Šiame straipsnyje nagrinėsime humanistinės psichologijos principus, jų raidą ir įtaką šiuolaikiniam žmogaus supratimui. Aptarsime, kaip šios krypties idėjos padeda pažinti save ir kitus, suvokti santykius tarp žmonių ir juos valdyti, suprasti, kaip formuojasi santykiai, kaip vystosi asmenybė.
Įvadas
Humanistinė psichologija atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose po Antrojo pasaulinio karo kaip judėjimas, alternatyvus bihevioristinėms ir psichoanalitinėms orientacijoms psichologijoje. Ji atsigręžė į grynai žmogiškas vertybes - laisvę, saviraišką, kūrybą, meilę, užuojautą. Ši psichologijos kryptis, kartais vadinama "trečiąja jėga", išryškino žmogų kaip esybę, apdovanotą laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, kuriai būdingas poreikis suteikti savo egzistencijai dvasinę prasmę. Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Jai artimos idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W. James), Vilhelmas Diltėjus (W. Dilthey), Eduardas Šprangeris (E. Spranger).
Humanistinės psichologijos atsiradimo prielaidos
Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę.
Asmenybės, formavusios humanistinės psichologijos pagrindus
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo.
Filosofinės ištakos
Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai ir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a.
Taip pat skaitykite: Apie humanistinės pedagogikos principus
Humanistinės psichologijos praktinis pritaikymas
K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės psichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių, kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiai giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.
Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės psichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai.
Humanistinės psichologijos esmė ir principai
Humanistinė psichologija remiasi įsitikinimu, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, vertingas ir turi neišmatuojamą potencialą augti ir tobulėti. Šios krypties atstovai teigia, kad žmogaus prigimtis iš esmės yra pozityvi, o neigiamos savybės atsiranda dėl nepalankių aplinkybių.
Pagrindiniai humanistinės psichologijos principai:
- Holistinis požiūris: Žmogus yra suvokiamas kaip nedaloma visuma, o ne atskirų dalių rinkinys. Svarbu atsižvelgti į visus asmens aspektus: fizinius, emocinius, intelektualinius ir dvasinius. Pamatyti ir suprasti žmogų kaip nedalomą visumą.
- Unikalumas: Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas ir unikalus. Nėra dviejų vienodų žmonių, todėl svarbu vertinti individualius skirtumus ir poreikius. Suvokti žmogaus unikalumą, priimti žmogų tokį, koks jis yra.
- Laisvė ir atsakomybė: Žmogus yra laisvas pasirinkti savo gyvenimo kelią ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
- Asmeninis augimas: Žmogus nuolat siekia tobulėti, realizuoti savo potencialą ir tapti tuo, kuo gali būti geriausiu.
- Subjektyvi patirtis: Svarbiausia yra tai, kaip žmogus pats suvokia ir interpretuoja savo patirtį. Realybė yra tokia, kokia ji atrodo žmogui.
- Savirealizacija: Aukščiausias žmogaus tikslas yra savirealizacija - pilnas savo gebėjimų ir potencialo atskleidimas. Atskleisti žmogaus saviraiškos ir kūrybiškumo ištakas.
- Besąlygiškas priėmimas: Kiekvienas žmogus turi būti priimtas toks, koks jis yra, be jokių išlygų ar sąlygų.
Humanistinio modelio požiūris į sveikatą
Pagal humanistinį modelį sveikata yra ne būklė, o procesas, kuris iš esmės atitinka norą, troškimą ar jėgą, nukreiptą į saviaktualizaciją. Sveikas asmuo - tai asmuo, kuris siekia aktualizuotis ir gyvena autentišką gyvenimą. Sergantis asmuo - tai asmuo, kurio vidiniai ryšiai sutrūkinėję ir kuris yra negatyvus, iškreiptas ir liguistas. Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis, t.y. Pagal humanistinį sveikatos modelį žmogus laikomas ne objektu, pasyviai leidžiančiu save diagnozuoti ir prižiūrėti, bet individu, kuris pats pajėgia prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.
