Įvadas
Hamletiškos asmenybės samprata literatūroje yra giliai įsišaknijusi vėlyvojo Renesanso epochoje, o jos ištakos siejamos su Viljamo Šekspyro drama „Hamletas“. Šis kūrinys ne tik įtvirtino patį terminą, bet ir suformavo tam tikrą archetipą, kuris vėliau atsispindėjo įvairių šalių, įskaitant ir Lietuvą, literatūroje. Hamletiškas asmuo - tai mąstantis individas, nuolat keliantis egzistencinius klausimus, kovojantis su vidiniais ir išoriniais konfliktais, dažnai patiriantis dramatizmą ir tragizmą. Šiame straipsnyje, remiantis lietuvių literatūros kūriniais, bus argumentuotai aptariami populiariausi Hamletiškosios asmenybės bruožai, atskleidžiant jų universalumą ir aktualumą.
Hamletas - Archetipinis Pavyzdys
Viljamas Šekspyras, vėlyvojo Renesanso anglų dramaturgas, sukūrė daugybę garsių dramų, tačiau jo garsiausias veikėjas neabejotinai yra Hamletas. Tai yra mąstantis personažas, bandantis atsakyti į egzistencinius klausimus, kovojantis su aplinkiniu blogiu. Šis veikėjas išreiškia žmogaus dramatizmą ir tragizmą. Hamletas mąsto, kuriuo keliu eiti - ar pasiduoti blogiui, ar su juo kovoti. Šie klausimai yra svarbūs iki šiol.
Hamletiškos asmenybės samprata kilo ne iš niekur. Jos atsiradimą lėmė vėlyvojo Renesanso anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro drama „Hamletas“. Šioje unikalioje dramoje yra aprašomas Danijos princo Hamleto gyvenimas ir pasirinkimų gyvenime sudėtingumas. Tad ir Hamletiška asmenybė yra kildinama iš pagrindinio dramos veikėjo, Danijos princo Hamleto gyvenimo istorijos bei gyvenimo peripetijų.
Esminiai Hamletiškos Asmenybės Bruožai
Būti Hamletiška asmenybe - tai reiškia būti tokiam žmogui, kuris daug ką giliai apmąsto, nuolat kelia įvairius egzistencinius klausimus bei bando į juos atsakyti. Toks žmogus tarsi nuolat kovoja su savimi ir su visu pasauliu, taigi tai lemia dar vieną Hamletiškos asmenybės bruožą - dramatizmą ir tragizmą. Hamletiškos asmenybės samprata kilo ne iš niekur. Jos atsiradimą lėmė vėlyvojo Renesanso anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro drama „Hamletas“. Šioje unikalioje dramoje yra aprašomas Danijos princo Hamleto gyvenimas ir pasirinkimų gyvenime sudėtingumas. Tad ir Hamletiška asmenybė yra kildinama iš pagrindinio dramos veikėjo, Danijos princo Hamleto gyvenimo istorijos bei gyvenimo peripetijų.
Hamletas - tai ne tik literatūrinis personažas, bet ir tam tikras mąstymo būdas, kuriam būdingas:
Taip pat skaitykite: Literatūriniai Hamleto atspindžiai
- Gilumas: Hamletiškas asmuo nuolat apmąsto įvairius klausimus, neapsiribodamas paviršutiniškais atsakymais.
- Egzistencializmas: Tokiam žmogui rūpi gyvenimo prasmė, moralės dilemos, teisingumo paieškos.
- Kova: Hamletiška asmenybė nuolat kovoja - su savimi, su aplinka, su blogiu.
- Dramatizmas ir Tragizmas: Ši kova dažnai veda prie dramatiškų išgyvenimų ir tragiškos baigties.
Hamletiška asmenybė - tai žmogus, nebijantis kovoti, ieškantis tiesos, tačiau viską darantis labai apdairiai, nuolat gyvenantis savianalizėje, apmąstantis kiekvieną savo veiksmą ir jo pasekmes. Viljamas Šekspyras tragedijoje ,,Hamletas" sukuria tokį personažą, kuris tampa tarsi pavyzdžiu kitiems rašytojams. Taigi, vėlesnėje literatūroje galima pastebėti, kad rašytojai sukuria personažus, panašius į Hamletą - hamletiškas asmenybes.
Hamletiškos Asmenybės Lietuvių Literatūroje
Analizuojant literatūrinius kūrinius, pasirodo, kad Hamletui analogiškų asmenybių yra kur kas daugiau nei atrodo. Jų nemažai galima pastebėti lietuvių literatūros kūriniuose. Juose vaizduojami veikėjai taip pat kelia egzistencinius klausimus, juos apmąsto, jaučia tragizmą bei dramatiškumą, taip sykiu atspindint esminius Hamletiškosios asmenybės bruožus.
Nors tiesioginių Hamleto interpretacijų lietuvių literatūroje gal ir nėra daug, tačiau atpažįstamų hamletiškų bruožų turinčių personažų galima rasti įvairiuose kūriniuose. Tai veikėjai, kurie susiduria su moralinėmis dilemomis, ieško tiesos, abejoja savo veiksmais ir patiria vidinius konfliktus.
