Leonas Jovaiša (1921-2017) - iškili asmenybė Lietuvos edukologijos ir psichologijos moksle. Straipsnyje siekiama atskleisti jo asmenybę, profesinį kelią ir indėlį į ugdymo mokslą ir praktiką.
Įžanga
Leonas Jovaiša buvo ne tik mokslininkas, bet ir pedagogas, profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras. Jo mokslinių interesų sritis apėmė asmenybės pažinimą ir ugdymą, filosofinius, sociokultūrinius ir psichologinius ugdymo pagrindus, ugdymo mokslo ir praktikos vienovę, auklėjimo mokslą, moksleivių profesinį orientavimą, pedagoginį bendravimą ir asmenybės dvasinį ugdymą. Jis paliko gilų pėdsaką Lietuvos švietimo sistemoje, ugdydamas ne vieną kartą mokytojų ir mokslininkų.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Leonas Jovaiša gimė 1921 m. sausio 11 d. Lieplaukėje (Telšių r.). Mokėsi Plungės progimnazijoje, o 1937-1941 m. - Telšių gimnazijoje. Jo mokymosi planus sujaukė pirmoji bolševikinė okupacija. Padedant geriems žmonėms, jis perėjo sieną ir įsidarbino Berlyne. Mokydamasis vakarais, Berlyno universiteto Užsieniečių institute per trumpą laiką baigė trijų mėnesių programos kursus ir to paties universiteto mokykloje ruošėsi brandos atestato egzaminams.
Kai sovietų armija 1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos, Leonas Jovaiša sugrįžo į Lietuvą ir Telšių gimnazijoje išlaikė brandos egzaminus. 1941 m. baigė Telšių Žemaitės gimnaziją. Mokydamasis pradėjo rašyti eiles ir prozą, priklausė Vytauto Mačernio vadovaujamam gimnazistų literatų būreliui, bet pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu visą savo ankstyvąją kūrybą sunaikino.
Pedagoginė veikla
Turėdamas vokiečių kalbos aukštesniųjų kursų baigimo pažymėjimą, įgytą Berlyno universitete, L. Jovaiša ėmėsi pedagoginio darbo, kuriam vėliau ir pašventė savo gyvenimą. Autobiografinėje knygoje „Toks gyvenimas“ būsimasis profesorius aprašė pirmuosius, didžiulį susijaudinimą sukėlusios pedagoginės veiklos įspūdžius: „Juk aš neturėjau jokios pedagoginio darbo nuovokos. Jaučiausi šiek tiek mokąs vokiškai kalbėti, ir tiek.“ Darbo krūvis buvo maksimalus - 36 pamokos - po 6 valandas kasdien. Dėstyti teko ne tik pirmoje, bet ir aukščiausioje - penktoje progimnazijos klasėje. Tačiau sėkmę lėmė didžiulis troškimas tapti ne „laikinai einančiu mokytojo pareigas“, bet tikru mokytoju.
Taip pat skaitykite: Moralinio išsivystymo lygiai pagal Jovaišą
1941-1943 m. L. Jovaiša gyveno Anykščiuose ir buvo Anykščių progimnazijos vokiečių kalbos mokytojas. Pirmojoje savo darbovietėje jis globojo mokyklos literatus, 1942 m. rudenį jis subūrė kūrybingus, meninių gabumų turinčius moksleivius: literatus, muzikantus, artistus - ir įkūrė "Meno kuopą", kuri suteikė ryškų postūmį jaunimo meninei veiklai Anykščiuose. Jo iniciatyvą vėliau palaikė ir pratęsė progimnazijos ir gimnazijos direktorius Rapolas Šaltenis. Dėl surengto improvizuoto vaidinimo - literatūrinio mokinių teismo ir po jo vykusio mokinių ir mokytojų vakarėlio L. Jovaiša įsivėlė į konfliktą su Anykščių progimnazijos direktoriumi Broniumi Juška ir nuo 1943 m. vasario 1 d.
