Lietuvos visuomenėje vyrauja paradoksas - dažnai esame linkę labiau tikėti blogomis naujienomis nei geromis. Šis fenomenas pasireiškia įvairiose srityse, pradedant žiniasklaida ir baigiant tarpusavio santykiais. Kodėl taip yra ir kokios to priežastys? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl gera žinia kartais sukelia nerimą, o bloga - savotišką pasitenkinimą, ir kaip tai veikia mūsų visuomenę.
Blogų Naujienų Geismas: Paklausa Gimdo Pasiūlą
Dažnai kaltiname žiniasklaidą dėl neigiamo turinio, tačiau iš tiesų žiniasklaida tik atspindi visuomenės poreikius. Žmonės labiau linkę skaityti, komentuoti ir žiūrėti laidas, kuriose dominuoja blogos naujienos, skandalai ir nelaimės. Žiniasklaida, sekdama šia tendencija, tiesiog patenkina paklausą, panašiai kaip paukščiai lesina labiausiai išsižiojusius jauniklius.
Žmonėms labiau rūpi blogos naujienos ir blogi darbai, nes jie patrauklesni, skatina vaizduotę ir smalsumą. Išgirdęs blogą žinią, žmogus nesistebi - toks gyvenimas.
Blogos žinios yra kaip įkyrūs uodai, kurie nuolat primena apie save, tačiau be jų sunku įsivaizduoti poilsį atokiame gamtos kampelyje. Uodo įkandimas - kaina, kurią sumokame už malonumą pasigėrėti laukine gamta. Kaina, kuri ilgainiui netenka svarbos ir jos nepastebime. Apsiprantame. Taip apsiprantame su blogomis naujienomis… ir iškart įgyjame galimybę gauti kaskart vis naujos informacijos ir patenkinti savo smalsumą. Bloga žinia tampa kaip balzamas ant žaizdos, o dar geriau, kad „tai ne mano, o kito žaizda“.
Geros Naujienos: Problema, Kuriai Nesame Pasirengę
Gera žinia žmogų sutrikdo, kadangi gerų žinių mažai, ir mes kartais nesame pasirengę jas priimti ir suvokti. Be to, geros žinios užklumpa netikėtai, nes žmonės tiesiog nelinkę tikėti savimi, tikėti, jog taip galėjo atsitikti būtent jiems. Ne atsitiktinai egzistuoja posakis: „Tai per daug gerai, kad būtų tiesa“. Taip gera žinia, gera naujiena tampa žmogui problema, nes jis net nežino, kaip į ją reaguoti ir kaip su elgtis. Mąstoma: „Gerai, kad man pasisekė, tačiau ar tai reiškia, kad pasiseks rytoj? Vargu“. O taip norėtųsi sėkmę padaryti nuolatine. Žmogus kantriai laukia naujienų. Blogos - nenustebins, geros - sužadins nerimą.
Taip pat skaitykite: Sportas lauke: geresnė emocinė būklė
Pusiausvyra Tarp Gėrio Ir Blogio: Asmeninė Atsakomybė
Turime susitaikyti su tuo, kad negalime pakeisti metafizinės duotybės - fakto, kad šalia gėrio visada egzistuoja ir blogis. Jei pastarojo nebūtų, nežinotume, kas yra gėris. Tačiau tarp šių kategorijų realiame gyvenime turėtų egzistuoti pusiausvyra. Ir jos griovimas, pavyzdžiui, žmogaus maitinimas vien neigiamo krūvio informacija, priklauso tik nuo… paties žmogaus. Platinantys tokią informaciją apeliuoja į žemiausius instinktus, žinodami, kad bloga informacija žmogui kur kas labiau priimtina nei gera.
