Priklausomybės - tai opi šių dienų problema, paliečianti daugybę žmonių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip malda ir dvasinis gyvenimas gali padėti išgyti nuo įvairių priklausomybių, remiantis Dievo Tarno kunigo Ignaco Štacho pavyzdžiu ir kitų žmonių patirtimis.
Litanijos - maldavimai Bažnyčios vardu
Litanija - tai liturginė malda, kurioje meldžiamasi visos Bažnyčios vardu. Oficialiosios Bažnyčios litanijos yra šešios, tarp jų - Visų Šventųjų, Marijos, Jėzaus Vardo, Jėzaus Širdies, Kristaus Kraujo ir Šv. Juozapo litanijos. Tačiau egzistuoja ir daugybė kitų litanijų, skirtų Dievo Tarnams, kurių gyvenimas ir darbai tiriami siekiant, kad jie būtų pripažinti šventaisiais.
Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho litanija
Išskirtinę vietą užima Dievo Tarno kun. Ignaco Štacho litanija, patvirtinta vyskupo E. Bartulio. Joje prašoma nuodėmių atleidimo, pagalbos atsiversti artimiesiems, kantrybės, nuolankumo, apsaugos nuo priklausomybių ir ištikimybės Bažnyčiai stiprinimo. Ši litanija pakylėtai skaitoma ne tik dėl joje atsispindinčių gyvenimo problemų, bet ir dėl to, kad jos autorius - Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas.
Kun. Ignacas Štachas (1797-1821-1854) - blaivybės sargas ir besimokančiųjų globėjas. Išlikęs pasakojimas, kad apie 1908 metus girtuokliaujančio vyro žmonai prisisapnavęs kun. I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Moteris padarė, kaip liepta, ir žinia apskriejo Šiaulius. Kapą ėmė lankyti dėl girtuoklystės kenčiantys žmonės. Sakoma, kad ne vienas prie kun. I. Štacho kapo išmeldęs ypatingų malonių sau ar artimajam. Tai rodo pomirtinę kun. I. Štacho charizmą - ypatingą Dievo dovaną, darančią teigiamą poveikį.
Kun. I. Štacho kapą nuo seno lanko moksleiviai ir studentai, trokštantys gerai išlaikyti egzaminus. Dar būdamas seminarijos klierikas, jis buvo pasiųstas į Joniškį vaikų mokyti. Vėliau vadovavo Katedros mokyklai, mokė varniškių vaikus. Testamentu paliko 100 rublių Varnių kunigų seminarijai.
Taip pat skaitykite: Septyni efektyvūs įpročiai
2016 m. spalio 30 d. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis paskelbė Dievo Tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos bylos pradžią. Kunigas Egidijus Venckus pasakojo apie savo pirmtaką: *„Kunigas Štachas - grynas šiaulietis, nuostabiai dalyvaujantis žmonių gyvenime. Siunčiu juos prie Štacho. Jis man padeda dirbti kaip vikaras“… Ir papasakojo keletą „vikaro“ užtarimu gautų stebuklų: *„Vyras pradėjo taisytis, kur kas mažiau begeria. Prie Štacho kapo dažnai uždegu žvakelę“; *„Prašiau užtarti pas Dievą dėl darbo. Gavau pagal specialybę“.
Šiaulių katedros klebonas E. Venckus pabrėžė: „Pomirtinė Štacho charizma - skelbti Kristaus meilę, šviesą. Net neabejoju, kad Štahas turi tokią užduotį po mirties“.
Litanijoje Dievo Tarnui kun. Ignacui Štachui prašoma jo globos ir užtarimo pas Dievą. Kreipiamasi tokiais žodžiais: Švento pašaukimo kunige Ignacai, Klusnusis Dievo valios vykdytojau, Budrusis ganytojau, Kunige, atjautęs žmonių skausmą, Dievo malonių trokštančiųjų ugdytojau ir t. Be kun. I. Štacho asmenybės bruožų apibūdinimo litanijos kreipiniais, nemažai joje įvardyta veiklos faktų: Prievarta girdytos tautos sergėtojau; Nenuilstantis kovotojau prieš girtuoklystę; Blaivybės puoselėtojau; Mūsų krašto blaivybės pradininke, Lietuvos Blaivybės brolijos įkūrėjau; Kunige, pakeitęs priklausomų žmonių gyvenimą; Besivaduojančiųjų iš priklausomybių užtarėjau; Gelbėtojau iš narkomanijos pinklių; Dvasinio atgimimo įkvėpėjau; Dievo stebuklais pagerbtas kunige… Iš šių kreipinių aiški prašymo ir maldos į Dievo Tarną kun. Ignacą Štachą intencija.
