Įvadas
Šiame straipsnyje apžvelgiama profesoriaus Adolfo Jodraičio asmenybės teorija, remiantis jo darbais ir įžvalgomis. A. Jodraitis - žymus socialinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas, kurio darbai apima socialinės gerovės, negalės ir asmenybės ugdymo temas.
A. Jodraičio požiūris į žmogų ir visuomenę
Adolfas Jodraitis akcentuoja, kad didžiausia vertybė yra žmogus, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties ar statuso. Jo teigimu, net ir socialiai atskirtas asmuo yra visaverčiu visuomenės nariu, todėl politikai ir sprendimų priėmėjai turėtų nuolat galvoti apie kiekvieną pilietį. A. Jodraitis kritiškai vertina politikų veiklą, teigdamas, kad dažnai jų prioritetai yra nukreipti į asmeninių poreikių tenkinimą, o ne į tarnavimą žmonėms.
"Mes turime žmones - tai visas mūsų turtas. Norint tokiai šaliai išgyventi, konkuruoti, reikia investuoti į žmones, o čia viskas atvirkščiai", - įsitikinęs Adolfas Juodraitis.
A. Jodraitis pabrėžia, kad žmogus yra vertybė savaime, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties. Jis teigia, kad kiekvienas individas, net ir esantis socialinėje atskirtyje, yra visaverčiu visuomenės nariu. Todėl politikai, pasak A. Jodraičio, turėtų nuolat rūpintis visais piliečiais, o ne tik savo asmeniniais interesais.
Socialinės gerovės svarba
A. Jodraitis yra įsitikinęs, kad valstybė, norėdama išgyventi ir konkuruoti, privalo investuoti į žmones. Tai reiškia, kad būtina užtikrinti socialinę gerovę, kuri apima ne tik materialinę paramą, bet ir galimybes asmenybės augimui ir tobulėjimui.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Kritika politikams
A. Jodraitis kritikuoja politikus už tai, kad jie dažnai pamiršta apie žmones po rinkimų. Jis teigia, kad politikų sprendimai turėtų būti orientuoti į žmonių gerovę, o ne į asmeninių ar partinių interesų tenkinimą.
"Vertybė yra žmogus. Ir ne taip svarbu, koks jis: ar iš šiukšlyno, ar iš socialinės atskirties - jis yra mūsų bendrapilietis. Todėl pirmiausia, ponai politikai, ir tarp rinkimų, ir per rinkimus turi galvoti apie juos. Tačiau apie ką galvoja politikai, aiškiai parodė išankstiniai rinkimai: susodino, pagirdė, ir pirmyn. Ar tai byloja apie ponų, einančių į valdžią, politinį sprendimą tarnauti žmonėms? Aš didžiai tuo abejoju. Todėl tikėtis, kad politikai daugiau dėmesio skirs tiems ar kitiems, utopiška. Bijau, kad jie daugiau dėmesio skirs savo reikmėms."
A. Jodraičio teorijos taikymas praktikoje
A. Jodraičio teorinės įžvalgos gali būti pritaikomos įvairiose srityse, siekiant gerinti žmonių gyvenimo kokybę. Štai keletas pavyzdžių:
- Socialinis darbas: Socialiniai darbuotojai, vadovaudamiesi A. Jodraičio teorija, turėtų stengtis įgalinti žmones, esančius socialinėje atskirtyje, padėti jiems integruotis į visuomenę ir realizuoti savo potencialą.
- Švietimas: Pedagogai turėtų ugdyti mokinių vertybines nuostatas, skatinti jų socialinę atsakomybę ir pilietiškumą.
- Politika: Politikai turėtų priimti sprendimus, kurie atspindėtų visų visuomenės narių interesus, o ne tik privilegijuotų grupių.
Savireguliacijos svarba ugdant asmenybę
Mokslinėje literatūroje randama įvairių sąvokų, kurios apibrėžia elgesio reguliavimą: „savęs valdymas“, „savikontrolė“, „elgesio reguliavimas“, „problemos sprendimas“. Šios sąvokos kartais gali būti vartojamos kaip sinonimai, nors jų reikšmės niuansai gali skirtis priklausomai nuo situacijos ir veiklos aplinkybių.
