Psichologija, kaip mokslas, turi gilią praeitį, bet santykinai trumpą istoriją. Jos formavimasis prasidėjo dar 5 a. pr. Kr. senovės Graikijos filosofų darbuose. Pats terminas "psichologija" kilo iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas, reiškiantis mokslą apie sielą. Šiandien psichologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jų dėsnius ir mechanizmus. Tai mokslas apie žmogų, jo vidinį pasaulį, sąmonę ir pasąmonę, grindžiamas ne tik moksliniais tyrimais, bet ir liaudies išmintimi bei sukaupta patirtimi.
Šiuolaikinė psichologija apima labai įvairias žmonių psichinio gyvenimo sritis. Atsižvelgiant į tai, kokiu aspektu yra tiriamas psichologijos objektas, yra skiriamos įvairios psichologijos šakos: fundamentaliosios (pamatinės) ir taikomosios. Tarp taikomųjų šakų galima paminėti medicininę psichologiją, patopsichologiją, pedagoginę, šeimos, kūrybos, sporto ir organizacinę psichologiją. Bendroji psichologija sistemina visas psichologijos disciplinas, apibendrina jų tyrimų rezultatus ir formuluoja bendrus teorinius principus bei psichologijos metodus. Ji yra visos psichologijos pamatas, tačiau jos plėtra priklauso ir nuo kitų psichologijos šakų patirties.
Žmogaus pažinimo esmė
Kiekvienas žmogus yra ribojamas visuomenėje egzistuojančio pažinimo, kurį visuomenė yra sukūrusi. Žmogaus pažinimas galimas tam tikrų psichinių procesų dėka, tokių kaip jutimai, suvokimas, dėmesys, atmintis ir mąstymas. Šie procesai leidžia mums priimti, apdoroti ir integruoti informaciją, formuoti prisiminimus ir suprasti savo vidinį pasaulį (savimonę).
Sąmonė yra sugebėjimas suvokti realybę, o protas - sąmonės įrankis. Originalią ir labai vaisingą sąmonės koncepciją sukūrė K. Marksas, apibrėždamas ją kaip savybę atvaizduoti objektyvią tikrovę. Sąmonė yra nuolat kintanti būsena, apimanti tiek sąmoningumo, tiek nesąmoningumo lygmenis. Ji aktyviai reiškiasi bendraujant su kitais asmenimis, skaitant, mokantis ir tyrinėjant, taip pat glaudžiai susijusi su atmintimi.
Netikėti gyvenimo sukrėtimai, ligos ar senatvė gali paveikti ir mūsų sąmonę. Pavyzdžiui, po smegenų sukrėtimo ne visi asmenys prisimena savo praeitį ar net teigia, kad gyvena visai kitą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Principų apibrėžimas
Pasąmonė yra psichinių procesų, kurie subjektyviai nekontroliuojami, visuma. Tai apima mintis, jausmus ir prisiminimus, kurie šiuo momentu nėra sąmoningi, bet gali grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai (pavyzdžiui, prisimenant pažįstamo, sutikto gatvėje, vardą). Pasąmonė veikia mūsų elgesį ir jausmus, net jei mes to sąmoningai nesuvokiame. Svarbu pabrėžti, kad pasąmonės turinys nebūtinai yra vien tik neigiamas.
Pasąmonė nepaiso laiko, erdvės ir racionalumo principų. Jos kalba yra vaizdas, simbolis, metafora, o ne loginis argumentas. Todėl norint suprasti pasąmonę, reikia atsisakyti linijinio mąstymo ir sąmoningai. Vėliau šį modelį Froidas pakeitė kita teorija apie Id, Ego ir Superego.
Sapnai taip pat yra pasąmonės išraiška. Tai besikeičianti, bet nenutrūkstanti smegenų veiklos gyvybinė fazė, kurios metu mums prisisapnuoja praeities įvykiai arba kaip reikia spręsti mums aktualias problemas. Sapnai atspindi specifinį elgesį ir mąstymą, pasižymi ritmu ir fazėmis, kurios eina tiksliai paeiliui ir vietomis nesikeičia. Sapnavimas yra save reguliuojanti sistema, kurios metu smegenys ilsisi.
