Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama etikos problemoms, kurios kyla darbo vietoje. Neetiškas elgesys šiuolaikinėse organizacijose pasireiškia įvairiomis formomis, įskaitant augantį nesąžiningumą, kyšininkavimą, papirkinėjimą, korupciją ir kitus neteisėtus veiksmus verslo sluoksniuose. Šiandien žmonės darbo vietoje su etinėmis problemomis susiduria kasdien.
Neetiško elgesio priežastys
V. Pruskus nurodo, kad pati verslo veikla slepia savyje neetiško elgesio prielaidas. Tai lemia verslo, kaip veiklos, ypatumai: pats pardavimo fenomenas. Verslas - kaip prekės (paslaugos) pardavimas, tenkinant visuomenėje egzistuojantį nepatenkintą poreikį, ir gavimas už tai pelno (kaip tas pelnas gaunamas). Verslas iš esmės reiškia prekės (paslaugos) pirkimą ir pardavimą, siekiant gauti sau pelno.
Neretai versle organizacinių ir konkurentinių veiksnių simbiozė gali sukelti abejonių dėl darbuotojo elgesio tinkamumo. Organizacinė dalykinių santykių sistema veda į priėmimą neteisingų, amoralių ir neatsakingų sprendimų, nepaisant to, kad daugelio verslo žmonių asmeninė moralė yra nepriekaištinga. Kasdieniniame gyvenime mes vadovaujamės moralinių taisyklių rinkiniu: „Nemeluok“, „Nevok“ ir t.t. Šios taisyklės yra nejudinamos (nors kartais ir joms numatome išimtis), jos padeda mums valdyti savo elgesį. Tačiau tarnybos situacijose mes nustojame vadovautis paprastais moraliniais standartais. Mes galime nuslėpti kokius nors faktus ir už mūsų darbo vietos ribų, manyti, kad yra visai priimtina, nuslėpti nuo kaimynų faktus vardan jų pačių gerovės (pavyzdžiui, kad nestumtume jų į keblią padėtį), nesitikint iš to turėti naudos sau.
Kitas verslo ypatumas yra tas, kad verslas (pardavėjas) abejingai reaguoja į žalą, padarytą kitiems žmonėms, kas yra nebūdinga paprastomis (ne verslo) sąlygomis. Rinkos ekonomikos sąlygomis verslininkų gaminama ir parduodama produkcija dažnai pasirodo paprasčiausiai pavojinga žmogaus sveikatai ir gyvybei. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, verslininkai stengiasi įsigyti tokios produkcijos, netgi nesuvokdami galimos rizikos ir pasekmių. Tačiau ir gamintojai, ir pardavėjai visiškai nesuinteresuoti perspėti potencialius pirkėjus apie gresiantį pavojų, jeigu tą daryti jų neįpareigoja įstatymas. Abejingas požiūris į tai, kad veiksmai gali padaryti žalą kitiems žmonėms, dažnai pasireiškia ir elgesyje su firmos darbuotojais.
Paveikti aplinkybių, egzistuojančių organizacijoje, daugelis žmonių eina į kompromisą su savo moraliniais įsitikinimais. Tą patvirtino ir leidinio „HanvardBusiness Revieiv“ apklausa (1998), kurioje dalyvavo 1000 žymiausių JAV firmų vadovų. Keturi iš apklaustųjų septynių pareiškė, kad jie dažnai jaučia vidinį konfliktą, tarp to, ko iš jų laukia dirbantieji kaip vadovų, kurie privalo užtikrinti pelningą darbą, ir to, ko dirbantieji iš jų laukia kaip iš etiškų žmonių. Du trečdaliai apklaustųjų atsakė, jog visuotinai priimta, kad vykdant tarnybines pareigas galimi neetiški poelgiai.