Blaivybės sąjūdis Lietuvoje kun. I. Štacho laikais
Pasak Šiaulių katedros klebono E. Venckaus, Ignaco Štacho kunigystės laikais „gyvoji Bažnyčia vartėsi prie degtinės ir alaus kibirų“. Carinės Rusijos priespaudos ir baudžiavos laikais „dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo degtinės varyklas, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose; jas statė dvarininkai ir išnuomodavo žydams; girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai versdavo savo valstiečius gerti reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų nurodytą kiekį degtinės“. Žmones į girtavimą stūmė ne tik prievarta, bet ir skurdas, nesėkmės, nelaisvė, vilties praradimas.
Šiaulių miesto Garbės pilietis, neurochirurgas Albertas Griganavičius rašė: „Tuo metu Šiauliuose buvo apie 6000 gyventojų. Mieste veikė 14 degtinės varyklų ir 13 alaus daryklų. Jos per metus pagamindavo apie 1200 kibirų degtinės, 2500 kibirų vyno, apie 6000 kibirų alaus. Dar 4000 kibirų degtinės buvo atvežama iš aplinkinių dvarų, nes juose gaminama degtinė, neapmokestinama akcizo mokesčiu, buvo pigesnė“.
Taip pat skaitykite: Kur kreiptis dėl priklausomybės?
Kun. I. Štachas susipažino su blaivybės idėja dar gyvendamas Varniuose. Šią idėją palaikė Šiaulėnų parapijos klebonas Augustinas Kybartas. Siekdami išvaduoti parapijiečius iš dvasinės vergijos ir moralinio sunykimo, jiedu 1846 m. pradėjo registruoti žmones, pasižadančius laikytis kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo ir kurti blaivybės brolijas. Taigi, Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos - pirmieji blaivybės židiniai Lietuvoje.
Blaivinti Lietuvą trukdė caro administracija, bajorai ir alkoholio prekiautojai. Kunigai už blaivybės skelbimą buvo persekiojami ir skundžiami. Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai priešinosi, blaivybės šalininkams pavyko sumažinti besaikį girtuokliavimą. Kunigo I. Štacho pradėtą darbą tęsė vyskupas Motiejus Valančius.
Šių dienų iššūkiai ir kun. I. Štacho pavyzdys
Šių dienų bažnyčioms nesiseka platinti blaivybės idėjų kaip kunigų I. Štacho ir A. Kybarto, vyskupo M. Valančiaus laikais. Tuometinis Panevėžio vyskupijos ganytojas Jonas Kauneckas teigė: „Dabar tik 10 proc. katalikų lanko bažnyčią, o Valančiaus laikais neatlikęs velykinės išpažinties nebuvo laikomas žmogumi. Pačiam mirusiajam beatifikacija ar kanonizacija nieko nereiškia, ji reikalinga mums - gyviesiems. Tačiau mūsų tikintieji nepratę melstis į Dievo Tarnus ir prašyti jų paramos bei užtarimo pas Dievą. Matyt, laukiama, kol jie bus oficialiai paskelbti Šventaisiais“.
Viskas priklauso nuo tikinčiųjų nuoširdžios maldos į Švenčiausiąją Trejybę, prašant Dievo Tarnui kunigui Ignacui Dionyzui Štachui Altoriaus garbės ir jo užtarimo nuo priklausomybių bei kitų negandų. Tačiau nereiktų tikėtis, kad, sukalbėjus maldą ar uždegus žvakę prie Dievo Tarno kapo, pokyčiai bus akivaizdūs jau tą pačią ar rytojaus dieną. Laukdami Dievo malonių, mes patys turime keistis į gerąją pusę.