Vertybių Devalvacija: Kai Blogis Tampa Preke
Įsivaizduokime prekybos centrą ar kulinarinių gaminių cechą, kur iš nepanaudotų maisto atliekų sukuriami nauji produktai: sumuštiniai, mišrainės, saldumynai ir kt. Taip iš nepanaudotų ar nebenaudotinų, bet dar gerų likučių padaroma „supergera“ prekė. Blogis, padaugintas iš blogio, tampa gėriu. Taip ir su žiniomis. Vartotojiškoje visuomenėje čiumpama viskas, kas atrodo tuo metu patrauklu. Vertybių devalvacija prasideda, kai išnyksta riba tarp blogio ir gėrio, ir visuomenė sąmoningai, tai yra savo noru pradeda užsakinėti ir pirkti blogą produktą. Kodėl? Žmogus, kuris neužtikrintas dėl savo ateities, nesistiki, kad su juo gali įvykti kažkas gera, mano, kad šiandien yra blogai, o rytoj bus tik blogiau, ir tai tampa nuolatiniu jo palydovu, nuolatine būsena. Tokiam žmogui palengvėja, perskaičius ar išgirdus per televiziją, kad kažkam kitam yra, gresia ar jau nutiko dar blogiau. Tai leidžia arba laikinai pamiršti savo paties nerimą ir persijungti „į svetimą kanalą“, tai yra ne savo problemą.
Lengvatikystės Fenomenas: Atsakomybės Vengimas Ir Aukos Vaidmuo
Visais laikais buvo, yra ir bus žmonių, kurie linkę tikėti viskuo, kas sakoma. Ypač, jei tai sako koks autoritetingas žmogus, nors ir sveiku protu nesuvokiamą dalyką Kritiškumo nebuvimas - skiriamasis lengvatikystės bruožas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Esama ir kur kas svarbesnių šį fenomeną maitinančių šaltinių. Ryškiausi - du.
Pirma, pasyvumas ir nenoras prisiimti atsakomybės. Mat kiekviena sava reakcija į skelbiamą tiesą reikalauja pastangų aktyvumo ją deklaruoti, ginti, o tuo pačiu prisiimti ir asmeninę atsakomybę. Taigi ir rizikuoti, o neretai dėl to ir nukentėti. Tad kur kas patogesnė pozicija priimti visa kas sakoma, į iššūkius nereaguojant ir.. tuo išsaugant asmeninio saugumo erdvę.
Antra, aukos vaidmens prisiėmimą. Auką visi užjaučia… Nenuostabu, kad žmogus visada ieško kitų užuojautos. Ir ne tik patyręs neteisybę iš aplinkos. tačiau net tada, kai pagrindo tokiai užuojautai nėra. Vienintelis būdas tokiai užuojautai pelnyti - prisiimti aukos vaidmenį. O skriaudėjų visada galima atrasti. Ir atrandama . Aukos vaidmuo yra patogus dvejopa prasme. Viena vertus, - visada gali tikėtis užuojautos ir paramos. Kita - niekas perdaug nepriekaištaus ir dėl neveiklumo - intelektualinio, kultūrinio, ekonominio ir socialinio, kurie iš esmės palaiko ir maitina lengvatikystę.
Taip pat skaitykite: Kaip būti doru?
