Lana Del Rey dainavo: "Tu mėgsti savo merginas beprotes". Patriarchalinė visuomenė ir istorija mėgsta moteris seksualizuotas, patologizuotas ir medikalizuotas. Šis vaidmuo sudėtingas, dažnai nei malonus, nei prašytas. Kai kurios moterys sąmoningai (arba ne) jį prisiima, bandydamos apversti, radikalizuoti ar kvestionuoti. Kartais jame pasiklystama. Psichiatrijos, lyties, seksizmo ir seksualumo istorijos yra ilgos, komplikuotos ir susiraizgiusios.
Isterijos sampratos istorija: nuo gimdos iki smegenų
Sąsaja tarp psichikos ligų ir moterų yra sena kaip pasaulis. Senovės civilizacijose radosi mitai apie moterų kūnuose klaidžiojančias gimdas, sukeliančias fizines ir psichologines problemas. Senovės Graikijoje ši moteriška bėda buvo pakrikštyta isterija, kurios žodis kilęs iš žodžio "gimda". Taigi kaskart, kai pavadiname moterį isterike, atkartojame seksistinius kliedesius.
Aristotelis manė, kad moterys yra biologiškai defektyvios ir dėl savo isterijų negali dalyvauti politikoje. Požiūris, kad vyras yra norma, o moteris - nukrypimas nuo normos, gyvas iki šiol. Vaistai ir automobilių saugos diržai dažnai testuojami tik ant vyrų, ne moterų, nors moterys važinėja mašinomis ir geria vaistus.
Senovėje, kai isterija buvo laikoma rimta liga, gydymo būdai buvo atitinkami. Jeigu būdavo nustatoma, kad gimda pakilusi, moteriai prie veido dėdavo smirdalų, o prie vulvos - kažko kvepiančio. Dažniausiai buvo gydoma seksu ir nėštumu, nes tuščia nenaudojama gimda buvo laikoma bjauriausia.
Viduramžiais šliaužiojanti gimda perkrikštijama apsėdimu, o isterija - raganavimu. Turinys lieka nepakitęs - bet kas, kas patriarchaliniam žvilgsniui moteryje keista, nesuprantama, nepadoru, pernelyg ambicinga, pernelyg moteriška, pernelyg aktyvu, pernelyg išmintinga, gali būti ir yra apsėdimas. XV a. pabaigoje po Europą pradėjo sklisti "Maleus Maleficarum", seksistinis frankenšteinas, kuriuo buvo pagrįsta teisė žudyti raganas.
Taip pat skaitykite: Vaikų depresijos priežastys ir gydymas
Švietimo amžiuje gydytojai ėmė kalbėti, kad moterų psichikos bėdos kyla ne iš tarpukojo, o iš smegenų. XIX a. išpopuliarėja hipnozė, derinama su priverstiniais orgazmais. Moterys pradedamos gydyti nuo isterijos priverstiniais orgazmais. Gydytojai skundžiasi nuo trynimo pavargstančiomis rankomis, randasi keisčiausios gydymo priemonės, pavyzdžiui, garu varomi dirbtiniai peniai, ir galiausiai užpatentuojamas elektrinis vibratorius.
Freudas seksualizavo viską, ne tik moteris, ir pirmasis psichikos sutrikimų priežastį iškėlė į visuomenę. Didžioji Freudo revoliucija slypėjo mintyje, kad sutrikimą išprovokuoja trigeris, paleidžiantis pasąmonėje nusėdusį kompleksą iš vaikystės. Pasak Freudo, ne moterys savaime yra defektyvios dėl savo fiziologijos - kažkas jas sugadino. O sugadinti, išeina, tada galima ir vyrus, nes ir jie turi ir vaikystę, ir kompleksų, ir pasąmonę. Taip išeina, vyrai irgi gali patirti isteriją.
Medikokapitalizmas: nuo psichoanalizės iki psichofarmakologijos
XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, arba medikokapitalizmas. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos - ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma. Joms sumaitinama ir daugiausiai psichopiliulių, kurios testuojamos ant vyrų, neatsižvelgiant į moterų hormoninės sistemos skirtingumus.
Isterijos naudojimas prieš moteris išliko, tik įgavo pavadinimą iš daugiau žodžių - "ribinis asmenybės sutrikimas" arba "emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas".
Vaikų isterijos: kaip atpažinti ir valdyti
Vaiva Grigaitienė pastebi, kad vaikai žino, jog isterijas geriausiai kelti viešoje vietoje, kur tėvai tarsi nejučiom jiems nusileidžia, kad tik nurimtų. Paprastai isterijos būdingos 2-3 m. amžiaus mažyliams, kurie bando suprasti, kas jie yra. Tai pati pradžia atsiskyrimo ir savęs suvokimo. Vaikas pradeda reikšti savo poziciją, dažniausiai prieštarauja tėvams, priešinasi, elgiasi priešingai, nei jie prašo. Tai visiškai įprasta raidos išraiška, kuri iš tėvų pareikalauja nemažai kantrybės ir ištvermės.