Taip pat skaitykite: Etiškos valstybės tarnybos pagrindas
Etikos kodeksų svarba
Kartais verslininkai mano, kad jų elgesys yra teisingas, tik vėliau pasirodo, kad klydo. Galimas dalykas, anksčiau jie savo poelgį laikė teisingu todėl, kad tokie poelgiai buvo daromi dažnai, ir žmonės tiesiog nesuvokė (neskyrė) savo poelgių etiškumo ar neetiškumo. Čia ir yra pagrindinė problema - žinojimas, kaip dera teisingai pasielgti tam tikrose situacijose. Tai svarbu dėl to, kad sprendimą dėl tinkamo elgesio darbuotojai turi priimti kiekvieną dieną. Nustatant poelgio teisingumą, daug autorių siūlo vadovautis įvairiais kriterijais. Daug iš jų tokiose situacijose siūlo remtis įstatymais, sąžine, Dievu. Tačiau praktikoje, kai žmogus atsiduria sudėtingoje ir atsakingoje situacijoje ir privalo greitai priimti teisingą visais atžvilgiais sprendimą, tokių abstrakčių kriterijų nepakanka.
Plačiausiai funkciniu požiūriu, etikos kodeksas yra pagrindinis elementas, integruojantis etišką elgesį į organizacijos veiksmus. Visi likę etikos kėlimo būdai yra skirti tik kodeksams aptarnauti, įgyvendinti kodeksų teigiamas vertybes. Kita vertus, vien deklaruoti bendros ir profesinės moralės reikalavimus etikos kodeksuose nepakanka. Kodekso sėkmę didžia dalimi lemia jo įgyvendinimas, kuris nėra paprastas ir lengvas (V. Pruskus, 2003).
Etikos kodeksų apibrėžimai
Kiekviena organizacija turi savas normas ir elgesio taisykles, kuriomis vadovaujasi savo veikloje ir reikalauja jų laikymosi iš savo darbuotojų. Tai padeda jai spręsti iškylančias problemas (tarp jų ir etines). Siekdamos geriau prisistatyti visuomenei, tiksliau įvardyti ir apibrėžti reikalavimus esamiems ir būsimiems organizacijos nariams bei partneriams, jos kuria etikos kodeksus. Juose išdėstomos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujasi organizacija savo veikloje, aprašomos elgesio taisyklės. Tokius kodeksus turi dauguma Vakarų šalių firmų ir bendrovių. Lietuvoje verslo organizacijos kodeksais dar tik pradeda domėtis.
Pateiktuose apibrėžimuose etikos kodeksas apibrėžiamas gana įvairiai. Antai M. Huddleston ir J. Sandis nurodo, kad etikos kodeksas - tai „teiginiai apie draudžiamą elgesį, nurodymai darbuotojams laikytis aukštą moralinių standartą“. A. Cava, J. West, E. Berman tai laiko formaliomis organizacijų pastangomis diegti profesinės etikos standartus: „Etikos kodeksas - tai formalios organizacijos pastangos užtikrinti etines vertybes“. D. Vyšniauskienė ir V. Kundrotas teigia, jog: „Etiniai organizacijos kodeksai yra organizacijos narių elgesio orientyrai, kurie tiksliai apibrėžia tai, kas yra draustina, ir tai, kas yra siektina. Apskritai, etiniai kodeksai atspindi organizacijos, kaip kolektyvo, dvasią. Savo ruožtu visuomenė tikisi, kad tos organizacijos nariai elgsis būtent taip, kaip skelbiama etikos kodeksuose. Tiesa, etiniai kodeksai neturi prieštarauti etiniams įstatymams. Pastarieji yra valstybės sukurti atskiri etikos įstatymai, kuriuose kalbama apie honorarus, gaunamus už kalbas ar straipsnius, apie rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, galimus interesų konfliktus ir kt. Įstatymams turi būti be išlygų paklūstama, jie yra griežtai vykdomi, už nusižengimus numatytos konkrečios sankcijos ir bausmės (J. Palidauskaitė, 2001).
Organizacijoje darbdaviai turi juridinę atsakomybę valstybei. Jie baudžiami pagal įstatymą, jei elgiasi neetiškai: slepia įdarbinimą, įformina ne visai darbo dienai ir t.t. Tuo tarpu etikos kodeksų laikymasis yra savanoriškas - niekas negali priversti asmens juo vadovautis. Taigi etiniai kodeksai neturi įstatymo galios, o jų vykdymas nėra susijęs su juridine atsakomybe. Nesilaikantys savo organizacijos etinio kodekso reikalavimų, taip pat yra baudžiami, bet tai neįstatyminės nuobaudos. Dažniausiai pareiškiami įspėjimai, papeikimai, darbuotojai tam tikram laikui nušalinami nuo pareigų ar pan.
