Asmenybė - tai sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, kurį apibrėžti nėra lengva. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas slypi po šia sąvoka, aptarsime pagrindinius asmenybės bruožus, struktūrą ir vystymąsi, remiantis įvairiais psichologiniais požiūriais.
Asmenybė - Kas Tai?
Bendriausia prasme, asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Buitiniame lygyje asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų. Psichologai asmenybe laiko tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš).
Asmenybė - tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Manoma, jog asmenybė - tai individo savitumas, reikšmingų pastovių jos savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje. Individas tampa asmenybe, kada jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė vienija visus žmogaus psichinius procesus, būsenas ir savybes.
Pagrindiniai Asmenybės Bruožai
- Individualumas: Asmenybė reiškia atskirumą, individualumą, unikalumą, tai originali tam tikrų savybių, procesų, reagavimo būdo visuma.
- Integruotumas: Ši visuma nėra chaotiška, jai būdinga tam tikra organizacija, struktūra. Asmenybė yra organizuota visuma.
- Ryšys su aplinka: Asmenybė kaip ir visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi.
- Reagavimo būdai: Reagavimo į aplinką būdai yra individualūs, nevienodai veiksmingi ir atitinkantys situaciją. Tų būdų unikalumas rodo asmenybės specifiką, originalumą.
- Pastovumas: Asmenybė išlieka sąlyginai nekintanti, pastovi laike ir kintančiose situacijose ji garantuoja pastovumo jausmą laike ir aplinkoje.
Asmenybė ir Artimos Sąvokos
Norint geriau suprasti, kas yra asmenybė, svarbu atskirti ją nuo kitų artimų sąvokų:
- Žmogus: Tai pati bendriausia sąvoka, tai gyvybės evoliucijoje labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens).
- Individas: Tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, išskirianti kokybinėmis struktūromis ir elgesio ypatybėmis. Tai kiekviena atskira būtybė, savarankiškai egzistuojantis gyvas organizmas.
- Asmuo: Tai protingos prigimties individuali būtybė. Ši sąvoka naudojama kalbant tik apie žmogų.
Asmenybės Struktūra
Norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę, bandome išskirti charakteringiausius jo bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais (draugiška- nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo. Bruožų savybės:
Taip pat skaitykite: Kaip tarpusavio priklausomybė veikia
- Savybės yra realios.
- Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis.
- Bruožas yra varomasis elgesio elementas.
- Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai.
- Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito.
- Asmenybės bruožas - tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas.
- Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste.
- Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo toje asmenybėje nėra.
G. Allport Asmenybės Bruožų Teorija
Allport atrado 18 tūkst. sąvokų apibūdinančių asmenybę. Atrinko 4-5tūkst. Jis išskyrė:
- individualūs bruožai t.y. unikalios asmenybės savybės paremtos individualiu patyrimu. Jos negali būti išmatuotos testais, o reikalingas rūpestingo ir detalaus individo tyrimo. Individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis.
- kardinalios dispozicijos. Tiek paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų. Ji yra užvaldžiusi beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Pvz. Don Žuanas, Don Kichotas ir t.t.
- centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jų gali būti 5-10.
- antrinės dispozicijos. Mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę lemiantys skonį, politinius įsitikinimus, reakcija į tam tikras situacijas.
Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuojami į visumą pagal tam tikrą principą. Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai yra savastis. Jis skyrė septynis jos aspektus: savo kūno suvokimas, asmeninis identitetas, savigarba, savasties plėtra, savęs vaizdas, racionalus savės valdymas, veržimasis į savastį.
Allport asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai, kurių yra įvairių ir jie nuolat keičiasi.
R.B. Cattel Asmenybės Bruožų Teorija
Jo teorijos pagrindą sudaro įvairių asmenybės bruožų aprašymas. Asmenybės bruožai - tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Bruožų klasifikacija:
- Paviršiniai bruožai: tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu.
- Baziniai bruožai: Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. būti bendri ir unikalūs. Bendri daugiau ar mažiau reiškiasi per visus asmenis, pvz. introversija. Unikalūs, tai bruožai, kuriuos turi tik nedaugelis, pvz. domėjimasis Afrikos pašto ženklais. Nuo bazinių bruožų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Baziniai bruožai pagal tai ką jie išreiškia yra skirstomi į gabumus, temperamento ir dinaminius bruožus.
- Gabumai: Žmogaus sugebėjimai siekiant norimo tikslo (intelektas, muzikiniai gabumai).