Blogio Industrija: Ateities Pajautimo Atėmimas
Blogio akcentavimas atima ateities pajautimą, norą dirbti ir kurti. Žmogus, kuris tiki, kad pasaulyje nieko gero negali įvykti, nenori ir net nebegali eikvoti jėgų kūrybai, darbui. Jis pajėgia susitelkti trumpam „maištui“ - surašyti piktą komentarą internete, pasiginčyti ar padiskutuoti bendraminčių forumuose, tačiau dažniausiai jis net nesugeba produktyviai dirbti, negeba ir atsirinkti tikrai esminių jam, jo paties vaikams, ateičiai, jo šaliai aktualių žinių bei veiklos barų, o murkdosi toli gražu ne pačių svarbiausių paskleistų žinių bei jų sukeliamų raibulių akivaruose. Blogio industrijos egzistavimas kenkia valstybei, tokia ji neturi ateities, nes valstybė gyva tik tiek, kiek mes, tai yra jos žmonės, išgalime kurti, telkti pozityviems darbams, kurti darbo vietas, mokėti mokesčius. Kol žmonės murkdomi neigiamos informacijos jūroje, norinčių ir galinčių susikaupti pozityviai veiklai, bus dar mažiau. Sovietmečio veikėjai guosdavosi, kad bus geriau, kai išmirs buržuazinių nacionalistų liekanos, ir ateis nauja karta. Kartos keitėsi, bet geriau Sovietų Sąjungoje nepasidarė. Dabar įsivaizduojame, kad atėjęs į politiką ar visuomenės gyvenimą jaunas žmogus bus kažkuo geresnis. Bet jis bus dar piktesnis! Kokia informacija jį supa, kokioje terpėje jis auga? Paskaito internetą, pažiūri televiziją ir pasiklauso piktų, pavargusių tėvų komentarų ir tiki: blogis tyko už kiekvieno kampo, jis nuolat laukia paslėptos grėsmės bet kokiame fakte. Nepasitikėjimas visa valstybės sistema, valstybės institucijomis, ne tik žiniasklaida yra didelis. Mes tikimės iš jų pagarbos kitiems. Taip pat tikimės, kad jie atliks namų ruošos darbus, paisys gerų manierų, bus geri ir empatiški. Taip pat, kad jie gerbs save. Ir, beje, gana dažnai, o jei nuoširdžiai tai labai dažnai, žmonės pastebi, kad mūsų vaikai yra labai mandagūs. Tačiau šis gero elgesio pradžiamokslis buvo pradėtas diegti nuo pat gilios vaikystės. Nesvarbu, kad savo vaikus mokote būti gerais ir mandagiais, jei patys taip nesielgiate. Labai svarbu auklėjant vaikus stebėti save ir savo elgesį. Vaikai seka pavyzdžiu.
Geros Naujienos Apie Blogą Elgesį: Vaikų Auklėjimas Be Smurto
Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Knygoje „Geros žinios apie blogą elgesį“ amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų sėkmingai taiko tyrimais grįstus drausmės modelius,kuriuos vienija trys elementai: ryšys, bendravimas ir gebėjimai. Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Paprastai tariant, išgyvename savireguliacijos krizę. Amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Reynolds Lewis pristato pažangiausius tyrimus ir tikras šeimų istorijas, kurie gali pakeisti tėvų požiūrį į drausmę. Dalinamės autorės įžvalgomis ir patarimais, kaip mokyti savo atžalas disciplinos. Kaip namuose nustatyti tam tikras taisykles ir tvarką, kurios turėtų laikytis mažieji neklaužados? Vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų sėkmingai taiko tyrimais grįstus drausmės modelius, kuriuos vienija trys elementai: ryšys, bendravimas ir gebėjimai.
Svarbu suprasti, kad smurtas, tiek fizinis, tiek žodinis, žlugdo pasitikėjimą ir nutraukia ryšį su vaiku. Vietoj to, reikėtų ieškoti kitų metodų, reikalaujančių daugiau dėmesio ir kantrybės, bet atsiperkančių su kaupu. Pavyzdžiui, šeimos nariai gali būti suprantami kaip mini bendruomenė, kurioje kiekvienas turi savo pareigas ir prisideda prie bendro tikslo.
Aš ir pati niekada neskaudinsiu savo vaikų nei fiziškai, nei žodžiais. Nemušiu jų, kad man paklustų. Negrasinsiu, kad trenksiu, jei nesielgs tinkamai. Turiu draugų, kuriuos nuolat mušė, kurie vis gaudavo pylos. Kai kurie jų netgi dabar sako „turbūt pats nusipelniau“. Tačiau mes visi žinome, kad toks mąstymas yra tik būdas su tuo susitaikyti ir gyventi toliau. Mušti vaikus ir valdyti namus, pagrįstus baime, yra paprasta. Tačiau toks elgesys visam laikui nutraukia bet kokį ryšį su vaiku. Jis jus vis tiek mylės, bet ir visada bijos. Jūs nebūsite jo užuovėja. Taigi vietoj to, kad vaikus „verstume elgtis tinkamai“, yra kitų metodų. Žinoma, jie reikalauja kur kas daugiau dėmesio ir kantrybės, tačiau tikrai atsiperka. Pavyzdžiui, mano vaikai žino, kad reikia atlikti namų ruošos darbus ir po savęs susitvarkyti, nes mūsų šeimą mes suprantame kaip mažą bendruomenę. Jei kažkas gamina valgyti, kitas suplauna indus, o dar kitas viską sutvarko ir išvalo. Mūsų šeima yra mini pasaulio versija. Ir, beje, už namų ruošą mano vaikai negauna pinigų!
