Meno terapija - tai psichoterapijos forma, integruojanti vaizduojamąjį meną į gydymą. Tai veiksmingas gydymas asmenims, turintiems raidos, medicininių, ugdymosi, socialinių ar psichologinių sutrikimų. Be meno neįmanoma įsivaizduoti pilnaverčio ir prasmingo gyvenimo. Menas yra kūryba, žaidimas, grožis, bendravimas ir intuicija.
Meno terapijos ištakos ir esmė
Nors žmonės meną naudoja kaip išraiškos, bendravimo ir gydymo būdą tūkstančius metų, meno terapija pradėjo formuotis tik XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai ji tapo oficialia disciplina. Vis daugiau psichologų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų suprato, kad menas gali užimti vertingą vietą psichiatriniame gydyme. Terapija kilusi iš graikų kalbos žodžio therapeia, kuris reiškia „būti dėmesingam“. Ši reikšmė meno terapijos procesą pabrėžia dviem būdais. Daugeliu atvejų kvalifikuotas specialistas rūpinasi asmeniu, kuris kuria meną. Šio asmens nurodymai yra terapinio proceso pagrindas. Šie palaikantys santykiai yra būtini, kad būtų galima vadovautis meno kūrimo patirtimi ir padėti asmeniui rasti prasmę. Kitas svarbus aspektas yra individo dalyvavimas savo asmeniniame meno kūrimo procese ir meno produktui asmeninės prasmės suteikimas - t.y. meno istorijos, aprašymo ar prasmės radimas. Labai nedaug terapijų priklauso nuo aktyvaus individo dalyvavimo.
Menininkai per meną išreiškia savo emocinį pasaulį, o žiūrovai ar skaitytojai leidžia šiam pasauliui pereiti per savo jausmingumo sritį. Tikroji meno esmė yra juntama ir jo prigimtis įsivaizduojama. Meną galima įsivaizduoti kaip tiesioginės patirties, jausmų ir pojūčių veidrodį. Vaizdai ir simboliai laikomi emocijų ir jausmų nešėjais. Per jausmus menas gilina vidinį žmogaus pasaulį, mus įkvepia ir daro humaniškus, sukuria žmoguje „asmenybę“. Asmenybės kūrimas, menas gali išspręsti pedagogines ir psichologines žmogaus problemas. Be to, menas yra psichoterapinė priemonė sielai, psichologinio ir psichinio palengvėjimo priemonė. Meno terapijos objektas yra žmogaus protas, o tai yra žmogaus emocinis pasaulis, žmogaus siela.
Meno terapijos taikymas ir nauda
Taikant meno terapiją galima diagnozuoti ir išgydyti psichinius ir psichologinius sutrikimus. Dailės terapija apima naujų ryšių, santykių ir prasmių atradimą saugioje ir palaikančioje atmosferoje, o tai savo ruožtu suteikia klientui alternatyvias gyvenimo ir santykių su kitais perspektyvas. Taigi meno terapija gali veikti įvairiapusiškai, apimant visą žmogų, įskaitant jutiminius-motorinius, suvokimo, kognityvinius, emocinius, fizinius, socialinius ir dvasinius aspektus. Kiekvienas žmogus patyręs sunkius išgyvenimus, traumuojančius įvykius, dailės terapijos metu gali sau padėti juos priimdamas, įsisąmonindamas, pasinaudodamas vizualine kalba, kūrybos procesu, taip išliedamas vaizdinius, kurie kankina ir dirgina atmintį bei kelia somatinius negalavimus.
- Pirmasis - tikėjimas kūrybinio meno kūrybos proceso prigimtine gydomąja galia. Toks požiūris apima mintį, kad meno kūrimo procesas yra terapinis; šis procesas kartais vadinamas menu kaip terapija.
- Antrasis meno terapijos apibrėžimas remiasi idėja, kad menas yra simbolinės komunikacijos priemonė. Šis požiūris, dažnai vadinamas meno psichoterapija, akcentuoja produktus - piešinius, paveikslus ir kitas meno išraiškas - kaip naudingus, susiduriant su problemomis, emocijomis ir konfliktais. Meno įvaizdis tampa reikšmingas stiprinant žodinį keitimąsi tarp žmogaus ir terapeuto, siekiant įžvalgos, sprendžiant konfliktus, sprendžiant problemas, formuojant naujus suvokimus, kurie savo ruožtu lemia teigiamus pokyčius, augimą ir gijimą.
