Šiame straipsnyje nagrinėjama pykčio emocija, jos ryšys su priešiškumu ir agresija, biologiniai ir socialiniai aspektai, taip pat ankstyvosios patirtys, formuojančios agresyvų elgesį. Straipsnyje apžvelgiama agresijos samprata psichoanalitinėje teorijoje, remiantis psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo ir jo pasekėjų idėjomis.
Asmenybės Struktūra ir Įtampa
Psichoanalitinė teorija teigia, kad asmenybė yra tarpasmeninių situacijų šablonas, kognityvinė sistema, kurioje energija egzistuoja kaip įtampa arba veiksmas. Įtampa - tai potenciali veiksmo galimybė, kuri organizme nuolat kinta, svyruodama nuo ramybės iki siaubo. Įtampa kyla dėl nepatenkintų poreikių arba kaip nerimo pasekmė. Poreikius patenkinus, įtampa atslūgsta. Nerimas, atsirandantis dėl realios ar įsivaizduojamos grėsmės, trukdo patenkinti poreikius ir mažina žmogaus efektyvumą.
Veiksmas - tai energijos transformacija, kurios tikslas - patenkinti poreikį ir sumažinti įtampą. Kiekvienas žmogus energiją transformuoja savitais elgesio būdais, priklausančiais nuo visuomenės, t. y. dinamizmų.
Dinamizmai skirstomi į dvi pagrindines klases: susijusius su specifinėmis kūno zonomis (burna, lytiniai organai, anusas) ir tarpusavio santykius (izoliuojantys ir konjunkciniai). Aš sistema laikoma centriniu dinamizmu, laiduojančiu normalų žmogaus funkcionavimą.
Nerimas ir Aš Sistema
Nerimas yra tarpasmeninių santykių produktas. Vaikas, būdamas 12-18 mėnesių, pradeda suprasti, kurie jo poelgiai mažina, o kurie didina nerimą. Bet kokia tarpasmeninė patirtis, nesiderinanti su Aš vaizdu, traktuojama kaip pavojinga ir kelianti nerimą. Personifikacijos - tai vidinis savęs ar kito vaizdas, jausmų vaizdinių kompleksas, atsirandantis kaip patirtis, tenkinanti poreikius bendraujant. Šie vaizdiniai retai atspindi tiksliai tuos žmones, kuriuos vaizduoja, ir gali būti iškraipyti poreikių ir nerimo. Ilgainiui personifikacijos tampa stereotipiškos ir gali turėti įtakos santykiams su kitais, iškraipant tų žmonių realų vaizdą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybių tipai
Aš personifikacija formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose. Personifikacija „Aš blogas” yra bausmių pasekmė, o „Aš geras” - pagyrimų ir paskatinimų rezultatas. „Ne Aš” personifikaciją formuoja stiprus nerimas, dėl kurio tam tikrų išgyvenimų vaikas nepriima ir neigia juos. Pavyzdžiui, žmogus atsisėda ant suoliuko ir tada pradeda lyti.
Salivanas manė, kad socialiniai faktoriai yra svarbesni už biologinius žmogaus vystymuisi, o lemiamą reikšmę turi santykiai su kitais.
Pyktis: Emocijos Esmė ir Struktūra
Pyktis - viena iš esminių ir gyvybiškai svarbių neigiamų emocijų, kurių išgyvenimas yra universalus. Pyktis kyla fizinės prievartos, žalos sukėlimo, turto likvidavimo, užpuolimo arba grėsmės atvejais. Adleris pyktį įvardijo kaip afektą, simbolizuojantį galios, viešpatavimo siekį: „pykstantis žmogus visais įmanomais būdais siekia pranašumo“. Taigi, pyktis yra viena svarbiausių aktyvių emocijų, kuri pasireiškia tuomet, kai kyla grėsmė, ir gali pakeisti žmogaus elgesį, sutrikdyti jo reakcijas.
Pyktį sudaro fiziologinis, kognityvinis ir elgesio komponentai. Pyktis dažniausiai reiškiasi energijos antplūdžiu, fizinės veiklos poreikiu, sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, įkvepia drąsos, o kartu susilpnina savikontrolę. Pyktis suteikia drąsos ir jėgų ginti teisėtus savo ir kitų žmonių interesus.
