Įvadas
Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) - įtakinga figūra psichologijos ir filosofijos pasaulyje, palikęs gilų pėdsaką suprantant žmogaus sąmonę ir pasąmonę. Šis straipsnis nagrinėja Jungo psichologijos ir filosofijos pagrindus, remiantis jo idėjomis apie sąmonę, pasąmonę, archetipus, individuaciją ir kitus svarbius konceptus. Straipsnyje remiamasi vartotojo pateikta informacija, siekiant kuo tiksliau atspindėti Jungo mintis.
Psichologijos ir Filosofijos Santykio Raida
Šiuolaikinė sąmonė, atrodo, pamiršo, kad kadaise egzistavo neempirinė psichologija, tačiau bendra principinė nuostata tebėra panaši į aną ankstesnę, tapatinusią psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Akademiniam pasauliui reikėjo išgyventi Fechnerio ir Wundto pradėtą metodikos revoliuciją, kad mokslo pasaulis suvoktų, jog psichologija yra patyrimo sritis, o ne filosofinė teorija. Stiprėjančiam XIX a. pabaigos materializmui tai reiškė tik tiek, kad kadaise egzistavo „patyrimo psichologija“, kuriai esame dėkingi už vertingus aprašymus.
Naujajai gamtamokslinės metodikos krypčiai bet kokia aprašanti psichologija tapo anatema. Fechnerio „Psichofizika“ atspindi perdėtus tokio eksperimentinio laboratorinio mokslo lūkesčius. Tačiau dar negalima teigti, kad fenomenologinis požiūris yra prasismelkęs į kiekvieną protą. Teorijai visur tebeskiriamas pernelyg didelis vaidmuo, užuot įtraukus ją į fenomenologiją. Net Freudas, kurio empirine nuostata neįmanoma abejoti, savo teoriją kaip conditio sine qua non susiejo su metodu, tarsi psichinius fenomenus būtinai reikėtų matyti tam tikroje šviesoje, kad jie kas nors būtų. Vis dėlto kaip tik Freudas bent jau neurozių srityje atvėrė kelią kompleksinių fenomenų tyrimui. Tačiau atvertoji sritis tesiekė tiek, kiek leido tam tikros kertinės fiziologinės sąvokos, taigi bemaž susidarė įspūdis, kad psichologija yra tiesiog instinktų fiziologijos dalykas. Materialistinei anų laikų pasaulėžiūrai toks psichologijos apribojimas buvo labai priimtinas, jis didele dalimi tebėra priimtinas ir šiandien, nepaisant pakitusio pasaulėvaizdžio.
Šitaip visa medicininė psichologija pražiūrėjo tai, kad neurozių psichologija, pavyzdžiui, Freudo, visiškai pakimba ore, nežinant bendrosios fenomenologijos. Taip pat nebuvo pastebėta, kad Pierre’as Janet dar iki Freudo neurozių srityje pradėjo kurti aprašomąją metodiką, kaip tik pernelyg neapkrautą daugybe teorinių ir pasaulėžiūrinių prielaidų. Biografinis psichinių reiškinių aprašymas peržengė griežtai medicininės srities ribas - imkime kad ir Ženevos filosofo Théodore’o Flournoy pagrindinį kūrinį, vaizduojantį nepaprastos asmenybės psichologiją. Paskui pasirodė pirmasis išsamus bandymas, pagrindinis Williamo Jameso veikalas „Varieties of Religious Experience“ (1902).
Už tai, kad psichinio sutrikimo esmę išmokau suprasti žmogaus sielos visumos kontekste, esu dėkingiausias šiedviem tyrėjams. Pats eksperimentavau daugybę metų, tačiau, intensyviai tirdamas neurozes ir psichozes, neišvengiamai turėjau įžvelgti: kad ir kokie pageidautini yra kiekybiniai duomenys, neįmanoma apsieiti be kokybinio aprašomojo metodo. Medicininė psichologija nustatė, kad lemiami veiksniai nepaprastai sudėtingi ir gali būti suvokti tik iš kazuistinio aprašymo. Tačiau toks metodas reikalauja laisvės nuo išankstinių teorinių nuostatų. Kiekvienas gamtos mokslas yra aprašomasis ten, kur jau nebegali eksperimentuoti, ir vis dėlto nenustoja būti mokslas. O patyrimo mokslas pasidaro tiesiog neįmanomas, kai nusižymi savo sritį teorinėmis sąvokomis.
