Tema gimė netikėtai, pažadinusi keistą norą - gėlių. Šis noras, suprantamas moterims, vyrams gali atrodyti keistas. Moteris su gėlių puokšte jaučiasi išskirtine, pakylėta, tarsi stovėtų su šampano taure ant raudono kilimo. Gėlės moterį pakylėja iki karalienės, didindamos jos savivertę. Svarbi ne puokštės dydis ar gėlių asortimentas, o nuotaika, kurią jaučia apdovanota moteris. Ypač įspūdinga, kai gėlės gaunamos netikėtai, be progos, suteikiant moteriai galimybę jomis pasididžiuoti.
Gėlės - Žodžių Pakaitalas
Ne visi vyrai yra iškalbingi ir gali pasakyti tai, ką nori išgirsti moteris. Gėlės gali būti atsiprašymo, susitaikymo, draugystės, meilės, pripažinimo, įvertinimo, pagarbos ar net atsisveikinimo simbolis. Gėlių dovanojimui nėra amžiaus cenzo, metų laiko ar akimirkos tinkamumo. Gėlės tinka visur ir visada.
Prisiminimų Kūrėjos
Moterys mėgsta gėles, nes jos sukelia prisiminimus. Vyrai, dovanodami gėlę, moteriai dovanoja nepakartojamą akimirkos prisiminimą. Prisimename visas gėles, kurios buvo dovanotos be progos, prisimename tuos žmones, iš kurių jas gavome. Jie gyvi mūsų atmintyje ir net atrodo, kad juos labiau vertiname nei tuos, iš kurių niekada nesame gavę gėlių.
Nors gėlės trumpalaikės ir greitai vysta, praktiškieji vyrai daro klaidą pirkdami ilgaamžiškas dovanas, manydami, kad jos ilgiau prisimenamos. Tačiau jokios emocijos nekyla vartant dovanotas smulkmenas, net ir stambesnės dovanos tiek nedžiugina, kiek vienintelis gėlės žiedas. Jis hipnotizuoja ir švelniai įsirėžia į atmintį.
Moteris kaip Gėlė
Moteris pati kaip gėlė - jos grožis, jaunystė, veidas, šypsena ir nuotaika tokia pat laikina kaip gėlės žiedo egzistencija. Moters dvasinis pasaulis trapus ir jautrus. Panašumas tarp moters ir gėlės suteikia gėlėms magišką galią. Gėlėms neabejingos tiek jaunos, tiek senos moterys. Gėlės - tai noras būti pastebėtai, noras, kad į moterį atkreiptų dėmesį.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Gėlės kaip Simbolinė Komunikacija
Gėlių tema negali pasibaigti banaliu priminimu vyrams dovanoti gėles moterims. Ši tema turi ir potemes apie vyrų supratimą apie moters poreikius ir jų išsiauklėjimo lygį. Ji liečia ir moteris. Gėlės - tai simbolinė komunikacija tarp žmonių.
Fitodizaino Raida Lietuvoje
Augalai yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, lydintys žmogų nuo gimimo iki mirties, tapdami apeigų dalimi. Mūsų aplinkoje nuolat matome puokštes ir įvairias augalų kompozicijas, kuriomis puošiama aplinka, naudojama apeigų metu ir dovanojama.
Fitodizainas - tai taikomojo meno šaka, gyvų ir sausų augalų bei įvairių nefloristinių priedų komponavimo menas. Lietuvoje fitodizainas kaip profesionalaus meno šaka gyvuoja maždaug nuo 1960 metų. Tačiau teorinių šaltinių apie tai yra labai nedaug. Dėl istorinių aplinkybių Vakarų Europoje šis menas yra pažengęs gerokai daugiau nei mūsų šalyje. Todėl Lietuvos floristikos raida ir šio meno atstovų kūryba mažai išnagrinėta. Profesionalūs meno kritikai šią meno sritį kol kas aplenkia. Naujesnes floristines tendencijas galima aptikti vos keliuose periodiniuose leidiniuose.