Svarbu ugdyti pagarbą, tačiau ne aklą paklusnumą. Vaikai turi teisę ginčytis, tačiau su pagarba. Tėvų pareiga - paaiškinti, kas yra gerai, o kas blogai, ir svarbu, kaip ši informacija yra perduodama.
Taip pat skaitykite: Kaip išmokyti vaikus gero elgesio
Turime susitarimą su savo vaikais - pasakyk tiesą ir negausi papeikimo ar baudos. Netgi jeigu labai supyksiu, aš noriu žinoti tiesą. Tik tada visada galėsiu pasitikėti savo vaiku ir jie tą žino. Ar ant jų pykstu? Žinoma! Prarandu kantrybę? Be abejonės! Ar aš rėkiu ant jų? Kartais. Ar mano vaikai bijo manęs? Ne. Jie ima liūdėti ir pergyventi, kad tampu liūdna ir nusivylusi dėl jų elgesio. Kartais aš atsiprašau jų, kartais jie manęs. Tačiau mes niekada neprasivardžiuojame ir nemenkiname vieni kitų žodžiais.
Vietoj bausmių, galima taikyti privilegijų atėmimą. Svarbu, kad vaikai jaustųsi mylimi, gerbiami ir saugūs namuose.
Priešingai nei kai kurie neseniai pasisakę, aš tikrai žinau, kad galima išauginti drąsius, stiprius, padorius ir darbščius vaikus nenaudojant smurto ir nekeliant jiems baimės.
Efektyvi Disciplina: Ryšys, Bendravimas Ir Gebėjimai
Įsivaizduokime vieną dažniausių konfliktinių situacijų - kuomet vaikas praleidžia per daug laiko prie mobiliojo telefono ar kompiuterio ekrano. Paprastai ekranų naudojimo taisyklės yratinkamas kompromisas tarp vaikų noro papramogauti ir mūsų noro, kad jie per dieną užsiimtų kokia nors sveikesne veikla. Tačiau, ką daryti jeigu jūsų dukra pažeidė šias taisykles paimdama į rankas „iPad“ dar nebaigusi (tiksliau, net nepradėjusi) savo dienos darbų? Šios mokymosi modelio dalies dažnai nesupranta skeptikai. Net jei mes toleruojame šiokį tokį chaosą ir leidžiame vaikams dalyvauti priimant sprendimus, tai nereiškia, kad nėra jokių ribų. Žinoma, į rėkiantį vaiką paprastai stengiamės reaguoti apkabinimu, o ne liepimu eiti į savo kambarį. Užuot liepę savo vaikams ką nors padaryti, papasakojame apie jų veiksmų (arba neveikimo) poveikį kitiems. Dėl to, kad stengiamės gerbti savo vaikų jausmus ir norus, supykę dėl kokio nors apribojimo, jie tikrai mums apie tai pasako! Įsivaizduokite, kaip minėta situacija uždraudus naudotis ekrainais, galėtų tęstis toliau. Visą likusį rytą jūsų dukra nieko daugiau nedaro tik bamba ir niurzga. Pirmiausia ji ilgai muistosi susiradusi vienintelę girgždančią kėdę, kol sesuo pradėjo dėl to skųstis. Tuomet ji grįžta pas jus su naujais argumentais prieš draudimą naudotis ekranais. Galiausiai ima garsiai dejuoti, kad ji niekam nerūpi. Kiekviena tokia provokacija kelia jūsų susierzinimą, bet jūs tvardotės. Štai taip gali atrodyti efektyvi disciplina. Laikytis apribojimų ne visada lengva ir vaikas nebūtinai iškart ir su džiaugsmu puls bendradarbiauti. Tačiau jei būtumėte ją aprėkusi, kai ji pratrūko, jūsų nesusikalbėjimas būtų pailgėjęs. Jeigu būtumėte liepusi jai eiti į savo kambarį, ji tą laiką būtų praleidusi regzdama prieš jus keršto planus. Vietoj to ramiai pakartojote