Vilkelienė (2005) nurodo, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą, leidžiantį individualiai išreikšti savo norus, mintis ir jausmus. Kirliauskienė (2005) teigia, kad savireguliacijos stiliaus savybės nurodo visos savireguliacijos sistemos procesų funkcionavimą ir tampa individualiomis reguliacinėmis savybėmis, tokiomis kaip savarankiškumas, patikimumas ir iniciatyva.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Hallahan ir Kauffman (2003) apibrėžia savireguliaciją kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį, taikant strategijas problemoms spręsti, ir sieja tai su metapažinimu. Metapažinimas - tai žmogaus suvokimas, kokių strategijų reikia norint atlikti užduotį, ir gebėjimas naudoti savireguliacijos mechanizmus, tokius kaip veiksmų planavimas ir atliekamos veiklos efektyvumo vertinimas.
Gage ir Berliner (1994) teigia, jog žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas, o savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis, yra metapažinimo įgūdžiai. Metapažinimas apima mintis apie tai, ką mes žinome ir kaip reguliuojame mokymąsi. Tyrimai rodo, kad metapažinimo įgūdžių trūkumas sukelia sunkumų mokantis ar sprendžiant problemas.
Anot Gage ir Berliner (1994), savireguliacija - tai savo elgesio, veiksmų siekimas, kontroliavimas ir koregavimas, keitimas pagal keliamus sau tikslus. Savireguliacija suprantama kaip psichinis procesas, kuris sąlygoja tikslingą elgesį. Šis procesas apima:
- Savo veiksmų stebėjimą, analizuojant elgesį kiekybės, kokybės ir originalumo aspektais.
- Savo atliktų veiksmų vertinimą pagal asmeninius kriterijus.
- Savo veiksmų planavimą.
Mokantis savikontrolės, vienas iš stipriausių veiksnių yra savęs skatinimas, pavyzdžiui, už padarytą neįdomią užduotį skirti sau valandėlę įdomios veiklos. Elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje priklauso nuo individo vidinių galių ir išorinių sąlygų. Individas, tinkamai stebėdamas, planuodamas ir įvertindamas savo veiksmus, įgyja aukštesnę savivertę.
Psichologijos žodynas teigia, jog pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia. Individas, gebėdamas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes, pasitiki savimi, o nepasitikėdamas savimi - nuvertina savo galimybes ir jaučiasi nerimastingai.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kirliauskienė (2005) pateikia savęs vertinimo modelį, kuriame teigiama, jog nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus ir jaučiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistačiusi, kad yra neigiamai vertinama. Nepasitikėjimas savimi ir pernelyg gera nuomonė apie save individui kelia jausmus, kurie nulemia netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis.
Gage ir Berliner (1996) teigia, jog padedant mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokant pasirinkti realius tikslus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, ir įvertinti savo darbą, galima padėti mokiniams valdyti savo elgesį ir suvokimo modelius. Individas elgesiu tikrina savo stebėjimą ir savikontrolę, orientuodamasis į elgesio socialinį tinkamumą, kuris apima suvokimą, kaip aplinkiniai reaguoja į elgesio kitimą.
Savireguliacijos sutrikimai
Asmenybės ugdymo arba jos vystymosi korekcijai aktualūs psichologiniai-pedagoginiai pakitusio elgesio aspektai. Siekiant aiškiau apibrėžti savireguliaciją, svarbu atkreipti dėmesį į elgesio ir emocijų psichosocialinių sutrikimų klasifikaciją pagal A. Juodraitį (2004):
- Dėmesio sutrikimai.
- Opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, neigimas, kerštingumas).
- Elgesio sutrikimai (bėgimas iš pamokų ir pan.).
- Emocijų sutrikimai.
- Agresyvumas.
- Psichiniai sutrikimai.
- Tikai.
- Narkomanija.
- Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.