Taip pat skaitykite: Apie J. Palidauskaitės tarnybą
Etikos kodeksų tikslai
Rengiant kodeksus visada orientuojamasi į potencialius jų vartotojus:
- Visuomenei (bendruomenei). Tokiu būdu etikos kodeksas sudaro galimybę pačiai organizacijai ar profesijai aiškiau įvardyti puoselėjamas vertybes, normas bei prioritetus, o visuomenei - įvertinti, kaip jų laikomasi praktikoje.
- Žymus etikos kodeksų tyrinėtojas J. Ladd skiria tokius pirminius ir antrinius etikos kodeksų tikslus:
- Sumažinti galimybę neetiškam elgesiui reikštis.
- Aiškiai nubrėžti atsakomybės ribas.
- Skatinti darbuotojus būti etiškus.
- Atlikti moralinio švietimo funkciją.
- Drausminti profesijos ar organizacijos atstovus.
Etikos kodeksas padeda kontroliuoti priimamų sprendimų kokybę ir efektyvumą. Jie nurodo daugelį reikalavimų ir standartų, kurių privalu laikytis (nešališkumo, lygybės principo ir kt.). Prekių ir paslaugų vartotojai užtikrinami, kad prekės ir paslaugos atitiks tam tikrus standartus, kuriuos deklaruoja organizacija.
- Padėti priimti sprendimus. Kai susiduria skirtingos vertybės ir interesai ir reikia apsispręsti, darbuotojas gali tikėtis etikos kodekse rasti tam tikrų orientyrų, padedančių priimti sprendimą.
- Didinti visuomenės pasitikėjimą. Kodekse nurodytos siektinos vertybės ir standartai turi sudaryti įspūdį, kad tos profesijos ar organizacijos darbuotojai verti pasitikėjimo.
- Gerinti profesijos ir organizacijos įvaizdį visuomenės akyse. Kiekvienos profesijos elitas, organizacijos vadovai, taip pat ir eiliniai darbuotojai yra susirūpinę teigiamo įvaizdžio, geros reputacijos kūrimu.
- Ugdyti organizacijos etiką.
Galima šiuos tikslus apibendrinti ir nubrėžti vieną etinio kodekso tikslą - užkirsti kelią neetiškam elgesiui. Taigi etikos kodeksai yra suvokiami kaip pagrindinai kelrodžiai norinčiam etiškai elgtis dalykinėje veikloje. Pati organizacija sprendžia, ką ir kaip išsamiai įtraukti į kuriamus etikos kodeksus, remdamasi savo veiklos specifika, vadovaujamasi savais padoraus elgesio standartais. Taigi, etikos kodeksai yra skirtingi.
- Sisteminimo lygiu (Vieni kodeksai sistemingai apibendrina visa, kas rašoma apie interesų konfliktą, kyšius, dovanas ir kt.
- Struktūra (Dokumentas gali būti visai paprastas, t.y. pagrindinės etinės nuostatos išdėstomos logine seka.
Etikos kodeksų tyrinėtojai J. Cederbom ir J. Ch. Dougherty pažymi, kad kai kurių kodeksų turinyje esti daugybe vadinamųjų idealų, t.y. teigiamų pavyzdžių, kuriais organizacijos nariai turėtų sekti ir vadovautis savo organizacinėje veikloje. Kiti kodeksai yra daugiau drausminančio pobūdžio. Tokie kodeksai nustato minimalias sąlygas, kurių privalo laikytis organizacijos nariai. Jei šių sąlygų nesilaikoma, pažeidėjams skiriamos įvairios baudos, iš kurių griežčiausia - pašalinimas iš organizacijos. Dar kiti kodeksai tik apibrėžia organizacijos pobūdį.
