Pastaruoju metu pasaulyje kylančių įvairių iššūkių ir sunkumų svyruoja žmonių gerovės pamatas, psichikos sveikatos sutrikimai yra itin dažnas reiškinys. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į psichologinę raidą suaugusiųjų amžiuje, jos ypatumus ir iškylančius sunkumus. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichosocialinės raidos teoriją, paauglystės iššūkius, suaugusiųjų amžiaus tarpsnius ir galimus sunkumus, taip pat aptarsime sveikatos plėtros strategijas, skirtas psichikos sveikatos krizei įveikti.
Psichosocialinės Raidos Teorija Pagal Eriksoną
Psichosocialinės raidos koncepciją 1950 m. pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas knygoje „Tapatumas ir amžiaus tarpsniai" vietoj austrų psichologo ir psichiatro S. Freudo sukurtos psichoseksualinės raidos. E. Eriksonas praplėtė S. Freudo psichoseksualinės raidos teoriją papildęs viso gyvenimo raidos sampratą, asmenybės raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo pojūtį, bet pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka.
E. Eriksonas pabrėžė, kad kiekviename raidos tarpsnyje žmogui iškyla specifinių sunkumų ir konfliktų, vadinamų krizėmis, nuo kurių baigties priklauso tolesnis asmenybės formavimasis. Teigiamai įveikus krizę padidėja žmogaus jėgos, patirta nesėkmė ją sprendžiant reiškiasi į S. Freudo aprašytą žmogaus elgesį panašiu fiksacijos atveju.
E. Eriksonas teigė, kad psichosocialinė raida vyksta pagal epigenetinį principą, tai yra fizinė raida nustato psichosocialinės raidos trukmės pagrindines ribas, o tam tikra kultūra gali tik pastūmėti, sulėtinti, patobulinti arba pažeisti žmogaus raidą.
Psichosocialinės Raidos Stadijos
Pagal Eriksoną, žmogaus psichosocialinė raida vyksta aštuoniomis stadijomis, kurių kiekviena pasižymi specifine krize:
Taip pat skaitykite: Eriksono teorija: "Vaikystė ir Visuomenė"
- Saugumo ir nesaugumo (iki 1 metų): Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais. Formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksono teigimu, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus vaiko augimo kitose stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus, todėl jo asmenybė sunkiau formuojasi kitose stadijose.
- Autonomiškumo ir gėdos (1-3 metai): Vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti, arba ima abejoti savo gebėjimais. Krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasirengimo suteikti vaikui laisvę jo galimybių ribose. Antraisiais ir trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais gebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti savarankiškumo ir ugdyti valią. Savarankiškumo atsiradimas ir augimas stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą.
- Iniciatyvumo ir kaltės (3-6 metai): Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir atlieka suaugusieji, todėl kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Pagal E. Eriksoną, tai yra žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgų. Šioje stadijoje sprendžiamas konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo. Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti.
- Meistriškumo ir menkavertiškumo (6-12 metų): Vaikas intensyviai mokosi siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus arba jaučiasi nevisavertis, negebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip vaikui sekasi mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaiko artimieji.
- Tapatumo ir vaidmenų neaiškumo (paauglystė): Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra, pasiekia seksualinį, etninį, profesinį tapatumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys turi atsakyti į klausimą - kas aš esu - įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kita. Į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pavyzdžiui, jei asmuo negeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, taigi susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunų žmonių negebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino tapatybės krize (dažniausiai pasireiškia negebėjimu pasirinkti karjeros kelio arba tęsti mokslo). Teigiamas šios stadijos krizės įveikimas formuoja naują vertingą asmenybės savybę - ištikimybę, kurią E. Eriksonas suprato kaip gebėjimą priimti visuomenės dorovę, etiką ir ideologiją.