Pyktis, kaip priešiškumas ar įtūžis, kenkia tarpasmeniniam bendravimui, susilpnėjus gebėjimui priimti sprendimus, padidėja rizikingas elgesys, sutrinka motoriniai veiksmai, mąstoma apie kerštą, padidėja agresija, atsiranda sveikatos problemos.
Taip pat skaitykite: Suprasti priklausomybę nuo kitos šalies
Galima teigti, kad pyktis yra viena svarbiausių aktyvių emocijų, kurią žmogus išgyvena kaip neigiamą. Pyktis gali pasireikšti kaip priešiška reakcija į negatyvų aplinkos poveikį. Jį sudaro fiziologinis, kognityvinis ir elgesio komponentai. Pykčio emociją sukelia neigiami išoriniai veiksniai ir ji pasireiškia stipriu energijos antplūdžiu. Ši emocija visada nukreipta į tikslo siekimą, nes pyktis reguliuoja asmens savigarbą. Pykčio pasekmės dažniausiai būna negatyvios: atsiranda bendravimo problemos, gali sutrikti sveikata arba padidėja agresyvaus ir delinkventinio elgesio tikimybė.
Priešiškumas ir Agresija
Priešiškumas yra jausmų ir elgesio kompleksas, pasireiškiantis agresyviu ir dažnai kerštingu elgesiu. Tai neigiamas asmenybės bruožas, padarantis daug žalos kitiems. Priešiškas nusistatymas - tai įsitikinimai, kurių veikiamas žmogus gali pasielgti pozityviai ar negatyviai. Jei žmogui šie įsitikinimai yra pagrindiniai, ilgą laiką palaikomi kitų žmonių, pastiprinami šeimoje ir bendraamžių, tuomet jų pakeisti jau nebegalima. Tačiau paviršines nuostatas pakankamai lengvai galima pakoreguoti, dažnai logikos pagalba. Geriausias būdas keisti nusistovėjusias nuostatas - kontakto, bendravimo ir tarpusavio sąveikos pagalba.
Pyktis pasireiškia kaip nepageidaujama reakcija, kurios žmogus nori išvengti. Pyktį žmogus išgyvena kaip pakankamai nemalonų jausmą. Nors pykčio emocija tiesiogiai nesukelia agresyvaus elgesio, nepažabotas pyktis siejamas su agresyviu elgesiu. Pykčio pasireiškimas gali sukelti agresiją, priešingu atveju, reikalinga nuolatinė jo kontrolė. Dažniausiai pyktį jaučia išaugę ir agresyvūs suaugusieji. Pykčio išgyvenimas padidina agresyvaus elgesio tikimybę.
Agresija apibūdinama kaip motorinis veiksmas, kuriuo norisi keršyti arba pakenkti kitam žmogui, o kartais ir sunaikinti kieno nors turtą. Agresija yra pastovaus ekstremalaus, asocialaus, delinkventiško ir kriminalinio elgesio dalis. Jei motoriniu veiksmu norima pakenkti objektui, sukėlusiam pyktį, tai vadinama tiesiogine agresija. Agresyvus elgesys gali sukelti pyktis arba priešiškumas, bet jis gali būti ir suplanuotas, apgalvotas, kai dar visai nepykstama, arba pyktis yra labai nestiprus. Tokiu atveju, tai vadinama priešiška agresija.
Priešiška agresija yra stichiška ir impulsyvi. Ji pasireiškia kaip tikslo dalis: priešiškas santykis + pyktis = agresija. Agresyvus elgesys gali būti labai įvairus: pradedant psichologine ir baigiant fizine agresija. Atviras agresyvumas būna dviejų formų: 1) jėgos naudojimas kito atžvilgiu, 2) įžūlus pranašumo demonstravimas, bauginimas, priekabių ieškojimas. Agresijos išraiška gali būti ir verbalinė. Daugelis autorių verbalines agresijos išraiškas, tokias kaip garsus riksmas, barniai, įžeidimai, priskiria verbalinės agresijos kategorijai. Į tai galima sureaguoti arba ne.
