Vaiko raida pagal amžių - tai procesas, apimantis fizinį, psichologinį, emocinį ir socialinį vaiko vystymąsi nuo gimimo iki pilnametystės. Siekiant geriau suprasti vaiko poreikius, suteikti tinkamą palaikymą ir skatinti jo tobulėjimą, būtina suvokti vaiko augimo ir vystymosi etapus. Šiame straipsnyje aptarsime 10 metų vaiko psichologijos ypatumus.
Vaiko raidos etapai
Vaiko raida apima skirtingus vaiko gyvenimo etapus, kurie įprastai skirstomi į:
- Naujagimių laikotarpį (nuo gimimo iki 1 metų).
- Vaikystę (nuo 1 iki 3 metų ir nuo 3 iki 6 metų).
- Mokyklinį amžių (nuo 6 iki 12 metų).
- Paauglystę (nuo 12 iki 18 metų).
Vaiko raidos procesas kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, kurioje vaikas auga, socialinę padėtį, šeimos struktūrą ir tėvų vaiko priežiūros ypatumus. Kiekviename iš šių etapų vaikai įgauna skirtingus įgūdžius, priskiriamus keturioms grupėms: kalbos ir komunikacijos įgūdžiams, fiziniams įgūdžiams, socialiniams ir emociniams įgūdžiams bei kognityvinei raidai.
Kiekvienas žmogus, taigi ir kiekvienas vaikas, yra unikalus: vieni tam tikrus raidos etapus pasiekia anksčiau, kiti - vėliau. Vaiko raidą lengva matyti per kasdienes veiklas, stebint, kaip jis juda, kalba, žaidžia, bendrauja su kitais. Naudinga retkarčiais pasižymėti trumpas pastabas, o dar geriau - vesti dienoraštį ir fiksuoti svarbius vaiko įgūdžių pokyčius. Jei kyla abejonių, visuomet verta pasitarti su specialistu: šeimos gydytoju, logopedu, psichologu ar raidos terapeutu.
Mokyklinis amžius: nuo 7 iki 11 metų
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
10 metų vaiko raidos ypatumai
Dešimties metų amžius - tai svarbus etapas vaiko gyvenime, žymintis perėjimą iš vaikystės į paauglystę. Šiuo laikotarpiu vaikai patiria reikšmingų fizinių, emocinių, socialinių ir kognityvinių pokyčių, todėl tėvams labai svarbu suprasti šio amžiaus ypatumus ir atitinkamai reaguoti į vaiko poreikius.
Fizinė raida
Dešimtmečiai paprastai toliau auga ir stiprėja. Jų motoriniai įgūdžiai, tiek stambūs, tiek smulkūs, tobulėja. Tai reiškia, kad jie gali geriau koordinuoti judesius, atlikti sudėtingesnius fizinius pratimus ir geriau valdyti smulkius daiktus. Šiuo laikotarpiu gali prasidėti ir brendimo požymiai, nors kiekvieno vaiko brendimo greitis yra individualus.
Emocinė raida
Emociniame lygmenyje 10 metų vaikai tampa labiau savarankiški ir nori daugiau kontrolės. Jie pradeda formuoti savo identitetą ir bando suprasti, kas jie yra kaip asmenybės. Šiuo laikotarpiu labai svarbu suteikti vaikui erdvės saviraiškai, palaikyti jo interesus ir pomėgius. Taip pat svarbu mokyti vaiką atpažinti ir valdyti savo emocijas, nes šiuo laikotarpiu jie gali patirti didesnį emocijų spektrą - nuo džiaugsmo ir pasitenkinimo iki liūdesio, pykčio ar nerimo. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar vaikas patiria per mažai sėkmės, nes tai gali sukelti menkavertiškumo jausmą. Reikia stengtis sudaryti sąlygas patirti sėkmę tiek akademinėje, tiek socialinėje srityse.
Socialinė raida
Socialinėje srityje 10 metų vaikai tampa labiau orientuoti į bendraamžius. Draugystė tampa itin svarbi, o noras pritapti prie grupės gali būti labai stiprus. Vaikai pradeda formuoti sudėtingesnius socialinius santykius, mokosi bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir derėtis. Tėvai turėtų skatinti vaiko socialinius įgūdžius, padėti jam suprasti socialines normas ir mokyti jį būti empatišku ir supratingu kitų atžvilgiu.
