Įvadas
Jaunesnysis mokyklinis amžius - svarbus vaiko raidos etapas, trunkantis nuo 7 iki 11 metų. Šis laikotarpis dar vadinamas antraja vaikyste. Vaikas patiria reikšmingų anatominių, fiziologinių ir psichologinių pokyčių, kurie turi įtakos jo pažinimo, emocinei ir socialinei raidai. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų psichologijos ypatumus, tokius kaip suvokimas, vaizduotė, atmintis, mąstymas, emocijos ir socialiniai santykiai. Taip pat aptarsime, kaip šie ypatumai pasireiškia mokymosi procese ir kaip juos galima ugdyti.
Anatomijos ir fiziologijos pokyčiai
Anatomiškai ir fiziologiškai jaunesnysis mokyklinis amžius laikomas ramiu periodu, lyginant su ikimokykliniu ir paauglystės amžiumi. Berniukų ir mergaičių kūno matmenys dar labai nesiskiria. Tačiau skirtumai pradės ryškėti lytinio brendimo metu, kai 11-12 metų mergaitės pralenks berniukus, o šie po metų kitų jas pavys ir pralenks. Bėgant metams, keičiasi ir kūno proporcijos. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje toliau mažėja santykinis galvos dydis: šešerių metų vaiko galvos ilgis lygus 1/6 kūno ilgio, beveik kaip suaugusiųjų. Tai reiškia, kad galvos augimas lėtėja, o galūnės pradeda augti sparčiau. 7-10 metais bendras ilgis padidėja daugiausia dėl kojų augimo, o vėliau sparčiai auga liemuo. Vaiko augimui įtakos turi geografiniai ir socialiniai veiksniai, gyvenamosios aplinkos ypatybės ir bendras gyvenimo lygis.
Suvokimas
Suvokimas yra viena iš svarbiausių žmogaus pažintinės veiklos grandžių. Pasak R. Kaffemano, suvokimas negalimas be pojūčių ir patirties, taip pat reikšmės turi mąstymas bei kalba. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių suvokimui būdingas diferencijuotumas. Mokiniai gali netiksliai ir klaidingai atskirti panašius objektus, kartais painioja panašius daiktus ir jų piešinius. Tai susiję su nuo amžiaus priklausančiu analitinės funkcijos silpnumu suvokiant. Vaikams būdingas nuodugnios, organizuotos, kryptingos analizės trūkumas suvokiant. Mokinių suvokimas jaunesniojo mokyklinio amžiaus pradžioje yra glaudžiai susijęs su vaiko veiksmais, praktine veikla. Suvokti daiktą reiškia kažką su juo veikti, paimti jį. Pradinių klasių mokinių suvokimui būdingos savybės yra emocingumas, vaizdumas. Geriau, aiškiau suvokiama tai, kas vaizdu, ryšku, gyva.
Suvokimas pats savaime nesivysto. Didelis vaidmuo tenka mokytojui. Tinkamai organizuojant mokinių veiklą mokymo procese, suvokimas persitvarko, pakyla į aukštesnę išsivystymo pakopą. Vienas efektyviausių suvokimo ugdymo metodų yra lyginimas. Pavyzdžiui, kartu demonstruojant vilko ir šuns piešinius, mokiniai nurodo daugiau esminių požymių. Suvokdami daiktus ir reiškinius, įsisąmoniname juos kaip vieną visumą. Pavyzdžiui, žiūrėdami į paveikslą, suvokiame ne atskirus potėpius, brūkšnelius, bet vaizdo visumą. Kiekvieno atskiro vaizdo reikšmė apibendrinama, naujasis vaizdas siejamas su kitais, atmintyje turimais vaizdais.