Sąmonės būsenos
Sąmonės būsenos gali kisti dėl įvairių priežasčių, įskaitant ligas, sveikatos būklę, pakitusias sąmonės būsenas ir transą. Meditacija ir hipnozė yra du būdai, kuriais galima pasiekti pakitusią sąmonės būseną. Meditacija pasiekiama ne nesąmoningai, o kaip susitelkimo, įsigilinimo į ką nors pasekmė. Meditacijos metu protas pastoviai stebimas, sutelkiant dėmesį į vieną objektą, taip nuraminant protą ir pasiekiant viduje glūdintys išminties ir ramybės klodai. Svarbu prisiminti, kad didžioji dalis fiziologinių funkcijų priklauso nuo mūsų psichologinės būsenos.
Hipnozė - senas reiškinys, manoma, kad ją naudojo dar senovės šumerai 4000 m. pr. Kr., tačiau tikroji hipnozės prigimtis, kaip ji veikia, iki galo neišaiškinta dar ir po šiai dienai. Kas yra hipnozė? Tai būsena, kuriai būdingas: susiaurėjęs dėmesys, sumažėjęs jautrumas išoriniams dirgikliams (dirgiklių nebejutimas), raumenų atpalaidavimas bei aukštas įtaigos laipsnis. Hipnozė yra gimininga miegui būsena, tarpinė grandis tarp miego ir būdėjimo. Jos metu padidėja atsipalaidavimas ir imlumas įtaigai. Svarbu pabrėžti, kad žmogus būdamas hipnozės būsenoje visada žino, kas su juo daro ir bet kokiu metu gali nutraukti seansą.
Taip pat skaitykite: Praktinis pažinimo psichologijos taikymas
Visgi kokia nauda iš hipnozės? Jos pagalba galima pakoreguoti bei pašalinti neteisingas nuostatas, baimių priežastis, numalšinti skausmus bei pagydyti kai kurias ligas.
Jutiminio pažinimo procesai
Jutiminį pažinimą sudaro pojūčiai, suvokimas ir vaizdiniai. Pojūčiai atskleidžia įvairias tikrovės daiktų ir reiškinių savybes, o suvokimas leidžia mums atpažinti objektus, žmones ir įvykius aplinkoje. Suvokimui gali trukdyti bloga nuotaika, nusilpusi atmintis, mažas ar prarastas intelektas.
Pojūčiai skirstomi į interoceptinius (vidaus organų), proprioceptinius (kūno padėties ir judesių) ir ekteroceptinius (išorinio pasaulio). Ekteroceptiniai pojūčiai dar skirstomi į kontaktinius (skonio, lietimo, skausmo) ir distancinius (regėjimo, girdėjimo, vibracijos) pojūčius. ,,Jutimas“ apibūdina procesą, kuris būdingas ką tik gimusiems kūdikiams. Suaugusiems žmonėms orientuotis padeda ne jutimas, o suvokimas.
Suvokimas - tai aplinkos, pasaulio, savęs pažinimas per jutimo organus. Suvokiant prie tiesioginių sensorinių įspūdžių prisijungia kai kas iš atmintyje turimos patirties. Žmogų nuolatos veikia daugybė išorinės ir vidinės tikrovės reiškinių, todėl suvokimas yra selektyvus, t. y. mes atrenkame tik tam tikrus objektus, o visa kita suvokiame neaiškiai. Dėmesys užtikrina suvokimo kryptingumą ir pertraukimą. Dėmesio dėka išskiriame vienus objektus, o visa kita tampa dėmesio fonu.
Pažinimu gauti įspūdžiai neišnyksta nustojus veikti juos sukėlusiems dirgikliams. Vieni įspūdžiai išlieka trumpesnį, kiti - ilgesnį laiką ir sieja asmenybės praeitį su dabartimi ir ateitimi. Atmintis leidžia mums įsiminti, saugoti ir vėliau atgaminti jutimų dėka surinktą informaciją.
Taip pat skaitykite: Testai savęs pažinimui
Atminties procesas apima tris pagrindinius etapus:
- Įsiminimas (kodavimas): Gauta informacija yra parengiama saugojimui.
- Saugojimas: Informacija išlaikoma atmintyje tam tikrą laiką.
- Atsiminimas (atkūrimas): Atkuriama tai, kas įsiminta. Yra keli atsiminimo būdai, įskaitant atpažinimą ir atgaminimą.
