Iš istorijos ir kultūros matome, kad iškilios asmenybės ir jų idėjos formuoja visuomenės vertybes, mentalitetą ir lūkesčius. Iškilios asmenybės, kaip autoritetai, telkia ir veda visuomenę, atverdamos naujus mąstymo horizontus, įprasmina tautos ir valstybės gyvenimą. Per ryškius pavyzdžius mokiniai gali geriausiai suprasti, kaip idėjos skleidžiasi ir kaip socialinės bei mokslinės aplinkybės formuoja visuomenės gyvenimą. Todėl ugdymo procese svarbu skirti dėmesį tiek istorinėms, tiek dabarties asmenybėms, taip pat pagrindinėms filosofinėms idėjoms, kurios daro įtaką mokslo, visuomenės, kultūros, inovacijų, technologijų, politikos, ekonomikos ir ekologijos plėtrai.
Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės augimo funkcijas, remdamiesi įvairiais psichologiniais požiūriais ir teorijomis. Aptarsime, kas yra asmenybė, kokios yra jos sudedamosios dalys, kaip ji vystosi ir kokie veiksniai daro įtaką jos formavimuisi. Taip pat panagrinėsime savivertės svarbą ir kaip ją galima stiprinti, kad asmenybės augimas būtų harmoningas ir pilnavertis.
Asmenybė: apibrėžimai ir teorinės kryptys
Žodis „asmenybė“ (angl. personality) kilęs iš lotyniško žodžio persona, reiškiančio kaukę, kurią dėvėdavo aktoriai Senovės Graikijoje. Nuo to laiko terminas „asmenybė“ yra vartojamas įvairiose gyvenimo srityse. Tačiau psichologai neskirsto asmenybių į geras ar blogas ir stengiasi atsiriboti nuo išorinių savybių.
Nepaisant populiarumo, nėra vieningo „asmenybės“ apibrėžimo, kurį priimtų visi psichologai. Kiekvienas autorius turi savo požiūrį ir dažnai pateikia skirtingus apibrėžimus. G. Allport (1937) surado apie penkiasdešimt asmenybės apibrėžimų, kuriuos suskirstė į kelias kategorijas:
- Biosocialiniai apibrėžimai: asmenybė sutapatinama su individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu.
- Biofizikiniai apibrėžimai: asmenybėje egzistuoja ir suvokiama, ir organinė pusė.
- „Omnibuso“ apibrėžimai: terminas „asmenybė“ naudojamas viskam, kas liečia individą.
- Integruojantys apibrėžimai: pabrėžiama integruojanti ir organizuojanti asmenybės funkcija.
- Reguliuojantys apibrėžimai: asmenybė tapatina su elgesio reguliavimu.
- Unikalūs apibrėžimai: asmenybė tapatina su unikaliais elgesio aspektais.
- Esminiai apibrėžimai: asmenybė sudaro žmogaus esmę.
G. Allport taip pat išskyrė dvi pagrindines asmenybės apibrėžimų teorines kryptis:
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
- Substancijos teorijos: asmenybė lokalizuojama žmogaus viduje ir akcentuojamos vidinės būsenos bei procesai.
- Kaukės teorijos: asmenybė lokalizuojama žmogaus elgesyje, o ne vidinėse būsenose.
Taip pat galima išskirti adaptacinius apibrėžimus (asmenybė užtikrina prisitaikymą prie aplinkos) ir tuos, kurie akcentuoja individo unikalumą.
Nepaisant skirtingų apibrėžimų, galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:
- Pabrėžiama individualumo ir individualinių skirtumų reikšmė.
- Asmenybė pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ir organizacija.
- Asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perspektyvomis.
- Asmenybė apibūdinama tomis charakteristikomis, kurios „atsako“ už pastovias elgesio formas.
Šiame straipsnyje remsimės G. Allport'o asmenybės apibrėžimu: „Asmenybė - dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas“.