Tiesą sakant, menas kaip terapija ir meno psichoterapija yra naudojamos įvairiais būdais. Kitaip tariant, meno terapeutai mano, kad ir pats meno kūrimas gali būti gydomasis procesas, ir tai, kad pats kūrinys perduoda svarbią terapijai informaciją. Meno terapija yra procesas, kurio metu žmonės gali geriau suprasti save, tyrinėdami sudėtingas mintis. Pagal M. Liebmann, dailės terapija, nors ir priklauso nuo skirtingų aplinkybių, veikia teigiamai. Beveik visi žmonės vaikystėje kūrė vienokį ar kitokį meną. Kūryba gali būti panaudojama kaip neverbalinės komunikacijos priemonė. Tai ypač svarbu tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių gerai nevaldo verbalinės komunikacijos. Tais atvejais, kai žodžių neužtenka, dailės terapija yra negrasinanti, neverbalinė, netiesioginė išraiškos priemonė, kuria žmogus gali tyrinėti sunkius jausmus ir problemas saugioje terapeuto suteiktoje nesmerkiamoje aplinkoje. Meno vaidmuo yra vertingas, ypač tiems, kurie negali lengvai išreikšti daugelio savo jausmų ir kuriems reikia terpės saugumo, kad galėtų visapusiškiau ir tiesiogiai išreikšti save. Tai suteikia alternatyvią išraiškos priemonę asmenims, kuriems sunku rasti žodžių išreikšti save, pvz. Meninė išraiška gali būti saviraiškos ir savęs pažinimo priemone. Piešinys dažnu atveju yra tikslesnė jausmų išraiška nei žodžiai. Piešiniai taip pat pasitarnauja apibūdinti tokias patirtis, kurias sunku apibūdinti žodžiais. Kartais, pavyzdžiui demencijos atveju, „sunku atrasti žodžius“. Tai, kad piešinys yra erdvinis atvaizdas, įgalina vienu metu atspindėti keletą tos pačios patirties aspektų. Menas kartais padeda žmonėms išreikšti pyktį arba agresiją ir įgalina juos įvaldyti saugiais ir socialiai priimtinais būdais. Menas tokiems žmonėms gali padėti patiems pažvelgti į savo esamą situaciją ir pagalvoti apie galimus jos pokyčius. „Įrėminta patirtis“, panašiai kaip įrėmintas paveikslas, padeda sukurti kontekstą, kurio rėmuose galima įsivaizduoti kitokius ateities scenarijus. Kūryba gali paskatinti žaisti ir „atsijungti“. Dailės kūrinio konkretumas pasitarnauja kaip atsparos taškas diskusijoms. Piešiniai išlieka ir prie jų galima sugrįžti vėliau. Piešinio ar kito kūrinio aptarimas dažnu atveju gali padėti atskleisti svarbius patirties aspektus. Meno kūrinys nėra vienprasmiškas ir todėl sunkiai pasiduoda tiesmukiškoms „interpretacijoms“. Daug svarbiau kūrinio autoriui pačiam atrasti savąsias kūrinio prasmes.