Užmiršimas iš pradžių vyksta greitai, po to procesas lėtėja. Didžioji dalis informacijos užmirštama per pirmą valandą, bet tarp 5 ir 31 dienos užmirštama tik 5% išmoktos medžiagos.
Mąstymas ir kalba
Savo prigimtimi visų žmonių mąstymas yra vienodas, bet jo turinys gali būti labai įvairus. Kodėl? Mąstymo turinį lemia patirtis, žinios, įsitikinimai ir vertybės, taip pat emocijos ir jausmai, sukelti vieno ar kito įvykio. Mąstymas apima sąvokų ir vaizdinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamus žmonių pažinimo procese.
Kalba, kaip teigia kalbininkai, atlieka komunikacinę funkciją. Kalba yra kultūros, papročių ir mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija ir psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalba yra būtina žmogaus pažinimo procesui, kadangi leidžia sudėtingai operuoti aplinkos objektais, atspindimais sąmonėje. Lingvistinis (žodinis, garsinė) ir intelektas ne tai kad tiesiogiai susiję, bet, galima sakyti, yra vienas ir tas pats. Intelektas - tai gebėjimas operuoti simboliais, leidžiantis žiūrėti į pasaulį abstrakčiai, daiktus grupuoti ir analizuoti tų grupių sąveiką. Žmonių bendravimas kalbos ženklais yra vadinamas kalbėjimu, kuriame dalyvauja dvi pusės: kalbantysis (komunikatorius) ir suprantąa kalbęjimą (percipientas).
Pažinimo psichologija švietime
Šiuolaikinės švietimo teorijos pabrėžia, kad mokymuisi didžiausią įtaką daro tai, ką mokinys jau žino. Mokymasis suprantamas kaip aktyvus žinių ir įgūdžių konstravimo procesas, kurio ašis yra mokinys, kurio pažinimo procesai leidžia jam kurti reikšmes. Ši perspektyva atspindi konstruktyvizmo idėjas, kurių sąvoka apima daugelį srovių.
Konstruktyvizmas teigia, kad visas žinojimas yra subjektyvus besimokančiojo konstruktas. Vis dėlto, galima užtikti ir nuosaikesnių mokymosi ir išmokimo aiškinimų.
Intelektas
Intelektas (lot. intellectus - supratimas, pažinimas) - tai bendras protinis gebėjimas, apimantis sugebėjimą samprotauti, planuoti, spręsti problemas, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają. Intelektas apima įvairius gebėjimus, tokius kaip verbalinis suvokimas, erdvinis mąstymas, atmintis ir matematiniai bei loginiai gebėjimai.
Pažinimo psichologijos laboratoriniai darbai
Pažinimo psichologijos laboratoriniai darbai leidžia studentams praktiškai ištirti pažinimo procesus, naudojant įvairius metodus ir priemones. Šie darbai gali apimti eksperimentus su dėmesiu, atmintimi, suvokimu, kalba ir problemų sprendimu.
Pavyzdžiai laboratorinių darbų:
- Dėmesio mirgėjimas (Attentional blink): Šis darbas tiria, kaip dėmesys yra ribotas laiko atžvilgiu.
- Stimulo ir reagavimo padėčių sutapimo reikšmė reakcijos laikui (Simon effect): Šis darbas tiria, kaip stimulo ir reakcijos padėtys gali paveikti reakcijos laiką.
- Tikėtinos erdvinės nuorodos įtaka stimulo identifikacijos laikui (Spatial cueing): Šis darbas tiria, kaip erdvinės nuorodos gali paveikti stimulo identifikacijos laiką.
- Strūpo efektas: Šis darbas tiria, kaip automatiniai procesai gali trukdyti sąmoningam apdorojimui.
- Signalo aptikimo priklausomybė nuo treniruotumo laipsnio (Signal detection): Šis darbas tiria, kaip treniruotumas gali paveikti signalo aptikimą.
Styvenso dėsnis
Atidžiai išstudijavęs Fechterio skalę ir pamatęs, kad ji turi trūkumų, Styvensas pasiūlė naują būdą kaip matuoti dviejų stimulų parametrų suvokiamą skirtumą. Styvensas sugalvojo kitokią psichofizinę skalę, paremtą kitokiomis prielaidomis, negu tai buvo padaręs Fechneris, kuris teigė, kad jo dėsnis galioja tik vidutinio intensyvumo stimulams, t.y. labai aukštiems ir labai žemiems negalioja bei, kad visi VPS yra vienodi. Styvenso tyrimai (1930) ne tik patvirtino laipsninę priklausomybę tarp pojūčio stiprumo ir intensyvumo, bet ir paruošė dirvą naujam psichofizikos dėsniui sukurti, kuris dar yra vadinamas Styvenso dėsniu.