- Temperamento bruožai: tai konstituciniai reakcijos aspektai (reakcijos greitis, energingumas, emocinis reaktyvumas). Jis sudarė 16 asmenybės faktorių klausimyną, kuris apima bazinius bruožus, pvz. polinkis bendrauti- uždarumas, drąsa bendraujant- drovumas, dominavimas- nuolankumas.
- Dinaminiai bruožai: Jie išryškėja žmogui siekiant tikslo. Tai elgesio motyvacija. Pvz. „labai noriu”.
H. Eysenk Asmenybės Teorija
H.Eysenk mano, jog daug skirtumų galima išreikšti dviem genetiškai sąlygojamis matmenimis; tai ekstraversija ir introversija ir emocinis pastovumas-nepastovumas. Ekstravertai ieško dirgiklių, nes jų normalus smegenų sužadinimo lygis yra žemas. Emociškai pastovūs žmonės reaguoja ramiai, nes jų autonominė nervų sistema nėra tokia jautri kaip emociškai nepastovių žmonių. Jis teigia, jog asmenybės bruožai yra biologiškai sąlygoti.
Taip pat skaitykite: Sapnininko interpretacijos: Depresija
Asmenybės Vystymasis
Tačiau asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė yra vystimosi rezultatas. O lemiamą įtaką jos vystimuisi daro du pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Jau vien tas faktas, kad asmenybė yra vystimosi rezultatas, daug ką pasako. Juk kiekviena asmenybė būna nuėjusi skirtingą, unikalų kelią. Todėl ir bendravimo partnerių elgesys esti skirtingas, vienos jų savybės mums patinka, kitos šokiruoja.
Allport nuomone, naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas. Jis neturi asmenybės. Vaiko varomoji jėga poreikis sumažinti skausmą ir padidinti pasitenkinimą, todėl elgesį galima paaiškinti malonumo principu. Vėliau individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtamps mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus, neturinčius ryšio su įtampos mažinimu. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. žino savo tikslus, todėl apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus.
Asmenybės formavimasis - ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje - trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai - svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystimasis.
Asmenybės savybes galima skirti į įgimtas ir įgytas. Pirmosios savybės siejamos su temperamentu ir nusakomos mūsų psichinių jėga ir trukme. Temperamentą lemia centrinė nervų sistema (CNS), iš esmės jis lieka pastovus visą gyvenimą. Antrosios savybės siejamos su charakteriu. Charakterio pagrindą sudaro vertybių sistema - vertybinė nuostata, kuri yra ugdoma. Ugdymo procesui turi įtakos tėvai, mokytojai, knygos ir kt., bet didžiausią įtaką daro pats asmuo. Sąmoningas, valingas savęs kūrimas gali būti vadinamas asmenybės savikūra. Tai ne tik gabumų, talentų ugdymas. Svarbiausias vaidmuo tenka moraliniams orientyrams ir išsiugdytai moralės jėgai. Pastarąją būtų galima apibūdinti įsitikinimų galios ir valios laisvės vienove. Asmenybe tampama, kai individas ima jausti atsakomybę - atsako už savo pasirinkimus, padarytus sprendimus ir elgesį.
Temperamentas ir Charakteris
Norint geriau pažinti, kas asmenybėje įgimta, o kas įgyta, verta prisiminti charakterį ir temperamentą.
Taip pat skaitykite: Asmenybės bruožų įtaka
- Temperamentas: Tai individo savybių, nuo kurių priklauso psichikos veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir sąlygiškai nekintanti asmenybės savybė.
Hipokratas išskyrė keturis temperamento tipus: sangvinikas, cholerikas, melancholikas ir flegmatikas. Juos lemia žmogaus organizme esantys skysčiai, kurie būtini gyvybei palaikyti; kraujas, tulžis, juodoji tulžis ir gleivės. Nuo tų skysčių santykio organizme priklauso temperamentas.
- Charakteris: Charakteris apsprendžia žmogaus elgesį, mintis, jausmus. Tai pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi, savo veiksmais.
Asmenybės Teorijos
Asmenybės samprata pateikiama remiantis asmenybės teorijomis, kurios teikia sisteminių asmenybės studijų žinių. 20 amžiaus pradžioje sukurtos psichoanalitinės psichodinaminės (psichoanalizė), vėliau - bruožų, biheivioristinės teorijos. 20 amžiaus viduryje kaip priešybė šioms atsirado humanistinės teorijos, biheivioristines teorijas papildė kognityvinė psichologija.
