Estetikos suvokimas - tai daugiasluoksnis reiškinys, apimantis ne tik grožio idealus, bet ir juslinę patirtį, kultūrines normas bei asmenines vertybes. Ši sąvoka, turinti gilias šaknis filosofijoje, nuolat kinta ir yra interpretuojama įvairiais būdais, atsižvelgiant į istorinį kontekstą ir kultūrines aplinkybes. Šiame straipsnyje nagrinėsime estetikos suvokimo raidą nuo antikos iki šių dienų, aptarsime pagrindinius teorinius požiūrius ir iššūkius, su kuriais susiduria šiuolaikinė estetika.
Estetikos ištakos ir raida
Estetikos ištakos siekia antikos laikus, kai graikų filosofai, tokie kaip Platonas ir Aristotelis, pirmieji pradėjo sistemingai apibrėžti grožio sąvoką ir jos santykį su menu, moralė ir kosmologija. Tačiau tik XVIII amžiuje, vokiečių filosofui Aleksandrui Baumgartenui įvedus terminą „estetika“, ji tapo savarankiška filosofijos disciplina.
Antikos filosofija: Grožis kaip harmonija ir proporcija
Graikų filosofai grožio sąvoką suvokė gana plačiai ir netapatino jos tik su estetine sritimi. Tobuliausiu grožio pavyzdžiu laikydami kosmosą, grožį jie siejo su amžinumu, pastovumu ir nekintamumu. Antikos filosofai kilnius ir dorus poelgius vertino estetinėmis kategorijomis, o patį meną siejo su didaktika - doroviniu jaunimo auklėjimu. Antikoje susiformavo kalokagatijos samprata - gėrio ir grožio vienybė, ugdymo idealas, orientuotas į geriausių fizinių ir dvasinių savybių vienovės ugdymą. Kiek vėliau, Platonas grožio sąvoką bandė aiškinti pasitelkdamas jusles. Platonas glaudžiai siejo grožį ir meilę, o juos abu taikė dorovingam žmogaus ugdymui. Grožį paversdamas neišvengiama išminties troškimo ir erotikos sudėtine dalimi, Platonas siejo erotikos, meninės kūrybos ir grožio sąvokas bei plėtoja jusliškesnę, subjektyvesnę grožio sampratą.
Viduramžiai ir Renesansas: Teocentrinis ir antropocentrinis požiūris
Viduramžiais grožio ir meno supratimas buvo detalizuojamas, teocentriškus apmąstymus apie metafizinio grožio sąvoką papildė svarstymai apie laisvus ir mechaninius menus, meno išraiškos priemones, naujai traktuojamus ženklo ir reikšmės, meno ir gamtos santykius (Augustinas, Boecijus, Tomas Akvinietis). Renesanso epochos, teigiančios laisvo ir harmoningo žmogaus idealą, estetinių reiškinių interpretacijoms būdinga antropocentrinės tendencijos, estetiškumo sferos autonomiškumas, priešinimasis kanonams bei taisyklėms, menininko kūrybiškumo, kūrėjo fantazijos iškėlimas (G. Pico della Mirandola).
Naujieji laikai: Estetika kaip juslinio pažinimo mokslas
Nuo 18 a. vidurio ir visą 19 a. plėtojosi klasikinė estetika, kuri vadovavosi vokiečių klasikinės filosofijos nuostatomis. Vyravo filosofinė estetika, dažniausiai laikyta filosofinės sistemos dalimi, daugiausia nagrinėjanti grožio, harmonijos ir estetinio skonio objektyvumo pagrindus, estetinio auklėjimo teoriją bei meno raidos ir estetinio sprendimo aiškinimo problemas. I. Kantas filosofiškai konceptualizavo subjektyviuosius estetinės veiklos aspektus (estetiškumo kilmė - subjektas ir jo jausmai, vaizduotės ir intelekto galių laisvas žaismas). F. W. J. Schellingo ir G. W. F. Hegelio estetika - grožio teorijos ir meno filosofijos sankirta.
Taip pat skaitykite: Kaip tarpusavio priklausomybė veikia
Šiuolaikinės estetikos tendencijos
Šiuolaikinė estetika yra itin įvairi ir apima daugybę skirtingų požiūrių ir metodų. Vis dėlto, galima išskirti kelias pagrindines tendencijas, kurios formuoja šiuolaikinį estetikos lauką.
Grožio baimė ir estetikos lauko plėtimas
Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti… tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“ Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Tačiau šiuolaikinėje estetikoje vis labiau pabrėžiamas estetikos lauko praplėtimas anapus menų, estetikos sąryšis su praktika ir kūniškumu.