šeimos taisyklę ir nedarėte nieko daugiau. Turite liautis manyti, kad bet kokiomis aplinkybėmis privalote rasti tinkamiausius žodžius ir priimti geriausius sprendimus. Patarimuose apie vaikų auklėjimą mums nuolat kartojama, kad svarbiausia yra nuoseklumas. Bet mes visi esame tik žmonės. Mums būna gerų dienų, kai turime begalę kantrybės, kad ramiai ir tvirtai nustatytume apribojimą nemandagiai besielgiančiam vaikui. Bet pasitaiko ir blogų dienų, kai prarandame savitvardą. Tačiau ir šių blogų dienų neturėtume gėdytis, nes jos suteikia galimybę parodyti savo vaikams pavyzdį, kaip atsiprašyti ir atsilyginti prasikaltus. Be to, netiesa, kad bet koks vaikų auklėjimo metodas duoda rezultatų, jei yra nuosekliai įgyvendinamas. Įrodyta, kad nuolatinis savo vaiko plūdimas ar mušimas padaro ilgalaikę žalą. Nėra lengva įtikėti, kad vaikai gali ko nors išmokti be skausmo ar gėdos. Kai tik pradedate vietoj bausmių taikyti pasekmes, dažnai jūsų balso tonas gali skambėti kaip kaltinantis. Kaip rodo patirtis, apribojimai, be abejonės, yra sunkiausia šio vaikų auklėjimo metodo dalis. Norisi, kad įgyta patirtis būtų savaime iškalbinga ir vaikas galėtų pasimokyti iš pasekmių. Deja, tai taip pat reiškia, kad teks atsisakyti kai kurių vaiko auklėjimo priemonių, kurios gali atrodyti naudingos, ypač kai norime pasauliui parodyti, kokie geri tėvai esame. Tačiau daugiau nesiimsime jokių vaiko gėdinimų viešumoje ir daugiau jokio jų gelbėjimo nuo jų pačių klaidų, nesvarbu, ar tai būtų užmiršti pasiimti į mokyklą pietūs, ar sprendimas užsirašyti į skandavimo komandą, kurio vėliau gailimasi. Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikas dar nesugeba sugalvoti, kaip ryto rutiną padaryti sklandesnę, tačiau jis gali pasirinkti, ar nori apsirengti prieš pusryčius, ar po jų. Kita vertus, dešimtmetis jau pajėgus pats susidaryti grafiką po pamokų, apimantį savarankišką užkandžiavimą ir namų darbų ruošimą prieš einant žaisti. Tačiau svarbiausia atminti, kad nenutiks nieko baisaus, jei jūsų vaikai dėl ko nors nusimins. Kartais būtent šie nemalonūs jausmai paskatina žmones keistis. Turbūt suprantama, kad jūsų vaikai išsiugdys atsparumą tik patirdami nemalonius jausmus, o ne jūsų saugomi nuo bet kokio nusiminimo. Pasekmės turi būti susijusios su elgesiu, pagrįsto masto, pagarbios vaiko atžvilgiu ir žinomos iš anksto. Taigi, jei jūsų vaikui sunku prisiminti, jog reikia pastatyti dviratį garaže, galite sugalvoti kokią nors pasekmę, pavyzdžiui, savaitę negalės važinėtis dviračiu. Taigi nesijaudinkite, kad turite sugalvoti kokią nors pasekmę kiekvienam problemų keliančiam elgesiui. Galite apie tai pagalvoti vėliau, nes tikėtina, kad situacija pasikartos.
Kaip Elgtis Su Laukiniais Gyvūnais Mieste: Meškos Pavyzdys
Apie smalsias meškas Lietuvoje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja aplinkos viceministras Ramūnas Krugelis bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Laimonas Daukša.