Taip pat skaitykite: Nesėkmės įveikimas ir motyvacija
Taigi, agresija - motorinis arba verbalinis veiksmas, kurio tikslas pakenkti. Apibendrinant pykčio ir agresijos sąvokas, galima teigti, kad priešiškas santykis gali peraugti į pyktį, kuris dažnai išgyvenamas kaip nemalonus jausmas. Pykčio emocija gali pasireikšti agresyvus elgesys arba veiksmas.
Pykčio Emocijos Samprata Filosofijoje ir Psichologijoje
Klasikinėje filosofijoje pyktis buvo tapatintas su palaimos vaizdiniais. Stoikai pateisina žmonių siekius išreikšti savo teigiamus ar neigiamus jausmus. Tačiau kiti filosofai tvirtina, kad reikšti savo emocijas yra beprasmiška, nes tai neatitinka visuomenės normų. Pyktis, bet kokiu atveju, nėra pateisinamas, kadangi nelengva nustatyti, kodėl, su kuo, ir kaip ilgai yra pykstama. Taip pat, labai sunku nustatyti, nuo kada prasideda ir baigiasi neteisybė, dėl kurios žmonės pykstasi. Todėl svarbi pykčio kontrolė, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Hipokratas patarė išsiaiškinti žmonių skirtumus pagal temperamentus, nurodydamas, kad cholerikai yra labai pažeidžiami, nes jie temperamentingi ir impulsyvūs.
Freudas, sukūręs depresijos psichodinaminę sampratą, bandė paaiškinti, kodėl pyktis nukreipiamas į save. Depresija atsiranda ankstyvojoje raidos stadijoje vaikui patyrus sunkų nusivylimą, kai vaikas praranda meilės objektą. Todėl patirti įvykiai, kurie sukelia frustraciją ir neviltį, skatina pyktį. Pyktis, nukreiptas link savo ego, dažnai pavirsta kaltės ir depresijos jausmais. Tokiomis situacijomis, pyktis gali būti represuotas ir netiesiogiai patirtas.
Jau ankstyvojoje vaikystėje, kai netenkama meilės objekto, vaikas patiria nusivylimą. Pykčio patyrimas formuojasi jau vaikystėje, kai vaikas internalizuoja negatyvius afektus ir siekia nepriklausomybės. Vaikas savo pyktį ir nuoskaudas nukreipia į palikusius jį žmones. Pykčio objekto vaizdas išstumiamas iš sąmonės ir išgyvenamas kaip blogoji savęs dalis. Vaikas idealizuoja prarastą objektą ir pamažu susitvarko su ankstyvos netekties patyrimu. Taip susiformuoja gilus savo blogumo išgyvenimas. Šis išgyvenimas būna atskirtas nuo gero objekto, su kuriuo siekiama suartėti. Toks vaikas atsisako priklausomybės ir depresyviai siekia autonomijos. Vaikas laiko save blogu už įžūlumą, pyktį, pavydą, nors kiti žmonės laiko jį tolerantišku, kukliu, neagresyviu.
Vaikas pyksta ant žmonių, kurie jį paliko. Tuomet palikusieji objektai išstumiami iš sąmonės, o pats vaikas save suvokia kaip blogą už pyktį ir pavydą.
Kaip pyktis vertinamas mūsų visuomenėje? Pykčio vertinimo kriterijai: 1) pagal lytį (berniukams leidžiama supykti ir pyktį išlieti „kovojant“ su draugais, o mergaitėms pykti draudžiama, sakant, jog taip elgtis negražu); 2) pyktis dažniausiai atrodo kaip agresija. Tačiau pripažinta, kad tai nėra ryškiausia jo išraiškos priemonė. Todėl pyktį reikia kontroliuoti, kadangi toks elgesys netoleruotinas.
Biologinė Pykčio ir Baimės Samprata
Šioje teorijoje abi emocijos traktuojamos kaip universalios, įgimtos tiek gyvūnams, tiek žmonėms su jų charakteringomis elgsenomis. Pykčio išraiškos priklauso nuo grėsmingos aplinkos ir savo tolesnės evoliucijos išlaikymo. Baimė padeda išvengti pavojaus. Mimikos veido išraiška yra universali - ji išliko tokia pati evoliucijos eigoje su kai kuriais motoriniais veiksmais. Pykčio pasireiškimui turi įtakos jo pasekmės.