Individo etinio elgesio standartus lemia jo gyvenimas - sukaupta patirtis ir socialinė aplinka. Jo puoselėjamos vertybės gali nesutapti su organizacijos vertybėmis (pelnas, firmos augimas). Profesinė etika remiasi autoritetu pačios profesijos, o ne firmos. Kartais ištikimybė profesijai tampa individui rimta dilema, ypač kai toji profesinė etika konfliktuoja su organizacijos etika. Profesinė etika gali daryti įtaką organizacijos praktinės veiklos standartams ir pačiai praktikai, kai firmos ima naudoti neetiškas priemones ir veiksmus, teisindamosi tuo, kad konkurentai elgiasi taip pat nedorai. Organizacijos etika, orientuota į naudos (pelno) siekimą, firmos augimą ir plėtrą, gali tapti kliūtimi profesijos etikai, kuri tą firmos pelno siekimą vertina visų pirma per profesijos etikos, o ne per firmos puoselėjamų vertybių (pelno, naudos) prizmę.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Individo etika taip pat gali sueiti į konfliktą tiek su organizacijos (firmos), tiek su profesijos etika. Tai atsitinka, kai individas savo ryškų egoistinį etinį standartą iškelia virš organizacijos ir profesijos reikalavimų. Pavyzdžiui, pardavėjas, siekdamas žūtbūt parduoti prekę ir tuo gal būt pelnyti savininko palankumą, mano, kad visos priemonės tam tikslui pasiekti yra geros. 3) neversti pirkėjo prekę būtinai nupirkti. Organizacijų etiniai kodeksai bando tuos prieštaravimus įveikti, pateikdami atitinkamas elgesio normas ir taisykles.
- Nuoseklūs elgesio standartai. Kodeksuose raginama tarnauti visuomenei, ja rūpintis bei ją gerbti.
- Interesų konfliktų draudimas.
- Finansų deklaravimas. Siekiant išvengti galimo interesų konflikto, etikos kodekse numatomas pajamų, nuosavybės, vertybinių popierių, paskolų dovanų ir t.t. deklaravimas.
- Draudimai vengti netinkamo elgesio. Turint pareigas, kurios suteikia sprendimų galią, etikos kodeksai reikalauja tinkamai elgtis su informacija.
- Komisija. Etikos kodeksuose numatoma savarankiška institucija, kuri prižiūri, kaip laikomasi etikos kodekso. Tai gali būti etikos komisija, etikos taryba ar dar kitaip pavadinta darbo grupė.
- Papildomi apribojimai.
- Administracinės bausmės ir baudžiamosios sankcijos.
- Procedūrinis skundėjo gynimas. Kai kuriuose kodeksuose atskiras dėmesys skiriamas darbuotojams, į viešumą keliantiems esamas negeroves, ir jo apsaugojimą nuo galimo keršto.
Elgesio vadovai
Tai etinių taisyklių ir rekomendacijų rinkinys, konkretizuojantis bendrovės etinį kodeksą kiekvienam darbuotojui (atsižvelgiant į jo užimamas pareigas). Juose yra nurodomas ir kompanijos konsultanto etiniais klausimais vardas, pavardė, telefono numeris (V. Pruskus, 2003).
Etikos komitetai ir tarybos
Etikos kodeksai, kuriuose numatytas nešališkas komitetas, šio dokumento administravimą perduoda jam. Etikos tarybą sudaro keli nariai (3-9). Joje turi būtinai dirbti nors keli teisinį išsilavinimą turintys asmenys, gerai išmanantys įstatymus, taip pat organizacijos vadovybės atstovai, gerbiami organizacijos asmenys. Kai kurie jų dirba visuomeniniais pagrindais, juos aptarnaujantis personalas gauna simbolinius atlyginimus. Taryba vertina kasdienę firmos praktiką etiniu požiūriu, ji stebi ir analizuoja, kaip laikomasi priimto etikos kodekso ir teikia organizacijos vadovybei ataskaitas dėl jame išdėstytų nuostatų laikymosi ir jų tobulinimo. Sukūrus atitinkamą etikos kodekso įgyvendinimo priežiūros mechanizmą, didėja tikimybė, jog jame deklaruojamos nuostatos bus realizuojamos ir praktinėje veikloje.
Kitos organizacijos etikos komitetų nekuria, bet samdo verslo etikos specialistą, kuris vadinamas etikos advokatu. Tokio advokato vaidmuo - pateikti siūlymus, kaip turėtų elgtis organizacija, siekdama savo tikslų, kad nepažeistų etikos reikalavimų. Taip pat jis atlieka ir „socialinės sąžinės” organizacijoje funkciją.
Pasak J. Dobel, etikos komisijos uždavinys yra atlikti socializacijos darbą organizacijoje - diegti organizacijos darbuotojams tam tikras vertybes, siekdama sukurti vidinės kultūros normas: platinti medžiagą apie etikos įstatymus, užsiimti švietėjiška veikla (rengti seminarus ar paskaitas), padedant tarnautojams geriau interpretuoti įstatymus, spręsti etines dilemas arba užbėgti joms už akių.