- Intymumo ir izoliacijos (jaunystė; apie 20-40 metų): Jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Šioje stadijoje jaunas žmogus įžengia į suaugusiųjų pasaulį, kur jo laukia nauji išbandymai. Kyla noras priartėti prie žmonių, intymumo poreikis, meilės siekimas, kartu ir baimė netekti individualybės. Jei žmogus jau yra atradęs savo tapatybę, jis tampa pakankamai stiprus, kad galėtų atsiduoti kam nors - siekiui, idealui, kitam asmeniui - nebijodamas prarasti savęs. Šios stadijos krizės įveikimas pasireiškia vidinės laisvės pajautimu. Žmogus jaučia, kad atsiduodamas artimam, įkvėptiems išgyvenimams jis papildo savo asmenybę vertinga patirtimi. Teigiamai išsprendęs šios stadijos krizę žmogus subręsta meilei, socialinis darinys, susiformavęs šioje stadijoje, yra etinis jausmas ir dorovė. Baimė prarasti savąjį Aš veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Neįveikęs šio amžiaus krizės žmogus neturi vidinės laisvės, nepajėgus atsiduoti ir nėra ištikimas nei kitam asmeniui, nei savo siekiams dėl savo nepastovumo.
- Generatyvumo ir stagnacijos (vidutinis amžius; apie 40-65 metus): Suaugęs asmuo yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Šios stadijos veiklumas (apima produktyvumą ir kūrybingumą) yra esminė suaugusiųjų savybė. Daugeliui tai reiškia tapti tėvu ar motina, auginti ir auklėti vaikus. Kai kurie asmenys dėl ypatingų polinkių ir talentų gali atsiduoti kūrybiniam darbui. Rūpindamasis kitais žmogus praturtėja pats, jei jis rūpinasi tik savimi, tada regresuoja. Šioje stadijoje įveikus krizę gali pasireikšti žmogaus kūrybiškumas, altruizmas. Tokie žmonės tiksliai žino, ko siekia gyvenime, dažnai sukuria darnią šeimą ir tampa pavyzdžiu jaunajai kartai. Neįveikus šios stadijos krizės atsiranda stagnacija. Žmogus negeba įsijausti į kitų problemas ir poreikius.
- Integracijos ir nevilties (senatvė): Žmogus stengiasi suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas, mato savo gyvenimo svarbą arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Tai paskutinė žmogaus brendimo stadija, kuri prasideda maždaug nuo 65 metų ir trunka iki mirties. Šiuo laikotarpiu vyksta svarbus ir galutinis vidinis apsvarstymas: praeities (kas jau įvyko), dabarties (kas vyksta šiuo metu), ateities (kas įvyks, tai yra mirties). Šios stadijos krizės įveikimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip buvo įveiktos ankstesnių stadijų krizės. Žmogus, kuriam pavyko jas teigiamai įveikti, įgyja pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, intymumo, veiksmingumo jausmą, senatvėje visa tai susilieja į vidinę darną - žmogus suvokia, kad ne veltui gyveno. Teigiamai neišsprendęs krizių žmogus darnos nejaučia, jį apima nerimas, gailestis dėl beprasmiškai pragyvento gyvenimo. E. Eriksonas teigė, kad asmenybė bręsta visą gyvenimą, bet tikrasis brandumas ir gyvenimo išmintis pasiekiama senatvėje.
Paauglystės Iššūkiai Ir Psichikos Sveikata
Sparčiai daugėja problemų, susijusių su vaikų bei paauglių emocinės sveikatos sutrikimais, bendra jų savijauta bei elgesiu. PSO pateiktų ataskaitų duomenys rodo, jog beveik 20 % pasaulio paauglių kenčia nuo įvairių psichikos sutrikimų. Tai yra viena pagrindinių priežasčių, susijusių su negalia ar mirtimi tarp 10-19 metų amžiaus paauglių. Eriksonas (1968) teigė, jog paauglystė - tai tapatybės formavimosi ir vaidmenų sumaišties laikotarpis. Tai laikotarpis, kurio metu vyksta intensyvi fizinė, emocinė ir psichologinė raida, dažnai kelianti stresą. Ypač vidurinioji paauglystė (15-18 m.) pasižymi didžiule gyvenimo pasikeitimų sankaupa. Net 75 % psichikos sutrikimų pasireiškia iki 25 metų amžiaus, o 50 % - iki 14 metų amžiaus. Individualūs jaunų žmonių poreikiai yra susiję su sudėtinga aplinkos bei asmeninių savybių sąveika, todėl jaunimo sveikatos krizę galimai lemia daug bei skirtingų veiksnių, susijusių su COVID-19 pandemijos padariniais, jaunimui nepalankia aplinka, žemais socialiniais ir ekonominiais faktoriais, kaimo vietovių ypatumais, lyčių ir seksualinių mažumų problemomis.
