Švelnumas ir agresija - du kraštutiniai poliai, nuolat persipynę žmogaus gyvenime. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip šie du priešingi poliai pasireiškia psichologijoje, tarpasmeniniuose santykiuose, mene ir visuomenėje. Aptarsime, kaip švelnumas ir agresija veikia mūsų emocijas, elgesį ir sprendimus, ir kaip galime sąmoningai rinktis švelnumą, siekdami harmoningesnio ir darnesnio gyvenimo.
Geštaltinės psichoterapijos švelnumas
Geštaltinės psichoterapijos institutas „Dialogas“ Vilniuje rengia psichoterapeutus, kurie remiasi patirtiniu mokymusi, dialogiškumu ir pagarba žmogaus galimybėms. Viena iš absolvenčių, Justina Petronytė, pabrėžia, kad jai geštalto kryptis patinka dėl švelnumo ir pagarbos žmogaus galimybėms. Ji prisimena ankstesnes patirtis, kai mokymuose patyrė agresiją, spaudimą atlikti užduotis, kurios jai atrodė per sunkios. Geštalto terapijoje, priešingai, mokytojas pasiūlo kažką įveikiamo, kai kvietimas naujai patirčiai yra pernelyg gąsdinantis arba pernelyg sunkus.
Pagarba ir priėmimas
Justina pasakoja apie įsimintiną studijų momentą, kai seminaro metu dirbo su Bobu Resnicku. Ji sėdėjo „karštoje kėdėje“ ir kalbėjo apie gėdos jausmą. Bobas pasiūlė eksperimentą - paklausti grupės, ką jie galvoja apie tas situacijas, ir gauti jų reakcijas. Justinai tai atrodė per didelis iššūkis, tačiau ji išdrįso atsisakyti. Jai buvo svarbu, kad Bobas sureagavo: „Tai gerai.“ Ir davė lengvesnę užduotį. Justinai tai buvo reikšminga priėmimo patirtis, kad nebuvo verčiama peržengti per save. Šis eksperimentas jai buvo ir įveikiamas, ir gana saugus, ir sykiu buvo iššūkis. Ji patyrė švelnumą ir priėmimą.
Dialogiškumas ir dalyvaujantis terapeuto buvimas
Justina pabrėžia dialogiškumą kaip esminį geštalto terapijos principą. Jai taip pat svarbus dalyvaujantis terapeuto buvimas. Ji mano, kad terapeuto dalyvavimas ir dalinimasis savo reakcijomis yra labai svarbus. Mokydamiesi terapeutai patys pereina asmeninę terapiją, todėl savo kailiu patiria, kaip jaučiasi klientas. Justina taip pat pabrėžia, kad svarbu žinoti ir mokytis pastebėti, kaip klientas nutraukia kontaktą, atpažinti, kaip daugybės dalykų fone formuluojasi aktuali tema ar poreikis. Tačiau pačios konsultacijos metu jai svarbiau būti čia ir dabar, girdėti, atjausti, reaguoti. Po konsultacijos jai svarbu suprasti, kas vyko, remiantis teorija. Tai padeda atrasti ribą, sau pasiaiškinti ir jaustis stabiliau.
Terapeutas neturi padėti, o tyrinėti kartu
Vieną svarbiausių pamokų Justina išmoko seminaro metu dirbdama terapeute. Ji atsimena mintį, kad turi konsultuojamam žmogui padėti, ir uždavė klausimą mokytojui: kaip galiu padėti? O mokytojas atsakė, kad tau nereikia padėti, tau reikia kartu su klientu tyrinėti, suprasti. Ši pamoka Justinai buvo labai svarbi: terapeutas neturi nei daryti, nei padėti, nei išspręsti, o tyrinėti kliento patyrimą.
Taip pat skaitykite: Išsamus straipsnis apie agresiją
Amžiaus vidurio krizė: Ragana ir švelnumas
Psichoanalitikai teigia, kad būtent amžiaus viduryje prasideda tikroji individuacija, kelias į pilnatvę. Moteris turi vėl ir vėl atsiskirti nuo senų identifikacijų ir projekcijų, integruoti naujus patyrimus, įsileisti į sąmonę anksčiau nesuvoktus psichikos turinius, konkrečiai - asmenybės šešėlinę pusę. Jungiškosios krypties psichoanalitikė Polly Young-Eisendrath teigia, kad amžiaus viduryje vienas svarbiausių moters uždavinių - apkabinti savo vidinę Raganą. Tai reiškia pripažinti savo jausmus ir poreikius, išreikšti nuslopintą moterišką energiją, tačiau neįsivelti į kovą dėl valdžios. Gali būti, kad ilgą laiką nei tėvai, nei vyras nesidomėjo tikraisiais moters poreikiais, ir ji pati išmoko save ignoruoti. Tačiau kai tavęs niekas negirdi, neįsiklauso į tave, o pati taip pat nustoji save girdėti, darosi pikta. Pykčio išraiškos gąsdina, moteris jaučiasi lyg ragana, gali būti, kad ir kitiems ji, tokia ragana, nebepatinka, nes ji nebe tokia patogi. Ji bando toliau slopinti jausmus, tada atsiranda kūno skausmai, įvairūs negalavimai. Moteris iš paskutiniųjų dirba ir tvarkosi namuose, geria daugybę papildų ir vaistų, kad tik kitų neapsunkintų išreiškusi savo jausmus ir tikruosius poreikius.