Ši diskusija atskleidė, kad svarbu turėti aiškų veiksmų planą, kaip elgtis su laukiniais gyvūnais, atsidūrusiais miesto teritorijoje. Svarbiausi aspektai:
- Greitas reagavimas ir rizikos vertinimas: Būtina nedelsiant reaguoti į pranešimus apie laukinius gyvūnus ir įvertinti galimą riziką.
- Savalaikė komunikacija: Gyventojai turi būti informuojami apie galimą pavojų kuo greičiau.
- Bendradarbiavimas: Turi bendradarbiauti visos tarnybos - Laukinės gyvūnijos globos centras, Aplinkos apsaugos departamentas, policija, medžiotojai ir savivaldybės.
- Gyventojų informavimas: Visuomenė turi žinoti, kaip elgtis susidūrus su laukiniu gyvūnu mieste - nepersekioti gyvūno, susivesti vaikus ir augintinius į vidų, pranešti BPC telefonu 112.
- Gyvūnų nemaitinimas: Nereikia palikti maisto atliekų už gyvenamosios teritorijos, nes tai pritraukia laukinius gyvūnus.
Motinystė Ir Sportas: Įkvepiančios Istorijos
„Motinystė - tikrai ne karjeros pabaiga. Po pertraukos grįžtame ir stipresnės sportininkės, ir stiprios mamos“, - sako Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Abu olimpinius medalius penkiakovininkė iškovojo augindama dukrytę Adrianą. Sportininkėms mamoms jų vaikai - pačios prasmingiausios gyvenimo pergalės. Dėl jų, nesudvejoja nė viena, stabtelėti verta ir net būtina. Tam, kad sportinį kelią tęstų kitokios - dar tvirtesnės.
Šios istorijos įrodo, kad motinystė gali tapti papildoma motyvacija ir jėga siekti aukštumų sporte.
- Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė: Olimpinė čempionė, kuri abu savo olimpinius medalius iškovojo augindama dukrą. Ji teigia, kad vaikas prideda motyvacijos ir noro kovoti.
- Miglė Marozaitė: Treko dviratininkė, kuri tapo mama ir planuoja grįžti į sportą.
- Donata Karalienė: Irkluotoja, kuri po dvynukų gimimo sugrįžo į sportą ir dalyvavo olimpinėse žaidynėse.
- Rasa Leleivytė: Dviratininkė, kuri augina sūnų ir sėkmingai derina motinystę su sportu.
- Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė: Bėgikė, kuri po dukters gimimo ne tik tęsia sportinę karjerą, bet ir dirba bei studijuoja.
Efektyvus Bendravimas Su Vaikais: Abipusis Supratimas
Dabar turime siekti abipusio bendravimo, kurį sunkiau pasiekti, tačiau jis daug efektyvesnis. Mums būtina atlikti bendravimo reviziją. Ji prasideda nuo mąstysenos pokyčių: turite nuoširdžiai priimti, kad jūsų vaikas apie problemą ar situaciją gali žinoti kažką, ko jūs nežinote. Kai vaikas blogai elgsis, užuot supykę, pajuskite smalsumą. Emocijų protrūkis arba blogas elgesys yra galvosūkis, kurio sprendimo raktas - jūsų vaikas. Jo elgesys yra bandymas jums kažką pasakyti, ir nuo jūsų priklauso, ar iššifruosite šį pranešimą. Mūsų kaip tėvų vaidmuo nėra kontroliuoti, kad namuose būtų visada ramu, o neramumus priimti kaip galimybę geriau suprasti savo vaikus ir padėti jiems augti. Namai yra mokymosi laboratorija, kur mūsų vaikai gali eksperimentuoti, klysti, kol galiausiai jiems pasiseks, o ne tobulybės šventovė. Pasitelkite dėmesingą ir refleksyvų klausymąsi, kad būtumėte tikri, jog tikrai suprantate, ką sako ir jaučia jūsų vaikas. Klausinėkite. Parodykite, kad tikite jo gebėjimu susidoroti su savo problemomis. Kalbėkite su vaikais su tokia pat pagarba, kokią rodytumėte savo draugui ar kolegai. Jei kokios nors problemos nuolat kartojasi, paskatinkite vaiką aktyviai apie tai kalbėti ir spręsti problemas. Ir negalima tikėtis, kad vaikai tuoj pat pradės dalytis savo mintimis, jei ne vienerius metus jiems nuolat buvo nurodinėjama, ką daryti.