Taip pat skaitykite: Vaikų socializacijos skatinimas
Grupinė psichoterapija siekiama gydyti psichologines, elgesio, emocines ir tarpasmenines problemas grupės aplinkoje meno kūrimas reikalauja aktyvaus įsitraukimo. Tai padeda mobilizuoti pastangas žmonių, kurie gali būti pripratę būti labai pasyvūs. Grupėse, kiekvienas gali įsitraukti tuo pačiu metu ir sau priimtinu būdu. Meno kūrimas grupėse gali teikti bendrai patiriamo malonumo jausmą. Meno terapijos tikslas yra toks pat, kaip ir bet kurio kito psichoterapinio būdo: pagerinti, atkurti arba palaikyti psichinę sveikatą, kliento funkcionavimą ir asmeninės gerovės jausmą. Dailės terapija apima naujų ryšių, santykių ir prasmių atradimą saugioje ir palaikančioje atmosferoje, o tai savo ruožtu suteikia klientui alternatyvias gyvenimo ir santykių su kitais perspektyvas. Taigi meno terapija gali veikti įvairiapusiškai, apimant visą žmogų, įskaitant jutiminius-motorinius, suvokimo, kognityvinius, emocinius, fizinius, socialinius ir dvasinius aspektus. Tobulėjimas per meną yra vertinamas kaip visos asmenybės tobulėjimas. Anot Malchiodi, „meno kūrimas yra suvokiamas kaip galimybė išreikšti savo vaizduotę, patirtis autentiškai ir spontaniškai, kuri laikui bėgant gali sukelti asmeninį pasitenkinimą, emocinį atlygį ir transformaciją. Meno terapeutas gali naudoti įvairius meno metodus, įskaitant piešimą, tapybą, skulptūrą ir koliažą su klientais nuo mažų vaikų iki pagyvenusių žmonių. Klientams, patyrusiems emocines traumas, fizinį smurtą, prievartą šeimoje, nerimą, depresiją ir kitas psichologines problemas, gali būti naudinga kūrybiškai išreikšti save. Ligoninės, privatūs psichikos sveikatos biurai, mokyklos ir bendruomenės organizacijos yra visos įmanomos vietos, kuriose gali būti teikiamos meno terapijos paslaugos. Meno terapeutai pasirenka medžiagas ir intervencijas, atitinkančias klientų poreikius, ir kuria sesijas, kad pasiektų terapinius tikslus ir uždavinius.
Meno terapija vs. dailės užsiėmimai
Malchiodi (2006) pateikia pavyzdį, ką apima meno terapijos seansas ir kuo jis skiriasi nuo dailės užsiėmimo. „Daugelyje meno terapijos seansų dėmesys sutelkiamas į jūsų vidinę patirtį - jūsų jausmus, suvokimą ir vaizduotę. Nors dailės terapija gali apimti mokymosi įgūdžius ar meno metodus, dažniausiai pirmiausia akcentuojamas vaizdų, kylančių iš žmogaus vidaus, kūrimas ir išreiškimas, o ne tuos, kuriuos jis ar ji mato išoriniame pasaulyje. Žmonės meną kuria tūkstančius metų, o pagrindinis meno terapijos principas yra tas, kad meno kūrimas iš prigimties suteikia galių, gydo ir sukelia katarsį. Menas gali būti naudojamas išreikšti įvairias emocijas, įskaitant tas, kurias pacientui kartais gali būti sunku išreikšti. Integruodamas meną į gydymo programą, meno terapeutas tikisi iš paciento gauti daugiau informacijos ir padėti pacientui tobulėti. Meno terapija naudojama daugelyje skirtingų klientų grupių.
Psichodelikų psichoterapinis naudojimas ir kognityvinė elgesio terapija
Šiame įraše rasite į lietuvių kalbą išverstą mokslinę publikaciją, kurioje pristatomas psichodelikų psichoterapinio naudojimo modelis, paremtas Kognityvine elgesio terapija. Jame teigiama, kad daug dvasinių sutrikimų atsiranda dėl pasąmonėje įsišaknijusių nemalonių išgyvenimų vengimo strategijų. Trumpuoju laikotarpiu jos sukelia palengvėjimą, tačiau ilguoju - psichologinį stresą ir dvasinius sutrikimus. Tinkamame kontekste psichodelikai sutrikdo įprastą sąmonės būseną ir išprovokuoja akistatą su įprastai vengiamomis emocijomis ar prisiminimais. Publikacijoje pateikiamas ne tik konceptualus psichodelinės terapijos modelis, aptariami jo panašumai su kognityvine elgesio terapija, tačiau paliesti ir praktiniai bei etiniai aspektai, tokie kaip pasiruošimas, tinkamas paciento informavimas ir integracija, taip pat tinkami tokiai terapijai diagnostiniai kriterijai. Kognityvinės elgesio terapija yra psichoterapinės intervencijos, kurių tikslas - pakeisti neproduktyvų elgesį tokiu, kuris padėtų įveikti stresines situacijas, keičiant mąstyseną sumažinti psichologinį stresą. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele apimtimi yra dažnai klaidingų įsitikinimų rezultatas. Kiekvienas mūsų turime paruoštą minčių rinkinuką, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinės situacijos metu. Jeigu jame vyrauja negatyvios nuostatos, stresas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, nerimą, depresiją. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Dialektinė elgesio terapija yra kognityvinės elgesio terapijos forma, orientuota į dėmesingumo (atidos), susitaikymo, patvirtinimo ir pasitikėjimo kūrimą. Iš pradžių ji buvo skirta žmonėms, sergantiems ribiniu asmenybės sutrikimu, vėliau buvo pritaikyta ir kitoms dvasinės sveikatos problemoms gydyti.