Subjektyvumas ir reliatyvumas
Šiuolaikinėje estetikoje grožis dažnai laikomas reliatyviu dalyku, priklausomu nuo kintančio subjektyvaus skonio ir kultūrinių aplinkybių. Tokį įsitikinimą puikiai reprezentuoja Virginijaus Kinčinaičio pokalbis apie grožį, 2015 m. balandžio 11 d. publikuotas interneto dienraštyje bernardinai.lt. „Nuolat klaidžiojame, prisitaikome vienokią ar kitokią grožio sampratą, priklausomai nuo mūsų raidos, nuo mūsų išsilavinimo, nuo gyvenimiškos aplinkos. Grožis yra kintantis dydis. Kaip ir žmogaus skonis. (…) Jeigu atsigręžtume į meno istoriją, matytume, kad grožio sąvoka nuolat kito. Antikoje grožis buvo vienoks, viduramžių laikais - kitoks, Renesanso - kitoks, baroko laikais vėl kito. O moderniaisiais laikais ši sąvoka visiškai subyrėjo į šipulius. Įsigalėjus avangardiniam, eksperimentiniam, savikritiškam menui, grožio sąvoka nuolat iš naujo pertikrinama, perrašoma. Todėl ir XX a. meno kūrybai grožio sąvoka nebėra aktuali, ją pakeitė kitos sąvokos. (…) Manau, todėl šiuolaikinis menas dažniau renkasi provokacines formas. Čia grožio tyrinėtojai sutrinka, nes jie buvo pripratę prie klasikinio grožio apibrėžimo, kad tai yra tiesiog akį džiuginanti, daili, harmoninga subalansuota forma, kuri teikia pasigėrėjimą savo proporcijomis, savo masteliu. Tačiau dabar tai yra nusavinta vartotojiškos, pramoginės, reklamos kultūros.
Konceptualumas ir juslinė raiška
Šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį?
Danto ir Scrutono polemika
Šiuolaikinėje estetikoje svarstymai apie grožį neprarado savo aktualumo. Paminėsiu du autorius, kurie pateikia priešingas koncepcijas. Tai jau minėto Arthuro Danto knyga „Piktnaudžiavimas grožiu. Estetika ir meno sąvoka“ ir Rogerio Scrutono knyga „Grožis. Labai trumpa įžanga“. Danto atmeta estetiką kaip teoriją, kuri neatitinka šiuolaikinio meno. Jis teigia, kad pradedant dadaistiniu sąjūdžiu ir užbaigiant 7-ojo dešimtmečio konceptualizmu, grožis išnyksta iš šiuolaikinio meno. Kaip svarbiausius pavyzdžius Danto nurodo Marcelio Duchamp’o „Fontaną“ ir Andy Warholo „Brillo“ dėžutes, nes šie meno kūriniai yra konceptualūs ir jiems nebūdingas estetiškumas ar grožis. Danto solidarizuojasi su Hegelio meno filosofija, kurioje menas siejamas su idėjų raiška. Pasak Hegelio, menas idėjas išreiškia jusliškai, todėl turi užleisti vietą filosofijai, kuri idėjas gali išreikšti tobulesniu būdu - konceptualiai. Taigi šiuolaikinį meną Danto sieja su konceptualine interpretacija, o ne su jusline grožio raiška ir estetiniu išgyvenimu. Bet ar tikrai šiuolaikiniam menui ir net jo konceptualinei versijai nereikalinga juslinė išraiška? Scrutonas laikosi priešingos pozicijos nei Danto. Jis kelia klausimą, ar Duchamp’o „Fontanas“ ir jį pratęsiančios Warholo „Brillo“ dėžutės netapo visuotinai imituojamu pavyzdžiu, kuris atvėrė vartus kultūriniam ir estetiniam reliatyvizmui? Ar bjaurumas šiuolaikiniame mene netapo tiesiog priemone šokiruoti žiūrovą? Ar patys meno kūriniai netapo vartotojiškos reklamos įkaitais, kai siekiama bet kokiomis priemonėmis paveikti žiūrovą ir jį sudominti?