Taip pat skaitykite: Animos turinio analizė
Sąmonės Struktūra pagal Jungą
Jungo teorijoje sąmonė skirstoma į tris lygmenis:
- Sąmonė: Tai apima visus įvykius ir prisiminimus, kuriuos asmuo suvokia. Tai yra sąmoningas protas, kuriame mes patiriame dabartį ir prisimename praeitį.
- Asmeninė pasąmonė: Šiame lygmenyje slypi įvykiai ir patirtys iš asmens praeities, kurių jis iki galo nesuvokia. Tai apima pamirštus prisiminimus, slopinamus jausmus ir neišspręstus konfliktus.
- Kolektyvinė pasąmonė: Tai yra giliausias sąmonės lygmuo, kuriame slypi simboliai ir kultūrinės žinios, kurios veikia žmones, net jei jie to tiesiogiai nepatyrė. Ją sudaro archetipai, kurie yra senoviniai ar archajiški vaizdiniai, svarbios sąvokos, simboliai ir vaizdiniai žmonių kultūroje.
Archetipai: Kolektyvinės Pasąmonės Pagrindas
Jungo teorijoje archetipai yra universalūs, paveldėti modeliai, esantys kolektyvinėje pasąmonėje. Jie yra tarsi psichikos "organai", formuojantys mūsų suvokimą, emocijas ir elgesį. Svarbiausi archetipai:
- Persona: Tai kaukė, kurią užsidedame bendraudami su pasauliu. Tai yra mūsų viešas įvaizdis, kuris gali skirtis nuo mūsų tikrojo "aš".
- Šešėlis: Tai tamsioji mūsų asmenybės pusė, apimanti slopinamus instinktus, neigiamas emocijas ir socialiai nepriimtinus bruožus. Integracija su šešėliu yra svarbi individuacijos proceso dalis.
- Anima/Animus: Anima yra vyro pasąmoningas moteriškas aspektas, o Animus yra moters pasąmoningas vyriškas aspektas. Šių archetipų pažinimas padeda suprasti santykius su priešinga lytimi ir integruoti savo asmenybės polius.
- Savastis (Self): Tai yra visos asmenybės centras, siekiantis vienybės ir pilnatvės. Savastis simbolizuoja visos psichikos potencialą ir tikslą.
Individuacija: Kelionė į Pilnatvę
Individuacija yra Jungo psichologijos kertinis akmuo. Tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu žmogus integruoja sąmoningus ir pasąmoningus aspektus, siekdamas tapti pilnaverčiu ir autentišku individu. Individuacija apima:
- Personos atpažinimas ir atsisakymas: Suvokimas, kad viešas įvaizdis nėra tikrasis "aš".
- Šešėlio integracija: Priėmimas savo tamsiosios pusės ir jos transformavimas.
- Anima/Animus pažinimas: Suvokimas savo vidinių moteriškų/vyriškų savybių ir jų integravimas.
- Savasties realizavimas: Atsiskleidimas savo unikaliam potencialui ir gyvenimas pagal savo autentišką prigimtį.
Psichologiniai Tipai: Introversija ir Ekstraversija
Jungo knyga „Psichologiniai tipai“ (1921 m.) pristatė skirtingus asmenybės tipus, įskaitant intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai yra linkę bendrauti, turi didelius socialinius ryšius, džiaugiasi kitų žmonių dėmesiu ir mėgsta dalyvauti didelėse grupėse. Intravertai taip pat turi artimų draugų, kurie jiems labai rūpi, tačiau jiems paprastai reikia daugiau laiko pabūti vieniems ir jie gali lėčiau atskleisti savo tikrąjį „aš“ naujiems žmonėms. Be introvertiškumo ir ekstravertiškumo, C. G. Jungas taip pat pristatė jutimą ir intuiciją, mąstymą ir jausmus. Kiekvienas asmenybės tipas atitinka skirtingus žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį būdus. C. G. Jungas manė, jog žmonės geba elgtis taip, kad jų elgesys atitiktų kitą asmenybės tipą, o ne jų pačių dominuojantį tipą. Jis teigė, jog taip žmonės gali augti ir siekti individulizacijos.