Operantinis sąlygojimas, arba operantinis mokymasis yra bet kokia procedūra, kurios metu elgesys pastiprinamas arba pasilpninamas, priklausomai nuo pasėkmių. Operantinis sąlygojimas taip pat vadinamas instrumentiniu mokymusi. Su gyvūnais atliekama didžioji dalis operantinio sąlygojimo eksperimentų . Siekiant išaiškinti gyvūnų protinius sugebėjimus, eksperimentus su jais atlikinėjo Edward Lee Thorndike. Žymiausi jo bandymai buvo atlikti su katėmis - mokslininkas į „galvosūkio dėžę“ su maistu įdėdavo alkaną katę; maistas buvo idedamas taip, kad katė jį matytų, tačiau negalėtų pasiekti. Dėžė turėjo dureles, kurias katė galėtų atidaryti paprastu veiksmu (pvz. trūktelėjus virvutę). Iš pradžių buvo stebimas neefektyvus katės elgesys, tačiau galiausiai katė sugebėdavo atidaryti dureles. Kartojant eksperimentą su ta pačia kate, neefektyvūs veiksmai mažėdavo, kol galiausiai katė, įdėta dėžėn, iš karto traukdavo virvutę. Thorndike padarė išvadą, kad elgesys dažniausiai pasižymi dviejų tipų pasėkmėmis. Tyrėjas padarė išvadą, kad elgesį, už kurį atlyginama, linkstama kartoti. Šį teiginį išplėtojo ir bene didžiausią indėlį operantinio sąlygojimo tyrimams paliko B. F. Skinneris. Tyrimams jis sukūrė operantinę kamerą (Skinnerio dėžę), kurioje yra svirtis/mygtukas, kurį nuspaudęs gyvūnas gauna maisto arba vandens, bei prietaisas gyvūno reakcijoms fiksuoti. Išskirti keturi operantinio mokymosi tipai: teigiamas pastiprinimas, neigiamas pastiprinimas, teigiama bausmė bei neigiama bausmė. Teigiamo pastiprinimo metu reakcijas seka stimulo pasirodymas arba stimulo sustiprėjimas. Neigiamo pastiprinimo metu elgesys stiprinamas stimulo intensyvumo sumažėjimu, arba visišku stimulo panaikinimu. Susitaikymas su savimi arba savęs priėmimas reiškia pripažinimą fakto, kad esame klystantys žmonės. Padarome klaidų, nesiseka, galime elgtis sau ir kitiems nenaudingais būdais, imame nervintis, galime neteisingai vertinti vienas kitą ir panašiai. Save teisiant blogėja psichologinė ir emocinė sveikata, kuri neigiamai veikia mūsų veiklą. Tikėjimas, kad esame visiškai nesėkmingi ir nieko verti sukelia depresiją ir nerimą. Tokioje būsenoje protas užprogramuotas save skriausti, o ne mąstyti kaip pakeisti padėtį ar išspręsti problemas. Tai nėra švelnioji psichologija, o susitaikymas savimi nereiškia, kad “mes esame pasirengę klysti”, arba turėtume pritarti savo klaidoms. Kognityvinė elgesio terapija pasisako už susitaikymą su savimi, kaip klystančiu žmogumi. Kai mes patiriame nemalonias mintis, emocijas ar pojūčius, dažnai natūralus reagavimo būdas yra vengti šių sunkių patirčių, kartais už tai sumokant labai brangiai. Tai vadinama patirties vengimu, kuris, kaip įrodė mokslas, kuria ir palaiko psichologinį stresą. Mes visi turime savyje įcementuotą išgyvenimo instinktą, kuris sukuria mūsų nemalonias reakcijas į nemalonius ar nepatogius įvykius. Šis giliai įsišaknijęs instinktas paveikia mūsų vidinius procesus, atjungdamas asmenybę nuo minčių, emocijų ir fizinių pojūčių, nes jis mums sako, kad pastarieji gali būti pavojingi ir kenksmingi. Nesvarbu, kaip sunkiai bandome pabėgti nuo savęs ir visų savo jausmų, vidinių minčių, patirčių ir emocijų, jie vistiek yra įkalinti mūsų viduje. Mokytis susijungti su jais ir su savimi yra mums labai naudinga - net jei šios emocijos ir baimės gali atrodyti gąsdinančios ir skausmingos. Kai mes bandome jų išvengti, savyje sukuriame mūšio lauką. Mes iš tiesų sau paskelbiame karą, kuriame nebus laimėtojų - vien pralaimėtojai. Norėdami atsigauti nuo vidinio skausmo, turėtumėm atverti save vidinei patirčiai, kurios taip stengiamės išvengti.
