Jonas Biliūnas - XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių rašytojas, psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Jono Biliūno kūrybą, atskleidžiant jo gyvenimo įvykius, visuomeninę veiklą, kūrybos motyvus ir reikšmę lietuvių literatūrai.
Jono Biliūno gyvenimo kelias
J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo jauniausias, aštuntas vaikas. Rašytojo tėvai ir net vyresnieji broliai dar gerai atsiminė baudžiavos laikus. Tai buvo didžiulių lūžių metas žmonių galvosenoje. Reikėjo pervertinti žmonių vertybes. O tai padaryti buvo nelengva. Tuo metu žmogus vis dar girdėjo, kad valdžia duota nuo Dievo. Vyko kova su įsisenėjusiu vergiškumu, nuolankumu dvarui ir bažnyčiai. Žmogaus vertybės suvokiamos, žmogiškoji savigarba augo ir skleidėsi čia pat, vaiko akivaizdoje.
Abu tėvai rūpinosi savo vaikus pramokyti. Vyriausias sūnus Mykolas buvo tetulės išmokytas skaityti iš elementoriaus. Vėliau garsėjo sugebėjimais paskaityti sunkiausius raštus. Juozas buvo leidžiamas į Anykščių valdžios mokyklą, o Antanas ir sesuo Uliutė ( be jų buvo dar dvi seserys, o porą vaikų mirė maži) mokėsi pas daraktorius. Tėvas buvo pasiryžęs, nors tuo metu buvo labai neįprasta, išmokyti savo dukterį rašto. Kaimo vaikai tuoj ėmė juoktis: “Ana, Biliūnų pisorka atbėga”.
Apie Jono Biliūno pradžios mokslą turime mažai žinių. Mokslas turėjo būti sunkus ir varginantis, nes apie bet kurį mokytojo pedagoginį išprūsimą negalėjo būti kalbos. Pirmasis Jono Biliūno mokytojas buvo tik dvaro prievaizdas, apsigyvenęs tėvų seklyčioje. Mokymas truko neilgai- vos nepilnus dvejus metus. Norint stoti į gimnaziją, reikėjo išeiti visą pradžios mokslą rusų kalba. Tėvai jau buvo leidę į Anykščių pradžios mokyklą vyresnįjį sūnų Juozą.
1891 m. rudenį nugabeno į Liepojos gimnaziją. Kur ir kaip apgyvendino tėvas Jonuką, nežinoma, tik jau V klasėje būdamas, jis gyveno pas vokietę Dilbikienę, kuri laikydavo 15-18 mokinių. Tai buvo vienas geresnių bendrabučių. Jis atsiminė, kad buvo mažas, nekaltas kaimo vaikelis, bet jau pirmos klasės gimnazistas. Kartą turėjo “laimę” matyti net carą Aleksandrą III atvykus į miestą. Jautė skaudų širdies neramumą: “ rėkiau “ura”ir aš iš visos širdies, kad net balsas užkimo ir ašaros ištryško iš akių, nors širdįtarsi šaltu vandeniu kas apliejo ir užslėpė krūtinę <…>Nežinau, dėl ko atsiminiau burloką romiklį, raudoną, didele ruda barzda, apsikrasčiusį didelėm šišnom<…> Mačiau carą, bet jaučiau skaudų širdies neramumą, nors ir nesupratau dėl ko. Gimnazijoje būdamas, Jonas iš pradžių niekuo nesiskyrė nuo kitų mokinių. Bet iš namų išneštieji jausmai ir tuomet neužgeso. Nesugadino jautrios Jono širdies ir gimnazija. Tas jo piešinys “Kliudžiau” ( maža katytė, į kurią pataikė Jono paleista strėlė) turėtų būti visuose vaikams skirtuose rinkiniuose. Ketvirtoje klasėje būdamas, tapo našlaitis, palaidojo abu savo tėvus, kuriuos labai mylėjo. Jonas nebuvo priešingas kunigystei, bet tuo metu buvo nepilnametis, teturėjo 16 metų ir labai norėjo toliau mokytis. Jonas pats turėjo savo jėgomis skintis kelią į gyvenimą. Jonas nutarė nemesti mokslo. Kaip ir kiti mokinių, jis pradėjo verstis pamokomis. Nelengvas tai buvo darbas ir blogai apmokamas - po 5- 6 rub. Gaudavo mėnesiui. Reikėjo gauti keletą mokinių, kad būtų galima išgyventi.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
Baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. 1903 m. įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet pasirinkti komercijos mokslai netraukė Biliūno, jo galvoje mintys tuo metu sukosi tik apie literatūrą. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį - alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Sulaukęs 28 - erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse.
1953 m. Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai. Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 - 1907). Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.
Visuomeninė veikla
Nuo 1891 m. aštuonerius metus mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, tėvų ir artimųjų buvo ruošiamas tapti kunigu. Liepojoje jis įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, dalyvavo mokinių kuopelėse, reikšdamasis kaip laisvamanis pozityvistas, kiek vėliau susižavėjęs marksistinio socializmo teorija, J. Biliūnas įsitraukė į socialdemokratinį judėjimą. Gimnazijoje jis subūrė slaptą būrelį. Parašė ir išplatino atsišaukimą "Lietuviai ir Lietuvaitės". Atsisakęs studijuoti kunigystės, jis neteko giminių paramos, todėl gyveno ir dirbo Liepojoje, kur pragyveno, uždarbiaudamas iš privačių pamokų.
Panevežyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. Už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. buvo pašalintas iš universiteto.
Liepojos gimnazijoje mokėsi ir Antanas Žukauskas. Jo tautinės savimonės mokytoju buvo vyresnysis mokinys Jonas Biliūnas. Apie tai rašė A. Vienuolis savo atsiminimuose: “Mes jaunikliai tiek traukiny, tiek mokykloj kalbėdavom arba rusiškai arba lenkiškai . Ir tik savųjų tarpe ar šiaip neviešose vietose - lietuviškai. Vieną kartą, atsimenu, važiuojant traukiniu į Liepoją, išgirdo mus taip ( nelietuviškai) kalbant Jonas Biliūnas ir pasipiktino tokiu mūsų elgesiu. Mes nutilome ir nuo to laiko jau vengėme savo tarpe kitaip kalbėti, kaip tik lietuviškai“.
Taip pat skaitykite: Istorinių figūrų portretai literatūroje
Kūrybos motyvai ir temos
J. Biliūno kūrybai būdingas dėmesys žmogaus vidiniam pasauliui, jo išgyvenimams ir jausmams. Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas - stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę - jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas - jaučia, Žemaitės pasakotojas - „jis“, o Biliūno - „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė - parodyti.
Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių idėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre - atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“).
Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre - kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo - noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto.
Pagrindinės kūrybos temos:
- Žmogaus egzistencijos laikinumas ir gyvenimo trapumas.
- Moralinės dilemos ir vidiniai konfliktai.
- Socialinė nelygybė ir neteisybė.
- Atjauta ir užuojauta nuskriaustiesiems.
- Kaltės jausmas ir atsakomybė už savo veiksmus.
Kūrybos bruožai:
- Lyrizmas ir psichologizmas.
- Subjektyvus pasakojimas.
- Autobiografiškumas.
- Simbolizmas ir alegoriškumas.
- Dėmesys detalėms ir niuansams.
Kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai
J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį.
Biliūnas - vienas meditacinės, poetinės prozos pradininkų į literatūrą įvedė naujų temų. Iš jo kūrybos mokėsi Antanas Vaičiulaitis, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis. Sovietmečiu Biliūno kaip „pažangiojo“ literato autoritetas padėjo išlaikyti gyvybingą lyrinės prozos tradiciją. Tokiu autoriteto puoselėjimo ženklu galima laikyti oficialiosios valdžios atstovų 1953 m. sprendimą perlaidoti rašytojo palaikus Liudiškių piliakalnyje prie Anykščių.
Taip pat skaitykite: Istorinių asmenybių atspindžiai lietuvių literatūroje
Ištraukos iš kūrinių
Apsakyme „Brisiaus galas“ - vienas iš tipiškiausių J. Biliūno kūrinių - rašytojas vaizduoja seną šunį, kuris dėl savo amžiaus šiam pasauliui yra tiesiog niekas. Šuo prisimena šviesią praeitį ir ją lygina su niūria dabartimi. J. Biliūnas rašo apie šiam pasauliui nereikalingus žmones, gyvūnus, ir tas nereikalingumo jausmas jo kūryboje yra itin svarbus. „Brisiaus galo“ pradžioje randame sakinį: „Visų ažumirštas, apleistas“ („He feels he is forgotten and neglected by everybody“3). Novelėje „Kliudžiau“ - tas pats: „Juk ji niekam nereikalinga“ („After all, nobody needed her“). Tokia psichologinio rašymo strategija sėkminga - ji kuria įsivaizduojamą jausmų pasaulį, kurio skaitytojas iš tikrųjų negali žinoti, bet yra skatinamas numanyti ir įsijausti.
Apysakos „Liūdna pasaka“ antroje dalyje J. Biliūnas aprašo laimingą šeimą. Čia Juozapota, nuostabi žmona, svajoja apie gražų gyvenimą, - kaip ji su vyru turės vaiką, kaip jie kaip nors prasikurs. Žinoma, jos svajonės tik išryškina gyvenimo tikrovę, kuri yra visiškai kitokia. Pirmoje apysakos dalyje ši moteris pristatoma kaip sena ir nelaiminga, todėl ir skaitydami antrą dalį numanome, kad jaunos poros lūkesčiai niekada neišsipildys. Todėl veikėjų džiaugsmas antroje kūrinio dalyje atrodo beviltiškas, ir tai meniškai vykęs autoriaus sumanymas. Kūrinio pabaigoje šių personažų jaunystė ir grožis bus sunaikinti, nes iš gyvenimo jie nori kažko daugiau, nei turi natūraliai, patys iš savęs.
Novelėje „Kliudžiau“: „pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis“ („her eyes shining with fear and hope“). Novelė „Nemunu“: „akys nuvargusios, nemaloniai blizgančios“ („the tired and unpleasantly glistening eyes“). „Brisiaus galas“: „sunkios blakstienos amžinai merkia jo traiškanotas akis“ („heavy eyelids cover his suppurating eyes“).
tags: #istorines #asmenybes #lietuviu #literaturoje #jonas #biliunas