Hill ir Skinner įrodė, kad individo elgesį apsprendžia praeities veiksmai. Elgesys, kurį individas pasirinko, dažniausiai pasikartos ateityje. Piktas elgesys, kuris nesukelia pozityvių įvykių (pvz., ignoravimas), tampa mažiau intensyvus ir paprastai jis nesikartoja. Piktas elgesys, už kurį asmuo buvo nubaustas, gali būti nuslopintas. Ar pyktis pasikartos ateityje, priklauso nuo praeityje patirtų jo pasekmių.
Su pykčiu dažnai susijusios kai kurios fiziologinės reakcijos. Supykęs žmogus labiau prakaituoja, tampa nervingas arba pradeda drebėti, jo širdis pradeda smarkiau plakti. Žmogus raudonuoja, įsitempia raumenys ir daro kitokius motorinius judesius, kelia balsą. Džeimsas ir Langė teigė, kad pykčio protrūkis atsiranda po to, kai individas savyje aptinka fiziologines ir judesio reakcijas. Pykčio scenarijus mums yra įgimtas ir suformuotas evoliucijos eigoje kaip naudingos motorinės reakcijos - „kovoti arba bėgti“. Tokios pat reakcijos būdingos ir gyvūnams, vos jie pajunta nemalonų kvapą, garsą ir t.t. Šios reakcijos atsiranda pykčio situacijoje ir nukreiptos į nemalonaus stimulo paveikimą.
Pykčio Emocinio Patyrimo Interpretavimas Žmogaus Sąmonėje
Žmogus psichofiziologines įvykio pasekmes nustato remdamasis tuo, kokiomis emocijomis jis vertina tą įvykį. Pyktis - tai kognityvinė reakcija, kurią asmuo vertina asmeniškai ir interpretuoja.
Kognityvinis komponentas yra būtinas pykčiui. Pykčio hormonai tol nepasireikš, kol prie jo neprisijungia kokia nors provokacija, neteisybės išgyvenimas arba koks nors kitas įvykio paaiškinimas. Vadinasi, psichologinis komponentas yra būtinas pykčio emocijai kilti. Prie pastarojo prisijungus psichologiniam komponentui (neteisybei, provokacijai), pyktis išgyvenamas kaip suprantamas ir pateisinamas jausmas. Kas įtakoja pykčio emociją? Pyktis slopina mąstymo ir atminties (kognityvinius) procesus ir įtakoja jo netiesioginę išraišką. Pyktis sumažėja, jei frustruojantį veiksnį laiko teisėtu, neišvengiamu ar pagrįstu. Žmogus gali sumažinti pyktį, jei supranta jam pyktį sukėlusias priežastis, jei jos yra pagrįstos, pyktis sumažėja iki susierzinimo.
Taigi, žmogus suvokia įvairius įvykius ir juos interpretuoja sąmonėje. Pykčio išgyvenimas gali sumažėti nuo smarkaus įtūžio iki menko susierzinimo. Kognityvinis požiūris leidžia suprasti pažintinių procesų reikšmę interpretuojant pyktį. Kiekvienas žmogus skirtingai suvokia įvairius įvykius. Kiekvienas požiūris pyktį apžvelgia iš savitos pusės. Tačiau pyktis yra neišvengiama emocija.
Pykčio Lygis ir Išraiškos Būdai
Žmonės, kurie patiria didesnį pykčio lygį, patiria padidintą emocinį susijaudinimą. Jie dažniau jaučia pykčio jausmus ir patiria sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose. Jei pykčio lygis yra aukštas, gali atsirasti somatinės problemos.
Yra keletas būdų įvertinti pykčio rodiklius, įskaitant pykčio lygio nustatymą. Pykčio būsenos-bruožo klausimynas (STAXI) yra plačiai naudojamas įrankis, skirtas įvertinti pykčio emocinės būsenos intensyvumą ir individualų polinkį į pyktį. Pykčio jausmai pagal intensyvumą skirstomi nuo silpno susierzinimo iki intensyvaus įtūžio. Pykstant sujaudinama autonominė nervų sistema. Bėgant laikui, ši būsena gali kisti kaip frustracijos funkcija.