Floristinis dizainas Lietuvoje ilgą laiką gyvavo beveik vien tik buitiniame lygmenyje, todėl dar ir dabar jis dažnai traktuojamas ne kaip pilnavertė meno sritis. Be to, fitodizainas dažnai suvokiamas tik kaip puokštė ar paveikslėlis ant sienos.
Fitodizaino Sąvoka
Fitodizainas - dviejų žodžių junginys. Dizainas - daiktinės aplinkos projektavimas ir daikto meninis konstravimas, jo estetinės išvaizdos kūrimas. Fito… - pirmoji sudurtinio žodžio dalis, rodanti sąsają su augalais. Floristika apima platesnę sritį - augalų aranžavimą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Remiantis Asmanno teorija, publikuota 2004 m.:
- Ir gėlių aranžuotojo, ir floristo veikla yra augalų komponavimas.
- Aranžuotojui gėlių komponavimas yra hobis, o floristui - tai darbas.
Floristikos Meno Raida Lietuvoje Iki XX a.
Floristikos menas Lietuvoje, kaip atskira taikomojo meno šaka, yra jaunas. Tačiau augalinė atributika Lietuvoje naudojama nuo pagonybės laikų. Ji per apeigas yra labai reikšminga. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai bei įvairi literatūra, kurioje nagrinėjamos lietuvių liaudies tradicijos. Net apsikrikštijęs karalius Mindaugas nedrįsdavo nusilaužti šakelės iš šventos giraitės.
Senovėje žmonės mainėsi augalais, gaudami kitokią prasmę. Kalėdų stalo puošimas žalumynais, iš medžio ar šiaudų pagamintos puokštės, iš šiaudelių sukomponuoti sodai buvo puošiami įvairiais žaisliukais. Tik XIX amžiaus pabaigoje į Lietuvą iš Vakarų Europos atkeliavo paprotys puošti kalėdinę eglutę. Pradžioje ji buvo puošiama vaisiais, riešutais, saldainiais, šiaudiniais papuošalais, žvakutėmis.
Svarbiausias Užgavėnių paprotys nuo seno buvo persirengėlių eitynės. Pagrindinis šių eitynių akcentas buvo Užgavėnių kaukė. Pavasarį žmonės apjuosdavo medžius, tikėdami, kad jų gyvybinės jėgos gali padėti atgyti žemei ir žmonėms. Anksčiausiai pabunda blindė ir žilvitis, kurios yra šventinamos. Jos ir iki šiol vadinamos verbomis ir šventinamos Verbų sekmadienį. Vilniaus apylinkėse nuo seno komponuojamos dekoratyvinės verbos iš džiovintų augalų, kurie dar yra ir nudažomi įvairiais augaliniais dažais. Dauguma švenčių ir apeigų susijusios su augmenija: šventą vakarą einama rinkti kupolių, jomis puošiama trišakė kartis - šventės atributas.