Sąmonės funkcijos
Analitinės psichoterapijos pradininkas C.G. Jung išskyrė keturias sąmonės funkcijas, kuriomis remdamasis žmogus pažįsta save ir pasaulį. Dvi iš šių funkcijų yra racionalios (jomis remiantis informacija priimama turint tam tikrą nuostatą ją vienaip ar kitaip suvokti), dvi - iracionalios (priimančios informaciją be jokios išankstinės nuostatos jos suvokimui).
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą
Racionalios funkcijos - mąstymas ir jausmai. Jungas nepalaikė proto ir jausmų priešpriešos. Jis laikė jausmus racionaliu procesu. Jaučiant vyksta vertinimas ir objektui ar patirčiai priskiriama tam tikra vertė. Pojūčiai ir intuicija - iracionalios sąmonės funkcijos. Jų teikiamas pažinimas visybiškas; sunkiau nurodyti tikslų jo šaltinį. Pro-vakarietiškoje kultūroje proteguojamas racionalių psichikos funkcijų (ypač mąstymo) naudojimas. Iracionalumas (ypač intuicija) nuvertinami.
Kiekviena iš šių funkcijų gali būti ekstraversinė arba intraversinė. Dažnai aptinkamas žmonių skirstymas į ekstravertus ir intravertus, analitinės psichoterapijos šviesoje, yra pernelyg supaprastintas. Kiekvienas iš mūsų pasižymi ir ekstraversija, ir introversija. Šie dėmenys atspindi mūsų energijos kryptingumą: ekstraversija reiškia susidomėjimą išorinio pasaulio objektais ir reiškiniais, siekį turėti su jais tiesioginį santykį. Intaversija rodo tendenciją atsiriboti nuo objekto, atmesti bet kokią jo įtaką, ir atsiverti idėjoms, vidiniams potyriams, vertybėms, vaizdiniams, apsaugantiems nuo išorinės realybės ir suteikiantiems vidinę laisvę. Ekstraversija orientuoja į išorinio pasaulio pokyčius ir aplinkybes, kolektyvines normas ir vertybes iškeliant virš individualumo.
Viena iš sąmonės funkcijų yra dominuojanti - labiausiai išvystyta, sąmoninga, dažniausiai naudojama. Antroji pagal stiprumą - pagalbinė - blogiau įsisąmoninta, automatiškesnė, bet taip pat gerai išvystyta. Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Iintuicija ir pojūčiai, mąstymas ir jausmai niekada negali būti viena kitą papildančios funkcijos. Pagalbinė funkcija visais požiūriais yra priešinga dominuojančiai funkcijai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intravesiniai pojūčiai; jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai; dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija. Tretinė funkcija yra antroji padedančioji. Ją galima palyginti su kairiąja dešiniarankio ranka - mažiau išvystyta, blogiau valdoma. Nuslopinta funkcija - mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška. Jos kryptis yra priešinga nei dominuojančios funkcijos, bet ji sutampa su dominuojančia funkcija racionalumo/ iracionalumo lygmeniu.
Anima ir Animus
Paneigdamas dažnai išsakomą išankstinį nusistatymą, kad animos sąvoka tėra teorinė išmonė arba - dar blogiau - gryna mitologija, turiu pabrėžti, kad tai vien patyrimo sąvoka, kuria nesiekiama nieko kito, tik pavadinti giminiškus arba analogiškus reiškinius. Ši sąvoka nuveikia ir reiškia ne daugiau nei, pavyzdžiui, visus nariuotakojus apimanti, taigi šią fenomenologinę grupę pavadinanti sąvoka „artropodai“. Kad ir kaip apgailėtina, minėtasis išankstinis nusistatymas atsiranda dėl neišmanymo. Kritikai nepažįsta aptariamų fenomenų, nes šie daugiausia yra anapus vien medicinines žinias žyminčių riboženklių, bendražmogiškojo patyrimo srityje. O paciento sielai nerūpi gydytojo žinojimo ribos, ji pateikia savo gyvenimo apraiškas ir reaguoja į visų žmogaus patyrimo sričių poveikius. Jos esmė atsiskleidžia ne tik per asmeninius ar instinktyvius, ar socialinius dalykus, bet ir per pasaulio apskritai fenomeną, taigi jei norime suprasti „sielą“, turime atsižvelgti ir į pasaulį. Nors dėl praktinių priežasčių ne tik galima, bet ir reikia atskirti darbo sritis, tačiau tai įmanoma tik esant sąmoningai apribojimo prielaidai. Todėl nenutuokiantis apie visuotinį sizigijų (porų) motyvo paplitimą ir reikšmę tokiose srityse, kaip primityvių žmonių psichologija, mitologija, lyginamasis religijos mokslas ir literatūros istorija, nelabai gali kalbėti apie dalykus, susijusius su animos sąvoka.