Pradedantysis mokytojas ieškojo naujų galimybių sudominti mokinius. Minėtoje knygoje jis rašė: „Pamokas dažnai pradėdavau daina. Ji darbingai nuteikdavo mokinius ir mane patį, nes prieš kiekvieną pamoką jaudindavausi. <…> Bet pradėjęs pamoką, jaučiausi joje šeimininku.“ Tai rodo, kaip atsakingai vos dvidešimties metų slenkstį perkopęs jaunuolis vertino pedagogo darbą. Su didžiule pagarba L. Jovaiša apibūdino savo kolegas - progimnazijos mokytojus: „Visus gaubė darna, jokių intrigų ar konfliktų, nors charakteriai skirtingi. Mus jungė siekimas, kaip galima geriau išmokyti savo dalyką.“
Netrukus jis įstojo laisvu klausytoju į 1941 m. Jau pirmieji pedagoginio darbo mėnesiai padiktavo, kad reikia „pažinti auklėtinius ir jų tėvus“, „pratinti prie mokymosi organizuotumo <…>, laikytis mokyklos režimo“, „gražaus bendravimo su vyresniaisiais ir draugais…“ Jaunasis mokytojas greitai pastebėjo, kad mokiniams reikia dėmesio, vidinės organizacijos ir bendravimo kultūros. Jis pajuto, kad „pedagogo profesija darosi įdomi, traukia bendravimas su mokiniais“. Kilo sumanymas imtis užklasinės veiklos - įkurti būrelį, į kurį būtų priimami norintys „vaidinti, piešti, muzikuoti, rašyti eiles ar apsakymus“. Netrukus iš „Meno kuopa“ pavadinto sambūrio išsirutuliojo literatų, muzikų, tapytojų, dramos mėgėjų kryptys, kurioms vadovavo jomis dėmėjęsi kolegos mokytojai. Ypač pravertė platus apsiskaitymas, domėjimasis dvasiniu gyvenimu. Prasidėjus vasaros atostogoms, L.
Deja, „Meno kuopos“ iniciatyva sukėlė ir tuometinio mokyklos vadovo pavydą bei norą atsikratyti kūrybingu jaunuoliu. Po metų L. Jovaiša Švietimo valdybos nurodymu buvo perkeltas dirbti į Trakų mokytojų seminariją. Atsisveikinimas su Anykščiais buvo skausmingas. Jis rašė: „Anykščiuose palikau dalį širdies, nes dalinau ją mokiniams ir kolegoms. Visą gyvenimą juos prisimenu, analizuoju įvykius, gerokai mane pamokiusius. <…> Visam gyvenimui įsitvirtino išvada, kad būtina su mokiniais gyventi jų gyvenimą ir tik po to juos mokyti dėstomo dalyko. Vėliau sužinojau apie pedagoginę meilę, kurią profesorius Vabalas-Gudaitis vadino mokinių ateities meile.“ Autorius įvardijo jo įkurtos „Meno kuopos“ narių pasiekimus. Daugelis jų tapo puikiais specialistais: muzikais, literatais, medikais. Tarp tų pirmųjų mokinių buvo ir būsimasis išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis, muzikė Gražina Ručytė, rašytojais Antanas Paulavičius. Su kai kuriais iš jų profesorius palaikė ryšius visą gyvenimą. Tų dienų prisiminimui liko tautine juosta perrištas aplankas, kurį pasirašė 49 mokiniai, kreipdamiesi žodžiais „Mylimas Globėjau“.
Trakuose L. Jovaišai tenka susidurti su kito - rudojo - okupanto keliama grėsme tautai. Iškart atsiribojęs nuo raginimų „padėti vokiečiams“, jis greitai užsitraukė hitlerininkų pyktį. Vos mėnesį padirbėjęs mokytojų seminarijoje, už priminimą mokiniams, kad Lietuvai reikia mokytojų, o svetima kariuomenė neturėtų tapti jaunimo pasirinkimu, buvo įskųstas. Netrukus ir pati seminarija buvo uždaryta.
Taip pat skaitykite: A. Jovaišo įžvalgos apie vaikų globos namus
1943-1948 m. jis buvo Trakų ir Telšių vidurinių mokyklų bei mokytojų seminarijų mokytojas. 1943 m. rugsėjo 1-ąją Leonas Jovaiša, kartu pasikvietęs ir jaunesnįjį brolį Marijų, sutiko Telšiuose. Dėstė mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, kurią pats prieš keletą metų buvo baigęs. Čia susiformavo ir nuostatos apie neigiamų įvertinimų skatinančią bei slopinančią įtaką mokinio asmenybei. Čia suvokta būtinybė aiškintis silpno mokymosi priežastis ir susiformavo nusistatymas: „nieko nepalik antriems metams“. Ir šiandien labai aktualus L. Telšių mokytojų seminarijoje jaunasis dėstytojas sutiko ir savo būsimojo gyvenimo palydovę Stefutę, su kuria greta ėjo beveik 73 metus - iki pat lemtingos 2017 m. sausio 17 d. Iki deimantinių vestuvių jiems pritrūko tik poros metų.