- Psichoanalitinės psichodinaminės teorijos: Šalininkai (S. Freudas, C. G. Jungas, A. Adleris, E. Frommas, H. S. Sullivanas, O. Kernbergas, M. Klein ir kiti) asmenybę interpretuoja atsižvelgdami į įgimtas paskatas (gyvenimo ir mirties instinktus), psichinės energijos panaudojimo dėsningumus, aiškina asmenybės raidą ir integraciją psichikos dalijimu į sąmoningas ir nesąmoningas sritis. S. Freudas pateikė asmenybės raidos stadijas (oralinė stadija, analinė stadija, latentinė stadija, falinė stadija, genitalinė stadija).
- Bruožų teorijos: Šalininkai (H. J. Eysencko, R. B. Cattellio, G. W. Allporto) teigia, kad asmenybė yra pastovi bruožų, arba būdingų elgesio, mąstymo, jausmų, reakcijų, visuma. Ankstyvųjų bruožų teorijų atstovai nagrinėjo bruožų derinius, šiuolaikinių - jų įtaką asmenybės raidai, veiklai ir elgesiui.
- Biheivioristinės teorijos: Šalininkai tyrė, kiek elgesio pastovumą lemia bruožai, o kiek - aplinkos veiksniai ir bausmės. Plėtojantis kognityvinei psichologijai buvo siekiama paaiškinti kompleksines socialinio elgesio prielaidas. Biheivioristinės kognityvinės asmenybės teorijos atstovai G. Milleris, A. Dollardas, A. Bandura nagrinėja įsiminimo, reakcijų atidėjimo, savireguliacijos procesus.
- Humanistinės teorijos: Šalininkai (C. R. Rogersas, A. H. Maslow) žmogų traktuoja kaip unikalią, visybišką sistemą, galinčią save realizuoti, iškelia asmenybės subjektyvumo, atsakomybės, laisvės, prasmės, meilės ir kitų jausmų vertę, nagrinėja potencialias asmenybės galimybes tobulėti.
Geštaltinis Požiūris į Asmenybę
Geštaltiniu požiūriu, sveikas žmogaus funkcionavimas yra natūralus, laisvas veikimas ir tai ne visada susiję su tuo, kas mums atrodo įprasta. Atvirkščiai, dalis žmonių psichologiniu požiūriu gyvena ne visai sveikai: nepilnai įsisąmonindami savo poreikius ir ne visada juos atliepdami, priimdami sprendimus ne laisvai, o vidaus ir išorės spaudimo sąlygomis, negebėdami patirti dabarties momento ir pilnai išbūti jame, neįprasmindami jo.
Pasak Geštalto psichoterapijos įkūrėjo Fritz Perls, asmenybės branda - tai perėjimas nuo rėmimosi aplinka į rėmimąsi savimi, t.y. integracija - tai proto, jausmų ir kūno funkcionavimo darna, tinkamas suderinimas viso, kuo mes esame, priimant ir neignoruojant nei vieno savo aspekto. Geštalto psichoterapija, būdama holistinės prigimties, į žmogų žiūri kaip į visumą - tai reiškia, jog mūsų fiziniai, emociniai, dvasiniai, intelektualiniai aspektai yra susiję, nuolat veikia, siekdami pusiausvyros tarpusavyje ir santykyje su aplinka. Kai elgesys yra integruotas, žmogus yra autentiškas, suvokiantis save, kaip vieningą, nesusiskaidžiusią į dalis, neblaškomą vidinių konfliktų asmenybę.
Sveikos Asmenybės Požymiai Geštalto Psichoterapijoje
- Savo poreikių žinojimas: Sveikai funkcionuojantis žmogus žino, kas jam iš tiesų svarbu kiekvienu konkrečiu momentu ir gyvenime apskritai. Kad suvoktų, ko jam reikia, žmogus turi gebėti pilnai patirti dabarties momentą, nes poreikiai visada reiškiasi čia ir dabar. Taip pat svarbu ir gebėjimas aiškiai jausti savo ribas ir jas iškomunikuoti.
- Rėmimasis savimi: Brandi asmenybė remiasi savimi, savo vidiniais ištekliais ir siekia patenkinti savo poreikius, taip pat adekvačiai pasinaudodama ir aplinkoje esančiais resursais.
- Gebėjimas suvokti ir išskirti: Tai gebėjimas suvokti ir išskirti tai, kas konkrečiu momentu žmogui yra svarbiausia bei atliepti tą poreikį. Sveikas žmogus geba įsisąmoninti, kas jam svarbu, ko jis nori, adekvačiai suvokia save santykyje su aplinka (kiek realu į tą poreikį, norą patenkinti ar įgyvendinti siekį), mato kryptį ir turi energijos bei geba tikslingai veikti, siekdamas patenkinti savo fizinius, emocinius, dvasinius ir intelektualinius poreikius. Pasak J. Latner, tai yra darymas to, ką norime daryti, kai esame susitelkę ir visiškai įsisąmoninę save ir aplinką.