Žmonės, kurie dažnai jaučia pykčio jausmus, linkę pykti ilgą laiko tarpą. Pykčio būsena gali paveikti jų sveikatą ir tarpasmeninius santykius. Svarbus pykčio išgyvenimo dažnumas. Žmonės, kuriems būdingas didelis pykčio bruožas, mano, kad kiti yra traktuojami nesąžiningai. Jie linkę pykčio jausmus išreikšti tuoj pat, vos tik atsiras kokia nors provokacija. Jie dažnai būna impulsyvūs, jiems sunku kontroliuoti pyktį. Pykčio bruožo rodikliais gali būti autoritarinis elgesys ir pykčio naudojimas kitiems įbauginti. Jie yra labai jautrūs kritikai, įžeidimams ir negatyviam kitų vertinimui. Pykčio išraiška priklauso nuo pykčio kontrolės stiliaus. Žmonės, kurie sugeba kontroliuoti pyktį, jaučiasi mažiau pikti, o jų pykčio lygis yra labiau priimtinas visuomenėje. Pykčio kontrolė padeda išvengti neigiamų pykčio pasekmių. Žmonės, kurie linkę slopinti pykčio jausmus, yra piktesni.
Yra keturi pagrindiniai pykčio išraiškos būdai: 1) pykčio sulaikymas; 2) pykčio ekspresija negatyviu/agresyviu elgesiu; 3) kontrolė arba pastangos nusiraminti ir kontroliuoti tas emocijas; 4) atspindėjimas arba bandymas pakalbėti su kažkuo, kol paauglys pasijus geriau. Pykčio išraiškos prigimtis priklauso nuo individualių skirtumų. Kai kuriems žmonėms sulaikyti pyktį yra natūralu.
Freudo Indėlis Į Psichoanalitinę Teoriją
XIX amžiaus prieangyje Sigmundo Freudo sukelta minties audra vis dar nenurimsta. Freudo gerbėjai linkę jame matyti Prometėją, atnešusį eros (meilės) ugnį į puritoniškos moralės atšaldytą žmogaus širdį. Gi Freudo priešai įžiūrės jame demoną, iškirtusį plačią spragą krikščioniškos moralės pylime. Freudas tvirtai įsitaisė Vakarų pasaulio mintį formuojančių dievų Panteone.
Freudas, būdamas žydas ir gyvendamas krikščioniškoje aplinkoje, jautėsi tai aplinkai svetimas. Daugiau išoriškai negu praktiškai krikščioniška XIX a. Europa nebuvo žydų intelektualams draugiška. Jų šviesuoliams, bandantiems įsilieti į gyvenamojo krašto kultūros ir mokslo gyvenimą, neretai būdavo religijos vardu pastojamas kelias. Gal būt, antisemitiniame Europos klimate ir reikėtų ieškoti Freudo neapykantos krikščionybei psichologinių šaknų.
Freudo kelias yra pilnas paradoksų.
