Psichologo patarimai, kaip įveikti krizes

Gyvenimas nestovi vietoje, o kartu su juo nuolat kinta ir mus supanti aplinka, iškelianti įvairius iššūkius. Krizės - neišvengiama gyvenimo dalis, tačiau tinkamai pasiruošus galima sėkmingai jas įveikti ir netgi sustiprėti. Šiame straipsnyje pateikiami psichologų patarimai, padėsiantys įveikti krizes įvairiose gyvenimo srityse, nuo asmeninių emocijų iki santykių iššūkių.

Baimė - natūrali reakcija, bet ne kliūtis

Nuo seniausių laikų baimė padėjo žmonijai išgyventi, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje baimių srautas gali tapti paralyžiuojantis. Aplink mus nuolat sklinda nerimą keliančios žinios, o aplinkiniai dalijasi savo baimėmis. Nors išsikalbėti yra svarbu, vien tik dalindamiesi baime galime pamiršti pasiruošti artėjantiems iššūkiams. Emocinio augimo konsultantai pataria atsitraukti nuo emocijų ir atsigręžti į realų planavimą.

Emocijų valdymas - raktas į sėkmę

Mūsų smegenys yra užprogramuotos mokytis, o išmokstame to, ką praktikuojame. Tai reiškia, kad kuo daugiau praktikuojame tam tikras emocijas, tuo dažniau jas jaučiame. Jei praktikuojame baimes - labiau bijome, jei praktikuojame pyktį - labiau pykstame, jei neviltį - esame labiau nusivylę. Todėl emocijų ugdymo ir valdymo ekspertai pataria pirmiausia pastebėti, kokias emocijas praktikuojate: ar jums šios emocijos dabar reikalingos? Jei nenorite tiek daug bijoti - liaukitės praktikavę baimę: mažiau skaitykite nerimą keliančių žinių, mažiau bendraukite su panikuojančiais žmonėmis, mažiau galvokite apie baimę skatinančius dalykus, nustokite naršyti po paniką sėjančius komentarus. Pykčio išdava - agresija, kuri retai kada būna konstruktyvi ir juo labiau nepadeda įveikti krizės žmonių bendruomenei.

Realus planavimas ir scenarijų numatymas

Susidūrę su nežinomybe, mūsų sąmonė paprastai piešia baisius paveikslus: neapibrėžtumas skatina smegenis įžvelgti būtas ir nebūtas grėsmes. Emocijų ugdymo programos autoriai siūlo negalvoti apie tolimą ateitį, o verčiau sąmoningai mintis nukreipti į tai, kas bus šiandien, rytoj. Ką galiu padaryti dabar? Ką aš veikiu, su kuo kalbu, bendrauju, ko imuosi? Scenarijų numatymas ir planas, kaip elgsitės vienu ar kitu atveju, ne tik padeda atitraukti mintis nuo neapibrėžtų baimių, bet ir ramina: turėdami veiksmų planą, jaučiamės labiau užtikrinti net tada, kai kas nors atsitinka netikėtai ir nelauktai. Negana to, pradedame veikti racionaliau, nebesiblaškydami, žinodami, ką ir kodėl darome.