Suvokti galima ir netiksliai, jeigu mažai žinių. Pavyzdžiui, vaikai šikšnosparnį gali suvokti kaip paukštį. Suvokdamas aplinką, žmogus susiduria su daugeliu erdvės parametrų: daiktų forma, dydžiu, kryptimi, spalva ir pan. Viena svarbiausių erdvės suvokimo sąlygų - stebėjimo įgūdžių lavinimas. Suvokti pirmiausia pradedame daiktų formą, dydį, spalvą, faktūrą, kitas savybes. Daugelis mus supančių daiktų turi geometrinių figūrų formas - apvalus, kampuotas, pailgas ir t. t. Daikto suvokimas pirmiausia priklauso nuo to, kaip jis išsiskiria iš fono. Kuo brandesnis žmogus, tuo daugiau jo atmintyje įvairių, anksčiau suvoktų daiktų ir vaizdinių. Taigi atpažinimas reiškia, kad stebimo daikto vaizdas daugiau ar mažiau atitinka turimą atmintyje to ar panašaus daikto vaizdinį.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
Bet kokio suvokimo pagrindas yra žmogaus aktyvumas, susidedantis iš sensorinių, motorinių ir centrinių komponentų. Šiame procese būtini aktyvūs subjekto percepciniai veiksmai, palengvinantys ir skatinantys suvokimą, padedantys organizuoti, kontroliuoti bei koreguoti jo eigą. Sugebėjimą organizuoti savo percepcinę veiklą vaikas įgyja tik asmenine patirtimi, pratybomis. Veiksmų automatizavimas palengvina visą percepcinę veiklą: suvogdamas objektą, žmogus automatiškai priima tinkamiausią pozą, atlieka tiriamuosius veiksmus ir pan. Svarbi suvokimo sąlyga yra gebėjimas operatyviai įsiminti jau išskirtus, bet dar neįtrauktus į vieningą visumą objekto elementus. Kitas svarbus momentas - sugebėjimas sintetinti, jungti atskirus elementus į visumą bei sudaiktinti. Taigi suvokimo nemaža dalimi išmokstama, nes tik kai kurie suvokimo mechanizmai yra įgimti.
Vaizduotė
Vaizduotė yra vaizdavimosi galia, fantazija. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje vaikų kūrybiniai sugebėjimai nevienodi, kaip ir jų vaizduotė. Kad vaiko vaizduotė gyva, galima matyti iš formų įvairovės piešinyje. Pasak L. Vygotskio, vaizduotė kuriasi anksčiau negu abstraktusis mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus moksleivių vaizduotė kuriasi mokymosi procese ir jo reikalavimų veikiama. Išmokti bet kurią mokomąją medžiagą neįmanoma be aktyvios vaizduotės veiklos, nemokant suvokti ir įsivaizduoti tai, ką pasakoja mokytojas, kas rašoma vadovėliuose ir pan.
Piešiant labai reikalinga erdvinė vaizduotė. Tiesioginiai įspūdžiai (parodų lankymas, objektų stebėjimas ir pan.) taip pat ugdo vaizduotę. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje pirmiausia tobulėja atkuriamoji vaizduotė, susijusi su anksčiau suvoktų dalykų įsivaizdavimu arba vaizdų pagal aprašymą, schemą, piešinį ir t. t. kūrimu. Pradinių klasių mokinių vaizdiniai, neprarasdami gyvumo, ryškumo ir konkretumo, laipsniškai tampa realistiškesni, vis teisingiau atspindi mokymo dalykų, vaikų skaitytų knygų turinį; praranda fragmentiškumą, jungiasi į sistemas. Lavėja ir kūrybinė vaizduotė, kuriami nauji vaizdiniai, kitaip žiūrima į ankstesnės patirties įspūdžius, siejant juos į naujus derinius ir kombinacijas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio vaizduotė vis labiau ir labiau vaduojasi iš tiesioginių įspūdžių įtakos (tai teikia jai kūrybiškumo), o vaizdiniai tampa vis realistiškesni, tvirtėja vaiko gebėjimas kritiškai vertinti vaizduotės vaizdinius vidaus logikos požiūriu.
Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną vaiko vaizduotės ypatybę, kuri kartais palaikoma melavimu. Kai kada 7-8 metų amžiaus vaikai, su užsidegimu pasakodami kokį nors įvykį, nevalingai, visiškai nesąmoningai jį papildo, praplečia išgalvotomis detalėmis. Fantazija susipina su realybe. Vaikas nekaltai fantazuoja tada, kai nori sukelti suaugusio susidomėjimą, savo pasakojimu, atkreipti jo dėmesį. Panašiai būna ir tuomet, kai vaikas, patyręs esąs kuriuo nors požiūriu neįvertintas, jaučia savotišką poreikį įsitvirtinti, nori iškilti suaugusių arba savo bendraamžių akyse. Tokį jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinio fantazavimą reikia įveikti švelniai, jautriai ir taktiškai.