Pasak C. Lewis, etikos komiteto funkcijas (kaip būdą etiką integruoti į organizacijos veiksmus) organizacijoje gali atlikti paskirtas atsakingas asmuo etikos reikalams kuruoti. Tokio asmens paskyrimas rodys organizacijos vadovybės požiūrį į etikos vertinimą ir padės geriau koordinuoti etikos politiką. Kai identifikuojami organizacijos tikslai ir vertybės, kontroliuojama, kad jų būtų laikomasi, darbuotojams lengviau pripažinti etinius sunkumus ir atvirai kalbėti apie esamas etikos problemas. Pasak C. Lewis, taip pat svarbu tikrinti vadovų praktiką, įvairių organizacijos lygių administracinę rutiną. Etikos politikos įgyvendinimo kontrolės rekomenduotina imtis, praėjus kuriam laikui po to, kai visi darbuotojai bus dalyvavę etikos seminaruose ar mokymuose. Jei kodekse nekalbama apie etikos komitetą, kodekso įgyvendinimo procesas paliekamas savieigai. Tokiu atveju, tikėtina, kad etikos kodeksas taps nežinomas, ignoruojamas ir pasmerktas. S. Bonczek, D. Menzel, J. Bowman ir C. Lewis akcentuoja etikos komitetų svarbą kuriant etikos klimatą organizacijoje. Etikos klimatas atspindi darbuotojų supratimą apie organizacijos vertybes ir praktiką, vertinant tai etikos požiūriu. Sukurti organizacijos etišką klimatą nėra lengva. Tam reikia: laiko, pastangų, pastovaus dėmesio etikai. Autorių teigimu, organizacija, siekdama sukurti etišką etikos klimatą turi:
- Apibrėžti etikos programų tikslus.
- Įvertinti esamą etikos klimatą.
- Įtraukti darbuotojus į programos kūrimą.
- Parengti ir platinti etikos kodeksą.
- Įkurti etikos komitetą.
- Sukurti anoniminę karštąją liniją.
- Užtikrinti etikos mokymus.
- Nuolat vertinti etikos programą.
Etikos kodeksų trūkumai
Dažniausiai minimi tokie etikos kodeksų trūkumai:
- Etikos kodeksai gali būti pernelyg abstraktūs.
- Etikos kodeksai gali būti neįgyvendinami.
- Etikos kodeksai gali būti neefektyvūs.
- Etikos kodeksai gali būti naudojami kaip priedanga.
Darbuotojų etiško elgesio svarba
Įmonės verslo etikos, darbuotojų etiško bendravimo su klientais kultūros ir etiketo lygis yra viena iš svarbiausių visuotinės kokybės sudėtinių dalių. Ši problema aktuali daugeliui šalies įmonių, kadangi Lietuvoje dar nepakankamai vertinama tokia žmoniškųjų išteklių didinimo, vadybos optimizavimo, socialinio kapitalo gerinimo priemonė, kaip organizacijos etikos kodeksai. Dažnai personalas (žmoniškieji ištekliai) traktuojamas tik kiekybiškai, o nekreipiama dėmesio į žmonių santykių sistemos kokybę, į elgesį darbo vietose, į dorovinių aplinkybių darbovietėse lemiamą įtaką sprendimams, t.y. gebėjimams kokybiškai socialiai atsakingai atlikti savo funkcijas. Kuriant ar tobulinant personalo vadybos sistemas šiuolaikinėse organizacijose turėtų būti diegiama dorovinių vertybių vadyba ir dėmesys koncentruojamas į atsakomybės teisingumo, garbingumo, sąžiningumo, skaidrumo, paklusnumo įstatymams, pasitikėjimo vertybes, kurios skatina skleistis pozityvias žmogaus savybes ir atitinkamus elgsenos įgūdžius. Tam padės 2006 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Seimo priimtas Politikų etikos kodeksas. Tikėtina, kad palaipsniui kils organizacijų etikos ir kultūros lygis, kuris mokslininkų nuomone labai svarbus optimizuojant vadybos metodus Lietuvoje, siekiant didesnio ekonomikos efektyvumo ir nacionalinio konkurencingumo. Specialisto vertingumą lemia ne tik kompetencija, specialybės žinios, bet socialinė ir dvasinė jo vertė. Todėl aukštos kultūros ir moralaus asmens ugdyme turi atsirasti ir etikos dalykai. Labai svarbu, kad darbuotojas išmoktų mokytis visą aktyvų gyvenimą ir pats save tobulintų.