Pandemijos Poveikis Psichikos Sveikatai
Mokslininkai vieningai sutaria, kad pandemijos metu žmonių psichologinė gerovė buvo prastesnė, buvo daugiau problemų, susijusių su psichikos sveikata. Pandemijos metu tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų stipriai išaugo nerimo ir depresijos rodikliai. Pagal pateikiamus metanalizių duomenis, suaugusių nerimo rodikliai siekė 15.5-32.6 proc., depresijos - 16-31.4 proc. Savo ruožtu, vaikų ir paauglių nerimo rodikliai - 25.2-34.5 proc., depresijos - 20.5-41.7 proc. Taip pat opi ir paūmėjusi problema - didėjantis valgymo sutrikimų skaičius. Metaanalizės rezultatų duomenimis (apžvelgti 32 tyrimai, kuriuose dalyvavo 63 181 dalyvis iš 16 šalių), 22 % vaikų ir paauglių nurodė, jog susiduria su valgymo sutrikimais.
Psichotropinių Medžiagų Vartojimas
Didesnis suvokiamas stresas lemia įvairių psichotropinių medžiagų vartojimo įpročių didėjimą. P. Jenssen ir kolegų atliktos metaanalizės duomenys (2023) rodo, jog tabako epidemija stipriai plinta tarp jaunimo, sukeldama riziką paauglių smegenų vystymuisi bei neigiamai veikianti jų sveikatą - nikotinas gali pakeisti paauglių smegenų ląstelių aktyvumą, kurios yra atsakingos už dėmesį, mokymąsi ir atmintį. Būtent todėl nikotino poveikis jaunimui yra susijęs su sumažėjusia impulsų kontrole, dėmesio ir pažinimo sutrikimais, padidėjusia dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo (ADHD) rizika ir padidėjusiu nuotaikos sutrikimų, įskaitant nerimą ir depresiją, skaičiumi.
Nikotinas taip pat neigiamai gali paveikti prefrontalinę žievę, t. y. smegenų sritį, kuri yra atsakinga už vykdomąsias funkcijas, taigi tai gali būti susiję su neigiamu ilgalaikiu poveikiu gebėjimui priimti sprendimus. Taip pat nikotino vartojimas gali būti susijęs su padidėjusia kitų narkotikų, pvz., kokaino, vartojimo rizika. Klinikiniai tyrimai rodo, jog vien tik nikotino vartojimas gali sukelti raidos sutrikimų, pakenkti vaikų sveikatai ir sukelti priklausomybę.
Pagalbos Kreipimasis
Pastebima, jog jaunuoliai, susidūrę su tam tikrais psichologiniais sunkumais, nėra linkę patys kreiptis pagalbos. Visos išvardytos (ir ne tik) problemos kelia didelį susirūpinimą, įvairios organizacijos (PSO, EPPO, UNESCO) aktyviai skatina veiklas, kurios teigiamai veiktų jaunų žmonių gerovę, kuria įvairias sveikatos plėtros strategijas, kad būtų įveikta psichikos sveikatos krizė. Tai yra labai svarbu, kadangi paauglystės amžiuje pasireiškusių sutrikimų laipsnis būna lengvas arba vidutinio sunkumo - dažniausiai reakcija į gydymą yra teigiama, o gydymas veiksmingas. Taigi, jei šiuo laikotarpiu suteikiama reikalinga pagalba, gali keistis asmens nuostatos, elgesys ir psichikos sveikatos lygis. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog pats gerovės fenomenas turi remtis ne tik problemų ar krizių sprendimo būdais, o veiksniais, susijusiais su pasitenkinimu ir laime.