Formulė:
Styvenso dėsnis teigia, kad pojūčio stiprumas yra tiesiog proporcingas stimulo intensyvumui, pakeltam tam tikru laipsniu.
- S - pojūčio stiprumas
- k - konstanta
- I - stimulo intensyvumas
- n - laipsnio rodiklis (lygybės eksponentė), atspindi santikį tarp stimulo intensyvumo ir pojūčio stiprumo. Laipsnio rodiklio reikšmės gali svyruoti nuo 0,1 iki 4. Nuo laipsnio reikšmės priklauso ir funkcijos grafiko forma.
Pavyzdys:
Šio tyrimo tiriamasis yra tik vienas 20 metų II kurso psichologijos specialybės studentas Virginijus Venckauskas. Styvenso programa, kuri leidžia nustatyti savo pojūčių slenksčius. Tyrimas buvo atliekamas pačio tiriamojo namuose, pasitelkiant Styvenso programą. Tyrimas truko apie 2 val. Šioje programoje buvo pateikiamos baltos įvairių ilgių linijos. Buvo keičiamas rodomų tiesių storis. Rodomų tiesių storis buvo keičiamas tris kartus: pradinis rodomų tiesių storis buvo 2, po to 4 ir galiausiai 6. Šie parametrai buvo nepriklausomi kintamieji, kuriais buvo manipuliuojama. Kiti linijų rodymo parametrai per visą eksperimento laiką liko nepakitę: linijų rodymo trukmė - 720 ms, žingsnių skaičius - 5, “ilgio kitimo” žingsnis (%) - 2 pixeliai, pauzė - 720 ms. Duomenys yra pateikiami lentelių ir grafikų pavidalu. Lentelėse yra pateikiami tiriamojo pojūčiai, t.y. 1 reiškia, kad tiriamoasis liniją atpažino teisingai (kaip dvigubai ilgesnę) , o (-1) reiškia, kad linija buvo parodoma kaip dvigubai ilgesnė, tačiau tiriamajam ji tokia neatrodė. 1 - 3 lentelėse pateikiamas linijų atpažinimas, kai etaloninė linija yra 400 px; 4 - 6 lentelėse - kai etaloninė linija yra 200 px; 7 - 9 lentelėse - kai etaloninė linija yra 100 px, o 10 - 12 lentelėse - kai etaloninė linija yra 50 px.
Lygybės eksponentė arba n laipsnis buvo skaičiuojamas pasinaudojant Styvenso pagrindine formule: S = kIn iš kurios buvo išvesta tokia formulė n laipsniui paskaičiuoti: S = In, po to visa ši formulė dar yra prilyginama logoritmui: log S = log In. Kaip matome, pirmojoje lentelėje daugiausiai kartų linija yra atpažįstama kaip dvigubai ilgesnė, kai pojūčio stiprumas yra 840 px (etaloninė linija yra dvigubinama, kadangi reikia atpažinti dvigubai ilgesnę liniją). Iš čia gauname, jog n = 1,123832. Šitaip n yra paskaičiuojamas ir su kitomis S ir I reikšmėmis bei kitais linijų storiais. Iš 13 lentelės matome, kad visos n reikšmės yra didesnės už 1, o tai rodo, kad net nežymus stimulo pokytis sukelia pojūčio pokytį. Šio tyrimo hipotezę - kuo storesnė tiesė, tuo anksčiau yra atpažįstama rodoma dvigubai ilgesnė linija - patvirtinsime arba atmesime sulyginę nuokrypius kur daugiausiai kartų yra atpažįstama linija kaip dvigubai ilgesnė, gautus su skirtingomis etaloninėmis linijomis ir skirtingais linijų ilgiais (1 - 12 lentelės). Nuokrypis parodo kaip tiksliai yra atpažįstama linija, t.y. kuo mažesnis nuokrypis, tuo tiksliau yra atpažinta linija.