1944 m. rugsėjį Leonas ir Stefa Jovaišos pradėjo dirbti Kelmės gimnazijoje. Prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija, kai iš mokyklų buvo šalinami, tremiami ar net įkalinami patriotiškai nusiteikę, Lietuvą mylintys mokytojai, kai net vienas neatsargus žodis galėjo nulemti tolesnį gyvenimą, L. Jovaiša buvo paskirtas baigiamosios klasės auklėtoju. Nepaisant slogios pokario aplinkos, patriotinio ugdymo nuostatų jis neatsisakė. 1945 m. abiturientų išleistuvių nuotraukoje įamžintos merginos, pasipuošusios tautiniais rūbais. Tų pačių metų rudenį jaunajam mokytojui pavestos suaugusiųjų progimnazijos vadovo pareigos. Tai lėmė ne koks nors demonstruojamas lojalumas valdžiai, bet vis labiau ryškėjantis neeilinis pedagogo talentas.
1948-1958 m. L. Jovaiša gyveno ir dirbo pedagoginį darbą Klaipėdoje, 1950 m. eksternu baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologinį išsilavinimą. 1948-1958 m. jis buvo Klaipėdos mokytojų instituto dėstytojas, 1953-1956 m. kartu dirbo ir Klaipėdos miesto švietimo skyriaus Pedagoginio kabineto vedėju. 1956-1958 m. jis buvo Klaipėdos internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas, direktorius.
Mokslinė veikla ir indėlis į edukologiją
L. 1946 m. jis pradėjo psichologijos studijas Vilniaus universitete. Išsvajotos filosofijos specialybės nei Vilniuje, nei Kaune nebuvo. Be to, kaip pats vėliau rašė, „ir filosofija ne ta, kuria domėjausi“. Greitai paaiškėjo, kad ir psichologiją, ir pedagogiką teks mokytis iš sovietinių vadovėlių, kurių didžiosios dalies lietuvių kalba dar nebuvo. Bet nepaprastas darbštumas leido sparčiai studijuoti, nepaisant didžiulio pedagoginio krūvio. Universitete tuo metu dar dirbo tokie žymūs mokslininkai, kaip Jonas Vabalas-Gudaitis, Jonas Laužikas, Alfonsas Gučas, prieškario Lietuvos laikais tobulinęsi Šveicarijos, Vokietijos ir kitų Vakarų valstybių universitetuose. Ten prasidėjo ir pažintis su moksliniais tyrimais. Būsimajam profesoriui labai pravertė geros vokiečių ir anglų kalbų žinios. Rusų kalbą taip pat teko išmokti. 1948 m. rudenį L. Jovaiša tapo Klaipėdos mokytojų seminarijos dėstytoju, o 1950 m.
Tiek pedagoginis, tiek mokslinis darbas sovietinio režimo metais buvo labai sudėtingas, reikalavęs neeilinių gebėjimų išlikti, netampant kolaborantu. L. Jovaiša vėliau rašė: „Man likimas lėmė dalyvauti nacijos švietimo darbe, kuriame turi vyrauti tiesa ir gėris. <…> Lietuva susigrąžins nepriklausomybę, jeigu joje vyraus inteligentija, šviesuomenė. Tam reikia visuotinio privalomo vidurinio ir aukštojo švietimo (aut.