Taip pat skaitykite: Humanistinis ugdymas: kas tai?
Humanistinės psichologijos įtaka
Humanistinė psichologija padarė didelę įtaką įvairioms gyvenimo sritims.
- Psichoterapija: Humanistinė psichoterapija orientuota į kliento asmenį, jo patirtį ir poreikius. Terapeutas siekia sukurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje klientas galėtų tyrinėti savo jausmus, mintis ir elgesį, atrasti savo stipriąsias puses ir realizuoti savo potencialą. Žymiausi humanistinės psichoterapijos atstovai yra Karlas Rodžersas ir Abrahamas Maslou.
- Pedagogika: Humanistinė pedagogika akcentuoja vaiko individualumą, jo poreikius ir interesus. Mokytojas turėtų būti ne tik žinių perteikėjas, bet ir pagalbininkas, kuris padeda vaikui augti, tobulėti ir realizuoti savo potencialą.
- Vadyba: Humanistinė vadyba orientuota į darbuotojų poreikius ir motyvaciją. Vadovas turėtų sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojai jaustųsi vertinami, gerbiami ir galėtų realizuoti savo potencialą.
A. Maslow ir poreikių hierarchija
Abrahamas Maslow sukūrė garsiąją poreikių hierarchijos teoriją, kuri teigia, kad žmogaus poreikiai yra išdėstyti hierarchine tvarka, nuo žemiausių (fiziologinių) iki aukščiausių (savirealizacijos). Pagal Maslow, žmogus negali siekti aukštesniųjų poreikių, kol nėra patenkinti žemesnieji. Ši teorija padeda suprasti žmogaus motyvaciją ir elgesį.
- Fiziologiniai poreikiai: Tai pagrindiniai poreikiai, būtini išgyvenimui: maistas, vanduo, miegas, oras ir kt.
- Saugumo poreikiai: Tai poreikis jaustis saugiai, apsaugotam nuo pavojų ir grėsmių. Asmeninio saugumo poreikiai: pasireiškia tokiais siekiais, kurie garantuoja ramią aplinką, stabilų, numatomą gyvenimą be chaoso, būgštavimų ir grėsmių. Saugumo poreikiai kartais leidžia įveikti grėsmės situacijas ir išvengti katastrofiško skausmo.
- Socialiniai poreikiai: Tai poreikis priklausyti grupei, būti mylimam ir priimtam. Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai pirmieji du poreikiai patenkinami, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis („meilės troškimas“). Žmogus taip pat trokšta gerų ir nuoširdžių kontaktų su aplinkiniais, draugais, šeimos nariais. Tačiau kad galėtum siekti aukštesniosios meilės, turi būti patenkintas tas pagrindinės meilės poreikis. Pastaroji jau yra viena iš buvimo vertybių ir vienas iš labai brandžių poreikių.
- Pripažinimo poreikiai: Tai poreikis būti gerbiamam, vertinamam ir pripažintam. Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Panašiai kaip AdIeris, Rogersas, Frommas ir Eriksonas, Maslow’as nepaprastai svarbiu laiko pranašumo ir pagarbos siekį. Žmogus iš principo nuolat kažko siekia, siekia būti pripažintas ir gerbiamas, tačiau pastarieji poreikiai kyla tik tada, kai yra patenkinti du pirmieji.
- Savirealizacijos poreikiai: Tai poreikis realizuoti savo potencialą, tapti tuo, kuo gali būti geriausiu. Savęs realizavimo poreikis: aukščiausioji poreikių forma, paremta igimtomis galimybėmis ir gabumais. Savęs realizavimo esmė - įžvelgti ir įgyvendinti savo potencialias galimybes bei gabumus.
