Įvadas
Ugdymas yra esminis žmogaus tobulėjimo ir visuomenės pažangos elementas. Per visą istoriją ugdymas buvo suprantamas įvairiai, tačiau humanistinis požiūris pabrėžia individo vertę, jo potencialą ir poreikį realizuoti save. Šiame straipsnyje nagrinėjamas humanistinis pragmatizmas - teorija, integruojanti humanistines vertybes su praktiniu požiūriu į ugdymą.
Ugdymo esmė ir tobulinimo idėja
Tobulinimo sąvoka glūdi pačiuose pedagoginio akto pagrinduose. Ugdymas turi gilios istorinės reikšmės, nes vaduoja žmogų iš gamtos būtinumo. Aristotelis yra pastebėjęs, kad ugdymas turi papildyti prigimties plyšius. Ugdymas kuria tobulesnį gyvenimą ir formuoja išvidinį žmogų ligi pačių prigimties gelmių. Ugdymas tobulina ne tik individą, bet ir pačią žmogiškąją prigimtį. Iš pirmykščio chaoso yra sukuriamas žmogiškasis kosmas.
Fr. Paulsenas teigė, kad žmogus yra tik ugdomas. L. N. Tolstojus rašė: "Lavinimo, be auklėjimo, be mokymo žmogus būtų bestija". Žmogiškumo išvystymas žmoguje yra dažnai kartojama ir teisinga mintis. Prigimties apvaldymas yra jos tobulinimo ir sužmoninimo padarinys. Apvaldyti išvidinį ir išviršinį pasaulį yra pirmasis žmogaus paskyrimas. Žmogiškoji kūryba yra šito paskyrimo vykdymas. Technika ir menas valdo medžiagos pasaulį, o ugdymas ir dora - dvasios pasaulį.
Ugdymas kreipiasi į pirmavaizdį, kaip Dievas yra dvasios pirmavaizdis. Ugdymas stengiasi patenkinti giliausią gamtos ilgesį, kurdamas sutartinę tarp kūno ir sielos, tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų galių. Tai yra svarbiausias ir reikšmingiausias jo uždavinys - dieviškumo ieškojimas. Žmogus buvo išvestas kuriamuoju Dievo aktu, tačiau pasidavė gamtos dėsniams ir buvo išvytas kaip barbaras. Ugdymas yra pirmykščio pasidavimo gamtai įveikimas, žmogaus pavergimas išvidiniams savo paties dėsniams.
N. Berdiajevas teigė, kad žmogaus pavergimas gamtos demonams buvo pavergimas ir žemesniajai jo paties prigimčiai. Žmogiškoji kūryba apima abi šias istorijos kryptis, nors sritys gali labiau liesti vieną arba antrą. Technika laisvina žmogų iš gamtos, bet mažai jį laisvina iš jo prigimties. Ugdymas yra ne tik tarpasmeninis veiksmas, bet ir vyksmas istorijos eigoje. Ugdymas yra simbolis pastangų išsivaduoti iš savo žemesniojo aš. Pedagoginis aktas yra visuotinis, nes jo esmė yra veikimas, kurio objektas yra žmogus, kaip asmuo.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Pedagogikos istorijos uždaviniai ir pasaulėžiūros svarba
Pedagogikos istorija turi būti atbaigiama pedagoginės istoriosofijos. Pedagoginis vyksmas yra viena visuotinio gyvenimo dalis. Jis yra įtakų audinys, dvasios ir gamtos, būtinumo ir laisvės sąveikos padaras. Pedagogikos istorija seka pedagoginio vyksmo pagrindus, juos atskleidžia ir išaiškina. Pedagogikos istorijos uždaviniai yra išskirstyti ir susisteminti pedagogines idėjas tam tikruose istoriniuose pedagogikos arba ugdymo pavidaluose.
Žmonijos gyvenimas parūpina idėjoms konkrečių formų, kurios susikristalizuoja tam tikrais konkrečiais istoriniais tipais. Pedagoginių institucijų tipai gali būti labai įvairūs, atspindintys amžiaus, tautos ir šalies dvasią. Bet juose visuose gyvos tam tikros idėjos, kurios skleidžia amžinuosius tipus. Konkretaus gyvenimo sąlygų padaras yra amžinasis tipas. Amžinieji pedagoginiai tipai yra pasaulėžiūriniai, glūdintys institucijų pagrindais.
Pedagogika turi savą pasaulėžiūrą, kuri yra idėjų išraiška. Nuo Platono per Aristotelį, per šv. Augustiną, per Alkuiną, per šv. Tomą Akvinietį driekiasi ištisa grandinė pedagoginių tipų. Pasaulėžiūrinės idėjos, taikomos pažinimui, duoda gnoseologiją; taikomos buities supratimui, duoda metafiziką; taikomos gyvenimui, duoda etikos sistemas; taikomos ugdymui, duoda pedagogikų. Pedagogikos istorija turi jungti atskiras pedagogines apraiškas į tam tikrus tipus, sroves, pavidalus, prasiskverbdama ligi amžinųjų idėjų ir pasaulėžiūrinio jų pagrindo.