Kaip Suvaldyti Pyktį: Praktiniai Patarimai
Pyktis yra viena iš daugelio emocijų, kuri taip pat kaip ir kitos emocijos turi savo prasmę. Emocijos padeda lengvai įvertinti situaciją, apdoroti didelį informacijos kiekį ir priimti sprendimą - tuomet mes tiesiog jaučiame, ką turime daryti ir bandome vienokiais ar kitokiais būdais pasirūpinti emocijų signalizuojamais poreikiais. Žmonės yra įpratę emocijas skirstyti į teigiamas ir neigiamas, tačiau toks skirstymas neteisingas. Dažniausiai džiaugsmą, entuziazmą, viltį suvokiame kaip teigiamas, o liūdesį, nerimą ir pyktį kaip neigiamas. Iš tikrųjų, visos emocijos yra tiesiog mūsų reakcija į aplinką. Džiaugsmas mums sako, kad esame saugūs ir tokia situacija mums labai tenkina. Nerimas praneša apie ateityje tykančius pavojus ir leidžia jiems tinkamai pasiruošti. Na, o ką gi mums nori pasakyti pyktis? Pyktis dažniausiai kyla situacijose, kai kažkas su mumis elgiasi nesąžiningai, nori mums pakenkti, pažeminti, demonstruoja agresiją arba tiesiog esame situacijoje, kuri mūsų netenkina. Na ir kartais pyktis yra tik ledkalnio viršūnė - žmogus gali jausti stiprų liūdesį, gėdą ar kaltę, tačiau savo emocijas išreiškia per pyktį, nes taip yra išmokęs, taip yra patogiau arba tiesiog bijo pajusti kitas emocijas. Taigi pyktis mums siunčia signalą, jog derėtų imtis veiksmų ir kažką keisti. Tam pyktis dar ir suteikia energijos. Žinoma, kartais žmonės supyksta dėl menkniekių arba dalykų, kurių pakeisti negali. Žmonės kartais pyksta, nes lietus lyja arba saulė šviečia arba dėl to, kad kiti žmonės yra tokie, kokie yra. Toks pyktis nėra brandus, tačiau net ir tokiais atvejais jis neša poreikį būti išgirstam, išklausytam ir suprastam. Didžioji dalis žmonių yra linkę pyktį slopinti arba netgi visiškai neigti. Suprantama, mūsų kultūra dažnai moko, jog pykti yra negražu, negarbinga ir tai yra nuodėmė. Visgi neišreikštas, nugramzdintas pyktis vis tiek išnyra į paviršių, tik jau pasyvios agresijos forma. Tada žmonės „netyčia“ vėluoja į susirinkimus, užmiršta atskambinti, sudegina vakarienę arba labai subtiliai kitam žmogui įgelia, jį apkalbinėja arba siekia suerzinti. Pasyvi agresija ne tik neleidžia spręsti problemų, apsunkina tarpasmeninius santykius, bet ir stipriai kenkia kūnui. Priešingai nei pasyvi agresija tinkamai ir konstruktyviai išreikštas pyktis gali būti labai naudingas. Naudojantis pykčio iššaukta energija žmonės gali keisti situaciją į palankesnę, pagerinti santykius, apginti save ar savo vertybes.
Kaip Išreikšti Pyktį?
- Leiskite sau pykti, nes tai yra normali ir legali emocija.
- Supraskite, dėl ko kilo pyktis ir ko norėtume iš šios situacijos. Tuo pačiu atpažinkite, ar tai nėra vaikiškas pyktis kylantis dėl šviečiančios saulės - dalyko, kurio negalite pakeisti.
- Įsivardinkite sau: „Aš pykstu, nes ….
- Išreikškite pyktį. Tiesiog pasakykite tą patį sakinį „aš pykstu, nes …. Aš norėčiau, kad….“. Tai galite padaryti jums priimtinu būdu.
- Jeigu vis tiek to neina padaryti, galite pabandyti kitaip. Pvz.: „Aš jaučiuosi prastai, kai tu šaipaisi iš to ir to. Aš norėčiau, kad to nedarytum“. „Aš susierzinau, kai tu ignoravai mano prašymą. Aš norėčiau būti išgirstas“. „Man nėra priimtinas jūsų bendravimo būdas. Norėčiau, kad taip daugiau nesakytumėte“.
Kaip Suvaldyti Stiprų Pyktį?
- Pirmiausia supykę padarykite pertrauką. Žmogus vidutiniškai pyksta 27 minutes. Per tą laiką, pykčio metu išsijungia už mąstymą atsakinga priekinė smegenų skiltis, todėl pasidaro sunku mąstyti. Jeigu jau labai stipriai supykote, greičiausiai nepriimsite teisingo sprendimo.
- Na bent 27 minutes (tai gali būti ir kelios minutės, kiekvienam žmogui skirtingai), o vėliau po pauzės galėsite priimti daug geresnį sprendimą arba būdą, ką daryti su pykčiu.
- Išliekite energiją. Nesistenkite trankytis, daužytis ir rėkauti, nes taip yra tik prailginama pykčio trukmė.
- Pagalvokite, kokių norite pasekmių iš situacijos, kuri jūsų netenkina. Pabandykite pagalvoti, kokie veiksmai jums padės priartėti prie tos situacijos. Ar dėl to, kad aprėksite kitą žmogų, sudaužysite lėkštes ar trenksite į sieną situacija pasikeis? Ar galbūt yra kitas būdas perduoti žinutę ir patenkinti savo poreikius?