Kognityvinė raida
Kognityviniu požiūriu 10 metų vaikai tampa labiau abstraktūs mąstytojai. Jie pradeda suprasti sudėtingesnes sąvokas, geriau suvokia priežasties ir pasekmės ryšius, gali spręsti problemas ir planuoti. Vaikai taip pat tobulina savo kalbos įgūdžius, plečia žodyną ir geriau supranta gramatiką. Tėvai turėtų skatinti vaiko smalsumą, domėjimąsi mokslu ir kūrybiškumą. Svarbu padėti vaikui rasti jam tinkamus mokymosi metodus ir suteikti jam galimybių įgyti naujų žinių ir įgūdžių.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės vaikų emocijų raidoje
Kaip padėti vaikui augti ir tobulėti?
Tėvai gali reikšmingai prisidėti prie vaiko raidos, sudarydami palankią aplinką ir skatindami jo potencialą.
- Savarankiškumas: Skatinkite vaiko savarankiškumą, leisdami jam priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
- Bendravimas: Palaikykite atvirą ir nuoširdų bendravimą su vaiku. Klausykite jo nuomonės, gerbkite jo jausmus ir padėkite jam išreikšti save.
- Ribos: Nustatykite aiškias ribas ir taisykles, bet leiskite vaikui suprasti, kodėl jos reikalingos.
- Palaikymas: Būkite palaikantys ir supratingi. Padėkite vaikui įveikti sunkumus ir švęskite jo sėkmes.
- Interesai: Palaikykite vaiko interesus ir pomėgius. Leiskite jam užsiimti veikla, kuri jam patinka ir kuri jį motyvuoja.
- Pavyzdys: Būkite geru pavyzdžiu savo vaikui. Rodykite jam, kaip elgtis pagarbiai, atsakingai ir sąžiningai.
- Laikas kartu: Skirkite laiko praleisti su vaiku. Žaiskite, kalbėkitės, skaitykite knygas ar tiesiog būkite kartu.
Svarbios temos, kurias reikėtų aptarti su 10 metų vaiku
Šiame amžiuje svarbu pradėti kalbėtis su vaiku apie tam tikras svarbias temas, tokias kaip:
- Kūno saugumas: Mokykite vaiką atpažinti ir reaguoti į netinkamą elgesį.
- Interneto saugumas: Mokykite vaiką saugiai naudotis internetu ir socialiniais tinklais.
- Sveika mityba ir fizinis aktyvumas: Skatinkite sveiką gyvenimo būdą.
- Pinigų valdymas: Pradėkite mokyti vaiką taupyti ir planuoti išlaidas.
Kalbos raida
Dešimtmečio žodynas jau turėtų būti gana turtingas ir gramatiškai taisyklingas. Vaikas turėtų suprasti abstrakčias sąvokas ir gebėti jas vartoti kalboje. Skatinkite vaiko skaitymą ir rašymą, nes tai padės jam toliau plėsti žodyną ir tobulinti kalbos įgūdžius.
Problemos ir sunkumai
Jei pastebėjote, kad vaikas patiria emocinių, socialinių ar elgesio problemų, nedvejokite kreiptis į specialistus - psichologą, psichoterapeutą ar pedagogą.
Vaiko raidos ypatumai skirtinguose amžiaus tarpsniuose
Vaiko raida - tai nuolatinis procesas, kuris apima fizinį, emocinį, kalbinį ir socialinį vystymąsi nuo kūdikystės iki paauglystės. Tėvams svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas auga individualiai, todėl kai kurie pasiekia tam tikrus raidos etapus anksčiau, o kiti - šiek tiek vėliau.
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnostika ir pagalba
- Pirmieji metai: Tai vienas iš intensyviausių vystymosi etapų žmogaus gyvenime. Šiuo laikotarpiu mažylis tampa vis savarankiškesnis, aktyviai tyrinėja aplinką, formuoja kalbos įgūdžius ir pradeda suprasti taisykles bei ribas.
- Ikimokyklinis laikotarpis: Tai metas, kai vaiko vaizduotė klesti, jis noriai mokosi per žaidimus, bendrauja su bendraamžiais ir formuoja pagrindinius socialinius įgūdžius.