Vieną archetipą, turintį psichoterapeutui ypatingą praktinę reikšmę, apibūdinau kaip anima. To, kas žymima šiuo lotynų kalbos žodžiu, nereikėtų painioti nei su krikščioniška dogmatine, nei su bet kokia ligšioline filosofine sielos sąvoka. Panorėjusiam susidaryti daugmaž konkretų vaizdinį, ką iš esmės nusako animos sąvoka, reikėtų veikiau atsigręžti į tokį antikinį rašytoją kaip Makrobijus arba į klasikinę kinų filosofiją, suvokiančią animą (kinų kalba po ir gui) kaip moteriškąją ir chtoniškąją sielos dalį. Tiesa, dėl tokio atsigręžimo atgal visada gresia metafizinis konkretizmas, kurio kaip įmanydamas stengiuosi išvengti; vis dėlto tam tikru mastu tokiam konkretizmui pasmerktas bet koks bandymas ką nors apibūdinti vaizdžiai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės raidos ypatumai
Istoriškai su anima pirmiausia susiduriame per dieviškąsias sizigijas, vyriškųjų ir moteriškųjų dievų poras. Šios, viena vertus, siekia primityvios mitologijos žemumas ir tamsybes, kita vertus, ir filosofines aukštumas, būdingas gnosticizmui ir klasikinės kinų filosofijos spekuliacijoms, kosmogoninę sąvokų porą apibūdinančioms kaip jang (vyriška) ir in (moteriška). Galima tvirtai teigti, kad šios sizigijos tokios pat visuotinės, kaip vyro ir moters egzistavimas.
Projekcija
Kaip žinome iš gydytojo patirties, projekcija yra nesąmoningas, automatiškas procesas, kuriuo subjektas perkelia nesąmoningus turinius į objektą, taigi atrodo, tarsi jie priklausytų objektui. Projekcija baigiasi tą akimirką, kai pasidaro sąmoninga, tai yra kai turinys regimas kaip priklausantis subjektui. Dėl to, kad politeistinis antikos dievų Olimpas neteko galių, nemažai kaltas požiūris (kurį pirmiausia paskatino Euhemeras), kad dievai tėra žmogaus charakterio atspindžiai.
Sutikti su tokia prielaida būtų itin paprasta, jei projekcija būtų sąmoningas ketinimas, o ne nesąmoningas procesas. Apskritai galima tarti, kad tėvai yra subjektui geriausiai pažįstami, tai yra jo sąmonės suvokiamiausi individai. Tačiau kaip tik dėl šios priežasties jis negalėtų jų projektuoti, nes projektuojami nesąmoningi, tai yra subjektui tarsi nepriklausantys, turiniai. Vis dėlto atrodo, kad iš tikrųjų būtent tėvų vaizdai projektuojami dažniausiai, ir šis faktas toks akivaizdus, jog bemaž būtų galima padaryti išvadą, kad projektuojami kaip tik sąmoningi turiniai. Tai bene aiškiausiai atskleidžia perkėlimo atvejai, kai pats pacientas puikiai suvokia projektuojąs į gydytoją tėvo (ar net motinos) imago, net didžia dalimi įžvelgia su tuo susijusias incesto fantazijas ir vis dėlto neatsikrato grįžtamojo projekcijos poveikio, perkėlimo efekto, tai yra elgiasi taip, tarsi anaiptol nebūtų suvokęs savo projekcijos. Tačiau patyrimas rodo, kad projekcijos niekada neatliekamos sąmoningai, jos visada pirma atsiranda ir tik paskui atpažįstamos. Todėl tenka daryti prielaidą, kad, be incesto fantazijos, esama kitų su tėvų imago susijusių itin emocingų turinių, kuriuos savo ruožtu reikia padaryti sąmoningus. Akivaizdu, kad tai dar sunkiau nei incesto fantazijų atveju, - šios, kaip įprasta manyti, nesąmoningos dėl to, kad yra išstumtos smarkaus priešinimosi. Pripažinus tokį požiūrį teks padaryti išvadą, kad greta incesto fantazijų esama turinių, kuriuos išstūmė dar stipresnis priešinimasis. Praktinis patyrimas liudija, kad su tėvų imago asocijuojamos ne tik incesto fantazijos, bet ir religiniai vaizdiniai. Tikrai nebūtina vardyti istorinių liudijimų. Jie visuotinai žinomi. Kažkas yra pasakęs, kad įprastoje draugijoje po valgio kebliau prabilti apie Dievą, nei laidyti gana rizikingus sąmojus. Iš tikrųjų daugumai kur kas lengviau pripažinti savo seksualines fantazijas, nei prisipažinti, kad gydytojas - jų išganytojas: pirmasis atvejis, šiaip ar taip, turi biologinį pagrindą, o antrasis neabejotinai patologinis, todėl kelia didžiulę baimę.