Mūsų protėviai pagonys visatą įsivaizdavo kaip didžiulį medį: jo šaknys - požeminė karalystė, kamienas - žemė, o šakos ir laja - dangus. Labai senas tradicijas turi vainikų pynimo menas, siekiantis net senovės Antikos laikus, o gedulo vainikai yra žinomi nuo X amžiaus prieš Kristų. Vainikas simbolizuoja darną, amžinybę, dvasinį žmogaus tyrumą.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Apie augalų naudojimą vestuvių metu galima sužinoti iš XIX amžiaus rašytinių šaltinių, senų žmonių pasakojimų. Pakankamai iškalbingas ankstesniais laikais gyvavęs lietuvių jaunuolių paprotys rymoti prie darželio tvoros, bendraujant tyrinėti vienas kito būdą bei ketinimus. Seniau, važiuodami piršlybų, veždavo rūtomis apkaišytą butelį. Jeigu piršliai sulaukdavo ir vestuves kelti tekdavo viduržiemį, merginos keletą rūtų kelmelių vėlyvą rudenį pernešdavo į rūsys ir ten gražiai apkauptdavo žiemoti. Šiam reikalui augino mirtas vazonėliuose. Svarbiausia mergvakario apeiga būdavo nupinti vainiką, kuriuo jaunoji pasipuoš vestuvių dieną. Iš gražiausios šakelės iš savo darželio tarsi geriausias linkėjimas. Todėl ir dainuodamos draugės ketina nuotaką vaduoti, žaliosios rūtelės po šakele duoti. Jaunoji teprašo nepinti vargios rūtelės, kad netektų vargti visą amželį. Vainikus puošdavo įvairiais baltažiedžiais gėlėmis, spalvotais kaspinais. Vėliau tapo madingi vadinamieji veliumai, kurių lengvą audinį papuošdavo pritvirtindami per visą jo plotą tarsi pribarstytą rūtų šakelę, o vainikėlį pindavo mažą, prisegamą kairėje galvos pusėje. Tada atsirado paprotys po jungtuvių vainikėlį persegti į dešiniąją galvos pusę. Tai patikėta vyriausiajai pamergei. Ant balto kaspinėlio susukta roželė būdavo iš tokių pat gėlių kaip ir jaunosios vainike. Atitinkamai ir pamergės, kokias gėles dėdavo į rankose laikomas puokšteles, tokias pat įsegdavo į atlapus ir savo pabroliams. Vėliau pradėta naudoti dirbtines gėles, kuriomis papuošdavo jaunosios vietą užstalėje. Ant sienos kabindavo rinktinį rankšluostį (lininį) ar specialiai tam išaustą kilimėlį, tinkamą foną monogamai. Kai kur apipindavo augalais ir jaunosios taures.
Fitodizainas Šiandien
Šiandien fitodizainas - tai besivystanti taikomojo meno šaka, apimanti interjerą, eksterjerą, vitrinas, scenografiją, paveikslus, įvairius apeigų atributus, drabužių aksesuarus ir kt. Ši taikomojo meno šaka yra labai glaudžiai susijusi su mūsų aplinka ir užima reikšmingą vietą šiuolaikinėje kultūroje. Fitodizaino reikšmingumą šiuolaikiniame gyvenime lėmė aplinkos urbanizavimas ir industrializavimas, verčiantis mus ieškoti atgaivos tvarkant ir puošiant namų aplinką bei interjerą augalais ir jų kompozicijomis. Be to, yra išlikusios gilios tradicijos augalus bei gėles naudoti įvairiose apeigose (laidotuvėse, vestuvėse, religinėse šventėse). Vis tik Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, nėra išvystytas toks subtilus, daugiasluoksnis filosofinis požiūris į augalų komponavimo meną, kaip, pavyzdžiui, Japonijoje. Čia gėlės dažniausiai naudojamos estetiniais sumetimais. Lietuvoje, kaip ir kitur Vakaruose, vadovaujamasi gamtos įsisavinimo, panaudojimo savo reikalams idėja. Tik baltų paveldas (tautosaka) byloja apie buvusius kitokius santykius.