Kai etaloninė linija yra 400 px, tai linijos storis šiek tiek turi įtakos linijos atpažinimui, kadangi, kai linija yra storiausia (6), tai ji kaip dvigubai ilgiausia yra atpažįstama (daugiausiai kartų) anksčiau. Tačiau, kai etaloninė linija yra 200 px, šis dėsningumas visiškai nepasitvirtina, kadangi kuo linija storesnė, tuo ji kaip dvigubai ilgesnės atpažįstama vėliau. Kai etaloninė linija yra 100 px ir 50 px, tada linijos storis turi įtakos ankstesniam linijos atpažinimui kaip dvigubai ilgesnė. Kadangi čia, kai linijos storis yra 6, t.y. linija yra pati storiausia, kaip dvigubai ilgesnė linija yra atpažįstama anksčiau, nei tada, kai linija buvo pati ploniausia (linijos storis 2). Taigi, remdamiesi 1 - 12 ir 14 lentelėmis, tyrimo hipotezę - kai tiesė yra storiausia, tai linija kaip dvigubai ilgesnė yra atpažįstama anksčiau - galime priimti.
Nustatyta, kad visi n > 1, o tai reiškia, kad net ir nežymus stimulo pokytis sukelia didelį pojūčio pokytį.
Dėmesio tyrimas ir alkoholio poveikis
Alkoholio poveikis žmogaus smegenims yra aktuali tema, todėl laboratoriniai tyrimai, nagrinėjantys alkoholio įtaką dėmesiui, yra svarbūs.
Tyrimo tikslas:
Nustatyti alkoholio poveikį moterų ir vyrų dėmesio koncentracijai.
Uždaviniai:
- Palyginti dėmesio koncentracijos lygį tarp vyrų ir moterų naudojant Šultės ir Krepelino tyrimo metodikas jiems nevartojus alkoholio.
- Palyginti dėmesio koncentracijos lygį tarp vyrų ir moterų naudojant Šultės ir Krepelino tyrimo metodikas jiems pavartojus alkoholio.
- Užfiksuoti ir aprašyti alkoholio įtakos vyro ir moters dėmesio koncentracijai ypatumus.
Hipotezė:
Vartojant tokį patį alkoholio kiekį, moterų dėmesio koncentracija, bus mažesnė nei vyrų.
Alkoholio poveikio veiksniai:
Alkoholio poveikio stiprumas asmeniui priklauso nuo amžiaus, lyties, sveikatos būklės, kūno masės, aukšto alkoholio tolerancijos lygio dėl genetinių veiksnių ar ilgalaikio vartojimo, vartojamo gėrimo rūšies ar net valgyto maisto prieš vartojant ir kt.
Rekomendacijos:
Norint išlaikyti kuo mažesnę alkoholizmo riziką, moterims rekomenduojama išgerti dvigubai mažiau alkoholio nei vyrams.
Alkoholio koncentracija kraujyje:
Moteris yra jautresnė fiziniam alkoholio poveikiui, nes moters kraujyje stebima didesnė alkoholio koncentracija, negu vyrų kraujyje. Alkoholis veikia tam tikrus smegenų centrus, o tai taip pat turi didelę įtaką dėmesio valdymui. Taip pat galima pastebėti, kad minėtosios medžiagos kiekvieno žmogaus dėmesio koncentraciją gali veikti labai skirtingai.
Kognityvinė psichologija
Kognityvinė psichologija tiria pažinimo arba mąstymo procesus ir jų rezultatų (žinių) vidinės reprezentacijos problemas. Ši kryptis susiklostė XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, o svarbiausi jos kūrėjai yra U. R. G. Neisseris ir R. Heiberis. Kognityvinės psichologijos tikslas - išnagrinėti, kaip žmogus atmintyje sutvarko žinias, koks žodinių ir vaizdinių komponentų tarpusavio santykis įsiminimo ir mąstymo procesuose.