Švelnumas ir šiurkštumas visuomenėje
Baltijos televizijos laidos "Tarp miesto ir kaimo" vedėja Vilma Čereškienė pastebi, kad žmonės netoleruoja smurto ir patyčių, tačiau kai kuriais atvejais tam pritaria. Ji mano, kad toje situacijoje tiesiog buvo galima maloniai paprašyti, kad tas ar anas nesigilintų į asmeninį gyvenimą. O jei jau atsitiko toks nemalonus įvykis - atsiprašyti be teisėsaugos įsikišimo. Vilma tiki, kad yra gerų būdų, kaip išvengti agresyvumo. Nuo mažų dienų ir pirmo pasaulio suvokimo reikia skatinti vaiką elgtis su kitu žmogumi, gyvūnu, augalu švelniai. Ir nesivadovauti bibliniu posakiu: "Akis už akį, dantis už dantį."
Vaikų auklėjimas ir televizija
Vilma atkreipia dėmesį į tai, kad vaikai atkartoja tai, ką mato aplink save, o ypač per televizorių. Jie nesugeba atskirti, kas yra blogai, kas - gerai. Vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Ji pasiilgsta senų gražių filmukų apie Batuotą Katiną, Bjaurųjį Ančiuką, Varlę Karalienę.
Švelnumas ir supratimas
Poetas Marcelijus Martinaitis teigia, kad mene yra ir agresijos, ir sekso scenų, tačiau jos apipintos religiniu ar filosofiniu kontekstu. Jam pačiam yra tekę patirti agresiją kūryboje. Tačiau jis sako, kad pasitraukia, kai matau, kad kas nors nori negražiai pasielgti su juo. Jis svarsto, kad jei prasidėsi su tokiu žmogumi, pakils jo vertė. Daug svarbiau negu švelnumas yra vienas kito supratimas. Kai žmogus kalba, jį supranti, kai mąstai panašiai kaip jis, tai ir būna viskas gerai.
Agresija mene
Alytaus dailės mokyklos direktorius Redas Diržys pasakoja apie įvykį, kai Vilniaus Užupio galerijoje "Galera" vyko pirmoji naujai steigiamo neoficialaus Laisvojo universiteto paskaita. Pranešėjui kalbant apie šiuolaikinį meną ir gyvenimą į galeriją įsiveržė du jaunuoliai ir apipylė menininką, jo klausytojus, įrangą bei kūrinius išmatomis. Po šio įvykio buvo girdėti įvairių atgarsių. Keisčiausias ir netikėčiausias jo aiškinimas, kad tai - irgi menas. R.Diržys mano, kad šiuolaikinis menas nebesugeba aplenkti tokių dalykų kaip reklama, todėl kūrėjai vis dažniau renkasi drastiškas išraiškos priemones. Šiuolaikinis menas šokiruoja dėl to, kad menininkai nori atkreipti į save dėmesį. Jam nepriimtinos blogos meno emocijos, mano, jas derėtų šiek tiek prislopinti. Bet atsisakyti jų nereikia.
Taip pat skaitykite: Savęs pažinimo įrankiai
Kantrybė ir gerumas
Menininkė Nomeda Marčėnaitė sako, kad asmeniniame gyvenime retai susiduria su neigiamu elgesiu, tačiau kovą tarp švelnumo ir šiurkštumo mato ne tik savo laidose, bet ir aplinkoje. Žmonės yra pavargę, dėl to nemoka kontroliuoti savo emocijų. Agresijos šaknys įleistos dar vaikystėje. Turime kreipti dėmesį į vaikų auklėjimą, taikyti patarlę - "Kaip šauksi, taip atsilieps". Agresiją galima įveikti tik susivaldymu ir gerumu. Jei pats nebūsi nusiteikęs piktai, nesulauksi to ir iš kitų. Reikia kantrybės, švelnumo ir gerumo kito atžvilgiu. Niekas tavęs neišprovokuos, jei elgsiesi padoriai. Kai nori ką nors pasakyti, turi rasti žodžius, kurie kito nepažemintų ir neužgautų. Jeigu žeminsi šiurkštų žmogų, jis elgsis dar blogiau, bet jei sugebėsi sugėdinti, rezultatas bus geresnis. Gal žmogus pradės kitaip galvoti.
Altruizmas ir empatija: ar jaunoji karta linkusi padėti?