Pagalbos svarba ir kreipimasis į specialistus

Labai svarbu žinoti, kad kiekvienas žmogus nori pagalbos, tik dėl įvairių priežasčių gali jos vengti ar neprašyti. Jei matote, kad artimam žmogui nesiseka įveikti psichologinės krizės, pirmiausia su juo reikia stengtis pasikalbėti apie tokios pagalbos reikalingumą ir naudą, pasiūlyti perskaityti straipsnį apie sėkmingą psichologinę pagalbą. Daugelis tyrimų rodo, kad žmonės, kurie žinojo apie kitus pagalbos ieškojusius ir sėkmingai ją gavusius žmones, yra labiau linkę ir patys ieškoti pagalbos. Gana daug žmonių vis dar mano, kad į psichologą kreipiasi tik psichiškai nesveiki arba silpni žmonės, kurie patys nesugeba išspręsti problemų. Labai svarbu, ką apie psichologus galvoja žmogaus artimiausia aplinka: šeima ir draugai. Pastebėta, kad psichologinę pagalbą palankiau vertina moterys nei vyrai. Be to, jos ir ieško dažniau tokios pagalbos. Vyresnio amžiaus žmonės linkę manyti, kad jų psichologinės problemos susijusios su fizinėmis ligomis, todėl pagalbos dažniausiai ieško pas bendrosios praktikos gydytojus arba bando patys susitvarkyti, kartais ir medikamentais. Lietuviai yra uždari žmonės, įpratę padėti patys sau arba spręsti problemas artimųjų rate, jie nelinkę atvirai reikšti emocijų, apie jas kalbėti.

Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?

Santykių krizės - iššūkiai ir galimybės

Santykių krizė - tai laikotarpis, kai poroje kyla gilūs nesutarimai, emocinis atitolimas ar dažni konfliktai, kurių spręsti nebepavyksta savarankiškai. Tokiu metu dažnai ima trūkti pasitikėjimo, artumo ar bendro supratimo, o buvimas kartu kelia įtampą. Santykių krizė gali būti laikina arba ilgalaikė ir ji gali būti išspręsta, jeigu laiku bus imamasi priemonių. Tai yra dažnas ir normalus reiškinys, kuris gali pasitaikyti bet kuriai porai, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, kultūros ar santykių trukmės. Tačiau apėmusi krizė nereiškia, kad santykiai yra pasmerkti žlugti arba kad partneriai nebejaučia meilės ir palaikymo vienas kitam.

Santykių krizių priežastys

Santykių krizė gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, kurie gali būti susiję su poros vidinėmis arba išorinėmis aplinkybėmis:

• Pokyčiai gyvenime. Poros gali susidurti su santykių krize tuomet, kai jų gyvenime įvyksta dideli arba netikėti pokyčiai, tokie kaip kūdikio gimimas, karjeros permainos, persikraustymas, ligos, netektys, pensija ir kt.
• Bendravimo problemos. Poros gali patirti santykių krizę kai jų bendravimas tampa neefektyvus, paviršutiniškas, retas arba konfliktiškas.
• Pasitikėjimo praradimas. Poros gali išgyventi santykių krizę, kai jų pasitikėjimas vienas kitu yra pažeistas arba prarastas. Pasitikėjimo praradimas gali būti sukeltas išdavystės, melo, paslapčių, manipuliavimo, smurto ar kitų neetiškų arba žalingų elgesio modelių.
• Seksualinės problemos. Poros gali susidurti su santykių krize, kai jų seksualinis gyvenimas tampa nepatenkinantis, monotoniškas, per retas arba visai neegzistuojantis.
• Asmenybės skirtumai. Poros gali patirti santykių krizę, kai jų asmenybės, vertybės, pomėgiai, įsitikinimai arba požiūriai yra nesuderinami, prieštaraujantys arba jų nepaisoma.

Santykių krizių etapai

Santykių krizė paprastai vystosi keliais etapais:

• Prieškrizinis etapas. Tai yra etapas, kai pora dar nesuvokia, kad jų santykiai yra krizėje. Partneriai tęsia savo įprastą gyvenimą, ignoruodami arba nekreipdami dėmesio į problemas, kurios gali kilti.
• Krizinis etapas. Tai yra etapas, kai pora suvokia, kad jų santykiai yra krizėje ir jaučia stiprias bei neigiamas emocijas, tokias kaip pyktis, skausmas, liūdesys, baimė, kaltė arba neviltis.
• Pokrizinis etapas. Tai yra etapas, kai pora pradeda atsigauti nuo krizės ir bando rasti sprendimus, padėsiančius išsaugoti arba nutraukti santykius.
• Rezoliucinis etapas. Tai yra etapas, kai pora pasiekia galutinį sprendimą dėl savo santykių ir pradeda naują gyvenimo etapą kartu arba atskirai. Šiame etape pora gali būti laiminga, jaučianti palengvėjimą, patenkinta, optimistiška arba nusivylusi, priklausomai nuo jų sprendimo ir jo pasekmių.