Jaunesniajame mokykliniame amžiuje tobulėja atkuriamoji bei kūrybinė vaizduotė. Vaizduotė formuojasi ne tik mokymosi procese, bet ir per tiesioginius įspūdžius (parodų lankymas ir pan.). Kiekvieno vaiko vaizduotė bei kūrybiniai sugebėjimai yra nevienodi. Vaizduotė padeda vaikui lengviau naudotis patirtais įspūdžiais ir kurti naujus, todėl vaizduotės ugdymas yra labai svarbus pradinėse klasėse.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės vaikų emocijų raidoje
Skaitymo ir rašymo įgūdžių formavimas
Pirmoje ir antroje klasėje išlieka teigiamas požiūris į mokymąsi. Vaiko norą mokytis labai sąlygoja noras bendrauti. Per pirmuosius dvejus mokslo metus vaikui įdomu viskas, ką jam liepia mokytojas veikti, kas atrodo rimta ir reikšminga. Vaikas mokykloje turi išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šiuos dalykus vaikas pradeda mokytis darželyje arba namuose. Mokykloje vaiko pareiga susidaryti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgudžius. Skaitymas ir rašymas susijęs su rašto ženklų suvokimu ir jų išreiškimu judesiais. Vaikas, suvokdamas rašto simbolius, turi suvokti ir jais išreikšti minčių bei jausmų turinį ir tarti garsiai. Skaitymas yra rašto simbolių sąlygojamas kalbėjimas.
Labai svarbu vaikui sudaryti tokią aplinką ir tokią santykių sistemą, kuri įvairiausiais būdais skatintų jo veiklą. Labai pasikeitusi socialinė ir kultūrinė aplinka dabar natūraliai skatina vaiką pažinti raides, jas įsidėmėti. Paplitusi spauda, televizija, skelbimai gatvėse ir parduotuvių užrašai sudaro progos susidurti vaikui su spausdintais tekstais. Skaitymas eina greta su rašymu. Vaikui sulaukus šešerių metų, jo raštas tobulėja, piešiniuose atsiranda į kairę nukreiptas žmogaus profilis. Kad vaikas galėtų atlikti smulkius rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Dalies vaikų motorinių sugebėjimų lavėjimo tempas yra lėtesnis, negu turėtų būti jų amžiuje.
Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimo procesus ir mąstymą. Kad vaikas rašydamas galėtų tiksliai suvokti ir atkurti raides ar žodžius, jis visų pirma turi gerai į jas įsižiūrėti, stebėti, neklaidžioti po puslapį į atsitiktines vietas. Rašymas ir skaitymas yra kalbėjimo procesas. Rašant žodžiais išreikštos mintys paverčiamos raidžių ženklais, o skaitant, atvirkščiai - raštu užfiksuotos mintys paverčiamos garsine kalba. Kalbą galima skirti į išorinę, kuri yra tariama balsu, ir vidinę, t. y. balsu neišreiškiama, bet vartojama mintyse arba išreiškiama raštu. Vidinė kalba atsiranda su vaiko mokymusi skaityti ir rašyti. Vidinės kalbos atsiradimas yra susijęs su savimonės formavimusi.
Mokant vaiką rašyti, labai aktyviai veikia kalbėjimo (garsų tarimo) judesiai. Žodžio tarimas rašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių ir skiemenų tvarką žodyje. Visa tai vaikui padeda atkurti žodį raštu. Kai vaikas rašo su klaidomis, rašomų žodžių tarimas balsu padeda jam teisingai rašyti. Rišlaus rašymo ir sklandaus skaitymo įgūdžius vieni vaikai susidaro lengviau, o kitiems tai pavyksta padaryti lėčiau ir sunkiau. Pradžioje būna labai daug klaidų. Vienos jų susijusios su klaidingu raidės vaizdo suvokimu, kitos - su žodžio formų iškraipymu, fonetinės kilmės.
Pradėjus lankyti mokyklą, kiekvieno vaiko žodynas praturtėja naujais žodžiais. Kaimo vaikai turi daugiau vaizdinių, bet ne viską moka pavadinti, ką pažįsta, o tuo tarpu miesto vaikai - turi daugiau žodžių negu konkrečių vaizdinių ir sąvokų, kurioms žodis taikomas. Pradinėje mokykloje, įsisavinę naujų žodžių, vaikai nors juos per pamokas vartoja, bet ne visiems gali suteikti konkretų turinį. Šiuo amžiaus periodu vaiko kalba lavėja ir turtėja sparčiau, negu formuojasi kalba reiškiamas naujas mąstymo turinys. Pradžioje vaiko šnekamoji kalba yra turtingesnė už rašomąją, tačiau labai greitai tos proporcijos pasikeičia.