Savireguliacijos sutrikimai pirmiausia apima dėmesio sutrikimus, kurie turi įtakos žmogaus laimėjimams ir parengties būsenai.
Socialinio vaizdinio svarba formuojant požiūrį į negalią
Teoriniai individo psichinės savireguliacijos tyrimai pradėti XX amžiaus antroje pusėje. A. Banduros savireguliacijos samprata sulaukė didžiausio dėmesio ir yra naudojama šiuolaikinės socialinės-kognityvinės psichologijos paradigmos autorių darbuose. Gage ir Berliner (1994) nagrinėja A. Banduros (1978) savireguliacijos modelį ugdymo procese, pateikdami vidinius mokymosi reguliuoti savo elgesį procesus. Dauguma teoretikų sutinka, jog savireguliacija yra dinaminis procesas, reikalingas individui palaikyti tikslingą elgesį, kurio metu žmogus geba aktyviai stebėti, vertinti ir kontroliuoti. Grįžtamasis ryšys yra labai svarbus elgesio savireguliacijai.
Šiuolaikinėje pedagoginėje literatūroje vis dažniau aptinkama informacija apie savireguliacijos ugdymą. Hallahan ir Kauffman (2003) teigia, kad mokiniams, turintiems elgesio problemų, reikalinga ne tik šeimos priežiūra, psichologo ir socialinio darbuotojo konsultacijos, bet ir kitokia pagalba bei parama. Vakarų Europoje pedagogai kartu su psichologais ir sociologais padeda sutrikusio elgesio vaikams suvokti save, gyvenimo situacijas, mokėsi jas vertinti ir nebijoti spręsti problemas teatro priemonėmis.
Dalyvavimas teatrinio ugdymo veikloje atitraukia ugdytinį nuo beprasmio laiko leidimo ir netikslingos veiklos, atskleidžia emocinius teigiamus ir neigiamus vidinius išgyvenimus, o sukurtose socialinėse situacijose ieškoma esamų problemų sprendimo būdų. Ugdytiniai teatro užsiėmimuose kūrybiškai realizuoja save, atsiskleidžia asmenybės individualumas, įgyjamas pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, išauga mokinio savivertė.
Tikslingas psichofizinis veikimas kūrybinėje veikloje padeda sąmoningai valdyti emocijas, dėmesį ir vaizduotę, o saugioje aplinkoje įgyjama savikontrolės patirtis, modeliuojamas elgesys ir ugdoma savireguliacija. Pozityvus laisvalaikio leidimas padeda asmenybei doroviškai tobulėti ir ugdo gebėjimus remtis kūrybos patirtimi, ją taikyti elgesio reguliavimui.
Socialinio vaizdinio reikšmė integracijai
Socialinis vaizdinys apima ne tik nuostatas ir nuomones, bet ir vertybines sistemas, socialines normas bei kultūrinius modelius. Fizinės negalės vaizdinys institucijų socialiniame kontekste ir socialinės reabilitacijos specialistų požiūris į šį vaizdinį turi didelę reikšmę bendradarbiavimo efektyvumui.
Socialiniai vaizdiniai leidžia žmonėms ir jų grupėms stebėti ir interpretuoti įvykius bei situacijas. Jie nurodo, kad bendrybių pagrindu, o ne skirtybių, konstruojamos socialinės grupės, paaiškina dominavimo santykius ir žymi vertybių struktūravimo būdą.
Ankstesniais laikais buvo manoma, kad negalės priežastis yra sutrikimas, o socialinės integracijos prielaida - korekcinis gydymas. Tačiau septintajame dešimtmetyje situacija pradėjo keistis, kai buvo pripažinta, kad negalią lemia ne tik vidiniai, bet ir išoriniai faktoriai. Medicininis integracijos modelis buvo reformuotas, pereinant prie socialinio integracinio modelio, kuris teigia, kad problemos kyla ne iš paties negalumo, o iš visuomenės pusės.
Socialiniai vaizdiniai ir nuostatos tampa visuotiniais ir realia tikrove, o negalės vaizdinį formuoja pati visuomenė, todėl tai yra visuomenės problema.