Pasaulėžiūra suartina darbo mokyklą su bolševistine pedagogika, vitalistinį ugdymą. Pasaulėžiūros pakrikimas lemia nesugebėjimą suvokti buitį daugybe atžvilgių. Pasaulėžiūrų įvairumas yra charakteringiausia mūsų amžiaus žymė. Mūsų amžius sukūrė daugiau pedagoginių teorijų negu nuo Platono ligi Herbarto. Dabartinė pedagogika pasižymi išsidiferencijavimu visų pirma pasaulėžiūroje, o paskui ir pedagogikoje. Pagrindinės pedagogikos srovės netelpa vienoje kurioje šalyje, jos išplinta visoje žmonijoje. Ideologinius dabarties pedagogikos pagrindus galima suprasti tik pasaulėžiūros pagalba.
Pasaulėžiūrų įvairumas ir jo priežastys
Pasaulėžiūrų įvairumas yra visuotinis faktas, kuris nevienodai formavo ir nevienodai vertina buitį. Pasaulėžiūra yra tam tikras žmogaus nusistatymas buities atžvilgiu, dvasios santykis su tuo, kas yra. Pasaulėžiūra reikalauja dviejų dalykų: objektyvios buities ir subjektyvios dvasios. Pasaulėžiūra nėra tik vienos dvasios padaras, vadinasi, ji nėra tik subjektyvi. Pasaulėžiūra yra buities ir dvasios sąveikos vaisius.
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
Objektyvi buitis nėra vienalytė, ji turi daug atžvilgių. Gamta nėra tik mechaniniam dėsningumui pajungtas daiktas, ji taip pat yra Dievo kūrinys. Žmogus nėra tik artimai rationale, jis yra ir kūrėjas, ir kūrinys, ir atrama Dievo veikimui. Buitį galima suvokti vienu kuriuo atžvilgiu, ją vertinti ir formuoti. Žmogaus dvasia nesugeba pažvelgti į buitį iš begalybės punktų, todėl kiekviena pasaulėžiūra yra vienašališka. Pasaulėžiūrų įvairumas reiškia buities turtingumą ir įvairumą.
Ne tik buitis yra turtinga bei įvairi, bet ir dvasia, kuri šitą buitį suvokia, vertina ir formuoja. Dvasia yra struktūringa pačia savo prigimtimi. Galima surasti ekonominę, socialinę, estetinę, prievartinę ir religinę dvasios struktūras. Šitas dvasios struktūringumas yra antra pasaulėžiūrų įvairumo priežastis. Pasaulėžiūra jau yra žmogiškosios kūrybos padaras, buities portretas, kuriame žymu kuriančiosios dvasios bruožų. Dvasios struktūra apsprendžia pažįstamą, vertinamą ir formuojamą buitį.
K. Joëlis pasaulėžiūrą vadina dvasios stiliumi. Pasaulėžiūrų įvairumas priklauso nuo dviejų dalykų: buities turtingumo ir dvasios struktūringumo. Ryšys tarp struktūros ir buities yra organiškas. Kerschensteinerio aksioma teigia, kad pasaulėžiūra atitinka kūrėjo dvasios stuktūrą. Susekti pagrindinius buities laipsnius nėra sunku: medžiaga, gyvybė (augalas, gyvulys, žmogus, visuomenė), arba Dievas. Žemiau medžiagos yra nebuitis, aukščiau Dievo taip pat yra nebuitis.
Pagrindiniai pasaulėžiūros tipai: natūralizmas, humanizmas ir teizmas
E. Sprangerio tipologija išskiria teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, prievartinį ir religinį žmogaus tipus. Natūralistinio žmogaus pagrindas yra gamtinė jėga, jo dvasia žavisi gyvybe, iš kurios kyla jėga. Humanistinio žmogaus dvasia kyla ir į dvasią krypsta, jo pagrindas yra grožis ir meilė. Teistinio žmogaus pagrindas yra ne gamta ir ne dvasia, bet Dievas.
Galima išskirti tris pagrindinius pasaulėžiūros tipus: natūralistinę, humanistinę ir teistinę. Natūralistas kreipia savo dvasią į gamtą, humanistas - į dvasią, teistas - į Dievą. Natūralistinis žmogus gali neneigti nei dvasios, nei Dievo, bet jis juos suvokia kaip gamtinius principus. Natūralistinė dvasia pritaiko gamtines sąvokas antgamtinei realybei. Humanistinės pasaulėžiūros šaknys glūdi žmoguje, jo prasmingume ir laisvėje. Teizmas yra padarinys teistinės dvasios struktūros santykiavimo su Dievu.