Asmenybės teorijos sudedamosios dalys
Asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiūrio, kuris būtų geriausias ją tyrinėjant. Egzistuoja daug alternatyvių teorijų, kurios pateikia savo požiūrį į asmenybę. Kiekviena teorija stengiasi numatyti ir paaiškinti elgesį. Visos asmenybės teorijos susideda tarsi iš mažesnių „mini teorijų“, kurios akcentuoja skirtingas temas ir klausimus ir sudaro visą asmenybės aiškinimo sistemą. Išsami asmenybės teorija turi išspręsti šiuos klausimus:
- Asmenybės struktūra: kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje? Populiariausios struktūrinės dalys yra bruožai, tačiau naudojamos ir kitokios struktūros, pvz., S. Freud‘o Id, Ego, Superego.
- Motyvacija: kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip? Kokios specifinės motyvacijos verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį?
- Asmenybės vystymasis: kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės?
- Psichopatologija: kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti?
- Psichinė sveikata: kokia turėtų būti asmenybė, jei vystymasis vyktų idealiai palankiai?
- Asmenybės keitimasis terapinio poveikio pagalba: kaip padėti žmonėms didinti savo kompetenciją ir pasiekti pozityvių asmenybės pokyčių?
Visose asmenybės teorijos dalyse atsispindi autoriaus filosofinis požiūris į žmogaus prigimtį. Dažniausiai yra skiriami devyni teiginiai apie žmogaus prigimtį, kurie yra bipoliarinės skalės:
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Laisvė - determinizmas
- Racionalumas - iracionalumas
- Holizmas - elementarizmas
- Paveldimumas - aplinka
- Kintamumas - nekintamumas
- Subjektyvumas - objektyvumas
- Proaktyvumas - reaktyvumas
Žmogus kaip asmenybė: individualumas, savimonė ir atsakomybė
Žmogus yra labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė. Individas yra atskira būtybė, išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Asmuo yra protingos prigimties individuali būtybė, turinti kūną, protą, valią ir jausmus. Savitas asmens požymis yra jo tapatybė. Asmenybė yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove.
Savimonės atsiradimas ir atsakomybė už savo poelgius yra svarbūs asmenybės bruožai. Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie požymiai, tuo teisingiau žmogų galime vadinti asmenybe. Individualybė pažymi individo psichikos savitumą, kuris reiškiasi temperamentu, charakterio bruožais, interesais, poreikiais ir sugebėjimais.
Asmenybės formavimosi teorijos
Psichoanalitinė teorija (S. Freud)
S. Freud manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybės vystymąsi kelia pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.
- Identifikacija: žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi.
- Pakeitimai: ego ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą, kai šis negali būti pasiektas.
S. Freud išskyrė šias asmenybės vystymosi stadijas:
- Oralinė (nuo gimimo iki 1 m.): malonumų zona - burna.
- Analinė (1-3 m.): malonumų zona - išeinamoji anga.
- Falinė (3-5 m.): malonumų zona - genitalijos.
- Latentinė (5-12 m.): vystosi intelektas, vaiko energija nukreipiama naujų sugebėjimų vystymui.
- Genitalinė (paauglystė): malonumų zona - lyties organai.
Asmenybės struktūrą sudaro:
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
- Id: primityvioji, biologinė asmenybės pusė, kurioje yra gyvybės ir mirties instinktai.
- Ego: asmenybės valdytojas, kuris stengiasi suderinti vidinius id reikalavimus su išorės sąlygomis.
- Superego: vidinių normų rinkinys, kuris sudaro moralinę asmenybės dalį.
Analitinė teorija (C. Jung)
C. Jung akcentavo pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui ir įvedė kolektyvinės pasąmonės terminą, apibūdinantį tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jis teigė, kad elgesiui reikšminga tiek praeitis, tiek ir ateitis.
Asmenybės struktūra:
- Sąmonė: psichikos dalis, kuri yra žinoma individui.
