Spartėjantis gyvenimo tempas ir informacijos gausa šiuolaikiniame pasaulyje suaugusiesiems kelia didelį spaudimą, todėl vis mažiau laiko skiriama šeimai. Tai turi tiesioginės įtakos vaikų raidai, emocijų raiškai ir ugdymuisi. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai susiduria su įvairiais emociniais iššūkiais, pradedant intensyviomis emocijomis, tokiomis kaip pyktis, liūdesys ar baimė, ir baigiant sunkumais, susijusiais su savikontrolės stoka bei nesutarimais su bendraamžiais. Šiame straipsnyje aptarsime jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų emocijų raiškos ypatumus, iškylančius sunkumus ir galimus sprendimo būdus, siekiant padėti vaikams sėkmingai ugdyti socioemocines kompetencijas.
Emocijų atpažinimo svarba
Gebėjimas atpažinti emocijas yra esminis socialinio-emocinio ugdymo pagrindas. Moksliniai tyrimai rodo, kad laimingas žmogus pasižymi išvystytomis socioemocines kompetencijomis, įskaitant gebėjimą atpažinti ir tinkamai išreikšti savo emocijas. Ugdant šį gebėjimą nuo pat mažens, padedame vaikams formuoti tinkamus elgesio įpročius ir racionalius veiksmų modelius.
Jei vaikas moka atpažinti, kad jaučia pyktį, liūdesį ar nusivylimą, jis gali ieškoti tinkamų būdų šioms emocijoms išreikšti. Vaikams ypač svarbu sulaukti suaugusiųjų pagalbos, susiduriant su sunkumais reiškiant savo emocijas. Sumani ir savalaikė pagalba, stiprinant socioemocines kompetencijas ir valdant konkrečias gyvenimiškas situacijas, gali paskatinti vaikus ugdytis savireguliacijos įgūdžius. Ši pagalba, įveikiant kasdienius bendravimo su bendraamžiais sunkumus, kai esi apimtas stiprių emocijų, padeda geriau pažinti save, o įgytos patirtys leidžia įtvirtinti tinkamus elgesio modelius.
Emocinių iššūkių priežastys
Yra keletas priežasčių, kodėl jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai susiduria su emociniais iššūkiais:
- Suaugusiųjų pavyzdžio trūkumas: Vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami aplinkinius. Jei vaikai nemato tinkamo suaugusiųjų emocijų reiškimo pavyzdžio, jie netenka galimybės to išmokti. Veidrodiniai neuronai leidžia vaikams pamėgdžioti tuos žmones, su kuriais emocinis ryšys yra stipriausias, todėl kuo vaikas jaunesnis, tuo stipriau jį veikia artimiausių žmonių elgesio pavyzdžiai.
- Emocinės suaugusiųjų paramos trūkumas: Vaikai, mokydamiesi naujų dalykų, nuolat daro klaidų. Vidinė įtampa ir noras būti geru, bet nežinojimas, kaip tai padaryti, gali sukelti sunkumų. Blogai besielgiantis vaikas dažnai taip prašo pagalbos, nes nesusitvarko su vidine įtampa.
- Laiko, praleidžiamo virtualioje aplinkoje, didėjimas: Dalis gyvo bendravimo persikėlė į virtualią erdvę, kur tikras pasaulio vaizdas yra iškreiptas, ir vaikai nepatiria to, ką patirtų žaisdami tarpusavyje gamtoje.
- Suaugusiųjų komentarai ir lūkesčiai: Suaugusiųjų komentarai, net ir geranoriški, gali sukelti vaikams emocijas, su kuriomis jie turi susitvarkyti. Pavyzdžiui, frazės, tokios kaip "Tai kas čia tau buvo neaišku?", gali atimti iš vaikų drąsą klausti.
- Įtampa šeimos santykiuose: Vidinę įtampą ir stresą vaikams dažnai kelia santykiai su artimiausiais šeimos nariais - mama ir tėčiu. Vaikai nori būti geri savo tėvams ir tikisi sulaukti jų palaikymo, paramos, o ne moralizavimo, kontrolės ir kritikos.
Kaip padėti vaikams reikšti emocijas?
Svarbu, kad artimiausi žmonės priimtų vaiko emocijas, parodytų empatiją jų patiriamoms emocijoms, o ne nurodinėtų, ką vaikai turi daryti. Jeigu vaikai nuolat riksmu, verksmu, agresyviu elgesiu ar kitais netinkamais būdais reiškia savo emocijas, reikia padėti jiems susikurti vidinę ramybę ir suteikti galimybių mokytis savo emocijas reikšti pozityviais būdais.
Taip pat skaitykite: Lyčių skirtumai nerime
VšĮ „Vaikų ugdymas“ sukūrė veiksmingą bendravimo su vaikais apie jų emocijas kortelių žaidimą „AT-PA-ŽINK EMO-CI-JAS“, kuris skirtas ikimokyklinio ir priešmokyklinio bei jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, jų tėvams ir mokytojams.