Taip pat skaitykite: Emocinis intelekto ugdymas
10,5 metų vaikai išsiskiria savo žodingumu, nes pastebi savo sugebėjimą pasakoti ir aprašyti. Teigiama, kad vaiko rašomosios kalbos struktūra greitai atitolsta nuo šnekamosios kalbos struktūros sakinių ir frazeologijos. Šie kitimai įvyksta todėl, kad rašantis vaikas yra drauge ir skaitantis vaikas. Prieš pradėdamas rašyti ilgesnius, savo mintis išreiškiančius sakinius, vaikas jau būna skaitęs įvairių knygelių, girdėjęs kaip skaito kiti, žiūrėjęs televiziją, girdėjęs radiją, taip pat ir suaugusiųjų pokalbius panašiomis temomis. Tolesnę vaiko kalbos pažangą rodo vis didesnis jo sugebėjimas žodžiais pavaizduoti dalykų padėtį taip, kad ją suprastų ir kiti asmenys, t. y. skaitytojai ir klausytojai.
Augant emocinis elementas kalboje mažėja, užleisdamas vietą intelektui. Tačiau negalima sakyti, kad vaiko kalbos vaizdumas pranyksta. Kartu žaisdami arba dirbdami, kalbėdamiesi savo tarpe, mokyklinio amžiaus vaikai kalba vaizdingai. Vaiko kalbėsena su suaugusiais pasikeičia. Vaikas pradeda kontroliuoti savo posakius, ypač kalbant su mokytoju. Tam reikšmės turi vadovėlių kalbos stilius. Reikšmės turi ir tai, kad, mokydamasis rašomosios kalbos pradinėje mokykloje, daug skaitomų tekstų įsimena ir atpasakodamas juos stereotipiškai kartoja.
Atminties ypatumai
Mokymasis suaktyvina ir kitus psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Ikimokyklinio amžiaus vaiko įsiminimas yra nevalingas. Vaikas žaisdamas ir girdėdamas suaugusių pokalbius be specialaus nusistatymo praturtina savo sąmonę nauja informacija. Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko pareiga yra mokytis, o svarbus mokymosi komponentas yra įsiminimas - tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia, valingas. Kai vaikas lanko mokyklą, jis būtinai turi įsiminti raides ir jų garsinę reikšmę, raidės rašymo judesius, skaičiavimo būdus. Pirmaisiais mokymosi metais mokykloje jau pradeda rašyti nedidelius diktantus. Vaikas turi atmintyje išlaikyti tai, kas mokytojo padiktuota, kad galėtų tiksliai parašyti sakinį. Vaikas turi susikaupti ir išklausyti mokytojo sakinį nuo pradžios iki pat galo. Tai lavina mokinio dėmesį, valingumą, pratina slopinti judesius, kurie gali prasidėti diktuojant, ir atidėti juos iki tol, kol bus užbaigtas diktavimas. Kartu lavinama ir atmintis.
Psichinė veikla pasidaro dar sudėtingesnė, kai reikia išklausyti arba skaitant suprasi ir atpasakoti tekstą, nes čia reikia suvokti ir išlaikyti prasmės ryšius tarp atskirų minčių. Stebėjimai ir tyrimai parodė, kad jaunesnieji, o dažnai ir vyresnieji vaikai nemoka mokytis, dėl to jiems būna sunku įsiminti ir išlaikyti atmintyje žinias. Mokydamasis mokytis, vaikas lavina ir savo atmintį. Yra teigiama, kad žemesniųjų klasių mokiniai mokosi vadinamuoju mechaniniu būdu, t. y., kada vaikas įsimenamąją medžiagą kartoja daug kartų atmintinai, nesistengdamas jos suvokti. Tame ir yra blogiausia, kad nesupratus turinio yra sunku ir įsiminti.