Vis dėlto manau, kad „priešinimosi“ reikšmė pernelyg išpučiama. Juk aptariamus reiškinius lygiai taip pat sėkmingai galima paaiškinti vaizduotės ir mąstymo stygiumi, labai apsunkinančiu įsisąmoninimo aktą. Galbūt pacientas anaiptol nesipriešina religiniams vaizdiniams, jam tiesiog neateina į galvą, kad galėtų rimtai laikyti gydytoją savo dievu ar išganytoju. Jau vien jo protas apsaugo jį nuo tokių iliuzijų. Tačiau pacientas bemaž nedvejodamas taria, kad pats gydytojas įsivaizduoja toks esąs. Istorija liudija, kad religiniams vaizdiniams būdinga didžiausia įtaigos ir jausmo jėga. Savaime suprantama, prie tokių vaizdinių priskiriu visus représentations collectives: ir tai, ką pasakoja religijos istorija, ir viską, kas rimuojasi su „-izmu“. Pastarieji dalykai tėra moderni istorinių konfesijų atmaina. Kas nors gali būti tvirtai įsitikinęs, kad neturi jokių religinių idėjų. Tačiau niekas negali iškristi iš žmonijos taip, kad neturėtų jokio vyraujančio représentation collective. Kaip tik žmogaus materializmas, ateizmas, komunizmas, socializmas, liberalizmas, intelektualizmas, egzistencializmas ir t. t. patvirtina apgaulę. Psichologas žino, kaip stipriai religinės idėjos susijusios su tėvų imago. Išliko daugybė sukrečiančių istorinių liudijimų, o ką jau kalbėti apie šiuolaikinius medicinos duomenis, net piršte peršančius mintį, kad tikrąja religinių idėjų radimosi priežastimi reikėtų laikyti santykį su tėvais. Žinoma, tokią hipotezę paskatino nepakankamas dalyko išmanymas. Pirmiausia, moderni šeimos psichologija tiesmukai netaikytina primityviems santykiams, kur viskas yra kitaip; antra, reikia vengti nepagrįstų fantazijų apie protėvius ir pirmykščius būrius; trečia ir svarbiausia, reikia kuo tiksliausiai žinoti religinių išgyvenimų fenomenologiją, dalyką sui generis. Iš psichologinio patyrimo tikrai žinome vienintelį dalyką: su tėvų imago asocijuojami teistiniai vaizdiniai, ir (kaip liudija mūsų pacientų medžiaga) dažniausiai būtent nesąmoningai. Kiek apskritai nusimanome apie žmogų, žinome, kad visada ir visur jam daro poveikį vyraujantys vaizdiniai. Tariamai nepatiriantį tokio poveikio bemat galima įtarti pakeitus įprastą žinomą tikėjimo formą kitu variantu, mažiau jam ir kitiems žinomu. Žmogus be vyraujančio représentation collective būtų itin neįprastas reiškinys. Jis tegali būti pavienių save apgaudinėjančių individų vaizduotės vaisius. Šie individai klysta ne tik dėl religinių idėjų egzistavimo, bet ir ypač dėl jų stiprumo. Religinių vaizdinių archetipas, kaip ir kiekvienas instinktas, pasižymi specifine energija, kuri niekur nedingsta, net jei sąmonė ją ignoruoja. Kaip itin tikėtina prielaida, kad kiekvienam žmogui būdingos visos normaliosžmogiškosios funkcijos ir savybės, taip galima tikėtis, kad esama ir normalių religinių…
Jungo terapija