- Asmeninė pasąmonė: talpykla, kuri kaupia psichinį turinį, kuris dėl įvairių priežasčių buvo nuslopintas.
- Kolektyvinė pasąmonė: sudaryta iš pirmapradžių vaizdinių - archetipų.
Svarbiausi archetipai:
- Šešėlis: tamsioji asmenybės pusė.
- Persona (kaukė): socialinis drabužis.
- Anima ir animus: moteriški bruožai vyro asmenybėje ir vyriški bruožai moteryje.
- Savastis: visos psichikos centras.
Asmenybės tipologija:
- Ekstraversija: psichinė energija, nukreipta į išorę, į objektyvų pasaulį.
- Introversija: psichinė energija, nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį.
Bruožų teorija (G. Allport, R.B. Cattel, H. Eysenk)
Šios teorijos atstovai teigia, kad norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę, turime išskirti charakteringiausius bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija.
G. Allport išskyrė:
- Kardinalios dispozicijos: tokios paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų.
- Centrinės dispozicijos: tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai.
- Antrinės dispozicijos: mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę bruožai.
R.B. Cattel išskyrė paviršinius ir bazinius bruožus, kurie gali būti bendri ir unikalūs.
H. Eysenk teigė, kad daug skirtumų galima išreikšti dviem genetiškai sąlygojamis matmenimis: ekstraversija-introversija ir emocinis pastovumas-nepastovumas.
Bihevioristinė teorija (B.F. Skinneris)
B.F. Skinneris teigė, kad žmogus gimsta be jokios patirties ir jį pripildo auklėjimas, mokymas ir mokymasis. Elgesys priklauso tik nuo aplinkos sąlygų.
Savivertė: geštalto terapijos požiūris
Dažnai painiojame savivertę su paprastu pasitikėjimu savimi. Tačiau geštalto terapijoje Savastis (Self) arba tiesiog „Aš“ nėra kažkas statiško, ką turime ar neturime. Tai gyvas procesas, nuolatinis tapsmas, sąveika su pasauliu.
Geštalto terapija išskiria tris pagrindines „Aš“ funkcijas:
- Id funkcija: vidiniai impulsai ir pojūčiai.
- Ego funkcija: sąmoningi pasirinkimai ir veiksmai.
- Asmenybės funkcija: sukaupta patirtis ir savęs vaizdas.
Kai šios trys funkcijos veikia darniai, mūsų savivertė natūraliai stiprėja.
Patirties ciklas: nuo pojūčio, per suvokimą, mobilizaciją, veiksmą, kontaktą, pasitenkinimą iki pasitraukimo. Kai sėkmingai užbaigiame šiuos ciklus, jaučiamės kompetentingi, veiksmingi, o mūsų savivertė auga.
Keli žingsniai link autentiškos savivertės:
- Didinkite savimonę.
- Stiprinkite savo Ego ribas.
- Leiskite sau išreikšti jausmus ir užbaigti ciklus.
- Priimkite save kaip nuolat besikeičiantį.
Paauglystės asmenybės raida
Paauglystė yra ypatingas laikotarpis, nes tapatumo paieškos ir integracija yra svarbiausia paauglystės užduotis bei svarbiausias asmenybės funkcionavimo elementas. Tai laikas, kai raidos kontekstas sudaro prielaidas asmenybės funkcijų stiprėjimui, konsolidacijai ir integracijai.
Normali raida apima ir problemas. Didžioji dalis paauglių išgyvena tapatumo sumaištį, intensyvias emocijas ir sunkumus jas reguliuoti, abejones saviverte, jautriai išgyvena nesklandumus santykiuose.
Didesnius asmenybės funkcionavimo sutrikdymus signalizuoja pernelyg didelės paauglių pastangos prisitaikyti, neretai lydimos kaukės dėvėjimo, kai savęs suvokimas paremiamas tik kitų nuomone, o ne savo autentiška patirtimi.
tags: #su #asmenybes #augimu #susijusios #funkcijos #ugdomoji