Taip pat skaitykite: Jovaišos ugdymo aspektai
Nuo 1958 m. iki gyvenimo pabaigs L. Jovaiša gyveno Vilniuje. 1958 m. rugsėjo 6 d. švietimo ministro įsakymu L. Jovaiša buvo paskirtas tuo metu steigiamo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto moksliniu sekretoriumi. Instituto, kuriam vadovauti buvo paskirtas jo buvęs dėstytojas, psichologas Alfonsas Gučas, personalą, įskaitant ir mokslinį sekretorių, tada sudarė keturi darbuotojai. Laukė labai sudėtinga užduotis - numatyti būsimo mokslinio darbo kryptis ir suformuoti mokslinių bendradarbių kolektyvą. Tada buvo apsispręsta tyrinėti švietimo sistemos struktūros tobulinimo galimybes ir praktines atskirų dalykų dėstymo problemas. Numatytos pradinio mokymo vadovėlių rengimo pagal vieningą sistemą, lietuvių kalbos ir literatūros, rusų ir užsienio kalbų, darbinio politechninio mokymo, atskirų dalykų didaktikos tyrimų kryptys. Tuo pat metu teko vykdyti ir praktines Švietimo ministerijos užduotis, rinkti jos tarnautojų užsakytus duomenis. Pasirodė pirmieji straipsniai spaudoje, buvo organizuojamos pirmosios mokslinės praktinės konferencijos ir vadinamieji „pedagoginiai skaitymai“. 1960 m. išleistas L. Jovaišos parengtas straipsnių rinkinys „Pirmieji gamybinio mokymo metai“. Būtent šio instituto kasmet tvirtėjantis mokslininkų kolektyvas stabdė besimokančio jaunimo rusifikaciją ir skatino domėtis pasaulio kultūra.
L. Jovaiša ėmė tyrinėti iki tol sovietinėje sistemoje ignoruotą jaunimo profesinio pašaukimo temą ir ryžosi sukurti moksleivių profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemą. 1964 m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Pedagogikos teorijos ir istorijos institute jis apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją. 1966 m. spalį dėl pablogėjusios sveikatos L. Jovaiša ryžosi atsisakyti instituto mokslinio sekretoriaus pareigų ir, perdavęs jas lituanistui Adomui Šoblinskui, ėmėsi vadovauti Darbinio mokymo sektoriui. Pavadinimą pakeitusiame (iš Mokyklų į Pedagogikos) mokslinio tyrimo institute jis tęsė besimokančio jaunimo rengimo tikslingai pasirinkti profesiją tyrimus, kūrė profesinio orientavimo kabinetus rajonuose, skaitė paskaitas Vilniaus pedagoginiame institute ir tuometinėje Konservatorijoje (dabar - Muzikos ir teatro akademija). 1970 m. spalio viduryje jis buvo pakviestas į Vilniaus universiteto Pedagogikos ir psichologijos katedrą.
1958-1970 m. jis buvo Švietimo ministerijos Mokyklų mokslinių tyrimų instituto mokslinis sekretorius, tuo pačiu metu 1958-1970 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, buvo docentas. 1964 m. Rusijos Pedagogikos mokslų akademijos Pedagogikos teorijos ir istorijos mokslo taryboje jis apsigynė disertaciją "Profesinis orientavimas kaip sudedamoji aštuonmetės mokyklos mokymo-auklėjimo dalis", buvo pedagogikos mokslų kandidatas. 1971 m. Vilniaus universitete jis apsigynė daktarinę disertaciją "Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai", buvo pedagogikos mokslų daktaras, 1993 m.
Po metų šiame universitete apgynė pedagogikos mokslų daktaro (dabar - habilituoto daktaro) disertaciją „Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai“. 1970-1973 m. jis buvo Vilniaus universiteto docentas, 1973-1995 m. - šio universiteto profesorius, 1978-1986 m. - Pedagogikos katedros vedėjas. 1993-1996 m. L. Jovaiša buvo Kauno technologijos universiteto dėstytojas, profesorius. Jis buvo tęstinio mokslinių darbų rinkinio "Acta paedagogica Vilnensia" steigėjas (1991 m.), 1991-2000 m.
Perėjęs dirbti į ką tik įkurtą VU Pedagogikos katedrą, 1978 m., mirus K. Semaškai, L. Jovaiša buvo paskirtas jos vedėju. 1994 m. liepą, smarkiai pablogėjus sveikatai, L. Jovaiša ryžosi išeiti į pensiją, tačiau ir toliau tęsė mokslinę veiklą.
Kūrybinis palikimas
Leonas Jovaiša - daugiau nei 40 autorinių knygų, 16 sudarytų knygų ir 325 straipsnių autorius. Jis taip pat įkūrė žurnalą „Acta paedagogica Vilnensia“ ir sudarė šio žurnalo I-VII tomus.