Pradėjęs lankyti mokyklą ir turėdamas suprasti bei išmokti skaitomą tekstą taip, kad vėliau galėtų atpasakoti, vaikas kartais įsimenamąją medžiagą suskaido, visai neatsižvelgdamas į jos prasminius ryšius. Mažiems vaikams įsiminti prasmę ir išreikšti ją savais žodžiais sunku todėl, kad jų aktyvusis žodynas palyginti dar siauras ir, kad jie mokydamiesi labai laikosi teksto. Bėgant laikui vaikai išmoksta ir įpranta išlaikyti atmintyje prasminį turinį, o ne pažodinį tekstą. Pažodinio teksto atkūrimo pasitaiko vis mažiau. Tai neišvengiamas psichinis procesas. Augdamas vaikas turi perimti kuo daugiau informacijos ir ją perdirbti savaip. Išimtį sudaro meninis tekstas. Jis turi būti atkuriamas pažodžiui, tačiau menininko individualybė suteikia jam savo emocinį ir prasminį savitumą.
Informacijos įsiminimo efektyvumas labai priklauso nuo įvairių aplinkybių, pvz.: dalyko, vaiko amžiaus, aplinkos sąlygų bei individualių ypatybių. A. Smirnovas teigia, kad „tarp betarpiško ir valingo įsiminimo, tarp įsiminimo greitumo (spartumo) ir tvirtumo yra tam tikras atitikimas, bet skirtingo amžiaus vaikų (skirtingų klasių mokinių) jis nevienodas.“ Buvo padaryti tyrimai, ir pagal juos nustatyta, kad vyresnių vaikų informacijos įsiminimo būdai yra skirtingi. II klasės mokinių įsiminimo būdai labai vienodi: prisimena pirmus ir paskutinius frazės arba teksto žodžius, retkarčiais medžiagą grupuoja pagal prasmę. Jau V klasėje įsimena įvairiau, ieško protingesnių įsiminimo būdų, stengiasi pertvarkyti įsimenamos medžiagos struktūrą. Taigi, matyti, kad daugiau įsimenantys (II ir V klasė) daugiau medžiagos išlaiko atmintyje, negu mažiau įsimenantys. Tačiau ilgainiui greičiau įsimenantys daugiau užmiršta už lėčiau įsimenančius.
Individualūs atminties skirtumai priklauso nuo to, kokiu greičiu ir tvirtumu išorinių poveikių pėdsakai įsitvirtina smegenų žievėje. Įsiminimo tvirtumui reikšmės turi nustatymas, kuriam laikui įsimintas dalykas turi būti atmintyje išlaikytas. Kad žinios ilgiau išliktų atmintyje, būtina ilgiau ir įdėmiau pasimokyti ir įsigilinti į tą dalyką. Įsiminimo procesas yra vienas prasmingos žmogaus veiklos komponentų. Jis padeda sukaupti informaciją protinei veiklai. Prasminga žmogaus veikla yra tikslinga. Vaikas išmoksta rinkti, kaupti, saugoti tokią informaciją, kuri bus reikalinga jo vėlesniems planams įgyvendinti. Kad būtų galima sukaupti informaciją ateičiai, reikia ilgiau išlaikyti ir pačią veiklos idėją bei jos realizavimo planą. Išmokimo negalima suvesti vien į įsiminimo procesus. Į jį įeina mąstymo veikla, valios pastangos ir emocijos, nes vaikas savo darbą arba mėgsta, arba nemėgsta.
Mąstymo ypatumai
7-11 metų vaikų taip pat kinta ir mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas gali atlikti konkrečias operacijas, t. y. vidinius, kitiems nematomus praktinius veiksmus, kurių jis ir pats dar nemoka paaiškinti. Apie šias operacijas mes galime spręsti tik iš veiklos rezultatų. Šioje stadijoje yra taip pat įvairių perėjimų. Vaikas, vos tik pradėjęs lankyti mokyklą, yra mokomas skaičiavimo operacijų. Iš pradžių šias operacijas atlieka tik su pagaliukais, gilėmis, pirštais ir pan., tai reiškia, kad šias operacijas atlieka manipuliuodamas daiktais. Konkrečių operacijų stadijoje vaikas gali konstruoti objektų savybes. Jis supranta, kad fizinio pasaulio daiktai gali turėti pastovių savybių, pvz.: skysčio tūris išlieka pastovus kad ir į kokios formos indą piltum. Vaikas jau gali spręsti konservavimo uždavinius, kurių anksčiau, ikimokykliniame amžiuje nesugebėdavo įveikti. Vaikas taip pat pradeda suprasti, kad loginės operacijos gali eiti dviem kryptimis, kad jos būna atvirkštinės, kad atimtis anuliuoja sudėtį, o daugyba - daugybą. Be to, vaikas gali klasifikuoti, suskirstyti daiktus rūšimis pagal kuriuos nors išskirtinus požymius. Mokykloje vaikas protauja nebe apie atskirus faktus ar reiškinius, bet apie susistemintas žinias.