Vengimo jautrumu čia vadinamas procesas, primenantis sinesteziją. Sinesteziją sukelia neįprasta skirtingų smegenų sričių sąveika, kurios pasekoje galima matyti garsą. Vengimas psichodelinėje būsenoje gali sužadinti jutiminius suvokimo centrus smegenyse panašiai, kaip sinestezijoje persipina vaizdo ir garso suvokimas. Pavyzdžiui, bandant užslopinti nemalonią emociją, ji sugrįžta kaip gąsdinantis vaizdas. Taigi, vengimo jautrumas yra psichodelikų sukurta reakciją į bandymą pabėgti nuo sunkių psichologinių patirčių. Šią psichologinę savoką 1945-aisiais metais pristatė Skinner’is. Skinneris teigė, kad galimybės stebėti privačius dirgiklius ir paslėptus atsakymus yra ribotos, tačiau jie nestokoja fizinių išraiškų. Pastiprintas mokymasis yra gebėjimas išmokti sąsajas tarp dirgiklių, veiksmų, malonių asmeninių įvykių (vadinamų apdovanojimais), arba nemalonių asmeninių įvykių (vadinamų bausmėmis). Neigiamas sustiprinimas skatina tam tikrą elgesį pašalinant dirgiklius arba išvengiant neigiamų jų padarinių. Ji skiriasi nuo bausmės, kuria siekiama atgrasyti nuo konkretaus elgesio. Neigiamas pastiprinimas taikomas mokant vaikus, taip pat ir kasdieniame gyvenime. Nuspėjimo klaidos psichologijoje yra neatitikimai, atsirandantys tarp to, ko tikimasi, ir to, kas vyksta iš tiesų. Jos yra gyvybiškai svarbios kažko mokantis. Mokslinė nuspėjimo (arba prognozavimo) klaidų teorija slypi net liaudies išmintyje “mokykis iš savo klaidų”. Psichodelikų padedamos terapijos paremtos ilgalaikiais pasikeitimais, kuriuos sukelia susitaikymas su patirtimi vietoje jos vengimo, kurį įgalina ir palengvina psichodelikų naudojimas. Šiame straipsnyje rasite konceptualų modelį, kuriame nurodyti potencialūs psichologiniai mechanizmai, slypintys po šiuo pokyčiu, atskleidžiantys esmines paraleles tarp psichodelinės terapijos ir kognityvinės elgesio terapijos. Manoma, kad psichodelinė terapija veikia sumažindama patyriminių išgyvenimų vengimą ir skatindama prisitaikantį susitaikymą (viršuje rasite terminų paaiškinimus). Kaip bebūtų, vis dar nėra aišku, kaip psichodelinė terapija gali sukelti tokius pasikeitimus. Mes siūlome konceptualų modelį, paaiškinantį kaip psichodelikų sukeltas įsitikinimų atpalaidavimas, derinamas su specifiškais konteksto veiksniais, kurie paprastai dalyvauja psichodelinėje terapijoje, gali palengvinti tą patį susitaikymą skatinantį mokymosi procesą, į kurį taikomasi kognityvinės elgesio terapijos intervencijomis. Šiame tekste mes pristatome vengimo ir susitaikymo koncepcijas, apibrėžiame kaip kognityvinė elgesio terapija skatina susitaikymą, taip pat apžvelgiame įrodymus, kad psichodelinė terapija taip pat skatina susitaikymą. Tada trumpai apžvelgiame įsitikinimų atpalaidavimo atvejus ir remdamiesi jais, pasiūlome konceptualų modelį, paaiškinantį kaip psichodelikai skatina susitaikymą. Daugelis dvasinių ligų požymių gali būti interpretuojami kaip vengimas. Tai labiausiai akivaizdu sergant nerimo sutrikimais, kai nerimą provokuojančių situacijų vengimas yra svarbus simptomas, tačiau vengimas yra ir daugelio kitų diagnostinių kategorijų dalis: sergant depresija - pasyvumas, pasitraukimas, ir ruminavimas gali tarnauti kaip būdas vengti nelaukiamų emocinių patirčių. Intoksikacija atlieka panašų vaidmenį piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis sutrikimuose. Sergant obscesiniu - kompulsiniu sutrikimu, prausimosi ritualai gali neutralizuoti užsikrėtimo baimę, ir panašiai. Žvelgiant į tokius elgesio šablonus kaip į vengimo strategijas, šie sutrikimai trumpuoju laikotarpiu sumažina varginančių patirčių grėsmę. Nors vengimo aktualumas pripažįstamas visose svarbiausiose psichoterapijos mokyklose, jis ypač akcentuojamas taip vadinamoje trečioje kognityvinės elgesio terapijos bangoje. Susitaikymas reiškia vidinę diskusiją apie galimybę vykti privatiems vidiniams įvykiams be bandymo juos kontroliuoti. Todėl susitaikymas yra tampriai susijęs su atida (mindfulness) ir yra laikomas kertiniu teigiamo elgesio pasikeitimo mechanizmu trečiosios bangos kognityvinėje elgesio terapijoje, tokioje kaip dialektinė elgesio terapija, atida paremtoje kognityvinėje terapijoje, susitaikymo ir įsipareigojimo terapijoje. Kad palengvinti ilgalaikius pasikeitimus iš patirties vengimo į susitaikymą, kognityvinio elgesio terapeutai naudoja internevcijas, nutaikytas į skirtingus tarpusavyje susijusius susitaikymo skatinimo ir mokymosi procesus (1 paveikslėlis). Kognityviniame lygmenyje, KET leidžia peržiūrėti su vengimu susijusius įsitikinimus, t. y. tikėjimo struktūras, kurias motyvuoja (ar palaiko) patyriminis vengimas. Jas gali sudaryti ir numanomi neigiami lūkesčiai, tai pat pasąmoninės prielaidos, arba aiškesni įsitikinamai apie privačius įvykius (pvz. manymas, kad nerimas yra pavojingas), su jais susijęs savęs konceptualizavimas (pvz. “aš negaliu susidoroti su nerimu”) ir iš to išplaukiančios taisyklės (pvz. “turiu vengti nerimo bet kokia kaina”). Elgesio lygmenyje, akistata be vengimo pritaikoma, kad sukeltų korektyvines patirtis, su kitais atvejais vengiamais privačiais įvykiais. Prototipinis akistatos tipo gydymas taikomas nerimo sutrikimams klasikinėje KET, kai bandoma sumažinti sąlygotą baimę, pakartotinai konfrontuojant pacientą su baimę iššaukiančia stimuliacija, tačiau be neigiamų pasekmių. Akistata naudojant elgesio eksperimentus, t. y. švelni konfrontacija su vengiamomis patirtimis, kad pacientas peržiūrėtų su vengimu susijusius įsitikinimus taip pat pritaikoma daugiau, nei vien nerimo sutrikimams (pvz. Verta pažymėti, kad šie įvykiai vis dar gali būti nemalonus ir skausmingi, net jei nepatiriami, kaip keliantys grėsmę. Motyvaciniame lygmenyje, akistatai kliudo faktas, kad vengimo reakcijos paprastai sąlygojamos pastiprinto mokymosi: kaip aprašoma aukščiau, vengimas iš karto sumažina neigiamus jausmus. O neigamos vengimo pasekmės atsiskleidžia daug lėčiau nei teigiamos, todėl neturi stipraus poveikio operantiniam mokymuisi. Kognityvinė elgesio terapija bando pasipriešinti sąlygotam vengimui, paruošiant pacientą sąveikavimui su blogomis patirtimis, t. y. skatinant susitaikymo motyvaciją. Tai gali būti atlikta skatinant įžvalgas apie ilgalaikes vengimo pasekmes, ypač akcentuojant jų nesuderinamumą su asmeniniais vertybiniais tikslais ir derinant motyvacines klausinėjimo technikas. Psichodelinė terapija yra dvasinių sutrikimų gydymas, kurio metu pacientas gauna viena arba kelias, vidutines arba dideles klasikinių serotonerginių psichodelinių junginių (psilocibinas, ajavaska, arba