Kunigas Jordanas Urbonas parašė viešą kreipimąsi į naujai paskelbtą Dievo Tarną. Sesers Danutės Jonės Sakalauskaitės idėjai pagerbti buvusį Katedros kleboną litanijos vertimu į vokiečių kalbą pritarė vyskupas Eugenijus Bartulis.
Taip pat skaitykite: Gydymo metodai Marijampolėje
Vidinio išgydymo programa „Gyvasis vanduo“
Ši programa padeda suprasti savo problemas ir nuodėmes, patirti pasitikėjimą ir laisvę kalbėti. Dievas išgydo iš sunkių priklausomybių. Dalyvavimas programoje su šeima suteikia didesnę laisvę atvirai bendrauti ir pažinti vienas kitą. Atvirumas grupelėse ir palaikymas su nuoširdžia pagalba yra labai naudingi. Dievas siunčia žmones, kurie padeda įvardyti ir atpažinti netvarką gyvenime ir padeda išlipti iš įsisenėjusių mechanizmų konstruktyvaus bendravimo būdu.
Programa padeda iš naujo atrasti Bažnyčios gyvenimą per Kristaus kūno bendrystę, atrasti ir pamilti Dievo galią gydyti per žmones, jų pasidalinimus. Po programos į savo trūkumus ir privalumus pradedama žvelgti blaiviau, trūkumai nebeatrodo perdėtai dideli, o privalumai - „blaivesni“, suvokiami kaip Dievo dovana. Malda už protėvius ir savo šaknis laisvina. Stengiamasi atskirti dvasias - kas iš piktojo, o kas iš Dievo. Pradedama skaityti krikščionišką literatūrą ir dalyvauti šlovinimo laikuose.
Ši programa padeda atleisti tėvui, pradėti keisti požiūrį į save, nelaikyti savęs blogu, bet suvokti, kad esi Dievo vaikas su nuopuoliais ir pakilimais. Pradedama atleisti žmonėms, nelaikyti pykčio, žiūrėti į viską paprasčiau ir pasitikėti Dievu. Dievas padeda santykiuose su mama, patikima galinti būti nepriklausoma nuo mamos, jos nuomonės. Tampama drąsesniu ir labiau pasitikinčiu savimi, dažniau drįstančiu išreikšti savo nuomonę. Pamatomi savo kieme gulinčius ne vietoje akmenukus, kuriuos pakėlus ir apžiūrėjus maldoje, kartu su Jėzumi tos duobes lyginamos.
Programa praplečia žinias apie santykius, stengiamasi vis dažniau išklausyti žmoną, ieškoti momentų, kada ji yra pasiruošusi išgirsti. Pagerėja santykis su vyrais ir savo tėvu. Sugebama atleisti tėčiui bei paleisti jo pasirinkimus. Stengiamasi skirti daugiau laiko Dievui ir maldai. Svarbiausia yra užtarimo malda ir realus jos poveikis gyvenime. Daugiau sužinoma apie save ir apie tam tikrų savo poelgių „šaknis“ bei priežastis. Galima atvirai papasakoti apie savo bjauriausias nuodėmes, dar geriau suprantama savo padėtis ir nuodėmingumas. Labiau suprantama, kas kliudo eiti pirmyn, kokios yra tikrosios žaizdos.
Įvyksta susitaikymas su mama, atleidimas jai ir priėmimas, tokios, kokia ji yra. Pradedama dažniau melstis esant problemiškiems pokalbiams, apėmus pykčiui ar kai kažkas įžeidžia. Atradama drąsos, pasitikėjimo savimi, gebama išreikšti savo nuomonę. Suprantama, kad galima daugelį dalykų ir situacijų atiduoti Dievui. Santykis su tėčiu tampa atviras, abipusiai supratingas, toliau vyksta gijimo procesas. Patiriami regėjimai, kurie suartina su Jėzumi. Vertingos šlovinimo giesmės, svarbūs grupelės vadovų pasidalijimai ir maldos vakarai prie Didžiojo Kryžiaus. Paskatinama dalyvauti rekolekcijose ir skaityti religinę literatūrą. Klausantis mokymų ir liudijimų, mokomasi kaskart vis labiau kreipti žvilgsnį į Jėzų. Svarbus atsigręžimas į vaikystę, tėvus ir santykius.