Kaip įveikti santykių krizę?

Santykių krizė nėra neišvengiama ir ji gali būti įveikta, jei pora turi noro, ryžto ir gebėjimų tai padaryti. Kai kuriais atvejais, santykių krizė gali būti netgi naudinga, jei ji padeda porai augti, mokytis ir tobulėti.

• Pripažinkite problemą. Pirmas žingsnis įveikiant santykių krizę, yra pripažinti, jog ji egzistuoja, ir kad ji turi būti sprendžiama.
• Bendraukite. Antras žingsnis siekiant įveikti santykių krizę, yra kalbėtis su savo partneriu apie jūsų jausmus, poreikius, lūkesčius ir nuomones. Bendraukite aiškiai, nuoširdžiai, pagarbiai ir aišku - klausykitės.
• Ieškokite sprendimų. Kitas žingsnis, norint įveikti santykių krizę, yra ieškoti sprendimų kaip pagerinti ir sustiprinti santykius. Ieškokite būdų kaip spręsti problemas, atkurti pasitikėjimą, padidinti intymumą ir artumą bei pridėti aistros ir meilės.

Psichologo vaidmuo santykių krizės metu

Psichologas yra vertingas sąjungininkas sprendžiant santykių krizę, nes jis garantuoja profesionalų požiūrį, kuris gali pagelbėti porai išspręsti problemas ir atkurti harmoniją:

Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus

• Saugi erdvė ir atvirumas: Psichologas yra lyg tarpininkas, kuris kuria saugią erdvę, leidžiančią partneriams atvirai išreikšti savo jausmus ir mintis, nejaučiant pasmerkimo arba kritikos.
• Gilių priežasčių suvokimas: Specialistas gali padėti porai išsklaidyti miglą, atkreipdamas dėmesį į gilias santykių krizės priežastis, tokiomis kaip nesuderinamumas, komunikacijos trūkumai ar kitos iškilusios problemos.
• Psichologinių įgūdžių naudojimas: Remdamasis savo įgūdžiais, psichologas gali pasiūlyti veiksmingas strategijas ir priemones, kurios padėtų porai įgyvendinti reikalingus pokyčius.
• Efektyvios konsultacijos: Psichologas dažnai naudoja metodus, kurie stiprina poros ryšius, skatina empatiją ir padeda kurti sveiką bendravimą.
• Individualizuotas požiūris: Specialistas įgyvendina individualizuotą požiūrį, atsižvelgdamas į konkretų poros kontekstą ir poreikius.

Santykių krizė nebūtinai turi būti siejama su santykių pabaiga. Tai gali būti nauja galimybė viską pradėti nuo pradžių. Jei jūs susiduriate su santykių krize, jaučiatės vieniši arba beviltiški, tuomet imkitės veiksmų ir ieškokite profesionalios pagalbos.

Šeimos krizės ir psichologo pagalba

Gyvenimo iššūkių labirintuose šeimos dažnai susiduria su krizėmis, kurios išbando jų stiprybę, vienybę ir atsparumą. Šios krizės gali pasireikšti įvairiomis formomis - nuo sveikatos sutrikimų ir finansinių problemų iki visuomenės sukrėtimų ir stichinių nelaimių. Tokiais laikotarpiais šeimos gyvenimo struktūra gali būti ištempta iki kraštutinumų, išryškinti pažeidžiamumą ir sudaryti palankią terpę stresui, nerimui ir konfliktams. Šiame kontekste šeimos psichologų vaidmuo tampa ne tik naudingas, bet ir būtinas.