Jungo terapijos, dar vadinamos analitine, metu terapeutai kartu su klientais bando suprasti pasąmonę ir jos įtaką jiems. Jungo terapija bando šalinti pagrindinę kliento problemų priežastį, o ne tik varginančius simptomus ar elgesį. Siekdami geriau suprasti kliento pasąmonę, Jungo terapeutai gali paprašyti klientų vesti sapnų žurnalą arba atlikti žodžių asociacijų testus. Šios terapijos tikslas - geriau suprasti pasąmonę ir tai, kaip ji veikia mūsų elgesį. Jungo psichologai pripažįsta, kad šis pasąmonės pažinimo procesas ne visada gali būti malonus. Tačiau Jungas tikėjo, kad šis procesas yra būtinas. Jungo terapijos tikslas - pasiekti tai, ką Jungas vadino individulizacija. Individualizacija - tai procesas, kurio metu integruojama visa praeities patirtis - tiek gera, tiek bloga - siekiant gyventi sveiką ir stabilų gyvenimą. Individualizacija yra ilgalaikis tikslas, todėl Jungo terapija nėra skirta padėti klientams greitai išspręsti jų problemas. Vietoj to Jungo terapeutai daugiausia dėmesio skiria pagrindinėms problemų priežastims šalinti, padeda klientams giliau suprasti, kas jie yra, ir skatina gyventi prasmingesnį gyvenimą.
Vydūno ir Karlo Gustavo Jungo Religijos Psichologija
Vydūnas ir Karlas Gustavas Jungas (C. G. Jung) - du mąstytojai, kurių religijos psichologijos perspektyvos turi sąsajų, nors ir formavosi skirtinguose kontekstuose.
C. G. Jungo požiūris:
- Kolektyvinė pasąmonė ir archetipai: Jungas teigė, kad žmonės turi kolektyvinę pasąmonę, kurioje glūdi universalūs archetipai (pvz., Dievas, Motina, Herojus). Religiniai simboliai ir mitai yra šių archetipų išraiška.
- Individuacija: Religija gali padėti žmogui integruoti savo asmenybę ir pasiekti individuaciją - tapti pilnaverčiu savimi.
- Asmeninė patirtis: Jungas akcentavo asmeninės religinės patirties svarbą, o ne dogmas ar institucijas.
Sąsajos:
- Simbolių svarba: Abu mąstytojai pripažino simbolių svarbą religiniame gyvenime. Vydūnas aiškino tautosakos ir mitologijos simbolius, o Jungas - archetipinius simbolius.
- Dvasinis tobulėjimas: Abu pabrėžė dvasinio tobulėjimo ir savęs pažinimo svarbą. Vydūnas ragino ugdyti dvasines galias, o Jungas - siekti individuacijos.
- Kritika dogmoms: Abu kritiškai vertino dogmatinį religijos supratimą ir akcentavo asmeninės patirties svarbą.
Jungo Idėjų Įtaka
Po C. G. Jungo mirties 1961 m. jis ir toliau išliko įtakinga psichologijos figūra. Nors C. G. Jungo arba analitinė terapija nebėra plačiai naudojama terapijos forma, ši technika vis dar turi atsidavusių praktikų. Terapeutai ir toliau ją siūlo. C. G. Jungas daugelį metų darė įtaką savo darbais apie asmenybės tipus. Myerso-Brigso tipo indikatorius buvo sukurtas, remiantis C. G. Jungo aprašytais asmenybės tipais. Kitose plačiai naudojamose asmenybės vertinimo priemonėse taip pat vartojamos intraversijos ir ekstraversijos sąvokos. C. G. Jungo idėjos buvo įtakingos tiek psichologijoje, tiek už jos ribų.
tags: #jungas #psichologija #ir #ffilosofija