Dievas pakeičia visą gyvenimą - per programos laikotarpį patiriama visą pokyčių paletę. Suprantama, kad Dievas myli, kaip Jo sukurtą, lauktą, numylėtą vaiką. Programa padeda ne tik atleisti, bet ir paleisti, nes ilgą laiką jaučiamas didelis pyktis savo skriaudėjams. Kviečiama eiti pas Jį gydytis, o ne teisti, kaltinti arba teisinti. Suteikiama malonė suvokti, jog nežiūrint nuodėmingumo, vis dėlto esi gera dovana. Mokomasi atleisti sau ir nesureikšminti aplinkinių nuomonės bei priimti Tėvo meilę. Labiau suvokiama, jog esi mylima Tėvo dukra ir toliau laikaisi skaistaus gyvenimo. Pradedama liudyti Kristų savo artimai aplinkai. Suprantama, kad nesi tobulas, ir kad Viešpačiui nereikia, kad toks būtum.
Pradedama daugiau melstis, studijuoti Bibliją, stipriai patiriamas gydančiojo Dievo veikimas ir širdies perkeitimas. Gaunamas naujas žvilgsnis į save ir kitus. Suprantama, kad neturi išsikovoti ar užtarnauti meilės. Atradama savo sesę, su kuria santykiai buvo nutrūkę, pradeda gyti žaizda nuo priklausomybės prie žmogaus. Pradedama daugiau atsiverti kitam. Būnant užsidarius, bailiu, niekuo nepasitikinčiu, sužeistu vyru, programos metu patiriama meilė, paguoda, išklausymas ir palaikymas. Atsiranda drąsos atskleisti Dievui savo skausmus, neviltį, nebijoti, kad suklysi. Ir Dievas pradeda gydyti, su kiekvienu nauju susitikimu darosi vis lengviau išpažinti, kas sunku ir našta nukrenta, pasidaro nesvarbu, ką kiti pagalvos, o svarbu būti arčiau Dievo ir kitų, dingo neapykanta už skriaudas, o toje vietoje atsirado daugiau meilės ir pagarbos.
Programose dalyvaujant trečią kartą, Viešpats užtvirtina savęs priėmimą tokios, kokia esi, patvirtinimą, kad Dievui nereikia „tam tikros“ manęs, Jis nori jog atpažinčiau savo poreikius, klausyčiau širdies. Toliau vedama santykio su tėčiu gijimo kelionėje, kuomet sumažėja kaltės ir savigraužos jausmai, atpažįstamas nesveikas noras jį gelbėti iš priklausomybės. Stiprėja autentiškumo ir silpnėja noro įtikti, patikti kitiems jausmas. Dievas po truputį laisvina iš kalėjimo, kurį pati sukūriau. Bijoma būti moteriška, kad ribų reikia ne tik vaikams, bet ir man, turiu jas žinoti ir sustoti, kai reikia. Suvokiama, kad piktasis nuolat bando meluoti ir tas melas paneigiamas tik Dievo šviesoje. Suprantama, kad tai kelionė. Į žmones žiūrima nebevertinant, suprantama, kad visi esame Dievo vaikai ir turime savas žaizdas. Nebijoma savo tikėjimo. Pradėta giliau suvokti tikėjimo paslaptis, savo vidinį pasaulį, pradėta giliau suprasti problemų (daugiausia bendravimo srityje) darbe, šeimoje priežastis. Prasideda bendravimo, elgsenos, pozicijos vertybiniais klausimais pokyčiai į teigiamą pusę. Pradėta kitaip elgtis įvairiose situacijose, daugiau klausyti širdies, vidinio balso, remtis ne tik protu, kaip vyras, bet ir jausmais, išgyvenimais. Dar kartą įsitikinama, kaip Viešpats kiaurai mato mane ir visada laiku ateina į pagalbą. Dievas gydo žaizdas, atveria jas ir užpila daug aliejaus. Pasikeičia požiūris į vyrus, pamatoma draugo asmenyje, kad ir vyrai - trapūs, jautrūs, sužeisti. Atpažįstama, kiek daug esi Dievo apgydyta, trokštama, kad ir mano sužadėtinis ateitų į šią programą, jam jos labai reikia. Suprantama, kad iš ten, kur buvau, jau išėjau - išėjau į tikėjimo kelionę. Atradau užtikrintumą to, ką darau, esu mažiau priklausomas nuo kitų nuomonių. Suprantama, kad nebuvau tobulas vyras, tėvas, bet žinau, kad stengiausi. Palaipsniui atsitraukia baimės ir pyktis. Toliau ieškosiu gyvojo Dievo.