Motyvacijos rūšys pagal A. Maslow
- Pirmosios rūšies motyvai - tai instinktyvūs impulsai, kurie verčia žmogų rinktis elgesį, sumažinantį ar panaikinantį įtampą bei diskomfortą, pvz., alkį, troškuli, pavojaus jausmą, meilės ir kitų pripažinimo troškimą. Tai yra deficitiniai motyvai (D-motyvai). Esminis ko nors stygis reikalauja patenkinimo.
- Kitos rūšies motyvai - tai vystymosi, augimo motyvai; jie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologiniame lygyje, nepriklauso nuo aplinkos ir yra tipiški kiekvienam individualiam žmogui. Deficitiniai motyvai išsaugo organizmą, o augimo motyvai leidžia žmogui funkcionuoti malonesniu, aukštesniu ir sveikesniu lygiu. Maslow teigė, kad svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmoguje glūdi jam vienam būdinga prigimtis, pro bet kokius kultūrinius barjerus, ir tik kai kurie iš jų būdingi vien konkrečiam individui. Tie poreikiai visų pirma yra arba geri, arba neutralūs, bet nėra blogi.
C. Rogers požiūris į žmogaus prigimtį ir savęs vertinimą
Daugeliui Maslow minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Kiekvienas esame kaip gilė, galintys augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka netrukdo ir nestabdo šio proceso. Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitiems, rodantys tai, ką Rogersas pavadino besąlygiška pagarba. Tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai jis klysta. Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes, nesistengdami juos vertinti. „Mes retai klausomės kitų, visiškai juos suprasdami, tikrai įsijausdami,“ - sako Rogersas. Palankumą patiriantys ir vertinami žmonės paprastai išsiugdo ir save vertinančią nuostatą. Maslow, ir ypač Rogersas laikė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo Aš, samprata - visos mintys ir jausmai, kuriais atsakome į klausimą „Kas aš esu?“ Jei mūsų Aš samprata yra teigiama, paprastai esame linkę teigiamai elgtis ir taip pat suvokti pasaulį. Vienas pirmųjų žmogaus savasties jausmu pradėjo domėtis Williams Jamesas. Ją pabrėžianti humanistinė psichologija negali pasigirti gausiais moksliniais tyrimais, tačiau ji padėjo atgaivinti savasties sampratą ir išlaikyti dėmesį jai. Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių yra Hazel Markus, kuris plėtoja galimą Aš sampratą. Jūsų galimi Aš apima tai, kuo trokštate tapti - turtingas Aš, liesas Aš, mylimas ir trokštamas Aš. Jie taip pat apima ir tuos Aš, kuriais bijote tapti - neturintis darbo Aš, alkoholikas Aš, nepasiekęs mokslo Aš. Šie galimi Aš mus skatina, kelia konkrečius tikslus, kurių turime siekti ir kuriems turime skirti energijos. Geras savęs vertinimas - savosios vertės jausmas - yra naudingas. Menkas savęs vertinimas brangiai kainuoja. Žmonės, kurie jaučiasi nesą tokie, kokie norėtų būti, lengvai pasiduoda depresijai. Žmogus, kurio savivaizdis laikinai sumenkinamas (pavyzdžiui, pasakius, kad jo gebėjimų testo rezultatai prasti, arba paniekinus jo asmenybę), pradeda labiau niekinti kitus žmones arba reikšti stipresnį nepasitenkinimą kitų rasių atžvilgiu. Žmonės, kurie neigiamai žiūri į save, yra daugiau pažeidžiami ir linkę teisti kitus (Baumgardner,ir.kt., 1989;.Croeoker ir Sehwartz, 1985). Tyrimais nustatyta, kad tie, kurie buvo priversti jaustis nesaugūs, dažnai tampa perdėtai kritiški, tarsi norėdami kitus apstulbinti savo talentu (Amabile, 1983). Humanistinės pakraipos psichologai kartais asmenybei įvertinti naudoja klausimynus, atskleidžiančius žmonių sampratą apie save. Viename iš klausimynų, kurio autorius yra Carlas Rogersas, žmonių prašoma nurodyti, kokie jie norėtų būti ir kokie yra iš tikrųjų. Anot Rogerso, kai idealusis Aš ir tikrasis Aš yra panašūs, tuomet samprata apie save yra teigiama. Kiti humanistinės psichologijos atstovai mano, kad bet koks standartizuotas asmenybės vertinimas yra nuasmeninantis. Netgi ir klausimynas atskiria psichologą nuo gyvo žmogaus.