Pasak etikos specialisto prof. V. Žemaičio, „Kokias vertybes renkasi žmogus, kam jis teikia pirmenybę, tokia jo vertybinė orientacija. Aukščiausiai vertybių kategorijai visoje vertybių hierarchijoje priklauso dorovinės vertybės. Dorovinių vertybių specifika ta, kad jos sudaro bendrosios vertybinės orientacijos branduolį, nustato jo santykį su visu vertybiniu pasauliu, reguliuoja jo veiklą ir elgesį. Todėl dorovinės vertybės glaudžiai susijusios su žmonių praktine veikla ir žmonių savitarpio santykiais. Per jas išryškėja žmogaus veiklos socialinis kryptingumas. Užtat žmogaus socialinį vertingumą lemia jo dorovinė vertybinė orientacija“.
Organizacijos etikos teorijos
Kaip nurodoma literatūroje, etika - mokslinė disciplina, kuri pagrindžia moralinius klausimus, kylančius tarp žmogaus ir aplinkos, tarp žmonių, susijusių įvairiais ryšiais. Visi ryšiai susiję per gėrio ir blogio prizmę (D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Kita vertus, etika - tai praktinė filosofija, kurioje kalbama apie praktinę veiklą, kur elgesys - tai veikla, vertinga pati savaime, o darymas - tai veikla, kurios tikslas ne ji pati, o jos rezultatas.
Etika moko: Ką reiškia būti žmogumi? Kas yra gyvenimas? Ar žmogaus gyvenimas turi prasmę? Kas yra prasminga? Koks yra vieno individo santykis su kitais ir su gamta? (D. Vyšniauskienė ir V.Kundrotas, 2002). Minėti autoriai, cituodami A. Anzenbacherio knygą “Etikos įvadas”, išskiria keturis glaudžiai tarpusavyje susijusius žmonių etiško bendravimo praktikos lygmenis:
- Moralumas;
- Dorovė;
- Teisė;
- Tikėjimas.
Moralumas - tai veikiančiojo asmens sąžinė. Gėris apibrėžimas kaip moralinės sąžinės atitikimas, o moralinis blogis - kaip priešingybė sąžinė. Dorovė - tai praktikos vertinimas pagal pripažintas normas. Jos visuomenėje yra būtinos. Jei teisės normos (įstatymai) yra privalomos, tai dorovinės - įsigalioja, joms pritaria socialinių struktūrų visuma. Teisė - tai tarptautinių organizacijų ir Lietuvos Seimo priimti įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai ir kiti normatyviniai aktai. Mūsų veikimą garantuoja valstybė. Tad mūsų veiksmai būna legalūs ir nelegalūs. Įstatymai ir etika turėtų sutapti, t.y. įstatymiška, turėtų būti etiška ir atvirkščiai. Tikėjimas - tai gyvenimas meilėje ir tarpusavio supratime ir nuodėmės svarba. Deja, dar nedidelė dalis įmonių skiria dėmesį kultūrai bei verslo etikai. Moralumas yra svarbesnis mažame vienete, nei dideliame. Didelėje įmonėje etika yra pagrindinė valdymo funkcija.
Remiantis D. Vyšniauskienės ir V. Kundroto knyga „Verslo etika“, apžvelgsime svarbiausias etikos teorijas.
Deontologinė etikos teorija
Deontologijos terminą XIX a. sukūrė anglų sociologas teisininkas Jeremy Benthamas (1748-1932). Darbe „Deontologija ar moralės mokslas” dorovės teorija buvo pavadinama deontologija. Deontologija (lotyn. deontos - pareiga; logos - sąvoka, mokslas) yra etikos teorija, akcentuojanti paties veiksmo ar sprendimo turinį. Ji pabrėžia principus, susijusius su konkrečiu veiksmu, pareigos vykdymą ir kitų teisių gerbimą ( aš privalau; mano pareiga).