Kognityvinės psichologijos ištakos ir raida
Plėtodamasi kaip priešprieša funkcinei psichologijai ir biheviorizmui, kuris neigia psichinių procesų vidinės organizacijos reikšmę, kognityvinė psichologija atsiribojo nuo atskirų pažinimo funkcijų ir stengėsi paaiškinti vientisą pažinimo procesą, atskleisti žinių struktūrą ir jų panaudojimo dėsningumus. Iš pradžių daugiausia tyrė sensorinės informacijos pokyčius, vykstančius nuo to momento, kai stimulas pradeda veikti receptorių, iki atsakomosios reakcijos (D. Broadbentas, S. Sternbergas). Mokslininkai rėmėsi analogija to, kaip informaciją apdoroja žmogus ir kaip kompiuteris. Buvo išskirta labai daug pažinimo ir vykdymo procesų struktūrinių komplektų (blokų), tarp jų - trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis (G. Sperlingas, J. W. Atkinsonas). Organizuodami eksperimentinius tyrimus ir kurdami empirinius duomenis aiškinančias teorijas, šios krypties atstovai vadovaujasi kai kuriomis geštaltpsichologijos idėjomis, kibernetikos ir struktūrinės lingvistikos teorijos modeliais, perima ir vartoja kai kurias jų sąvokas. Kaip bendra metodologinė orientacija, kuri pabrėžia žinių reikšmę žmogaus elgesiui ir domisi įvairių objektų ir įvykių vidinės reprezentacijos klausimais, kognityvinė psichologija į savo problematiką įtraukia asmenybės ir tarpasmeninių santykių problemas.
Psichologijos mokslo raida: svarbiausi etapai ir asmenybės
Psichologijos mokslo raida apima ilgą ir sudėtingą evoliuciją, pradedant filosofiniais apmąstymais ir baigiant eksperimentiniais tyrimais. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko įvairūs mokslininkai ir teorijos, formavusios dabartinį psichologijos supratimą.
Wilhelmas Wundtas ir struktūralizmo atsiradimas
Wilhelmas Wundtas (1832-1920) 1879 metais įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją Leipcige. Jis išrado eksperimentinį introspekcijos metodą. Vundto psichologija buvo dinaminė psichologija, kurioje pagrindiniai sąmonės elementai iš prigimties yra proaktyvūs, o ne reaktyvūs. Pagrindiniai žmogaus gyvenimo elementai yra kūrybiški valios aktai. Todėl jo psichologija yra vadinama voluntarizmu. Vertinant išoriškai, elgesys yra valios aktas, o žvelgiant vidun, tai yra sąmonės dalelė. Tai, kas vyksta mintyse tuo pačiu metu vyksta ir materijoje, arba kūne. Wundtas teigė, kad mūsų sąmonėje žmogaus veiksmai susideda iš trijų komponentų, neatskiriamai susijusių tarpusavyje: pojūčiai, emocijos (jausmų) ir judesys. Jis apibrėžė psichologiją, kaip sąmonės mokslą, teigdamas, kad sąmonė būtinai turi turėti struktūrą ir gali būti tyrinėjama per idėjas, jausmus ir emocijas. Jausmai gali būti skirstomi į malonius/nemalonius, įtampą/atsipalaidavimą ir ramybę/susijaudinimą. Dar vienas metodas, kuriuo galima studijuoti sąmonės struktūrą yra žvelgimas į žmogaus gyvenimo istoriją. Žvelgimas į individų praeitį suteikia įžvalgos apie jų sąmonę. Jis nurodė, kas yra nenormalios sąmonės būsenos, detaliai aprašė ir paaiškino, kas yra haliucinacijos, sapnai ir hipnozės būsenos. Pasak jo, šios nenormalios sąmonės būsenos atsiranda dėl sutrikusio dėmesingumo.
Hermannas Ebbinghausas ir atminties tyrimai
Hermannas Ebbinghausas (1850-1909) įrodė, kad „aukštesnieji“ psichologiniai procesai, kurie atlieka esmines funkcijas išmokime ir atminties formavimesi taip pat yra atviri eksperimentiniam tyrinėjimui. Jis atliko atminties eksperimentus su savimi, bandydamas įsiminti bereikšmių raidžių sąrašą ir jį vis ilgindamas, taip pat keisdamas šių sekų kaip stimulų pateikimo greitį. Norėjo tiksliai išsiaiškinti kiek tiksliai kartų toks sąrašas ir kokio ilgumo turi būti pateiktas, kad būtų galima jį išmokti, prisiminti. Pastebėjo, kad žmonės linkę ieškoti prasmės net beprasmėse raidžių sekose, taip jie gali geriau išmokti ir įsiminti. Ebbinghausas sukūrė ir aprašė „užmaršumo kreivę“, kuri parodo, kaip yra pamirštama išmokta informacija. Didžiausias sumažėjimas įvyksta per pirmas 20 minučių ir vėliau reikšmingai sumažėja per pirmą valandą. Kreivė susilygina po maždaug vienos dienos. „Mokymosi kreivė“ parodo, kaip greitai yra išmokstama informacija. Didžiausias padidėjimas įvyksta po pirmo bandymo ir tada palaipsniui mažėja po kiekvieno bandymo pakartoti naują informaciją.