- Nurimę išbandykite tuos pačius būdus, kurie pristatyti pykčio slopinimo atvejais.
Rytai Apie Emocijas
Kinų medicina teigia, kad kiekvienas organas bei to organo energinis kanalas reguliuoja, atsako už tam tikrus jausmus. Emocijos budizme - tai, kas atveda protą iki tam tikros būsenos, priverčia priimti tam tikrus sprendimus. Kinijos ir Tibeto gydytojai jau seniai apie tai žinojo ir parengė būdus, kaip padėti savo sielai, pasitelkus meditaciją, savireguliaciją, jogą. Tie užsiėmimai apsaugo sielą bei fizinę sveikatą. Emocijos puošia gyvenimą. Psichiškai sveikas žmogus turi gyventi jausmais ir juos lavinti. Tas, kuris nemoka nei džiaugtis, nei liūdėti, kuris niekada nesupyksta, toks negali būti pilnaverčiu žmogumi. Negatyvių emocijų yra 84000. Vienos emocijos gali keistis kitomis. Nuo paties žmogaus priklauso, kokios emocijos jį užvaldys. Kai kurie žmonės per savo visą gyvenimą gali išgyventi tik negatyvias emocijas: neapykantą, išdidumą, pavydą, pyktį.
Stresas Ir Emocijos
Per gyvenimą kiekvienas žmogus susiduria su daugybe stresų, kurios išprovokuoja ligas, bet tai sukelia ne pats stresas, o kaip žmogus į tą stresą reaguoja. Jei žmogus nesusitvarko su stresu, grimzta į depresiją, neviltį, bejėgiškumą, gali silpti smegenų veikla, silpnėti imuninė sistema. Stimulų neišvengsime: jie į mus skrieja tiek iš išorės, per jusles, tiek iš vidaus, iš mūsų minčių, prisiminimų, įtampų. Bet tarp poveikio ir reakcijos kai ką padaryti galima - ir tai priklausys nuo to, kiek sąmoningai eisime ta darymo kryptimi. Tokių automatinių reakcijų turime labai daug.
Spaudžiate STOP mygtuką ir leidžiate sau pagalvoti: kokia mano reakcija dabar būtų konstruktyvesnė? Ar kažką apšaukti dėl neplautų indų, o gal pirmiau nurimti ir eiti pasikalbėti? O gal pačiam suplauti indus? O gal inicijuoti kažkokį pokalbį? STOP mygtukas mums duoda pasirinkimą, nes kai emocija jau užkyla, pasirinkimo turime labai mažai arba visai nebeturime - pereiname į automatizmą, į tai, kaip esame įpratę reaguoti, ir dažniausiai tai nieko neduoda. Tik sukamės kaip žiurkėnas ratelyje, kartodami „jau šimtą kartų sakiau“, „kiek galima apie tą patį kalbėti“ ir t.
Įrankiai Emocijoms Valdyti
- Emocinis raštingumas. Tai reiškia paprasčiausią gebėjimą įsivardyti, kas su manimi dabar vyksta ir ką dabar jaučiu. Tai yra emocinės kompetencijos pirmas ir pagrindinis laiptelis. Įvardykite kuo tiksliau: ar tai pyktis, ar susierzinimas, ar įtūžis, ar nerimas - ką aš dabar jaučiu?
- Kvėpavimas.
- Juslės. Nes būdami emocijoje, esame chaose, ir per emocijos filtrą viską matome sutirštintomis spalvomis.
- Klausimai sau. Vienas efektyviausių: ar mano gyvybei dabar gresia pavojus?
- Įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, kaip aš tvirtai stoviu ant kojų, kaip mano pėdos remiasi į žemę.
- Disasocijavimasis. Pavyzdžiui, galite pagalvoti: jeigu ši situacija vyktų mano draugei - ką aš jai pasakyčiau?
- Pauzė. Jeigu jaučiate, kad esate ypač didelėje įtampoje, visada geras sprendimas yra dėti tašką, padaryti pauzę ir sugrįžti prie pokalbio ar situacijos vėliau - nesvarbu, ar po 5 minučių, ar kitą dieną, ar po trijų dienų.