Svarbiausi veikalai:
- Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai (1970)
- Psichologinė diagnostika (1975)
- Profesinio orientavimo pedagogika (1978)
- Asmenybė ir profesija (1981)
- Ugdymo gairės (1985)
- Pedagogikos pagrindai (su kitais, 2 tomai 1987-1989)
- Pedagogikos terminai (1993)
- Edukologijos pradmenys (1993 42001)
- Edukologijos įvadas (1993 32001)
- Hodegetika: auklėjimo mokslas (1995)
- Toks gyvenimas (2000)
- Ugdymo mokslas ir praktika (2001)
- Veikimo įgymių plėtra (2004)
- Enciklopedinis edukologijos žodynas (2007)
- Apie tikėjimo ugdymą: knyga ieškantiems tiesos: apmąstymai
- Profesinio orientavimo ir konsultavimo psichologija
- Gyvenimo sėkmės ugdymas: knyga skirta tėvams, studentams, pedagogams, siekiantiems kurti laimingą gyvenimą sau ir kitiems (visi 2009)
- Pedagogikos propedeutika (2011)
- Edukologija : rinktiniai raštai. T. 1. Edukologijos įvadas. (2011)
- Edukologija : rinktiniai raštai. T. 2. Hodegetika. Apie tikėjimo ugdymą. (2012)
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išleistos svarbiausios L. Nepriklausomybės laikotarpis įkvėpė profesorių kūrybai. Gyvenimo sėkmės ugdymas: knyga skirta tėvams, studentams, pedagogams, siekiantiems kurti laimingą gyvenimą sau ir kitiems (2009), Pedagogikos propedeutika (2011).
Daugiau kaip šešis dešimtmečius paskyręs moksliniam darbui, Leonas Jovaiša paliko ryškų pėdsaką ugdymo filosofijos, didaktikos ir auklėjimo teorijos srityse. Mokslininkas parengė daugiau kaip 40 autorinių knygų, paskelbė per 300 mokslo straipsnių, perskaitė daugybę pranešimų nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose. 1991 m. įsteigė tęstinį mokslo darbų leidinį „Acta paedagogica Vilnensia“ ir iki 2000 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius. Leonas Jovaiša sukaupė labai turtingą mokslinių idėjų lobyną. Ryškus jo įnašas į profesinio orientavimo pedagogiką, hodegetiką, gyvenimo sėkmės ugdymo teoriją. Profesorius daug dėmesio skyrė asmenybės psichologijai ir psichologinei diagnostikai, itin domėjosi vykdoma švietimo reforma, tačiau skaudžiai nusivylė pamatęs, kad „Lietuvos švietimas sparčiai amerikonizuojamas, skandinavizuojamas blogiausiais ugdymo kultūros pavyzdžiais“. Jis rašė: „Iš pradžių skelbiama Tautinės mokyklos kūryba virto atviru jos kosmopolitizavimu.“ L. Jovaišą ypač sukrėtė, kad apsiskelbusieji švietimo reformatoriais „viską padarė, kad sugriautų švietimo ministro, krikščionio demokrato, profesoriaus akademiko Zigmo Zinkevičiaus ugdymo reformos lietuvinimo ir skaidrinimo planus.
L. Jovaiša buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2001 m.).
Asmeninės savybės ir atminimas
Leonas Jovaiša savo intelektu, erudicija buvo išskirtinė asmenybė. Profesorius žavėjo ne tik įvairiašake ir intensyvia moksline veikla, bet ir žmoniškuoju dosnumu, veržlumu, žemaitišku orumu ir išmintimi bei inteligencija. Su juo visada buvo malonu bendrauti - jis konsultuodavo, patardavo, maloniai nuteikdavo dideliems darbams. Kūrybinga ir aktuali profesoriaus mintis kelis dešimtmečius buvo neatsiejama Vilniaus universiteto Edukologijos katedros gyvenimo dalis.
Buvo vedęs, žmona Stefanija Tverijonaitė-Jovaišienė (1921-2021). Vaikai: Tomas Raimundas Jovaiša (g. 1945 m.) - mokslininkas psichologas, Linas Antanas Jovaiša (1949-1993) - gydytojas, Eugenijus Jovaiša (g. 1950 m.) - mokslininkas istorikas.
L. Jovaiša mirė 2017 m. sausio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse (21 sektorius).
Lietuvos centriniame valstybės archyve Asmenų dokumentų fonde saugomas L. Jovaišos asmeninių dokumentų rinkinys (fondas R-935), kuriame yra 1945-2004 m. laikotarpio dokumentų - 48 teminės bylos. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas L. Jovaišos asmeninis fondas (F274), kuriame sukaupti 1920-2001 m.