Neaukokite tarpusavio ryšio su vaikais nei dėl geresnių jų akademinių pasiekimų, nei dėl to, ką „kiti pasakys“, suteikite pagalbą ir parodykite empatiją vaiko emocijoms. Tai leis jiems veikti racionaliai reiškiant emocijas.
Vaiko psichologijos ypatumai
Vaiko psichologija - tai žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti vaiko psichikos raidą ir dėsnius. Ji apima kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, ikimokyklinio amžiaus vaikystės, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, paauglystės ir vyresniojo mokyklinio amžiaus psichologiją. Vaiko psichologija tiria vaiko psichikos raidos priežastis ir ypatybes, psichikos procesų (pažinimo, valios, emocijų), veiklos (žaidimų, mokymosi, darbo) raidą, asmenybės ir individualių, taip pat tam tikram amžiaus tarpsniui būdingų psichologinių ypatybių susidarymą.
Vaiko psichologijos specifiką lemia tai, kad vaiko psichika keičiasi labai sparčiai, kiekvienas vaikystės tarpsnis sudaro prielaidą tolesnei psichikos raidai. Vaiko psichikos raidą skatina, jo psichikos funkcijas lavina turininga ir įvairi aplinka, bendravimas; ypač reikšmingas vaiko bendravimas su motina. Motina patenkina vaiko svarbiausius poreikius: emocinio sąlyčio, supratimo, pažinimo, saugumo. Trūkstant bendravimo su motina vaiko psichinė raida gali sutrikti.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi sensityviuosius periodus (raidos periodai, kai besiformuojantis organizmas ypač jautrus ir imlus skirtingiems dirgikliams - vaikas intensyviai ima domėtis daiktais, reiškiniais, jų savybėmis ir struktūra, jam lengviau įgyti tam tikrą įgūdį, pavyzdžiui, laipioti, kalbėti, skaityti). Ankstyvojoje vaikystėje sparčiai formuojasi vaiko mąstymas, kalba, valia, asmenybės bruožai. Perdėta suaugusiųjų globa sukelia elgesio ir dvasinio gyvenimo sutrikimą, vadinamą autonomiškumo ir gėdos krize (1-3 metai), kuri pasireiškia, kai vaikas ima daugiau bendrauti su kitais bendraamžiais. Bendraudamas su įvairiais žmonėmis vaikas perima socialines elgesio normas.
Taip pat skaitykite: Emocinis intelekto ugdymas
Ankstyvojoje ir ikimokyklinio amžiaus vaikystėje pagrindinė veikla yra žaidimas. Žaisdamas vaikas realizuoja savo gabumus, mokosi bendrauti, įgyja naujų žinių, patiria įvairių emocinių išgyvenimų. Didelė paskata tolesnei psichikos ir asmenybės raidai - mokymosi pradžia. Mokymasis keičia visus psichinius procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą, vaizduotę), suteikia vaikui valingumo, kryptingumo.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus ypatumai
Jaunesnysis mokyklinis amžius apima 6-7 - 10-11 vaiko gyvenimo metus. Šiuo laikotarpiu vaikai išgyvena reikšmingus pokyčius, susijusius su mokymosi pradžia ir nauju socialiniu vaidmeniu. Mokykla tampa svarbiausia vaiko veiklos sritimi, o mokymasis - pagrindine veikla.
Psichologinis vaiko pasirengimas mokytis apima:
- Vaiko pasirengimą įsisavinti žinias.
- Pasirengimą naujam gyvenimo būdui, naujiems santykiams su žmonėmis ir pirmiausia su mokytoju; mokymuisi kaip darbui.
Pagrindinis vaiko motyvas mokymosi pradžioje - pats mokymosi procesas, pažinimo interesas, intelektinis aktyvumas, nauji įgūdžiai ir žinios. Šiems jo norams išsipildyti padeda mokytojas. Pradėjus lankyti mokyklą, tie motyvai skatina vaiką gerai, sąžiningai mokytis. Pirmoje ir antroje klasėje teigiamas požiūris į mokymąsi išlieka, jis net padidėja. Noras bendrauti toks reikšmingas, kad iš dalies net sąlygoja vaiko norą mokytis.
Pažinimo procesai jaunesniame mokykliniame amžiuje
Moksleivio mokymo proceso sėkmei labai svarbu mokinio raidos pažinimas. Mokant lietuvių kalbos, taip pat svarbu žinoti, kokie mokinio sąmonėje vyksta pažinimo procesai. Tai padeda rasti optimalius mokymo būdus, apibendrinti kalbinę mokinių patirtį, lengviau pavyksta suformuoti gramatines sąvokas, atskleisti psicholingvistinės veiklos ypatumus, dėl kurių daromos rašybos, skyrybos bei stiliaus klaidos.
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnostika ir pagalba
Pažinimas apima visas psichinės veiklos rūšis, susijusias su mąstymu, žinojimu ir atmintimi. Augantis vaikas pradeda mokytis nuo pat gimimo, susidarydamas sąlyginių kompleksų ir įgūdžių, padedančių jam geriau orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti. Iš pradžių jis mokosi sekdamas ir mėgdžiodamas matomus suaugusiųjų veiksmus, vėliau jų parodomas, paaiškinamas. Mokymasis darosi vis sąmoningesnis ir kūrybiškesnis, sakysim, jo žaidimai.