Šiandien floristika nepraradusi savo svarbiausios paskirties - teikti estetinį pasigėrėjimą, šventinę nuotaiką, džiaugsmą. Šiandien jau, turbūt, nesugalvotume progos, kuriai nederėtų gėlės. Floristikos menas tampa neatsiejama mūsų aplinkos dalimi. Dar senovėje gėlės tvirtai įsigalėjo žmogaus buityje - puošė jo būstą, buvo džiaugsmo arba sielvarto simbolis. Lietuvoje profesionali floristų veikla prasidėjo maždaug prieš penkiasdešimt metų. Tačiau ne visi šaltiniai pateikia vienodą informaciją. Remiantis E. R. Misiaus pateikta informacija, Lietuvoje profesionali gėlių komponuotojų veikla prasidėjo 1966 metais. 1973 metais Panevėžyje įvyko pirmasis respublikinis gėlių komponuotojų konkursas, kuriame dalyvavo 29 meistrai. 1980 metais tuometiniuose Vilniaus dailės parodų rūmuose buvo surengta paroda „Gėlės ir keramika“. Lietuvos meistrai pradeda dalyvauti tarptautiniuose renginiuose Maskvoje, Sankt Peterburge, Kijeve, Taline. 1990 metais dalyvauja Japonijoje, 1999 metais - Šveicarijoje. O remiantis Lietuvos floristų asociacijos prezidentės Genovetos Zuokienės teigimu, profesionalaus floristo patirtis Lietuvoje siekia dvidešimt penkerius metus. Šis menas nuo 1995 metų įgavo naujas tendencijas ir išraiškos formas, nes susiklostė tiesioginiai ryšiai su Vakarų Europos šalimis. Nuo 1995 metų kuriasi floristikos mokyklos, organizuojami seminarai, konkursai, parodos. 1995 metais mūsų šalyje įkuriama Lietuvos floristų asociacija, kuri rūpinasi narių kvalifikacija, visuomenės švietimu, tarptautinių ryšių plėtojimu.
Naujų augalų, medžiagų ir priemonių panaudojimas bei karkasų ir kitų netradicinių komponavimo būdų įsisavinimas gėlių komponavimo meno vystymuisi suteikė neribotas galimybes. Vis labiau manipuliuojama floristine medžiaga. Atsiranda floristinio meno žodynas, kuris nesiremia jokiomis technikomis: statymas, guldymas, apsodinimas. Floristiniuose konkursuose teisėjai dažnai pirmenybę atiduoda naujumui, visa kita vadina „sena skrybėle“. Floristikos menas nuolat modernėja, t. y. ieškoma naujų formų, naujų derinių, kuriant floristines kompozicijas, konstruojami sudėtingi karkasai. Būtiniais floristo įrankiais tampa pjūklai, grąžtai, viela, metalas, net suvirinimo prietaisai. Modernumui būdinga moderni masė, laisvas stilius, nauji komponavimo būdai. Modernistas naudojasi tiek daržo, tiek viso pasaulio augalais. Didelę reikšmę įgauna minimalizmas ir perėjimas iš minimalizmo į abstrakciją, laisvas temos interpretavimas. Visa tai atskleidžia menininko pajėgumą. Visa tai byloja apie gėlių komponavimo meno, floristinio aplinkos apipavidalinimo aktualumą.
Floristikos Renginiai Lietuvoje
Gėlių komponavimo menas bei interjero papuošimas floristiniais darbais tampa vis aktualesniu. Tačiau tiek šio meno ištakos ir raida, tiek šiuolaikinės tendencijos yra mažai nagrinėtos ir grindžiamos teoriškai. Šiuo metu tendencijas Europoje, taip pat ir Lietuvoje, diktuoja Vokietijos floristai, nors geriausiais laikomi Šveicarijos ir Skandinavijos šalių meistrai. Dabar didžiausia pasaulyje tarptautinė gėlių pristatymo agentūra yra Fleurop-Interflora, turinti asocijuotų parduotuvių tinklą maždaug 150-yje šalių. Pirminės agentūros Fleurop tarptautinė veikla prasidėjo 1926 m. 1946 m. Florist Transword Delivery, Interflora British Group ir Fleurop-Interflora suvienijo pastangas, siekdamos tikslo paskirstyti gėles po visą pasaulį.