Socialinė emocinė sveikata
Jau nuo pat pirmųjų žingsnių į mokyklą prasideda mažųjų integracija į visuomenę. Kiekvienas vaikas mokosi reikšti emocijas iš patirties bendraujant su kitais. Vaikai su jausmais susipažįsta pirmiausia šeimoje ir darželyje, vėliau - mokykloje. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai pirmiausia mokosi jausmų ir prosocialaus elgesio stebėdami suaugusiuosius (tėvus, mokytojus ir kitus), t. y. stebi elgesį, bando jį kopijuoti. Vaiko emocijų raiška ir elgesys tampriai siejami su jo socialine emocine sveikata bei gerove, kuri savo ruožtu susijusi su jų pozityviu įsitraukimu į santykius mokykloje. Svarbu išnagrinėti šiuos paminėtus jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių aspektus akademiniame kontekste, kad galėtume pagerinti pradinių klasių mokinių psichologinę savijautą ir jų adaptaciją pereinant iš pradinės mokyklos į dalykinę sistemą.
Tyrimai rodo, kad jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokinių socialinė - emocinė sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu pablogėjo šių metų rudenį, palyginus su vasario mėn. Socialinė - emocinė gerovė reikšmingai siejasi su mokyklos mikroklimatu (saugumu, aiškiomis elgesio taisyklėmis, gerais tarpasmeniniais santykiais, mokyklos patrauklumu), tačiau šios sąsajos išryškėjo tik 2020 m. rudenį. Be to, tyrimas parodė, kad nuo 2017 metų visose mokyklose įgyvendinant patyčių prevencijos programas jau matomi teigiami rezultatai, vadinasi ir toliau mokykloms reikia nuosekliai dirbti šia linkme. Tačiau nerimą kelia prastesnė situacija dėl žmogiškųjų išteklių: mokymosi, tėvų įsitraukimo į vaiko mokyklinį gyvenimą.
Tėvų globos netekusių vaikų psichologiniai ypatumai
Pastaraisiais dešimtmečiais globos netekusių vaikų skaičius Lietuvoje nuolatos augo, todėl tai yra opi šiandienos problema. Įvairiapusė šio reiškinio analizė leis geriau suvokti problemos svarbą, priežastis bei pasekmes, galimus problemos sprendimo būdus. Tyrimai rodo, kad globos įstaigose gyvenantys vaikai turi žemesnę savivertę nei vaikai, gyvenantys su tėvais. Jie jaučiasi mažiau laimingi ir gyvybingi. Ypač žema savivertė būdinga mergaitėms, gyvenančioms globos įstaigose. Taip pat nustatyta, kad vaikai, gyvenantys globos įstaigose, patiria daugiau nerimo mokykloje, palyginti su vaikais, gyvenančiais su tėvais. Jie patiria daugiau nerimo per testus, turi daugiau somatinių nusiskundimų, yra labiau susirūpinę dėl mokyklos nei vaikai, kurie gyvena su tėvais.
Agresyvumo ypatumai
Keli tyrimai rodo, kad didžiausias agresijos augimas stebimas ankstyvame amžiuje ir paauglystėje. Tačiau labai mažai žinoma apie agresyvumo lyčių skirtumus vidurinėje vaikystėje. Tyrimai rodo, jog jaunesniajame mokykliniame amžiuje berniukams, lyginant su mergaitėmis, būdingas aukštesnis agresyvumo lygis tiek jų tėvų bei mokytojų, tiek pačių vaikų nuomone. Ir berniukų, ir mergaičių agresyvumas su amžiumi išauga, o po to palaipsniui ima silpnėti. Agresyvus elgesys vienų metų laikotarpiu išlieka kaip stabili kai kurių individų savybė. Pažymėtina, kad tėvų ir mokytojų nuomonės apie vaiko elgesio problemas yra gana skirtingos.
tags: #jaunesniojo #mokyklinio #amziaus #vaiku #psichologija