Ugdymo rekolekcijos „Teateinie Tavo Karalystė!“
Patiriamas gilesnis Jėzaus artumas, susitaikymas ir atleidimas su neseniai mirusia mama, išlaisvinimas iš sunkumo ir liūdesio, perimto iš močiutės ir mamos. Suprantama, kad liūdesys ateina iš mamos linijos. Patiriamas radikalus Šventosios Dvasios ir Jėzaus atsidavimas man. Patiriama bendrystės svarba. „Sugriaunama“ pertvara tarp Dievo ir manęs. Širdis atsiveria Dievo meilei ir stipriam santykiui su Jėzumi.
Aktyvūs praktiniai užsiėmimai grupėse atskleidžia daug teigiamų ir neigiamų pusių. Mišios, malda ir konferencijos atnaujina Šventojoje Dvasioje. Sustiprinamas suvokimas, kad turiu įsitvirtinti bendruomenėje. Gaunami atsakymai, kaip galiu prisidėti prie savo bendruomenės, stiprindamas ją ir save. Patiriama fizinės sveikatos pagerėjimas, yra laiko refleksijai ir pamąstymui. Mokymų turinys suteikia žinių ir augimo dvasiškai. Patirtis darbo grupelėje informatyvi ir auginanti tikėjime. Ateina vidinė laisvė. Visa apimanti Karalystės patirtis gydo senas vidines žaizdas.
Rekolekcijose svarbus savęs pažinimas bendrystėje ir tarnystėje. Suprantama kitų žmonių supratimo svarba. Veikla parapijoje ir tarnystės bendruomenėje suteikia informacijos ir žinių apie bendruomenės ir jos narių augimą, katalikiškos tradicijos gryninimą ir išlaikymą. Patiriama atleidimo malonė, santuokos sakramento atnaujinimas ir pagilinamas Mergelės Marijos motinystės supratimas. Po užtarimo maldos patiriama, ką reiškia mylėti Dievą, atleidimo galią ir kaip Dievas kalba žmonėms. Pasidalijimas su kitais rekolekcijų dalyviais apie jų patirtis yra labai naudingas. Giliai patiriama ir sąmoningiau suprantama, ką reiškia turėti giliai tikinčių ir veikiančių krikščionių bendruomenę, dar giliau tikėti ir dar ištikimiau sekti Jėzaus gyvenimu. Tai nepaprastas ramstis asmeninėje dvasinėje tikėjimo kelionėje, įkvepiantis didesniems pasiryžimams tarnauti Viešpačiui visose savo gyvenimo sferose.
Kiti priklausomybių gydymo būdai
Be dvasinių praktikų, egzistuoja ir kiti priklausomybių gydymo būdai, tokie kaip:
- Kodavimas: Sukeliama baimė vartoti substanciją. Gali būti psichologinis arba medikamentinis.
- Medikamentinis gydymas: Naudojami vaistai, tokie kaip Naltrexonas, Disulfiramas ir benzodiazepinai.
- Valios pastangos: Nustoti vartoti alkoholį naudojant tik valios pastangas.
- Hipnozė: Pasąmonės pasiekimo būdas, padedantis suprasti, kad alkoholis nereikalingas.
- Minesotos programa: 28 dienų psichologinės socialinės reabilitacijos programa stacionare, paremta 12 žingsnių programa.
- Anoniminiai Alkoholikai: Savipagalbos grupė, kurios pagrindas - dvylika žingsnių.
- Lašiukai nuo priklausomybių: Įtaigus paaiškinimas, kaip ir kodėl jie turėtų būti efektyvūs.
- Priklausomybių ekspertai ir psichoterapeutai: Ilgalaikis, stabilus klientas.
