Johanas Volfgangas Gėtė - vienas iš garsiausių šviečiamosios literatūros rašytojų, palikęs gilų pėdsaką pasaulio kultūroje. Jo kūryba apima poeziją, prozą ir dramas, tačiau labiausiai vertinamas jo filosofinis veikalas „Faustas“. Šiame straipsnyje nagrinėsime Fausto asmenybės bruožus, jo praeities veiklą, požiūrį į save ir aplinką, taip pat priežastis, kurios gali atvesti žmogų prie gyvenimo bedugnės.
Fausto asmenybė ir veikla
Faustas - sudėtinga, vidines kovas patirianti asmenybė. Jis yra daug siekiantis, puikus destytojas, teisininkas, medicinos mokslų doktorantūros laipsnį turintis asmuo, teologas ir jis buvo labai atsidavęs savo veiklai. Jis - eruditas, studijavęs filosofiją, teisę, mediciną ir teologiją. Per savo gyvenimą jis prikaupė daug žinių, paragavo daug mokslo vaisių, tačiau taip ir nepatyrė vidinės laimės. Jo sieloje kova.
Fausto asmenybė dvilypė, viena pusė nori bei pasitenkina žemiškaisiais vaisiais bei malonumais, kuriuos gali lengvai nuskinti ranka, kita - trokšta nepasiekiamų aukštybių, kurias pasiekti nepadėtų net sparnai. Tačiau mokslas jam neatsakė į esminius klausimus apie gyvenimo esmę ir laimę. Faustas jaučiasi nepatenkintas tradiciniu mokslu ir gyvenimo ribotumu, nejaučia pilnatvės. Faustas jaučia, lyg galėtų paikti aukščiau bei pasiekti savo troškimus, tačiau gyvenimiškieji rūpesčiai, nesėkmės jį stabdo, vos priartėja bent milimetru prie aukštybių, gyvenimas nubloškia žemenyn ir viso to nelieka: „Kai prasimanom šiokio tokio gėrio, / Aukštesnis gėris rodos chimera“. Faustas apimtas nevilties, netgi prisilygina kirminui, taip laikydamas save niekuo neypatingu, menkaverčiu žmogumi : „ ne dievas aš ir nėra ko įsijausti; / aš kirminas, kuriam tik dulkes raust“.
Fausto aplinka ir psichologinė būsena
Faustą psichologiškai veikia neigiamai, vien tik darbai ir beveik niekad nebūna poilsio. Jo darbo kambarys yra mažas, pro mažus langelius nepatenka net saulės spinduliai visur tik daug knygų, istorinių daiktų, visur netvarka. Ši aplinka atspindi jo vidinę būseną - nusivylimą savo darbais ir pasiekimais. Jam atrodo, kad jo visi pasiekimai yra niekam verti, jam labiau norisi pabėgti nuo knygų dėstytojavimo ir pradėti savo keliones, pabūti didingose vietose.
Fausto požiūris į save, ateitį ir mirtį
Faustas yra nusivylęs savo darbais, jam atrodo, kad jo visi pasiekimai yra niekam verti. Jam labiau norisi pabėgti nuo knygų dėstytojavimo ir pradėti savo keliones, pabūti didingose vietose. Jis - faustiškojo tipo žmogus, kuriam būdingas nepasitenkinimas ir nuolatinis troškimas. Kiekviena išsipildymo akimirka atneša naujus troškimus, todėl ilgalaikis pasitenkinimas jam neįmanomas. Pradžioje Faustas sutriuškintas, pasimetęs, nemato gyvenimo prasmės, nori nusižudyti. „Bet kas iš to, jei džiaugsmo nerandu, kam apsimesti, kad viską suprantu, kam apsimesti tuo, kurs moka.” „ Likau kvailys kaip ir anksčiau.”
Taip pat skaitykite: Žmogaus dvasios gelmės Fauste
Faustas dėl dvilypumo mano, kad žmonės niekados neturės tokių privilegijų kokiu turi Dievai. „Suteikdamas malonę, / Kuri padaro į dievus mus panašius, / Tu mums sykiu ir palydovą skyrei, / Kurio negalim išsilenkti - menką ir niekingą, / Kuris mus žemina prieš mus pačius, / Niekais paversdamas mums tavo duotą turtą.“
Fausto sutartis su Mefistofeliu
Mefistofelis, suradęs tinkamą momentą, įkalbėjo Fausta sudaryti sutartį už kurią Mefistofelis padėtu jam perprasti visatos esmę. Faustas neturėjo jėgų atsispirti. Atsidėkodamas už tai, Faustas jam užrašė savo sielą, ir susitarė, kada Faustas pasakys: „Sustok, akimirka žavinga”, kada jo širdis pasijus laiminga ir nebebus troškimų, tada jis atiteks Pragarui. Fausto pagrindinis gyvenimo tikslas kuo daugiau pažinti pasaulį, o Mefistofelio pagrindinis tikslas po ginčo su Dievu- sugundyti Faustą ir gauti jo sielą.