Vaikų Auklėjimo Iškrova: Tėvų Perteklinio Kontrolės Atsisakymas
Norint išmokti iš tiesų klausytis, jums gali prireikti tam tikros vaikų auklėjimo iškrovos - kažko panašaus į Vickės Hoefle nieko nedarymo ir nieko nesakymo savaitę. V.Hoefle paskaitoje, vykusioje Šampleino koledže Berlingtone, Vermonto valstijoje, apsilankiau tą savaitę, kai tėvai grįžo papasakoti apie savo iškrovą. Tai buvo antroji paskaita iš šešių savaičių trukmės ciklo, kurio prieš savaitę klausiausi per „Skype“. Įkvėpta jos dalykiško vaikų auklėjimo principų pristatymo, atvykau, kad išvysčiau šią magiją savo akimis. V.Hoefle, šešių suaugusių vaikų motina, siekdama pasakyti tai, ką nori, vartoja paprastą, kartais aštroką kalbą, nelengvai priimamą informaciją sušvelnindama humoru. Jos nuomone, pagrindinė problema yra patys tėvai, nes mes per daug kalbame, taikome neefektyvias strategijas ir bandome kontroliuoti savo vaikus. Šįvakar pamačiau ją gyvai, stovinčią priešais auditoriją, šalia ant plytų raudonumo sienos pritvirtintos baltos rašomosios lentos. Už kairės ausies užsikišusi savo žvilgančius sidabraspalvius trumpai kirptus plaukus, V.Hoefle atrodė patogiai apsirengusi: juodu laisvai krintančiu megztiniu, kaštonine palaidine ir tamsiai mėlynais džinsais. Ji pasisveikino su dviem tuzinais tėvų, kurie įsitaisė savo vietose, ir trumpai pristatė šio vakaro medžiagą apie ryšio puoselėjimą ir savarankiškumo ugdymą. Tuomet paklausė, ką per pastarąją savaitę tėvai suprato apie save ir savo vaikus ir ką nuo šiol darys kitaip. „Apie save supratau, jog norėdama, kad jis ką nors padarytų, iškart puldavau nurodinėti arba grasinti, - pasakė viena mama. - Supratau, kad mano vaikas sugeba daugiau, nei maniau. O ką darysime kitaip? Pabandysime toliau nuosekliai tęsti tai, ką pradėjome, nes ši savaitė buvo labai sėkminga.“ „Valio! - pasakė V.Hoefle. - Kiek iš jūsų supratote, kad per daug nurodinėjate?“ Auditorijoje pakilo didžioji dalis rankų. „Kiek iš jūsų naudojo grasinimus, kad būtų padaryta tai, ko norite?“ Pakilo pusė rankų. „Kiek iš jūsų pastebėjote, kad jūsų vaikai sugeba daugiau, nei tikėjotės?“ Į viršų šovė didžioji dalis rankų. Kita mama prisipažino, jog viską, ką darė jos vaikas, sutikdavo aplodismentais. Trečia suprato auginanti nuo pagyrų priklausomą vaiką. Po kiekvieno pasidalijimo bent pusė kitų tėvų prisipažindavo, kad jiems buvo taip pat. „Mes visi sėdime toje pačioje valtyje, - kalbėjo V.Hoefle. - Visų mūsų rezultatai panašūs. Taigi, esame bendruomenė žmonių, kurie patiria daug tų pačių dalykų, tiesiog nežinome, kaip apie tai kalbėti. Kalbame vien apie tai, kas negerai, užuot išbandę naujus dalykus ir kalbėję apie pasiektus rezultatus, kad tai taptų mūsų varomąja jėga ir įgytume drąsos išbandyti naujus dalykus bei įsitikinti, jog jie veikia, - tai mus įkvėptų padaryti dar daugiau.“