- Įsisąmoninimas: Įsisąmonindamas tai, ką jaučia, galvoja, patiria kiekvienu momentu, žmogus gali rinktis. Juo geriau žmogus įsisąmonina, kas jis yra ir ką daro kiekvienu momentu, tuo jis yra laisvesnis ir gali imtis pokyčių. Neatliepti poreikiai niekur nedingsta - jie gali pasireikšti įvairiais būdais ir įvairiomis aplinkybėmis tiek psichologiškai (nerimu, nepasitenkinimu ir kt.), tiek fiziologiškai (įtampa raumenyse, kvėpavimo sutrikimu ir kt.).
Konsultacijų metu terapeutas padeda klientui įsisąmoninti patyrimą, susijusį su neišbaigtomis patirtimis, ir jas užbaigti, atrandant veiksmingus, adekvačius poreikių patenkinimo, jausmų išreiškimo būdus, taip išlaisvinant energiją naujoms patirtims. Geštalto psichoterapijos tikslas - padėti klientui tapti sveikai funkcionuojančia, autentiškai gyvenančia asmenybe: konsultacijose padedama geriau pažinti save, atrasti savo unikalumą ir tinkamus būdus jam išreikšti, matyti save ir savo santykį su kitais realistiškai bei pastebėti galimybes, kurios atsiveria.
Socialinė Asmenybės Samprata
Asmenybė, žmogus, kaip visuomenės individas, praktinės bei teorinės veiklos ir socialinės sąveikos subjektas, kurio formavimąsi lemia visuomenės egzistavimo istorinės sąlygos. Asmenybė formuojasi individui socializuojantis ir jį kryptingai auklėjant - padedant priimti socialines normas ir atlikti funkcijas (socialinius vaidmenis), perimti visapusiškos veiklos būdus bei formas. Ypač svarbi individų socialinė sąveika (jos pobūdį lemia amžius, lytis, intelektas, socialinė aplinka, asmeninė patirtis bei visuomeninės idėjos, kultūra), kurios veikiamas žmogus siekia identifikuotis su socialine visuomene ir kartu iš jos išsiskirti savo individualumu. Socialinėje sąveikoje įgytos savybės (socialumas) parodo asmenybės brandą. Asmenybei formuotis įtakos turi šeima, religija, socialinis sluoksnis, profesinė, etninė ir kitos bendruomenės. Bendruomeninės ypatybės reiškiasi asmenybės socialinio mąstymo, elgsenos stereotipais bei individualybės bruožais. Asmenybę kaip socialinės sąveikos subjektą apibūdina aktyvi kūrybinė veikla.
Socialinės Asmenybės Teorijos
- C. H. Cooley (Veidrodinis Aš): Asmenybę tyrė kaip socialinių veiksnių įtakos produktą.
- G. H. Meadas: Išskyrė kelias asmenybės formavimosi stadijas, susijusias su kitų žmonių vaidmenų perėmimu.
- E. Eriksonas: Asmenybės formavimosi stadijas siejo su krizių įveikimu, socializaciją aiškino kaip biologinių instinktų (ypač seksualinių) suvaldymo procesą.
- R. Lintonas, T. Parsonsas ir kiti (Socialinių vaidmenų teorija): Asmenybę tyrė kaip socialinių vaidmenų atlikėją; socializuodamasis individas pasirenka tam tikrus socialinius vaidmenis, perima elgesio normas ir tampa asmenybe.
- J. Piaget: Pabrėžė, kad asmenybės gebėjimas mąstyti formuojasi nuosekliai jai pereinant tam tikras raidos stadijas, kurių kiekviena padeda įgyti naujų pažinimo įgūdžių.
- L. Kohlbergas: Aiškino asmenybės pažintinių gebėjimų, jausmų raidą.
- Socialinių orientacijų teorijos atstovai: Asmenybę traktuoja kaip neįsisąmonintų nuostatų, orientacijų, kurias formuoja visuomenė. Jie teigia, kad individas iš visuomenės perima ir buvimo asmenybe nuostatą - veikiamas socialinės aplinkos orientuojasi į tas savybes, kuriomis asmenybė apibrėžiama.
Daugelio sociologinių koncepcijų šalininkai asmenybę traktuoja kaip visuomenės suformuotą sociogeninių poreikių ir orientacijų sistemą. Socialinė psichologija nagrinėja žmonių santykius. Tų santykių kūrėjas, dalyvis ir objektas yra asmenybė.