pasauliui.
- 6 Tipas (Lojalistas): Motyvacija - baimė - nejaučiama tiesiogiai, bet pasireiškia kaip nuolatinio nerimo ir blogos nuojautos būsena.
- 7 Tipas (Entuziastas): Motyvacija - ėdrumas - jausmas, kad turi labai daug galimybių ir pasirinkimų, kuriuos bus galima įgyvendinti ateityje. Fiksacija - planavimas, kai kuriami įvairūs planai, siekiant išvengti nerimo arba skurdo.
- 8 Tipas (Iššūkį Metantis): Motyvacija - geidulingumas - stipri vidinė motyvacija viską turėti ir valdyti čia ir dabar. Fiksacija - teisingumas - jausmas, kad visa atsakomybė už pasaulį, šeimą, darbus gula tik ant jų pečių. Jie nesąmoningai mano, kad jei prisiima atsakomybę, tai gali kitus kontroliuoti, tuo pačiu nuolat kovoti už tai, ką nori gauti.
- 9 Tipas (Taikdarys): Fiksacija - neveiklumas - noras išlikti ramiam ir abejingam, kad išvengtum konfliktų ir papildomų įsipareigojimų. Labiau mėgstate klausytis ar kalbėti?
Pažinimo Procesai Ir Erdvės Suvokimas
Kognityvinė psichologija tiria pažinimo procesus, tokius kaip suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas ir kalba. Erdvės suvokimas - tai gebėjimas suprasti daiktų ir reiškinių erdvines savybes: dydį, formą, apimtį. Erdvės suvokimui svarbūs regėjimo ir judėjimo pojūčiai.
Suvokimas nėra statiškas aplinkos daiktų ir reiškinių kopijavimas, o aktyvus pažįstančio žmogaus veikimas, siekiant tą aplinką pažinti. Reikšmingą suvokimo dalį sudaro perceptiniai judesiai (akių judėjimas, suvokiant daiktus). Suvokiant prie tiesioginių sensorinių įspūdžių prisijungia kai kas iš atminties. Suvokiamų objektų ypatybės priklauso nuo ankstesnių žinių apie juos. Plačios žinios užtikrina išsamesnį ir tikslesnį suvokimą.