Šeimos psichologo vaidmuo krizės metu

Šeimos psichologo darbo krizės metu esmė - suteikti stabilizuojančią jėgą. Jie suteikia saugią ir konfidencialią erdvę, kurioje šeimos nariai gali išreikšti savo baimes, nusivylimą ir jausmus, kurių daugelį gali būti sunku išsakyti ar su jais susidurti. Šis katarsinis procesas yra pirmas žingsnis gijimo link, leidžiantis kiekvienam nariui pasijusti išgirstam ir patvirtintam.

Šeimos psichologas taip pat atlieka svarbų vaidmenį krizių intervencijos srityje, nes padeda šeimoms atpažinti ir panaudoti savo stiprybes. Kiekviena šeima pasižymi unikalia dinamika ir ištekliais, kuriuos galima panaudoti krizės metu. Psichologas dirba su šeimomis, kad atpažintų šias stiprybes, nesvarbu, ar tai būtų gebėjimas dirbti kartu kaip komanda, emociškai palaikyti vienas kitą, ar naudotis išoriniais ištekliais.

Kitas svarbus šeimos psichologų teikiamos pagalbos aspektas - dėmesys adaptyvių įveikos strategijų ugdymui. Krizės neretai gali būti pribloškiančios, todėl šeimos nariai jaučiasi bejėgiai ir nekontroliuojami. Psichologai supažindina su praktiniais ir psichologiškai naudingais įveikos mechanizmais, tokiais kaip streso valdymo technikos, problemų sprendimo įgūdžiai ir sąmoningumo praktika.

Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro

Šeimos krizės etapai pagal vaikų raidą

Vienas iš būdų, kaip psichologai kalba apie krizinius etapus šeimos gyvenime, yra pagal vaikų šeimoje atsiradimą ir jų raidą. Vienos šeimos šiuos sudėtingus momentus išgyvena labai lengvai, o kitoms su jais susidoroti tampa sudėtinga.

Dažniausiai analizuojamos šios šeimos krizės:

• Vaiko laukimas ir gimimas. Net ir planuoto kūdikio gimimas į šeimą įneša chaoso. Neretai poros galvoja, kad gimęs kūdikis kaip tik pagerins pašlijusius tarpusavio santykius, o yra priešingai. Naujos gyvybės atėjimas pareikalauja vaidmenų persidėliojimo, daug fizinių, psichologinių pastangų. Neretai šis šeimos etapas yra lydimas ir pinigų trūkumo, rutinos ir dėmesio vienas kitam trūkumo, o tai jau tiesus kelias į santykių atšalimą. Moteriai tapus mama siaučia hormonai, ji jaučiasi pavargusi, o vyras jaučiasi pamirštas ir neįvertintas. Laikas ir dėmesys prieš vaiko gimimą skirtas vienas kitam, dabar nukeliauja vaiko priežiūrai. Neretai ir seneliai padidina įtampą dalydami patarimus apie kūdikio auginimą, atvažiuodami ir mėgindami padėti jauniems tėveliams, o tokia pagalba dažnai neleidžia susikurti porai naujų pareigų pasidalinimo, šeimos taisyklių. Vyras gali pasišalinti nuo vaiko priežiūros, nes „moterys ir taip puikiai susitvarko“.
• Vaiko išėjimas į darželį, kuris labai dažnai būna susijęs su moters grįžimu į darbą ir pareigų persidėliojimu. Pora turi iš naujo pergalvoti, kas nuves ir parves vaiką iš darželio, kas rūpinsis buitimi, nes moteris pradėjusi dirbti nebegali tiek laiko ir energijos skirti namams, kiek galėjo tai daryti augindama kūdikį. Gali nutikti ir taip, kad moteris ištrūkusi iš namų, atgavusi socialinį ir ekonominį statusą, jausdamasi ne tokia priklausoma nuo vyro, nusprendžia skirtis. Yra tokia statistika, kad šeimos dažniausiai skiriasi tada kai vaikui sueina 3 metai.
• Vaiko išėjimas į mokyklą. Prisitaikymas prie dienotvarkės pasikeitimų ir gebėjimas ramiai stebėti kaip tavo vaikas auga ir tampa savarankiška asmenybe. Būna ir taip, kad vaikas jausdamas tėvų nesutarimus tampa probleminiu arba nepatogiu vaiku, pvz.: pradeda elgtis netinkamai, nesimoko arba tampa labai jautriu, nesusiranda draugų, nenori lankyti užklasinės veiklos. Taip tėvai visą dėmesį skiria vaikui, norėdami padėti jam išspręsti problemas. Vaikai jaučiasi atsakingi už tėvų laimę ir bando sąmoningai ar nesąmoningai visą dėmesį atkreipti į save, kad tėvai neturėtų laiko pyktis ir konfliktuoti. Šeima nesubyra, nes ją laiko bendras rūpestis dėl „probleminio vaiko“. Ne veltui yra sakoma, kad vaikai problemų neturi, jų turi visa šeima ir kartais vertėtų mamai ir tėčiui išvažiuoti dviese savaitgaliui pailsėti ir pasikalbėti, o ne bandyti spręsti eilinę vaiko problemą. Vaikams yra traumuojantis supratimas, kad tėvai kartu gyvena tik dėl jo.
• Vaiko paauglystė. Vaikas tampa dar labiau nepriklausomas. Bando kurti savo draugų ratą, laisvalaikį leidžia su bendraamžiais ir vis rečiau su šeima. Mama ir tėtis turi ne tik susigyventi su paauglio emocijų audromis, priešgyniavimais, bet ir persidėlioti tarpusavio bendravimą, pakeisti laisvalaikio įpročius. Svarbu išlaikyti darnią komandą tam, kad paauglys nemanipuliuotų tėvų tarpusavio nesutarimais. Nutinka ir taip, kad paauglys ir vienas iš tėvų tampa komanda prieš kitą tėvą. Vienas iš tėvų tarsi nuvertinamas ir išstumiamas iš sprendimų priėmimo. Toks bendravimas šeimoje yra žalingas tiek paaugliui, tiek vyrui ir moteriai.
• Vaiko arba paskutinio iš vaikų išėjimas iš namų. Naujo identiteto ir prasmės poroje paieškos. Jei šeimos tikslas buvo užauginti vaikus, jis pasiektas. Nebelieka kas laiko vyrą ir moterį kartu. Nebereikia skubėti namo gaminti vakarienės ar padėti ruošti namų darbų. Lieka du žmonės, tušti namai ir spengianti tyla. Jei auginant vaikus vyras ir moteris nutolo vienas nuo kito, neskyrė paknakamai laiko tik vienas kitam, gali būti sunku iš naujo kurti santykius, ritualus ir dienotvarkę

Kaip įveikti šeimos krizę?

Kadangi savaime rieda tik vežimas į bedugnę, šeimoje santykiai savaime nepasitaisys. Krizę bus lengviau įveikti jei:

1. Kalbėsite. Kalbėtis nereiškia kaltinti vienas kitą dėl visų praeities klaidų. Kalbėtis reiškia išsakyti savo poreikius ir aiškiai įvardinti, ko tikitės iš partnerio. Kaltinimai, šantažavimas, ironija nėra tinkami būdai spręsti problemas. Jei nebežinote kaip kalbėtis ir susikalbėti, galite pamėginti tokią kalbėjimosi schema: kas vakarą 3 minutes kalba vienas, o kitas tik klausosi, įsiterpti ir prieštarauti negalima. Kalbantysis išsako tai kas per dieną patiko partnerio elgesį ir pasako vieną taisytiną dalyką. Po to tris minutes kalba antrasis asmuo, o pirmasis tyli ir klauso. Toks pasikalbėjimas neturi peraugti į diskusiją. Tai tiesiog mokinimasis išsakyti savo jausmus, poreikius ir išgirsti kitą.
2. Aktyviai leisite laisvalaikį dviese. Tinka viskas, kas sukelia teigiamas emocijas ir skatina pajudėti, pvz.: pasivaikščiojimas, darbas sode, grybavimas. Toks aktyvus laisvalaikio leidimas turėtų būti kasdien bent po 30 minučių.
3. Nepamiršite 3 stebuklingų žodžių, kurie suklijuoja santykius: ačiū, atsiprašau ir komplimentų vienas kitam. Poroje savaime suprantamų dalykų nėra ir už pagamintą vakarienę ar sutvarkytą automobilį reikia kas kartą padėkoti, už padarytas klaidas reikia nebijoti atsiprašyti, o girti reikia kiek įmanoma dažniau.
4. Pasversite savo vertybes bei prioritetus ir prieš konfliktą sugebėsite padaryti išminties pauzę. Įvertinkite kas yra svarbiau kurti gerus santykius ar laimėti ginčą, įrodyti, kad Jūs esate pranašesnis. Ir kiekvieną kartą prieš pradedant barnį, verta žengti žingsnį atgal ir įvertinti situaciją iš šono.
5. Kursite ateities planus. Niekas taip nevienija žmonių kaip bendro tikslo arba priešo turėjimas (žento ar marčios pavertimas bendru priešu nėra gera taktika). Visas šeimas, kurios daug metų sėkmingai gyvena kartu vienija bendra misija. Daug smagiau ir naudingiau svajoti apie ateitį nei kapstytis po praeitį ir ieškoti vienas kito nuodėmių. Nors kartais ir naudinga prisiimti savo santykių pradžią, jausmus, kurie buvo tik pradėjus draugauti ir nuvykti į vietas kur susipažinot, ėjot į pasimatymą ir pan.

Šeimos psichologo pagalba Vilniuje

Psichologas Vilniuje ir jo paslaugos tampa vis svarbesnės padedant šeimoms įveikti krizes. Unikalus miesto tradicinių vertybių ir šiuolaikinių streso veiksnių derinys gali sustiprinti krizių poveikį šeimoms. Vilniaus šeimos psichologai siūlo platų paslaugų spektrą - nuo individualios ir grupinės terapijos iki bendruomenės paramos programų, skirtų įvairiems su krizėmis susiduriančių šeimų poreikiams tenkinti. Šie specialistai turi žinių ir įgūdžių, kaip spręsti psichologinius ir emocinius iššūkius, kylančius per sukrėtimus, ir yra vilties ir paramos švyturys šeimoms, kurioms to reikia.

Šeimos psichologų poveikis krizės metu neapsiriboja vien tik tiesioginiu konflikto ar streso sprendimu; jis padeda pagrindą ilgalaikiam gijimui ir augimui. Šalindami pagrindines šeimos nesutarimų priežastis ir suteikdami šeimoms priemonių, padedančių susidoroti su būsimais iššūkiais, psichologai padeda kurti atsparesnę šeimos struktūrą.

Apibendrinant galima teigti, kad šeimos psichologų pagalbinis vaidmuo krizės metu yra neįkainojamas. Pasitelkdami savo kompetenciją, empatiją ir tikslingas intervencijas, jie teikia šeimoms paramą, kurios reikia, kad jos galėtų įveikti sudėtingas krizės situacijas, skatindami atsparumą ir augimą. Šeimoms Vilniuje ir už jo ribų šeimos psichologų paslaugos yra esminis šaltinis, padedantis krizes paversti galimybėmis stiprinti šeimos ryšius ir kurti atsparesnę ateitį.

Emocinės krizės atpažinimas ir valdymas

Gyvenimas pilnas teigiamų ir neigiamų emocijų. Vieni iš mūsų į sunkumus reaguoja kaip į iššūkius, kiti - problemas ir emocijas kaupia savyje. Pastariesiems žmonėms gresia didesnė emocinių krizių tikimybė.