Fausto darbo kambarys 2 - Šį ištrauka man labiausiai patiko kai Mefistofelis siulo Faustui pasirašyti kraujo sutartį (Faustas sutinka). Man tai pasirodė labai ironiškai, dramatiškai, priminė fantastiką. Nuo šios ištraukos supratau, kad prasidės įvairiausios linksmybės.
Priežastys, vedančios prie gyvenimo bedugnės
Fausto istorija kelia klausimą, kokios priežastys gali atvesti žmogų prie gyvenimo bedugnės. Tai gali būti:
- Nusivylimas savo pasiekimais: Faustas, nepaisant savo didelių žinių ir pasiekimų, jaučiasi nepatenkintas ir mano, kad jo darbai yra beverčiai.
- Gyvenimo pilnatvės trūkumas: Faustas nejaučia pilnatvės, nes jam trūksta ne tik žinių, bet ir patirties, kelionių, naujų įspūdžių.
- Troškimas peržengti ribas: Faustas nori perprasti visatos esmę, tačiau tai ne visada įmanoma ir gali nuvesti prie nusivylimo.
- Aplinkos įtaka: Fausto darbo aplinka, kurioje trūksta šviesos ir tvarkos, neigiamai veikia jo psichologinę būseną.
J. V. Gėtės „Faustas“: kūrinio analizė
J. V. Getės „Faustas“ yra kūrinys apie tai, kaip šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks pagrindinio veikėjo Fausto sielą atitraukti nuo aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais. Šis kūrinys atspindi turtingą Europos civilizacijos patirtį: Antikos, Biblijos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Romantizmo vaizdinius ir idėjas. Dievas pasako: „Aš nieko tau uždrausti negaliu, / Kol jis dar gyvas. Ir kol jis ieško, / Tol renkasi iš daugelio kelių.“
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Fausto istorijos ištakos
Fausto istorija siejama su konkrečiu asmeniu, gyvenusiu Vokietijoje XVI a. pirmojoje pusėje. Neeilinė, skandalinga Viduramžių tyrinėtojo ir šarlatano asmenybė kėlė amžininkų susidomėjimą, vėliau jo gyvenimo istorija, bauginanti ir magiškai patraukli, apipinta legendomis, įkvėpė įvairių tautų rašytojus, kompozitorius, dailininkus. Pirmasis veikalas, perteikęs daktaro Fausto istoriją, buvo 1587 m. Frankfurte prie Maino išleista Daktaro Johano Fausto, garsiojo burtininko ir juodojo mago, istorija.
Fausto interpretacijos skirtingais laikotarpiais
Viduramžiais Faustas vaizduotas kaip nusidėjėlis, kuris sulaukia pelnyto pasmerkimo. XVI a. išleistoje Fausto istorijoje pažinimo troškimas ir dvasinis maksimalizmas dar neatsiejamas nuo šarlatano, burtininko, lėbautojo. Gėtės sukurtoje interpretacijoje Fausto pažinimo siekis yra tapęs pagrindiniu personažo tikslu, išauga į vidinę dramą. XVIII a. Fausto istorijos interpretacijoje atsiranda svarbus lūžis. Apšvietos epochoje Faustas vaizduojamas kaip siekiantis proto aštrumo, įvairiapusių žinių, gilios erudicijos, fizinio ir dvasinio pasaulio pažinimo.
Fausto asmenybės dvilypumas
Fausto charakteriui būdinga dvilypė prigimtis, siejanti gėrio ir blogio pradus, kurią išteisina nenurimstanti dvasia, amžinas nepasitenkinimas, naujų tikslų siekis. XX a. Fausto asmenybė interpretuojama ir vertinama iškeliant neigiamus charakterio bruožus: egoizmą, autoritarizmą, humaniškumo stoką.
Mefistofelis: neigimo dvasia
Esybė, kuri gali keisti savo pavidalus. Jam svarbiausia yra neigti, griauti. Mefistofelis - tamsos jėga, nuolat gundanti žmogų.
Margarita: nekaltumo auka
Margarita - jauna, naivi mergina, tapusi Fausto auka. Išgyventa meilės drama Margaritai reiškia tragediją, o Faustui - tik vieną iš daugelio patirčių. Kaip sunki kaltės našta paveikė Margaritos dvasią? Kaip atskleistas jos, nusidėjėlės, dvasinis tyrumas?
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Gėtės kūrybos bruožai
Gėtė savo kūryboje atskleidžia žmogaus prigimties prieštaringumą, kuriančiojo prado bei troškimų prasmę, amžiną dieviškojo ir šėtoniškojo prado dvikovą. Žmogaus būties kraštutinumus ir būtinybę susitaikyti su jai nubrėžtomis ribomis Gėtė suvokė kaip amžiną žmogiškojo vyksmo dramą.
Gėtės įtaka lietuvių kultūrai
Lietuvių kultūroje Gėtės vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Gėtė muzikinėje dramoje Žvejė, pastatytoje 1782 m., įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“. 1828 m. Gėtė išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis.“