LSD) dozes kontroliuojamoje, profesionalioje - klinikinėje aplinkoje. Dozavimo sesijose, kurios įterptos į trumpos (psichoterapinės) intervencijos modelį su pasiruošimo ir integravimo konsultavimo sesijomis, terapeutai paprastai imasi nedirektyvaus darbo (nebando nukreipti paciento dėmesio į konkrečias jo problemas). Daugėja įrodymų, kad pozityvūs - ilgalaikis psichodelinės terapijos poveikis priklauso nuo staigios psichodelinės patirties kokybės. Kokybiniai interviu su pacientais parodė, kad vengimas ir susitaikymas dažnai yra psichodelinių patirčių centrinės temos ir, kad pacientai dažnai apibūdina praeinančius kovos su intensyviu neigimu epizodus. Kartais tai vyksta, net pacientams žinant, kad jie yra fiziškai saugūs, ir kad psichodelinė būsena pasibaigs. Bandymai kontroliuoti iššūkį keliančią patirtį dažniausiai neatneša norimo palengvėjimo. Vietoje to, pacientai dažnai pasakoja, kad patirtis įgauna pozytivesnį atspalvį, kad jie galiausiai pasiduoda, ar paleidžia, kai jie susitaiko su patirtimi. Pacientai dažnai patiria unikalaus atvirumo smarkiai suintensyvintoms emocijoms epizodus dozavimo sesijose, dažnai apibūdindami patirtį, jog anksčiau paslėpti ir užgniaužti jausmai tapo labiau pasiekiami, arba buvo paleisti. Daugelis dalyvių liudija apie emocinio atvirumo padidėjimą, kuris tęsiasi ilgai, net pasibaigus ūmiam psichodeliniam poveikiui, o simptomų sumažėjimas po psichodelinės terapijos susijęs su pagerintais neuroniniais emocinio atsako rodmenimis. Psichodelinė terapija skatina ilgalaikius pokyčius: patirties vengimą keičia susitaikymas. Buvo pateiktas paaiškinimas, kad šis poveikis priežastingai susijęs su aukščiau paminėtomis emocinio proveržio patirtimis, o neseniai atliktas apklausos tyrimas preliminariai remia tokį požiūrį. Kaip bebūtų, už to slypintys psichologiniai procesai iki šiol nebuvo įvardinti. Toliau mes pristatome konceptualų modelį, pagal kurį psichodelinė terapija gali palengvinti susitaikymą skatinantį mokymosi procesą, kuris naudojamas ir kognityvinės elgesio terapijos intervencijose. Carhart-Harris’as ir Frinston’as pasiūlė vieningą požiūrį į ūmų psichodelikų poveikį smegenims. Pagal nuspėjamojo apdorojimo struktūrą, smegenys su savo hierarchine sąndara pildo savo hierarchiškai organizuotą generatyvų dabartinio ir bendrojo pasaulio buklės modelį. Žemesniuose hierarchijos lygmenyse, šis modelis talpina greičiau momentines dabarties akimirkos jutiminės informacijos priežasčių hipotezes (pvz. suvokiminis įsitikinimas, kad žiūrima į medį). Aukštesniuose hierachijos lygmenyse modelis vis abstraktėja ir formuoja labiau ilgalaikes pasaulio prigimties hipotezes. Atitolusiame nuo jutimų aukščiausiame lygyje, šie įsitikinimai (kurių neturi būti laikomasi sąmoningai), paprastai yra labai stabilūs: pvz. Kad atliktų biologines funkcijas ir kontroliuotų prisitaikantį elgesį kompleksiškai besikeičiančioje aplinkoje, smegenys turi turėti galimybę formuoti naujus įsitikinimus ir keisti senuosius. Šis procesas lemia generatyvaus modelio lankstumą ir užtikrina atitikimą išoriniam pasauliui. Kaip bebūtų, įsitikinimų jautrumas sp…
Taip pat skaitykite: Skatinanti socializacija
Taip pat skaitykite: Namų geštalto psichoterapija
tags: #izvalga #skatinanti #psichoterapijos #procedura