Vienas ryškiausių šios teorijos skleidėjų yra vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (1724-1804). Jo gyvenimas susijęs su Karaliaučiaus (Kaliningrado) universitetu, kur jis mokėsi, vėliau buvo magistru, profesoriumi, rektoriumi. Universitete I. Kantas dėstė daug disciplinų: matematiką, fiziką, geografiją, logiką, filosofiją ir kt. Jau būdamas brandaus amžiaus sukūrė filosofijos sistemą, kurioje išsiskiria pažinimo teorija, etika ir grožio bei tikslingumo teorija. Visos šios dalys glaudžiai susijusios ir pajungtos vienam tikslui: filosofija turi padėti nustatyti žmogaus galias, atskleisti jo esmę ir vertę. Savo filosofijos sistemą I. Kantas išdėstė trijuose svarbiausiuose veikaluose: „Grynojo proto kritika”, „Praktinio proto kritika” (pagrindinis I. Kanto etikos veikalas) ir „Sprendimo galios kritika” (D. Vyšniauskienė ir V. Kundrotas, 2002).
I. Kantas iškelia pareigos ir teisingumo siekiant gėrio svarbą. Filosofas teigia, kad vadovaudamasis protu žmogus sukuria moralės normas ir joms paklūsta. O tam, kad būtų galima etiškai gyventi, kaip reikalauja protas, reikia ne tik apsisprendimo, bet ir valios. Valia - tai vidinė jėga, duodanti impulsą veiksmui, o gera valia - tai toji, kuri skatina kokybiškai atlikti pareigą. Žmogaus valia lemia jo norų ir siekimų kryptį bei pastovumą. Moralė siejama su gera valia, kuri laikoma gėriu. Moralinę vertę įgyja tik tas veiksmas, kuris atliekamas savarankiškai, apsisprendus paklusti proto diktatui. I. Kanto nuomone, elgesys gali būti laikomas moraliu tik tuo atveju, kai elgiamasi iš pagarbos dorovės dėsniui. Gerai, kai žmogus paiso ne savisaugos ar kitų instinktų ir ne jais remdamasis vertina galimus savo elgesio, kuriam jį skatina jo juslinė prigimtis, padarinius, bet kai jis elgiasi iš pareigos, sukuriančios būtiną moralinę prievartą, kuriai jis besąlygiškai paklūsta. I. Kantas pareigą suprato kaip paklusimą dorovės dėsniui, kaip poelgį, atliekamą besąlygiškai laikantis dėsnio. Elgesio normas žmogus pirmiausia nusistato sau. Tokias individualaus elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis.
Maksima - tai subjektyvus praktinis moralės principas (empirinio pobūdžio), kuris, patikrintas pagal proto kriterijų, tampa moralės dėsniu (pavyzdžiui, būk garbingas; būk malonus; gyvenk sveikai ir kt.). Maksimos tampa etiško bendravimo taisyklėmis, jos įgyja dėsnių, įsakymų formą (filosofas jas vadina kategoriniais imperatyvais). Pirmasis imperatyvas - dorovės. Jis primena pagrindines moralaus bendravimo taisykles: 1. Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; 2. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad kiti tau darytų (nieko neskriausk ir visiems, kam gali, padėk). Antrasis imperatyvas yra žmonių lygybės reikalavimo išraiška. Šiuo imperatyvu I. Kantas pasirodo kaip humanistas, teigiantis absoliučią žmogaus vertę: į kitus žmones mes turime žiūrėti kaip į asmenybes (o ne kaip į tai, kas naudinga). Toks principas suteikia etinę bazę demokratijai. Pažymėtina, kad šis filosofo dorovės dėsnis nenumato rangų - tik moralumas yra žmogaus vertės kriterijus.
Anot filosofo, gerą valią žmogus rodo tuomet, kai elgiasi taip, kaip reikalauja protas. O pareiga - tai veiksmai, paremti protu, neatsižvelgiant į savo polinkius, norus ar laimę. Pareiga yra vienintelis moralinio veiksmo kriterijus. I. Kantas akcentavo pareigą gerbti ir save, ir kitus žmones, jis pabrėžė žmogaus orumo svarbą. Todėl pareigos atlikimas sietinas su reikalavimu nepažeisti kitų asmenų teisių. Asmuo, besivadovaujantis deontologine etika, elgiasi remdamasis pareigos jausmu: priimant sprendimus, būtina nepažeisti kitų individų teisių.
#