- Mokyklinis amžius: Tai laikas, kai didžiausią reikšmę įgauna pažintiniai gebėjimai, savarankiškumas ir atsakomybė.
- Paauglystė: Tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės prie suaugusiųjų gyvenimo.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl nedideli raidos skirtumai dažnai būna normalūs. Kalbėkite su vaiku kuo daugiau, skaitykite knygas, dainuokite daineles ir skatinkite jį kartoti žodžius. Jei vaikas nepradeda vaikščioti ar kalbėti iki tam tikro amžiaus, elgesys atrodo neįprastas arba pastebite regos ar klausos sunkumų, būtina kreiptis į specialistus. Leiskite vaikui žaisti su bendraamžiais, mokykite bendradarbiauti, dalintis ir pagirti už gerą elgesį. Būkite kantrūs - raidos kelias nėra linijinis.
Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinė raida
Ikimokykliniame amžiuje vyksta ypatingai sparti vaiko emocinė raida. Šiame tarpsnyje patirtos emocijos ir įgyti gebėjimai jas kontroliuoti vėliau lemia, kaip vaikui seksis bendrauti mokykloje, rasti draugų ir apskritai prisitaikyti tolimesniame gyvenime. Gebėjimas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra sėkmingos vaiko raidos požymis. Vaiko emocinės raidos spartai turi įtakos ir tai, kokioje aplinkoje vaikas auga. Nuo 3 iki 6 metų vaiko gyvenime įvyksta itin daug pokyčių, susijusių su emocine raida, todėl, svarbu suprasti, kiekvieno raidos tarpsnio ypatumus. Kiekvieno vaiko emocinė raida yra individuali. Vaiko vystymasis emocinėje srityje stipriai priklauso nuo to, kiek su vaiku yra kalbama apie jo emocijas, kaip skatinamas jo savarankiškumas, kiek jam leidžiama būti iniciatyviam.
3 metų vaikai jau mokosi, kaip būti iniciatyviems, savarankiškiems, priimti sprendimus. Šiame amžiaus tarpsnyje jie linkę daug klausinėti, gilinti savo žinias. Gavę neigiamą reakciją, greitai pasijaučia kalti. Dėl šių priežasčių labai svarbu vaikų iniciatyvumą stabdyti tik tada, kai tai yra būtina. Pavyzdžiui, kai vaikas gali sau pakenkti arba bando vadovauti tose srityse, kur sprendimą paprastai priima tėvai. Maždaug 4 metų amžiaus vaikai pradeda intensyviai klausinėti apie juos supantį pasaulį. Šiuo laikotarpiu ypač svarbu neslopinti šio vaiko susidomėjimo. Nuolat drausminami vaikai, jausdami per daug kaltės, pradeda slopinti savo domėjimąsi, gali norėti atsiskirti nuo bendraamžių. Todėl šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai svarbu leisti vaikui rinktis ir padėti pasijausti svarbiam.
Remiantis Eriko Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis, kaltės jausmas atsiranda tuomet, kai vaiko noras padėti ir būti savarankiškam yra ignoruojamas, nepalaikomas. Pavyzdžiui, kai vaikas rodo norą išsirinkti rūbelius, pats apsirengti, o tėvai skubėdami į darbą neleidžia jam to padaryti, tokiu būdu slopinamas vaiko savarankiškumas. Todėl ypač svarbu, vaikui rodant iniciatyvą, leisti jam tai padaryti ir pagirti už tai, kad stengiasi, motyvuoti.
Ankstyvieji santykiai ir saugumo jausmas
Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje. Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių (tačiau gebančio apie tai puikiai pranešti aplinkai verksmu), tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką. Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus.
Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks. Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties. Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.
Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse:
- užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu;
- užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi;
- sukuria „saugios salos“ jausmą, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti;
- užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu;
- kuria pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.
Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų.
Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:
- nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems;
- atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje;
- stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa. Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.
Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji. Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“. Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis.
Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai. Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus. Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.
Mokyklinis amžius: ugdymas ir socialinė aplinka
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. 7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia.
Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti.
Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis.
Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis.
Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
tags: #mokyklinio #amziaus #vaiku #emocijos