Nuo 1995 metų Lietuvoje imta organizuoti profesionalius floristikos renginius - parodas bei parodas-konkursus. Seniausias floristikos renginys yra „Žiemos puokštė“, organizuojamas Lietuvos floristų asociacijos. Jame dalyvauja Lietuvos floristų asociacijos, sodininkų draugijos, gėlininkų sąjungos nariai, valstybinės ir individualios įmonės, gėlininkystės ūkiai, botanikos sodų specialistai, įvairių šalių gėlių komponuotojai, bendrojo lavinimo, profesinių mokyklų studentai ir moksleiviai. Nuo 1999-ųjų metų Kaune kasmet organizuojama profesionali floristų paroda „Įkvėpimo diena“. Tai tarptautinis projektas, kurio sumanytojas yra Lietuvos floristų asociacijos Kauno skyriaus vadovas, floristikos meistras Marijus Gvildys.
Pirmoji specializuota floristikos paroda-konkursas, dar nevadinta „Žiemos puokšte“, įvyko 1973 metais Panevėžyje. Vėliau tokie konkursai kiekvienais metais vykdavo vis kituose didžiuosiuose miestuose, ir tik nuo 1989-ųjų metų ėmė nuolat vykti ir tebevyksta iki šiol Vilniuje, Lietuvos parodų centre Litexpo. Svarbiausias šio konkurso tikslas yra tobulinti floristų meistriškumą, supažindinti su naujomis šio meno kryptimis, moderniomis medžiagomis, aksesuarais, populiariomis darbo technikomis. Kitas konkurso tikslas yra populiarinti floristiką, profesionaliai pateikti ją visuomenei ir parodyti, kad floristika turi būti vertinama kaip meno šaka. Labai svarbu, kad tokia floristinė paroda - konkursas vyksta. Panašias parodas ėmė rengti Estija, tačiau tos parodos palengva užgeso. „Žiemos puokštė“ išsiplėtojo ir virto gražia švente. Nuo 1995 metų šioje parodoje - konkurse be Lietuvos floristų dalyvauja ir floristai iš užsienio: Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Lenkijos, Čekijos, Rusijos. Floristai konkurse siekia išmėginti savo jėgas, pasirodyti kitiems.
Šio konkurso trukmė yra dvi dienos, per kurias dalyviai pristato namų darbus bei dalyvauja teatralizuotame konkurse, kuomet kompozicijos komponuojamos žiūrovų akivaizdoje. Ši rungtis sudėtinga, nes floristai yra apriboti laike (paprastai tam skiriama iki vienos valandos). Čia jie turi atskleisti savo profesionalumą tiek iš kūrybinės, tiek iš techninės pusės. Nuo 1997 metų „Žiemos puokštėje“ dalyvauja mokiniai. Nuo tada konkurso dalyviai skirstomi į grupes ir pogrupius: moksleivių grupė: A pogrupis - bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, B pogrupis - aukštųjų, aukštesniųjų bei profesinių mokyklų moksleiviai; floristų profesionalų grupė: A pogrupis - floristai jau dalyvavę parodoje - konkurse „Žiemos puokštė“, B pogrupis - floristai pirmą kartą dalyvaujantys parodoje - konkurse „Žiemos puokštė“. Visi floristai pirmąją konkurso dieną atlieka namų darbų užduotis, tam skiriama po tris užduotis skirtingomis temomis. Antroji parodos - konkurso diena skiriama teatralizuotam konkursui, kurio metu floristai atlieka po dvi užduotis. Pirmosios konkurso dienos temos dažniausiai būna susietos su kalėdine ar naujametine tematika, antrąją dieną kuriamos puokštės nuotakoms, floristiniai papuošalai, floristiniai rūbai, dovanų pakuotės. Modernizacija, industrializacija, naujosios technologijos neišvengiamai daro įtaką fitodizainui. Fitodizainas įgauna vis daugiau dizaino elementų. Palaipsniui klasikinės puokštės praranda pagrindinį vaidmenį, vis daugiau atsiranda netradicinių kompozicijų. Vis daugiau naudojama nefloristinių priedų: metalo, plastiko, stiklo, folijos.