Vinco Krėvės "Skirgaila": Valdovo Dilemos
Hamletiškomis savybėmis pasižyminčias asmenybes galime rasti ir XX amžiaus lietuvių literatūroje. Prozininkas Vincas Krėvė - Mickevičius dramoje "Skirgaila" sukūrė valdovo asmenybę, kuri yra kankinama psichologinių prieštaravimų. Šiame kūrinyje vaizduojamas valdovas, atsidūręs sudėtingoje situacijoje, kai jam tenka rinktis tarp asmeninių įsitikinimų ir politinės realybės. Skirgaila nuolat abejoja savo sprendimais, svarsto jų pasekmes ir jaučia didelę atsakomybės naštą. Jo vidinis konfliktas ir moralinės dilemos atspindi hamletišką pasaulėjautą.
Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių Šešėly": Kunigo Vidinis Pasaulis
Kaip ir Vincas Krėvė - Mickevičius, modernistas Vincas Mykolaitis - Putinas romane "Altorių šešėly" vaizduoja asmenybę, atsidūrusią pasirinkimų kryžkelėje. O poetas Vincas Mykolaitis - Putinas romane "Altorių šešėly" aprašė jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Romane realistiškai vaizduojamas ilgas žmogaus mąstymų, sunkių apsisprendimų ir prieštaravimų kelias. Romano pavadinimas yra simbolinis, kadangi jame vaizduojamas ne bet kokio žmogaus kelias, o kunigo ant kurio beveik visą gyvenimą kris sunkus altorių šešėlis. Liudas Vasaris, pagrindinis romano veikėjas, jaučia pašaukimą tarnauti Dievui, tačiau tuo pačiu metu trokšta kūrybos ir meilės. Jo vidinis konfliktas tarp dvasinių ir žemiškų siekių atspindi hamletišką dualizmą ir nuolatinę savianalizę.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Kiti Pavyzdžiai
Štai keletas kitų pavyzdžių, iliustruojančių hamletiškus bruožus lietuvių literatūroje:
- Vincas Kudirka, "Varpas": Kudirkos "Varpo" herojus, tautinio atgimimo idealistas, susiduria su abejonėmis ir разочарование dėl visuomenės abejingumo. Jo vidinė kova dėl tautos ateities atspindi hamletišką nerimą ir atsakomybės jausmą.
- Šatrijos Ragana, "Sename dvare": Irenos paveikslas, nors ir ne toks ryškus kaip Hamletas, atskleidžia hamletišką jautrumą, mąslumą ir atsiribojimą nuo aplinkos. Ji ieško prasmės gyvenime, analizuoja savo jausmus ir patiria vidinį konfliktą tarp pareigos ir asmeninių troškimų.
- Justinas Marcinkevičius, "Mažvydas": Mažvydo paveikslas, atspindi hamletišką kovą su abejonėmis ir atsakomybės našta. Jis jaučia pareigą tautai ir kalbai, tačiau tuo pačiu metu patiria vidinį konfliktą dėl savo pasirinkimų ir jų pasekmių.
Šie pavyzdžiai rodo, kad hamletiškos asmenybės bruožai gali būti pastebimi įvairiuose kontekstuose ir skirtingose epochose.
Ar Pasauliui Reikalingos Hamletiškos Asmenybės?
Kiekvienas žmogus yra unikalus ir savotiškas. Turbūt dažnai galime matyti, kad individas dėl ko nors kovoja ir siekia užsibrėžtų tikslų. Daugelis trokšta paprastų ir nereikšmingų dalykų, o kiti kilnių ir svarbių tikslų. Tokias asmenybės vaizdavo ir garsūs rašytojai nuo senų laikų. Kartais jas vadino hamletiškomis. Hamletiškoji asmenybė yra ta, kuri kovoja dėl kilnaus tikslo, nepasiduoda užgriuvus sunkumams, gina savo šeimos garbę ir valstybę, gerai apmąsto savo planus ir veiksmus.
Mano manymu, pasauliui reikia tokių žmonių, nes tikriausiai visi su manimi sutiks, kad šiuolaikinis žmogus greit užsiplieskia dėl iškilusių problemų ir reaguoja jautriai, imasi spontaniškų veiksmų. Kartais nori kerštauti, pasako dalykų, dėl kurių vėliau iš tiesų gailisi. Todėl manau, kad šiam pasauliui reikia kuo daugiau hamletišku asmenybių, nes jos nepuola kerštauti, gerai apmąsto visas pasekmės, kurių galima tikėtis. Todėl tiesūs yra tie, kurie teigia, kad iš tiesų pasauliui reikalingos hamletiškos asmenybės.
Mano manymui, visais laikais yra reikalingos hamletiškos asmenybės, kurios siekia užsibrėžtų tikslų, stengiasi apginti savo šeimos garbę ir ieško tiesos. Hamletiškoji asmenybė atsirado iš XVI a. Renesanso epochos rašytojo Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ . Joje vaizduojamas pagrindinis tragedijos veikėjas Hamletas, Danijos princas. Atrodo, kad tokia kilni ir turtinga asmenybė turėtų būti nerūpestinga ir išpuikusi. Deja, Hamletas yra be galo susimąstęs dėl tėvo, Danijos karaliaus, mirties. Vieną naktį princui susisapnuoja tėvo šmėkla ir pasako, kad jį nužudė jo brolis Klaudijus dėl sosto, vedė jo žmoną Gertrūdą. Hamletas nepatiki, tačiau sugalvoja būdą kaip tuo įsitikinti. Pastato spektaklį, kuriame pavaizduoja tragišką savo tėvo mirtį. Klaudijus sutrinka pamatęs tiesą ir išeina iš salės, išsiduoda, kad tai jo kaltė. Išsiaiškinti kilniai be jokio keršto gali tik labai stiprus žmogus, nepasiduodantis ištikus nelaimei.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
tags: #hamletiskos #asmenybes #samprotavimas