Egzorcizmas
Egzorcizmas - tai oficialios Bažnyčios apeigos, per kurias meldžiama, kad Viešpats išlaisvintų piktųjų dvasių varginamą asmenį. Išlaisvinimas yra asmeniškos maldos už žmogų, kuris lengvesne forma kenčia nuo šėtoniškų įtaigų. Pavyzdžiui, nuo svaigalų priklausomybės.
Egzorcistas turi ištirti, ar asmuo yra piktosios dvasios apsėstas arba jos veikiamas, ar serga psichikos liga, o gal jį kamuoja kokia nors kita negalia.
Kunigo egzorcisto Vytenio Vaškelio įžvalgos
Kunigas egzorcistas Vytėnis Vaškelis teigia, kad piktojo kankinamus asmenis sieja būdingi požymiai: juos kamuoja įtampa, nerimas, kartais nemiga, lydi persekiojančios nesėkmės, o svarbiausia - tokių ligų, skausmų priežasčių nesuvokia ir nepajėgia išgydyti medikai. Sunkesniais atvejais šie žmonės per egzortus neretai blaškosi, mosikuoja rankomis, šaukia, nederamai kalba, juos krečia drebulys, kartais apima traukuliai, jie vemia.
Kai asmenį užvaldo demonas, tuomet jis apsigyvena ne jo sieloje, o kūne. Apsėstieji neapkenčia devocionalijų, kitų religinių daiktų ir net savo artimųjų.
Žmogui, atmetančiam visokią dieviškąją pagalbą, egzortai neskaitomi, nes būtinas paties ligonio noras, kad jį kunigas egzortuotų. Šiuo atveju geriausias egzortas - tai jo motinos kasdien kalbamas rožinis.
Pokalbis su besikreipiančiuoju dėl egzortų ir jo elgesys maldos metu padeda suprasti, ar asmuo serga psichikos liga, ar yra aiškių įtarimų, kad jis kenčia nuo nesiliaujamų šėtono puldinėjimų.
Sovietinis režimas paliko gilias žaizdas, todėl Bažnyčios atstovų - egzorcistų bendradarbiavimas su psichiatrais menkesnis, tačiau pamažu plečiasi.
Pradėdami egzortų maldas prašome Viešpaties ir Marijos apsaugos bei pagalbos, ir šie maldavimai sumažina arba net sustabdo galimus piktosios dvasios pasireiškimus.
Miego sutrikimus - naktinius košmarus neretai sukelia patirti skausmingi įvykiai ir kitokie įtampą didinantys veiksniai. Tokiam asmeniui labai pagelbėtų nuoširdi, jo savigraužą gydanti sakramentinė išpažintis; taip pat pravartu kreiptis į kurį nors dvasininką ar maldos grupelę, kad už kenčiantįjį būtų meldžiamasi išlaisvinimo bei užtarimo maldomis.
Su tikėjimu nešiojantys medalikėlius, škaplierius ar kryželius ir manantys, kad seka minėtose devocionalijose pavaizduotų šventų asmenybių dorybėmis ir tikisi jų užtarimo, tikrai sulaukia dieviškos globos ir palaimos.
Kristus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusių įveikė šėtoną ir sugriovė jo karaliją, tačiau jo paties nesunaikino. Dievas anksčiau ar vėliau mus visus leis ir leidžia netyrajai dvasiai gundyti, kad paaiškėtų, koks brandus yra tikrasis dabartinis mūsų vidinis gyvenimas.
Įvairiausių žmonių grupių atstovai - nuo amatininko iki profesoriaus, dėl vidinio sąžinės balso nepaisymo, tikėjimo stokos ir nelemtų priklausomybių gali nebepaisyti įprastų doros taisyklių ir gyventi dvigubą gyvenimą.
Maldos už priklausomybių išgydymą
Straipsnyje pateikiama daugybė maldų už šeimas, artimuosius, sergančius, mirusius ir kenčiančius nuo priklausomybių. Šios maldos prašo Dievo palaimos, Mergelės Marijos globos, atsivertimo ir tikėjimo malonės, sveikatos, apsaugos nuo nelaimių ir neteisingumo.
tags: #galingos #maldos #isgyti #nuo #priklausomybes