Tyrimai rodo, kad altruizmui ir empatijai šiuolaikiniame gyvenime lieka vis mažiau vietos ir dėmesio. Vis dažniau pastebimas pasyvumas kito žmogaus nelaimei, užuojautos, pagalbos, supratingumo stoka. Tai itin būdinga jaunajai kartai. Tačiau, ar tai reiškia, kad jaunimas visiškai abejingas kitų gerovei?
Tyrimai atskleidžia, kad daugiau nei pusė visų studentų išreiškė tikrą altruistinį elgesį, trečdalis respondentų pažymėjo egoistinį elgesį, ir tik maža dalis - deklaratyvų altruizmą. Faktorinė analizė parodė, kad altruizmas turėjo du esminius faktorius, kurie buvo apibūdinti kaip altruizmas diferencijuotai grupei ir altruizmas draugui. Jei draugui ar giminaičiui reikėjo pagalbos, respondentai parodė tikrą ar deklaratyvų altruizmą. Tačiau, kai žmogui iš diferencijuotos grupės reikėjo, respondentai išreiškė egoistinį elgesį.
Empatijos lygis tarp jaunimo
Dauguma respondentų parodė žemą arba labai žemą empatijos lygį. Pastebėta, kad socialiniai-demografiniai ir edukaciniai veiksniai turi įtakos asmenybės empatijai. Vidutinis empatijos lygis būdingas mergaitėms, o berniukai linkę rodyti žemą empatijos lygį. Nė vienas iš berniukų neparodė aukšto empatijos lygio. Taip pat vieninteliai vaikai šeimoje rodo žemą empatijos lygį. Ryšys tarp empatijos ir altruizmo yra labai silpnas, nors esminis.
„Mirusių“ santykių požymiai: ar verta kovoti?
„Mirusiais“ santykiais galima vadinti tuos, kurie nesuteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo abiem pusėms. Tai santykiai, kuriuose nėra empatijos, intymumo, abipusių pastangų. Juose dažnai bent vienas iš partnerių nenori investuoti savęs, savo pastangų. Tokiuose santykiuose abi pusės daro viską, kad tik apsisaugotų nuo romantiško tarpusavio ryšio.
Taip pat skaitykite: Psichologinis valgymas
Emocinio ryšio nebuvimas
Sveiki santykiai išsiskiria tuo, kad juose egzistuoja tiek fizinis, tiek emocinis ryšys. Tačiau kai iš partnerio sklinda tik fizinis - tai rodo, jog jis laikosi atstumo. Toks elgesys paprastai priverčia pasijausti vienišu ir nesaugiu. T. y. santykyje egzistuoja „aš“ ir „tu“, tačiau pradingsta „mes“.
Nuovargis ir beprasmybės jausmas
„Mirę“ santykiai pasižymi nuovargiu ir beprasmybės jausmu sprendžiant tarpusavio ryšio problemas. Santykiai - tai partneriškumas tarp dviejų žmonių. Jeigu jūs vienintelis/-ė dedate pastangas tam, kad palaikytumėte ryšį, tampate vienintelis/-ė, kuris/-i tai ir mėgina daryti. Jei partneris to neįvertina ir vengia apie tai kalbėti - tai rodo, kad išgyvenate „mirusių“ santykių požymius.
Kiti požymiai
- Stiprus lytinio potraukio susilpnėjimas ar apskritai jo nebuvimas.
- Bendrumų stygiumi, t. y. nėra vienijančių tikslų, ateities vizijos, planų.
- Komforto būsenos dominavimu.
- Nuolatiniai pakilimai ir nesėkmės.
- Priklausomybė nuo santykių.
- Standartų mažinimas partneriui vien dėl to, kad bijoma būti vieniems.
Išgyvenant bent dalį šių požymių, rekomenduojama jų nepraleisti pro pirštus. Tokie santykiai ne tik neturi perspektyvos, bet ir neigiamai veikia savivertę.
Sutariamumas (sutarumas) kaip asmenybės bruožas
Sutariamumas (sutarumas) yra asmenybės bruožas, kuris apibūdina asmens polinkį atsižvelgti į kitų poreikius ir interesus, būti altruistiškiems, empatiškiems, atjaučiantiems, geranoriškiems, geraširdiškiems, priimantiems, taikiems, rūpestingiems, atlaidiems, mandagiems, paslaugiems. Kuo labiau išreikštas sutariamumas (sutarumas), tuo asmuo yra jautresnis kito patiriamiems sunkumams, skausmui ir kentėjimui, jam rūpi kito gerovė, jis nori padėti kitiems.
Mažai išreikštas sutariamumas (sutarumas)
Tuo tarpu, kuo mažiau išreikštas sutariamumas (sutarumas), tuo labiau atspindi asmens polinkį prioretizuoti savo poreikius, norus ir interesus, juos tenkinti neatsižvelgiant ar menkai atsižvelgiant į kitus žmones. Mažai išreikštą sutariamumo (sutarumo) asmenybės bruožą turintys asmenys nėra itin jautrūs kito patiriamiems sunkumams, skausmui ir kentėjimui, jie nėra linkę padėti kitiems žmonėms jei tame nemato naudos sau.