Taip pat skaitykite: Įrašai ir visuomenės stigma psichologijoje
Jeigu penkerių-septynerių metų vaikas trypia kojomis ir klykia norėdamas ką nors gauti, vadinasi, praleidome tuos pirmus kartus, kai reikėjo pralaukti ir nenusileisti. Vaikas, kuris pajaučia, kad isterija ar kitokiu „negražiu“ elgesiu gali ko nors pasiekti, tą elgesį kartoja. Ir, priešingai, jeigu supranta, kad nieko tokiu elgesiu nepasieks, nes mama nenupirks, tarkim, saldainio, dažniausiai isterijos greitai pasibaigia.
Reikėtų užbrėžti aiškias elgesio ribas. Mažylis turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas - ne. Nereikia bijoti vaikui pasakyti „ne“, nes šis turi išmokti išgirsti žodį „negalima“ ir jam paklusti. Dar svarbu, kad ribos būtų aiškios, nekintančios. Jeigu nusprendėme, kad filmuką žiūrės tik kartą per dieną, to ir laikykimės šio pažado.
Svarbu įsiklausyti į vaiką, suprasti, kodėl jį ištiko isterijos priepuolis. Gali būti, kad mažyliui nepakanka tėvų dėmesio ir nori žūtbūt jo gauti. Gal nori pasakyti, kad jam blogai, o kitaip savo jausmų nemoka reikšti. Labai svarbu, kad vaikas turėtų teisę rinktis. Tai yra nesakyti „ne“ tais atvejais, jei turite galimybę leisti pasirinkti, nes jis turi išmokti rinktis - ne tik klausyti tėvų. Rinktis geriausiai duoti iš dviejų ar daugiausia trijų dalykų.
Vaikai greitai pajaučia, kur tėvai labiau nuolaidžiauja. Kad taip nenutiktų, reikia vienodai elgtis tiek namuose, tiek viešoje aplinkoje. Jeigu nuspręsite, kad saldainių perkate tik savaitgaliais, nekeiskite nuomonės. Mažylis sutrinka, kai nėra aiškių taisyklių ir tėvai kartais nė už ką nesutinka pirkti, tarkim, žaisliuko, o kitą dieną ima ir nuperka. Aiškios ribos reikalingos ne tik namuose, bet ir pas senelius. Tai svarbu dėl paties vaiko, nes jis jausis saugesnis.
Svarbu nusiteikti, kad taip gali būti, kad greičiausiai bus ir kad tai nieko baisaus. Nes vaikas nori išbandyti savo ribas ir sužinoti, kiek gali. Svarbu parodyti, kad suprantate jo norą, paskui aptarti jūsų susitarimą. Dažniausiai, kol bėdų dėl isterijų nekyla, tėvai ir nepagalvoja, kad galima iš anksto aptarti taisykles, kaip elgtis parduotuvėje, svečiuose, gatvėje.
Taip pat skaitykite: Nemiegantis kūdikis naktį
Kai vaiką ištiko isterija, svarbu jokiais būdais nenusileisti vaikui net jei parpuolė ant grindų, galima paeiti į šalį, leisti jam „išsipykti“. Svarbiausias dalykas yra nenusileisti. Vaikas gali ilgai rėkti, bet kai pajaus, kad tai neveikia, nustos. Nerekomenduojama vaiko uždaryti kitame kambaryje. Mažam vaikui per sunku galvoti, nes jis nesuvokia, ką bloga daro parpuldamas ant grindų. Jis tiesiog turi didžiulį norą ir tą norą reiškia kaip tik taip. Todėl geriau ne kitame kambaryje palikti, o paeiti šiek tiek į šoną, kad mažylis jaustų, jog jūs truputėlį atsitraukiate ir jūsų jo elgesys neveikia.
Kaip nuraminti žmogų ištikus isterijai
Kai jūsų artimas žmogus patiria stiprų emocinį sutrikimą, galite pasijusti sutrikę ir bejėgiai. Isterija gali užklupti netikėtai, tačiau teisingi veiksmai ir supratimas, kas vyksta, gali padėti greitai stabilizuoti situaciją.
Pirmiausia reikia grąžinti žmogų į realybę. Kai žmogus sugebės atsakyti į klausimus apie tai, ką mato, girdi, liečia ir užuodžia, jis pamažu ims grįžti iš savo vidinių išgyvenimų į tikrovę.
Kai tik pastebėsite, kad žmogaus balsas bent šiek tiek pasikeitė - jis nustojo raudoti, rėkti, ar jo tonas tapo tolygesnis - pereikite prie kvėpavimo. Ramiai sakykite: „Pabandykime kartu pakvėpuoti."