Po 6-7 metų, vaikui pradėjus lankyti mokyklą, ankstyvesnes formas papildo naujos. Parengti vaiką produktyviai veiklai yra atskiras mokymo periodas. Mokymas yra planingas, organizuotas, privalomas, suaugusieji (mokytojai) nurodo vaikui darbo uždavinius, nustato jų atlikimo terminus.
Pradedančio lankyti mokyklą vaiko suvokimas pakankamai išlavėjęs. Vaikas neblogai skiria įvairias formas, spalvas, kalbos garsus. Tačiau I - II klasių mokinių suvokimas yra netikslus, paviršutiniškas. Jis nepajėgia suvokti esmės: žiūrėdamas į objektus, daugiau pastebi atsitiktinius požymius. Jis dar nemoka sistemingai analizuoti daiktų suvokiamų savybių. Būdinga šio amžiaus vaikų suvokimo savybė - glaudus jo ryšys su vaiko atliekamais veiksmais. Pradinukui suvokti daiktą vadinas jį paliesti, paimti į rankas, ką nors su juo daryti, kažką pakeisti. I - II klasių mokinių būdinga savybė - suvokimo emocionalumas. Mokymosi procese vaiko suvokimas persitvarko.
Pradinuko pažintinėje raidoje ypač svarbus vaidmuo tenka mąstymui. Jaunesniojo mokinio, ypač pirmaklasio, mąstymas dar konkretus. Jis remiasi suvokiniais ir vaizdiniais. Vaikai dar nemoka lyginti, apibendrinti. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimo procesus ir mąstymą. Kad galėtų rašydamas tiksliai suvokti ar atkurti raides arba žodžius, vaikas pirma turi gerai įsižiūrėti, stebėti, neklaidžioti po puslapį į atsitiktines vietas.
Pradėdamas lankyti mokyklą vaikas turi gerai suprasti kasdienę kalbą, taisyklingai tarti garsus ir sudarinėti frazes. Gerai išlavėjusi žodinė kalba yra svarbiausia sėkmingo rašomosios kalbos išmokimo sąlyga. Rašymas ir skaitymas yra kalbėjimo procesas. Rašant žodžiais išreikštos mintys paverčiamos raidžių ženklais, o skaitant, atvirkščiai - raštu užfiksuotos mintys paverčiamos garsine kalba.
Mokykloje vaiko žodynas praturtėja naujais žodžiais. Pradinėje mokykloje, įsisavinę naujų žodžių, vaikai nors juos per pamokas vartoja, bet ne visiems gali suteikti konkretų turinį. Vėliau mokykloje vaikas išmoksta tiksliau, logiškiau dėstyti mintis, jo kalboje atsiranda daugiau terminų sąvokoms išreikšti, jis kritiškiau ir sąmoningiau vertina tariamus žodžius bei sakinius. Tolesnę vaiko kalbos pažangą rodo vis didesnis jo sugebėjimas žodžiais pavaizduoti dalykų padėtį taip, kad ją suprastų ir kiti asmenys - arba skaitytojai. Minčių įtaigumas priklauso nuo jų loginio nuoseklumo ir reiškimo vaizdingumo.
Mokymasis suaktyvina ir kitus psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Pradėjus lankyti mokyklą, vaiko pareiga yra mokytis, o svarbus mokymosi komponentas yra įsiminimas - tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia, valingas. Pirmaisiais metais mokykloje jau pradeda rašyti nedidelius diktantus. Vaikai būtinai turi išlaikyti atmintyje, kas mokytojo padiktuota, kad galėtų tiksliai parašyti sakinį. Turi susikaupti ir išklausyti mokytojo diktuojamą sakinį nuo pradžios iki galo. Tai lavina mokinio dėmesį, valingumą, pratina slopinti judesius, kurie gali prasidėti diktuojant, ir atidėti juos iki bus užbaigiamas diktavimas. Kartu lavinama ir atmintis.
Emocionalumas jaunesniame mokykliniame amžiuje
Pradinukai yra labai emocionalūs. Visa jų pažįstamoji veikla yra emociškai nuspalvinta. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokiniai (ypač I ir II klasių) nemoka valdyti savo jausmų, kontroliuoti jų išorinės raiškos. Vaikai labai nuoširdžiai ir atvirai reiškia skausmą, pyktį, džiaugsmą, baimę. Augant formuojasi sugebėjimas reguliuoti savo jausmus.
Mokymasis skatina formuotis jausmus, susijusius su sunkumų nugalėjimu, sėkminga ar nesėkminga veikla, jos rezultatų įvertinimu. Darbo nesėkmės gali sužadinti vaiko priešiškumą, pyktį, pavydą draugams, pelniusiems pagyrimą. Formuojasi ir intelektiniai jausmai, kuriuos sukelia protinis aktyvumas, pasitenkinimas atlikus užduotį.
tags: #jaunesnio #mokyklinio #amziaus #vaiku #emociju #vystymais