Viurzburgo mokykla ir mąstymo procesų tyrimai
1896 m. Wundto asistentas Osvaldas Külpe įkūrė naują laboratoriją Viurzburge. Jis kartu su kolegomis išrado naują metodą psichologiniams eksperimentams atlikti. Wundtas skelbė, kad aukštesniąsias mąstymo funkcijas galima tyrinėti tik introspekcijos būdu duotuoju eksperimento momentu, o vėliau to padaryti jau nebegalima. Viurzburgiečiai pradėjo taikyti metodą, kuomet tiriamasis pateikus jam sudėtingus stimulus, tam tikras problemas, savo sprendimą pateikia retrospektyviai, praėjus tam tikram laiko intervalui. Viurzburgiečiai taip pat skelbėsi atradę naujus sąmonės elementus, kurie yra virš jutimų, vaizduotės ir jausmų, kaip teigė Wundtas - tai yra mintys ir sąmoningumas, mintys gali būti sąmonės struktūros dalis nebūtinai sukeldamos tam tikrus vaizdinius.
Pagrindinės psichologijos mokyklos ir kryptys
Psichologijos mokslas apima įvairias mokyklas ir kryptis, kurių kiekviena siūlo savitą požiūrį į žmogaus psichikos ir elgesio supratimą. Tarp svarbiausių galima paminėti struktūralizmą, funkcionalizmą, geštaltpsichologiją, biheviorizmą ir psichoanalizę.
Biheviorizmas
Biheviorizmas yra psichologijos kryptis, kuri akcentuoja stebimą elgesį, o ne vidinius psichinius procesus. Vienas iš žymiausių bihevioristų buvo Ivanas Pavlovas (1849-1936), kuris atrado sąlyginį refleksą. Clarkas Leonardas Hullas sukūrė formulę Ser = d x v x k x shr, kuri bandė matematiškai apibrėžti elgesį. Burrhusas Fredericas Skinneris eksperimentavo su paskatinimais, kurie buvo duodami subjektams pagal tam tikras skales. Socialinio mokymosi teorija, kurią sukūrė Albertas Bandura, išskyrė tris modelių stimulų tipus: gyvąjį modelį, verbalinį nurodymą ir simbolinį modelį. Pažinimo ir elgesio procesus sudaro dėmesys, spėjimai ir tikėjimai.
Psichoanalizė
Psichoanalizė, kurią sukūrė Sigmundas Freudas, yra teorija ir terapijos metodas, pabrėžiantis nesąmoningų procesų įtaką elgesiui. Freudas vardijo psichikos dalis: Id, Ego ir Superego. Jis taip pat aprašė gynybos mechanizmus, tokius kaip neigimas, išstūmimas ir projekcija. Psichoseksualinio vystymosi teorija teigia, kad asmenybė vystosi per kelias stadijas, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas skirtingoms kūno zonoms. Karen Horney pasiūlė neurotiškų žmonių norus, tokius kaip noras pritapti ir nutolti nuo kitų. Erikas Eriksonas sukūrė psichosocialinio vystymosi teoriją, kuri apima aštuonias stadijas, kurių kiekviena susijusi su tam tikra krize, pavyzdžiui, pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas, savarankiškumas vs. gėda ir abejonės, iniciatyva vs. kaltė, meistriškumas vs. nepilnavertiškumas, identitetas vs. vaidmenų sumaištis, intymumas vs. izoliacija, produktyvumas vs. stagnacija, integracija vs. neviltis. Carlas Gustavas Jungas sukūrė analitinę psichologiją ir įvedė „šešėlio“ sąvoką. Alfredas Adleris pabrėžė pranašumo siekimą ir sukūrė Adlerio terapijos principus.
#
tags: #pazinimo #psichologija #quizlet