Atstačius kvėpavimą, apeliuokite į mąstymo sritį. Neklauskite apie jausmus, nes tai gali grąžinti žmogų atgal į emocinę būseną.
Saugumas - kertinis sėkmingos pagalbos elementas. Žmogus isterijos būsenoje yra pažeidžiamas, todėl jūsų užduotis - sukurti apsaugos jausmą. Naudokite frazes: „Aš su tavimi, tu ne vienas(-a)“, „Dabar tu saugus(-i)“, „Mes kartu su tuo susitvarkysime“, „Aš niekur neišeinu“.
Jei isterijos kartojasi reguliariai, lydimos agresijos, grasinimų susižaloti ar trunka labai ilgai, būtina kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
Isterija santykiuose: kaip atpažinti ir spręsti problemą
Jeigu gyvenimo meilė dėl menkos buitinės smulkmenos apsipila ašaromis ir grasina, daužo indus, langus, kaimynai neapsikentę rėkimo skambina policijai, greičiausiai vienas partnerių - isterikas. Plačioji visuomenė isteriją supranta kaip nekontroliuojamą pykčio protrūkį, kurio metu isterijos apimtasis elgiasi visiškai neadekvačiai: perdėtai reiškia emocijas, rėkia, daužo daiktus, puola kitą žmogų, žaloja save ir nereaguoja į aplinką arba reaguoją minimaliai.
Tokie protrūkiai būdingi nebrandžioms, savo emocijų negalinčioms kontroliuoti, mėgstančioms manipuliuoti kitais ir būti dėmesio centre asmenybėms. Juos gali sukelti situacija, kai prarandama kontrolė, sustiprėja stresas. Taip pat galima pasekmė - ilgą laiką jaučiama ir nepakeliama psichinė įtampa. Priepuolis - tarsi būdas pakeisti situaciją, atkreipti į save ir savo poreikius dėmesį, būti išgirstam ar pamatytam.
Santykiams tokie protrūkiai tikrai nenaudingi. Nemanau, kad kas nors kurdamas šeimą ar megzdamas romantinį ryšį svajoja, kaip antroji pusė įtūžusi už menkniekį pradės klykti arba daužyti daiktus. Naudinga gali būti, kad isteriškas partneris pasirinktas pasąmoningai, pagal vaikystėje reikšmingų žmonių atitikimą, bandant atkurti tai, ką patyrė būdamas vaikas.
Svarbu suprasti, kad tokios būsenos žmogaus iš tikrųjų neveikia racionalūs argumentai, jis nesupranta jūsų jausmų, o alyvos į ugnį gali papilti siekis pamokyti - elgtis taip pat, kaip jis, smerkti ar papildomai skatinti tokį elgesį.
Priepuolių kontrolė yra paties isteriko rankose. Svarbiausia laiku pastebėti pradžią ir perimti kontrolę į savo rankas, neįsitraukti, užgesinti žiežirbą tik prasidėjus isterijai ir neleisti įsisiautėti jai kaip gaisrui. Norint susivaldyti technikų yra.
Supykus patariama pirmiausia tarsi įjungti vidinį raudoną šviesoforo signalą, kuris ragina sustoti ir nieko nedaryti. Stabtelėjus galima įjungti geltoną šviesą, raginančią pasiruošti. Tuomet reikėtų savęs paklausti: „Kas nutiks, jeigu taip pasielgsiu? Ar tikrai noriu taip elgtis, ar man bus geriau? Kaip būtų galima padaryti kitaip?" Kai nėra jėgų ar noro daug mąstyti ir sau uždavinėti klausimus, galima padaryti pauzę tiesiog nueinant į kitą vietą ir užsiimant raminančia veikla, tarkime, fizine arba širdžiai mielu užsiėmimu. Atsitraukimas turėtų trukti mažiausiai 20 min.
Isterijos ir autizmo spektro sutrikimai
Autizmo spektro sutrikimą (ASS) turintys žmonės isterijas patiria gana dažnai. Kai isterija jau prasidėjo, geriausia reakcija - pasirūpinti visų dalyvaujančiųjų saugumu. Svarbu žinoti, kad sprogimas nebuvo planuotas, kad jį labai dažnai provokuoja užslėpti ir netikėti faktoriai.
Sprogimas aprašomas kaip elgesys, turintis keturias aiškiai apibrėžtas stadijas, po kurių seka lygiai taip pat vienareikšmis atsigavimas: Pradžia, Garo kaupimas, Nebegrįžimo taškas ir Sprogimas. Paveikti sprogimą galima tik iki tol, kai jis įvyko.
Pirmos stadijos atsiradimo profilaktikai dažniausiai labiausiai efektyvus trijų individualių palaikymo metodų mišinys: sensorinė dieta, vizualinė pagalba ir gebėjimas valdyti savo emocijas.