Emocinės krizės požymiai

Pirmasis pavojaus signalas - miego sutrikimai. Emocinės krizės dažniausiai pasireiškia sunkių gyvenimo situacijų metu - netekus artimojo, išgyvenant skyrybas, staiga pasikeitus gyvenimo ar verslo sąlygoms. Emocinę krizę visuomet lydi įtampa, nesaugumas, baimė, beviltiškumas, fizinis ir emocinis išsekimas.

Kaip pastebėti, kad jūsų artimąjį ar jus patį slegia emocinė krizė? Krizę išgyvenančio žmogaus elgesys keičiasi. Pirmiausiai sutrinka miegas - vargina minčių antplūdis, dažnai prabundama naktimis, sunkiai sekasi užmigti, atsipalaiduoti. Keičiasi apetitas - arba žmogus netenka daug svorio, nustoja rūpintis savimi arba, atvirkščiai, savo nerimą bando numalšinti maistu. Žmogus tampa dirglus, piktas, sunkiai valdo emocijas, prasčiau atlieka darbus, kasdienė veikla tampa didele našta.

Veiksniai, darantys įtaką emocinėms krizėms

Genetiškai mes paveldime tam tikrą nervų sistemos jautrumą, didesnį pažeidžiamumą. Tačiau emocinės krizės atsiradimui svarbi psichologinė žmogaus būsena, emocinė branda, socialinė aplinka. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo ypatumų ir iššūkių, galinčių nulemti emocinių krizių atsiradimą. Bręstant psichologiškai, dar vaikystėje pereiname daug stadijų: mokomės pasitikėjimo, savarankiškumo, iniciatyvos. Jei vaikas sėkmingai įveikia tuos etapus, galime galvoti, kad vėlesniais gyvenimo periodais jis lengviau išgyvens iškilusius sunkumus. Paauglystėje sprendžiama tapatumo problema, ieškoma savęs, vyksta psichosocialinė identifikacija - šiuo laikotarpiu paauglys yra ypač pažeidžiamas ir jautrus bet kokioms atstūmimo ar patyčių apraiškoms. Toliau ateina laikas kurti šeimą, auginti vaikus, žmogus atranda emocinį intymumą kurdamas ryšius, tad nesėkmės šiuo periodu gali sukelti stiprius emocinius išgyvenimus ir vienatvės jausmą. Brandžiame amžiuje, kai, atrodo, kad viskas turėtų būti aišku ir suprantama, sprendžiamos dar kitos užduotys - vyksta savianalizė, vertinama, kas padaryta gyvenime, kokiu gyvenimo keliu eita, ar tas kelias teisingas, integruojama visa patirtis, tad iškyla daug egzistencinių klausimų.

Svarbiausia - nelikti vienam

Svarbiausia, kad žmogus neliktų vienas, kai atsiduria sunkioje situacijoje. Tuomet vienatvė nepakeliama. Kai nėra žmonių, kurie galėtų jį palaikyti, ištiesti pagalbos ranką, tuomet žmogus išgyvena žymiai stipriau ir sunkiau. Todėl reikia nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus, nekentėti vienam.

Emocinė krizė - galimybė pakeisti gyvenimą

Manoma, kad per mėnesį ar du žmogus turėtų įveikti sunkią situaciją, bet, jei taip neįvyko ir nebuvo suteikta pagalba, tuomet gali grėsti pasekmės - nerimas, depresija, fiziniai negalavimai ir kitos ligos. Be to, dažnai žmonės, išgyvenantys emocinę krizę, pradeda vartoti alkoholį, todėl gali išsivystyti priklausomybė. Įvykus krizinei situacijai, kai kuriems žmonėms gali kilti minčių pakelti prieš save ranką, ypač kai atrodo, kad nebėra kitų išeičių iš slegiamos, kankinančios būsenos. Kitiems gali kilti mintys apie savižudybę, kai krizė chronizuojasi, prisideda depresija. Tačiau emocinė krizė nėra vien blogis. Krizė neatsiranda iš nieko, ji visada turi prasmę. Emocinė krizė nėra liga, tai būsena. Ir dar - tai yra galimybė.

tags: #psichologas #apie #krizes