Taip pat skaitykite: Sapnininko interpretacijos: Depresija
Estetinis suvokimas ir ugdymas
Estetinis ugdymas yra svarbus vaiko vystymuisi, nes jis padeda formuoti estetinį suvokimą, lavina vaizduotę ir kūrybiškumą. Vaikai nuo kūdikystės iki septynerių metų mokosi apie savo aplinką per pojūčius, įskaitant muziką, meną, vaidmenų žaidimus, per imitavimą, įspūdžius. Ikimokyklinio ugdymo mokykla kuria pamatus estetikos suvokimo vystymuisi. Įtraukdami estetinį ugdymą suteikiame vaikams dar vieną požiūrį į pasaulį, o susiformavęs estetikos suvokimas, išlavinta ir laki vaizduotę yra raktas į sėkmingą ateitį. Svarbu, kad aplinkoje būtų natūralių medžiagų ir priemonių, skatinančių vaikus kurti. Nebijokime tuštumos jausmo. Palikime grupės erdvę jaukiai atvirą teminiams kontekstams, kuriuose būtų gausu pasirinkimo galimybių ir tikslingų priemonių, padedančių skatinti vaikus kurti siužetines, įsitraukimo situacijas. Estetiška žaidmų erdvė turi sukurti prielaidas laisvai judėti ir dinamiškai kurti.
Estetinės kompetencijos svarba
Labai svarbu su vaiku esančio suaugusiojo, mokytojo estetinė kompetencija, nes tai tiesiogiai susiję, kiek ir kokios estetikos bus perteikta vaikui. Mums svarbi garso estetika: kokia muzika skamba erdvėje, ar muzika atitinka nuotaiką, veiklos pobūdį, mokytojo tembras, balso intonacijų įvairovė, kaip išgirsti tylą, o joje ir dieną. Mums svarbu išgirsti balsą - autentišką balsą. Akustinę ekologiją kuria ne tik muzikos mokytojas, bet visi mokytojai. Nebijome triukšmo, bet jis ne destruktyvus. Mums patinka triukšmas, kuriame yra daug juoko, naujų idėjų ir minčių, klausimų, diskusijų. Mums svarbu išgirsti kitą.
Estetinės erdvės kūrimas
Sudarykime sąlygas vaikui užmegzti glaudų santykį su aplinka, kurkime įtraukias patirtines situacijas ir įtraukdami visus pojūčius. Mes skatiname vaiko pastabumą, aplinkoje ieškome įvairovės, kuriame emociškai reikšmingą, kinestetinę patirtį. Priemones erdvėje pateikiame estetiškai, atsižvelgę į aktualijas ir ugdymosi veiklą. Dažnu atveju renkamės natūralias žemės spalvas. Eksponuokime vaikų meno darbus įtaigoje estetiškai, meniškai. Tai suteikia ugdymo įstaigų erdvėms žaismingumo, rodo rimtą požiūrį į vaikų kūrybinę raišką, formuoja estetinį suvokimą.
Vosyliaus Sezemano indėlis į estetiką
Sezemanas teigia, kad bet kokios estetinės teorijos pagrindas yra tiesioginis estetinis suvokimas. Pasak Sezemano, kadangi estetinis suvokimas yra vertybinis, t.y. nukreiptas į grožio objektą kaip vertybę, jis yra priklausomas nuo sąmonės nuostatos. Be šios specifinės nuostatos grožio išgyvenimas yra neįmanomas. Neužtenka stebėti objektą, kuriame pasireiškia grožis. Grožis išgyvenamas ypatingame suvokimo akte, kuris skiriasi nuo įprastinio suvokimo. Sezemanas nurodo, kad estetinis patyrimas yra prieinamas tiesiogiai tiktai pačiam šią patirtį išgyvenančiam subjektui. Kitaip sakant, jis prieinamas tik iš pirmo asmens perspektyvos. Sezemanas išvengia estetinio išgyvenimo subjektyvizavimo ir reliatyvizavimo, nes atranda jo pagrindą intencionaliame estetinio suvokimo objekte. Kitaip sakant, kitų estetinių išgyvenimų intersubjektyvų prieinamumą garantuoja galimybė juos pakartoti ir išgyventi kaip savo aktus, o pakartojimas yra galimas tiktai todėl, kad patys aktai yra nukreipti į tuos pačius objektus, kurie savo struktūros raiška pateikia patiriančiajam subjektui nurodymus ir neleidžia jų savavališkai suvokti.
Estetinio objekto struktūra
Analizuodamas estetinio objekto struktūrą Sezemanas išskiria estetinio objekto statinę ir genetinę vienybę, komponentus, dominantės reikšmę, erdvinę bei laikišką raišką. Estetinio objekto vienybę užtikrina jo, kaip prasmingos visumos, suvokimas, bet pati vienovė yra struktūruota skirtingų komponentų visuma. Komponentai - tai skirtingi elementai, kurie tik apjungti į struktūrinę-prasminę visumą išreiškia tam tikrą estetinę vertę. Dominuojantį faktorių estetinio objekto vienybėje Sezemanas vadina dominante, kuri atlieka organizuojančią funkciją ir padeda realizuoti ekspresyvią visumos vienybę.
Taip pat skaitykite: Asmenybės bruožų įtaka