Humanistinės psichologijos įtaka kitoms terapijos kryptims
Humanistinė psichologija, pabrėždama žmogaus potencialą ir asmeninę atsakomybę, turėjo didelę įtaką įvairių terapijos krypčių formavimuisi.
Egzistencinė terapija: gyvenimo prasmės paieškos
Egzistencinė terapija gimė iš filosofijos, kuri kėlė klausimus apie žmogaus būties trapumą, atsakomybę ir prasmę. Tokie mąstytojai kaip Søren Kierkegaard ar Jean-Paul Sartre kalbėjo apie žmogaus laisvę, pasirinkimus ir baimę. Psichoterapijoje šias idėjas išplėtojo Viktor Frankl, Rollo May ir Irvin Yalom. Frankl, išgyvenęs koncentracijos stovyklą, sukūrė logoterapiją, kuri teigia, kad žmogaus stiprybė kyla iš gebėjimo rasti prasmę net sunkiausiomis aplinkybėmis. Jis rašė: „Kas turi dėl ko gyventi, ištvers bet kokį kaip.“ Šios idėjos giliai įaugo į koučingo audinį. Koučeris neretai padeda klientui sustoti ir paklausti ne tik „ką noriu pasiekti?“, bet ir „kodėl tai man svarbu?“, „kokia yra to prasmė?“.
Taip pat skaitykite: Humanistinės mokyklos ugdymo principai
Egzistencinė terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:
- laisvės ir atsakomybės dialektiką - kiekvienas pasirinkimas yra mūsų laisvė, bet kartu ir atsakomybė;
- prasmės paiešką - žmogus kaip asmenybė auga tik tuomet, kai randa gilesnį „kodėl“;
- autentišką gyvenimą - drąsą gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal kitų lūkesčius.
Kognityvinė terapija: minčių galia
XX a. antroje pusėje psichiatras Aaron Beck iškėlė idėją, kuri sujudino visą psichoterapijos pasaulį: mūsų emocijas ir elgesį lemia ne tiek išorinės aplinkybės, kiek tai, kaip mes jas interpretuojame. Kitaip tariant, problema slypi ne pačiame įvykyje, o mūsų mintyse apie jį. Kognityvinė terapija parodė, kad žmogaus gyvenimą stipriai formuoja automatinių minčių ir įsitikinimų rinkinys. Jei žmogus galvoja „aš nesugebu“, jis jausis menkas ir elgsis atitinkamai. Jei jis galvoja „aš galiu išmokti“, atsiranda visiškai kitokia emocinė būsena ir veiksmai.
Kognityvinė terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų:
- mąstymo schemos formuoja realybę - keisdami mąstymą, keičiame ir elgesį;
- ribojančių įsitikinimų atpažinimas yra kelias į proveržį;
- naujos perspektyvos kūrimas atveria kelią naujam elgesiui ir rezultatams.
Elgesio terapija: pokyčiai per veiksmą
Elgesio terapija gimė iš B. F. Skinner ir kitų elgesio psichologų darbų. Jie tyrinėjo, kaip mūsų elgesį formuoja aplinka, pastiprinimas ir įpročiai. Elgesio terapija koučingui padovanojo keletą svarbių principų:
- įpročių galia - pokytis atsiranda tada, kai naujas elgesys kartojamas;
- mažų žingsnių metodas - dideli tikslai pasiekiami nuosekliai, mažais etapais;
- atsakomybės prisiėmimas - koučeris padeda klientui įsipareigoti konkrečiam veiksmui.