Taip pat skaitykite: Humanistinės mokyklos ugdymo principai
Nereikia nė aiškinti, kad gryni šitų pasaulėžiūrų tipai nėra dažnas dalykas. Paprastai jie esti sumišę, susijungę ir susilieję. Pasaulėžiūra visados priklauso vienam arba kitam tipui: natūralistui, humanistui arba teistui. Pasaulėžiūrų kaita kuria istorinius periodus: juos gimdo ir žudo. Paskutinieji amžiai smarkiai pakrypo į natūralizmą, o platoniškoji-augustiniškoji filosofija yra daugiau teistinė.
Pasaulėžiūros ir pedagogikos sąveika
H. Höffdingas teigė, kad kiekviena gyva pasaulėžiūra siekia įkūnyti jos skelbiamam gyvenimo idealui. Pasaulėžiūros ir pedagogikos sąveika visados yra grįžtamoji. Pasaulėžiūra duoda pedagogikai idealų, o pedagogika duoda pasaulėžiūrai priemonių. Pasaulėžiūra yra kūrėja, bet ji negali šitų idealų realizuoti, jai reikalauja pedagogikos pagalbos. Pedagogika realizuoja idealus, bet ji negali jų sukurti, jai reikia pasaulėžiūros pagalbos.
Pedagogika be pasaulėžiūros yra aklina ir nestipri. Pasaulėžiūra be pedagogikos visados pasilieka tik teorinė. Pasaulėžiūra turi būti perduodama naujosioms kartoms, nes šitas perteikimas gali įvykti tik pedagoginiu būdu. Pedagogika turi turėti idėjų, kurias realizuoja, bet šitos idėjos yra sukuriamos tik pasaulėžiūriniu būdu. Pasaulėžiūros pagrindinės srovės savaime sukuria pagrindines pedagogikos sroves.
Pedagoginis natūralizmas yra natūralistinės pasaulėžiūros išraiška, pedagoginis humanizmas - humanistinės, o pedagoginis teizmas - teistinės. Šie pedagoginiai tipai yra amžini, kaip ir jų pasaulėžiūriniai šaltiniai. Įvairiais pavidalais jie traukiasi per visą žmonijos istoriją. XX a. išsiskyrė pedagoginis natūralizmas pedagoginiu individualizmu (E. Key) arba aktyviosios mokyklos pavidalu ir Försterio veikaluose. Dabartinėje pedagogikoje nėra vienos kurios srovės žlugimo kitos naudai, vyksta išsivystymas, stiprėjimas ir nuolat auganti įtampa.
Pedagoginis natūralizmas: esmė ir principai
Pedagoginis natūralizmas remiasi gamtos dėsniais ir požiūriu, kad gamtinis gyvenimas yra nepagadintas, pirmykštis ir nekaltas. Pedagoginiam natūralizmui žmogus taip pat yra gamtos padaras, todėl kuo žmogus artimesnis gamtai, tiek jis yra tobulesnis ir geras. Svarbu sudaryti sąlygas natūraliam žmogaus išaugimui. Pagrindiniai klausimai, kuriuos kelia pedagoginis natūralizmas, yra ugdymo esmė, svarbiausia ugdymo funkcija, pagrindinės ugdymo gėrybės ir ugdymo tikslas.
Ugdymo esmė, pasak pedagoginio natūralizmo, glūdi pagelbėjime prigimčiai, ten, kur ji pati neįstengia ko nors įveikti. Vaikas turi augti kaip augmuo arba gyvis, nepaisydamas išviršinių normų. Goethe yra pasakęs, kad žmoguje glūdi valią, o ugdymas turi tik paraginti jo išvidines jėgas, kad jos pradėtų veikti. Ugdymas yra akstinas prigimčiai skleistis, padarą apsaugant nuo neigiamų įtakų ir šalinant kliūtis.
Pagrindinę ugdymo esmę sudaro sąveika tarp išsivysiančios vaiko prigimties ir objektyvios gamtos.
Humanistinis ugdymas ir vaiko dalyvavimas
Edukologiniuose mokslo šaltiniuose vaiko dalyvavimas neatsiejamas nuo humanistinio ugdymo idėjos, kurios esmė - kiekviename vaike matyti augantį žmogų. Vaiko dalyvavimas tenkinant jo specialiuosius ugdymo(si) poreikius turi būti vientisas, o ne epizodinis. Vaikas turi suvokti šios veiklos tikslus, žinoti, kodėl jis turi tai daryti. Svarbu, kad komandoje, kurioje modeliuojamas specialusis ugdymo(si) poreikis tenkinimas, vaikas netaptų "dekoracija", o užimtų prasmingą vaidmenį.
tags: #humanistine #pragmatizmo #teorines #nuostatos