Taip pat skaitykite: Kada kreiptis į psichologą?
Šeimos Įtaka Vaiko Socializacijai Egalitarinėje Šeimoje
Šeima yra esminė visuomenės vertybė, kuriama santuokos pagrindu. Šeimos svarbą ir reikšmę valstybei bei visuomenei pabrėžia ir daugelis autorių. A. Maceina (1990) šeimą mato kaip tautiškumo pradą. Šeimos, kaip socialinio instituto, esmę bene geriausiai išreiškia jos funkcijos: psichosocialinė, ekonominė, reprodukcinė, socializacijos, globos ir priežiūros bei kultūrinė.
Šeima nėra statiška institucija. Šiandienos pokyčiai veikia šeimos struktūrą, funkcijas ir galimybes. Pasak R. J. Vasiliausko (2002), iki XX a. vidurio lietuvių šeima tebegyvavo kaip svarbiausia ugdymo institucija, kurios santykių hierarchijos viršūnėje buvo tėvas, kaip namų galva ir autoritetas. Žmona rūpinosi vyro ir vaikų fizine bei emocine gerove, ir tai buvo svarbiausias jos pasitenkinimo šaltinis.
Pokyčiai Šiuolaikinėje Šeimoje
Šiandienos požiūrį į šeimą lemia kintantys vyro ir moters socialiniai vaidmenys: nuo tradicinio, kai vyras laikomas šeimos maitintoju, o moteris rūpinasi vaikais ir namų ruoša, pereinama prie egalitarinio (pranc. egalitaire - lygybė), kai abu sutuoktiniai yra ekonomiškai aktyvūs, dalijasi namų ruošos darbais bei vaikų priežiūra, kartu priima sprendimus. Šios tendencijos kelia ir naujus iššūkius visuomenei. Pavyzdžiui, ne tik auga šeimos pajamos, bet ir brangsta tėvų laikas, nes vaikų auklėjimas - daug laiko užimantis procesas.
Vis labiau šeimose įsivyraujantis egalitarinis modelis, atsiradęs dėl masinio motinų įsiliejimo į darbo rinką, privertė iš naujo pažvelgti į atsakomybės už vaiko socializaciją problemą ir iškelti probleminius klausimus: kaip vaiko ugdymo funkcijas pasidalija tėvas ir motina, kai abu jie yra šeimos maitintojai? Kokie tėvų socialiniai vaidmenys šeimoje? Kaip tokioje šeimoje patenkinami visi pagrindiniai vaiko poreikiai?
Vaiko Raida Pagal Amžių
Vaiko raida pagal amžių, tai procesas, kurį sudaro fizinis, psichologinis, emocinis ir socialinis vaiko vystymasis nuo gimimo iki brandos. Vaiko raidos procesas kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, kurioje vaikas auga, socialinę padėtį, šeimos struktūrą ir tėvų vaiko priežiūros ypatumus. Suprantama, kad vaikučio augimas kelia daug klausimų tėvams - ar mano vaiko raida yra normali? Ką turėtų mokėti vaikas tam tikro amžiaus tarpsnyje?
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas: Nuo psichikos sveikatos iki miego
Vaiko raida įprastai skirstoma į kelis etapus, pradedant nuo kūdikystės, tęsiant vaikystės ir vėliau paauglystės etapais. Kiekviename iš šių etapų vaikai įgauna skirtingus įgūdžius kiekvieną sykį priskiriamus keturioms grupėms: kalbos ir komunikacijos įgūdžiams, fiziniams įgūdžiams, socialiniams ir emociniams įgūdžiams bei kognityvinei raidai.
#
tags: #eriksonas #kada #iskyla #psichologine #problema