Pozityvioji psichologija: dėmesys stiprybėms
XX a. pabaigoje psichologas Martin Seligman, tapęs Amerikos psichologų asociacijos prezidentu, iškėlė klausimą: kodėl psichologija taip dažnai koncentruojasi tik į problemas ir sutrikimus? Jis pasiūlė naują kryptį - pozityviąją psichologiją, kuri tyrinėja ne tai, kas yra negerai, o tai, kas žmogų daro laimingą, stiprų ir klestintį.
Pozityvioji psichologija koučingui padovanojo kelis esminius principus:
- stiprybių atradimą - pokyčiai pavyksta, kai remiasi į tai, kas žmogui natūraliai sekasi;
- dėmesio perkėlimą nuo problemų prie galimybių - vietoj klausimo „kas blogai?“ atsiranda klausimas „kas veikia?“;
- klestėjimo (flourishing) sampratą - žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik išgyventi, bet gyventi pilnavertį gyvenimą.
Gestalt terapija: čia ir dabar galia
Gestalt terapija, sukurta Fritz Perls XX a. viduryje, išsiskyrė savo unikaliu požiūriu į žmogų. Jos esmė - dėmesys čia ir dabar patirčiai. Užuot pernelyg gilinusis į praeities traumas ar abstrakčius ateities planus, Gestalt terapija kviečia žmogų pajausti, kas vyksta jo viduje šiuo momentu: kokios mintys, emocijos, kūno pojūčiai pasirodo dabar.
Gestalt terapija koučingui padovanojo kelis esminius principus:
- čia ir dabar - tikroji jėga slypi dabarties akimirkoje;
- sąmoningumo ugdymas - kai žmogus pamato, ką jaučia ir daro, atsiranda galimybė rinktis kitaip;
- eksperimentavimas - drąsa išbandyti naujus elgesio modelius, net jei jie atrodo neįprasti.
Sisteminis požiūris: žmogus santykių tinkle
XX a. viduryje psichoterapijoje pradėjo formuotis naujas matymas: žmogaus negalima suprasti atskirai nuo jo aplinkos. Šią kryptį plėtojo šeimos terapijos pradininkai - Murray Bowen, Salvador Minuchin, Virginia Satir. Jie pabrėžė, kad individas yra tik vienas visumos elementas, o jo sunkumai dažnai kyla ne tik iš vidaus, bet ir dėl santykių su kitais žmonėmis. Sisteminis požiūris teigia, kad mes visi gyvename santykių tinkle - šeimoje, organizacijoje, bendruomenėje. Jei vienas sistemos elementas keičiasi, keičiasi ir visa sistema. Kitaip tariant, asmens pokyčiai veikia aplinkinius, o aplinkinių reakcijos veikia jį patį.
Humanistinis požiūris į ugdymą
Humanistinė psichologija daro didelę įtaką ugdymui. Humanistinio ugdymo tikslas - padėti vaikams augti savimi pasitikinčiais, kūrybingais ir atsakingais žmonėmis.
Svarbiausi humanistinio ugdymo principai:
- Individualumas: Kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi savo individualius poreikius ir talentus. Ugdymas turi būti pritaikytas prie kiekvieno vaiko individualių poreikių.
- Laisvė: Vaikai turi būti laisvi rinktis, ką jie nori mokytis ir kaip jie nori mokytis.
- Atsakomybė: Vaikai turi būti atsakingi už savo mokymąsi ir elgesį.
- Kūrybiškumas: Ugdymas turi skatinti vaikų kūrybiškumą ir saviraišką.
- Bendradarbiavimas: Ugdymas turi skatinti vaikų bendradarbiavimą ir socialinius įgūdžius.
#
tags: #humanistine #prigimties #teorija